- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-4366-422/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00593-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. V. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – atsakovė, ir Pravieniškių PN-AK), 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. sausio 12 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK būriuose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas ankštose gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Patalpose buvo netinkamas vėdinimas, veisėsi pelėsis, grybelis. Pažymėjo, kad 15, 16 ir 18 būriuose buvo gausu buitinių parazitų ir kenkėjų (blakių, pelių bei žiurkių). Nebuvo išduodamos valymo priemonės švarai palaikyti. Dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 15 min. Gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus, todėl neturėjo kur laikyti savo asmeninių daiktų. Patalpose buvę baldai pasenę, jų eksploatacijos laikas jau buvo pasibaigęs, lovos senos, sulūžusios. Pravieniškių PN-AK pastatų stogams, sienų izoliacijai, elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacijai yra naudojamas asbestas, kuris yra uždraustas. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 6-19), kurį papildė (b. l. 71) nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Valymo inventorių ir medžiagas iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems. Nuteistiesiems pagal poreikį išduodamos visos patalpų valymui reikalingos priemonės, tame tarpe ir pelėsio valymui (Natrio hipochlorito vandeninis tirpalas). Įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Šiluminių trasų, bei elektros laidų izoliacijai asbestas panaudotas nebuvo. Įstaigos 2-ojo sektoriaus patalpose, kur bausmę atlikinėjo pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai patalpas galima vėdinti per langus. Atsakovės atstovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės atstovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. sausio 12 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovės atstovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. sausio 12 d. pareiškėjas buvo paskirtas į šias gyvenamąsias patalpas: nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. birželio 29 d. – 16 būrio 1 brigadą, kurios plotas 34,01 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,40 kv. m. (34,01/10) ploto; nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. spalio 16 d. – 15 būrio 2 brigadą, kurios plotas 51,82 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,23 kv. m. (51,82/16) ploto; nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. spalio 24 d. – 7 būrio 1 brigadą, kurios plotas 66,29 kv. m., įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. (66,29/21) ploto; nuo 2017 m. spalio 24 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. – 2 būrio 3 brigadą, kurios plotas 66,68 kv. m., įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. (66,68/21) ploto; nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. sausio 12 d. –18 būrio 1 brigadą, kurios plotas 86,29 kv. m., įrengtos 27 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,19 kv. m. (86,29/27) ploto (b. l. 16, 17-19).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl gyvenamojo ploto trūkumo patalpose nepateikė, savo argumentų neįrodinėjo jokiomis leistinomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą bei prie jo pateiktus dokumentus, jų neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei kilti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu gyvenamosios patalpos aprūpinimu baldais. Pažymėjo, kad neturėjo kur laikyti asmeninių drabužių ir daiktų.
Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusias Aprūpinimo normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė/kėdė/suolas (pagal poreikį), stalas, sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpos buvo aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei pateikė sąrašus baldų, kurie turėjo būti ginčo patalpoje. Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad įstaiga negali pateikti duomenų, kokie konkretūs baldai ir inventorius buvo patalpoje ginčo laikotarpiu, nes tokia informacija nekaupiama. Šiuos argumentus atsakovės atstovas grindė Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 17-19).
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi klausimu laikomasi pozicijos, kad tai, jog atsakovės atstovas pateikia bendrą gyvenamosiose patalpose įrengiamų baldų sąrašą, savaime nereiškia, kad šių baldų buvimas ir pakankamas jų kiekis buvo užtikrintas visose įstaigos gyvenamosiose patalpose, tarp jų ir tose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje objektyvių duomenų apie ginčo patalpose buvusius baldus, jų kiekį bei kitą inventorių vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų, dėl to jam nepakako vietos susidėti daiktus, lieka nepaneigtos.
Pareiškėjas tvirtino, kad patalpoje baldai buvo pasenę, jų eksploatacijos laikas jau buvo pasibaigęs, sudėvėti, techniškai netvarkingi (senos sulūžusios lovos).
Kaip jau buvo minėta, Aprūpinimo normose numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, spintelė prie lovos – 1 vnt. vienam asmeniui, metalinės lovos naudojimo laikas – 10 metų, spintelės prie lovos – 8 metai. Atsakovės atstovas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie gyvenamosios patalpos baldų techninę būklę, kiek tai yra susiję su Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 76:2010 12 punkte įtvirtintu reikalavimu - užtikrinti, kad patalpos ir jose esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Teismo vertinimu, naudojant netinkamos kokybės lovas (ypač dviaukštes lovas), kyla grėsmė kalinamųjų sveikatai ir saugumui, jiems nesudaromos sąlygos gerai pailsėti, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad lovos ginčo patalpoje neatitiko laiko ir būklės reikalavimų (žr. 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe dėl neišduotų valymo priemonių.
Pagal Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 36-37). Valymo inventorių ir medžiagas iš sandėlio paima ir nuteistiesiems perduoda Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai (Aprašo 9 p.). Remiantis Išduotų valymo priemonių nuteistiesiems žurnalu, sanitariniai valikliai, šveitikliai bei kitos priemonės ginčui aktualiu laikotarpiu, būrių, kuriuose buvo apgyvendintas pareiškėjas, nuteistiesiems buvo išduodamos (b. l. 61-66), todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.
Pareiškėjas pažymėjo, kad 15, 16 ir 18 būriuose nuolat buvo buitinių parazitų ir kenkėjų (blakių, pelių bei žiurkių).
Byloje esantys duomenys patvirtina atsakovės atstovo argumentus, kad Pravieniškių pataisos namų – atviroji kolonija nuo 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ar deratizacijos darbus (b. l. 39-42). Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateikti duomenys apie Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose atliktus kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus, tame tarpe 15, 16 ir 18 būriuose (b. l. 43-45), paneigia pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose kenkėjai nenaikinami. Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai, tame tarpe 15, 16 ir 18 būriuose, nebūtų naikinami. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1374-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo jų naikinimo vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio nepagrįsti teiginiai.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), 44 punkte numatyta, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodė, jog turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti duše kiekvieną dieną, bet ne mažiau nei du kartus per savaitę.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec (2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).
Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo netinkamas vėdinimas, nebuvo mechaninės ventiliacijos.
Higienos norma HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 17-19) įstaigos 2-ojo sektoriaus patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai patalpas galima vėdinti per langus (b. l. 17-19). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose nebuvo lango ar kad pareiškėjas negalėjo jo atidaryti.
Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir pagrįstumu, dėl to sprendžia, kad Pravieniškių PN-AK užtikrino tinkamą oro drėgmę, ventiliaciją patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę, išvengiant pelėsio. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad šis pareiškėjo skundo argumentas dėl drėgmės patalpose bei netinkamos ventiliacijos yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Pravieniškių PN-AK pastatų stogams, sienų izoliacijai, elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacijai naudojamas asbestas, kuris yra uždraustas.
Atsakovės atstovas neneigė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Tvirtino, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėjo, kad šiluminių trasų bei elektros laidų izoliacijai asbestas panaudotas nebuvo (b. l. 9-10), šias aplinkybes grindė Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 15 d. pažyma Nr. 77-574 (b. l. 17-19).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas skunde nenurodė, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų požiūriu, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namų – atviroji kolonija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl neaprūpinimo baldais asmeniniams daiktams laikyti, taip pat dėl netinkamos lovų būklės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Kaip matyti iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, duomenų, kad nuteistasis kreiptųsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra (b. l. 49-60). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl jų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, kad elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų pobūdį ir trukmę, nenustatęs, kad dėl jų pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo G. V. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo G. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.