Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 24S25011 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą (toliau – ir SIS) dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, t. y. neuždrausti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje arba Šengeno zonoje, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje dėl skundžiamo Sprendimo.

Grįsdamas šį prašymą, pareiškėjas teigė, kad bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, savo ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokiu atveju komplikuotųsi susiklostę bet kokie jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, tuo labiau, jog pareiškėjas sunkiau komunikuoja lietuvių ar rusų kalba. Pareiškėją atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos, bus ypatingai pažeistos jo teisės. Pareiškėjas taip pat teigė, kad tikisi, jog greitu metu pateiks prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jam šis leidimas bus išduotas laiku, todėl jis Lietuvos Respublikoje liks legaliai. Pareiškėjo įsitikinimu, jo, pasak atsakovo, neva keliama grėsmė valstybės saugumui, atsižvelgiant į Sprendime nurodomas šios grėsmės faktines aplinkybes, nėra kelianti didelį pavojų, kad reikėtų vykdyti Sprendimą. Pareiškėjas tvirtino, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, dėl ko jis neteks darbo, praras nuomojamą būstą. Pareiškėjas nurodė, kad jis pagrindė savo reikalavimą dėl Sprendimo neteisėtumo. Pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, jog prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje. Nors atsakovo Sprendimas, kuriuo yra panaikinamas pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, iš tiesų savaime neįpareigoja jo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau galiojant tokiam sprendimui, pareiškėjas nebegali ne tik teisėtai likti Lietuvos Respublikoje, bet ir prašyti bent laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis iš tiesų gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos bei tuo jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. nutrūktų arba itin komplikuotųsi susiklostę jo ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, darbo santykiais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra grindžiamas vien jam kilsiančiais socialiniais nepatogumais. Iš Pakistano Islamo Respublikos pareiškėjas seniai yra išvykęs, nutraukęs visus ryšius, kilmės valstybėje jis neturi giminių, jį grąžinus į Pakistano Islamo Respubliką, jis geriausiu atveju turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo, kas nėra laikoma oriu asmens gyvenimu, ir (arba) tapti benamiu. Pareiškėjas nurodo, jog neturint teisėto statuso Lietuvos Respublikoje, jį grąžinus į kilmės valstybę, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų dėl savo atsakymo bei paaiškinti, todėl prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad galėtų likti Lietuvos Respublikoje legaliai.