- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-369/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- BUAB „Statekas“
- Trečiasis asmuo
- A. B.
- Atsakovas
- J. S., D. T.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statekas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-505-357/2010 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statekas“ ieškinį atsakovams J. S. , D. T. , trečiajam asmeniui A. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Statekas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris buvo patikslintas, atsakovams J. S. , D. T. , trečiajam asmeniui A. B. , prašydamas CK 6.66 straipsnio 1 dalies pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Statekas“ ir D. T. , dėl 86,33 kv. m. bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, taikyti restituciją bei priteisti solidariai iš atsakovų J. S. ir D. T. jų veiksmais padarytą 171 478,15 Lt turto vertės sumažėjimą. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. balandžio 23 d. UAB „Pavasaris“ už UAB „Skirnuva“ 299 478,15 Lt skolą perdavė UAB „Statekas“ butą, unikalus, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 2009 m. balandžio 24 d. UAB „Statekas“ akcininkas J. S. , turintis 100 procentų bendrovės akcijų, nutarė parduoti įmonei priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) už 128 000 Lt ir įgaliojo direktorių A. B. sudaryti buto pirkimo-pardavimo sandorį (akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 09-02). Ieškovas pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 27 d. UAB „Statekas“ direktorius A. B. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su D. T. ir pagal šią sutartį minėtas butas, 2009 m. balandžio 23 d. įsigytas už 299 478,15 Lt, buvo parduotas už 128 000 Lt sumą. Ieškovo teigimu, dėl šio sandorio ieškovas UAB „Statekas“ patyrė akivaizdžią 171 478,15 Lt žalą. Ieškovo įsitikinimu, sandorio sudarymo metu atsakovė D. T. buvo nesąžininga, nes turėjo žinoti arba žinojo, kad sandoris pažeidžia kreditorių teises, kadangi ji 2009 m. gegužės 21 d. butą perleido kitiems asmenims. Ieškovas pažymėjo, kad šiuo sandoriu buvo pašalinta teisė, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją natūra. Ieškovas nurodė, kad atsakovas J. S. , būdamas vienintelis akcininkas ir žinodamas, kad įmonė yra skolinga kreditoriams 645 874Lt, priėmė nutarimą parduoti butą už kainą, trigubai mažesnę, nei nurodyta vidutinė rinkos vertė – 387 000 Lt. Ieškovo nuomone, atsakovas turėjo suvokti, kad toks sandoris pažeidžia UAB „Statekas“ kreditorių teises, nepagrįstai ir nesąžiningai mažindamas pastarųjų galimybes ateityje išieškoti skolas. Ieškovas nurodė, kad ginčijamo sandorio šalys yra nesąžiningos, pirkėja galėjo buto vertės sumos dalį sumokėti neoficialiai, prieš pasirašant ar pasirašius pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas pažymėjo, kad bendrovės akcininko J. S. priimtas nutarimas parduoti turtą už neatitinkančią teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų kainą, yra veiksmai, kuriais buvo padaryta žala bendrovei, parduodama turtą bendrovė pažeidė kreditorių interesus, nes sandorio vertė buvo žymiai mažesnė nei nekilnojamojo turto rinkos vertė pardavimo momentu, nes įmonė buvo nemoki, bankroto byla iškelta praėjus 42 dienoms nuo ginčijamo sandorio sudarymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo UAB „Statekas“ 70,04 Lt išlaidų valstybei susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad spręsdamas ieškinio pagrįstumą atsižvelgia į tai, kad ieškinys pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl taiko suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.
Teismo teigimu, bylos įrodymai patvirtina, kad ieškovas UAB „Statekas“ prievolės sudaryti sandorį su D. T. 2009 m. balandžio 27 d. neturėjo, tačiau buvo įmonės ekonominis interesas atgauti buto piniginę vertę. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog UAB „Statekas“ būtų sudaręs preliminarią sutartį ir būtų atsiradusi teisinė pareigą sudaryti ginčijamą sutartį, tačiau egzistavo faktinės aplinkybės, kurioms susiklosčius UAB „Statekui“ atitekęs butas 2009 m. balandžio 23 d. kaip skola už atliktus rangos darbus, nebuvo reikalingas įmonės veikloje. Teismas pripažino, kad kreditorius gavęs atsiskaitymą tokia natūrine išraiška turėjo interesą daiktą parduoti, gauti piniginę išraišką tam, kad galėtų toliau vykdyti įmonės veiklą.
Teismo teigimu, ieškovas neįrodė, kad sandoris pažeidė kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus, arba būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, o byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina priešingas ieškovo įrodinėjamoms aplinkybes. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog bankroto bylos iškėlimo dienai 2009 m. birželio 8 d. įmonės turto vertė buvo 564 826 Lt, o per vienerius metus mokėtinos skolos buvo 398 979,07 Lt, kas apibrėžė įmonės nemokumo būseną, tačiau vertine išraiška turto užteko padengti įsiskolinimus kreditoriams. Teismas pažymėjo, kad, kita vertus, susiklosčiusi ekonominė situacija pakoregavo kainų ir turto pardavimo galimybes ir atsiskaitymai su kreditoriais sutriko dėl turto nelikvidumo, be to, šalių parodymai ir procesiniai dokumentai patvirtina, kad pinigų suma, gauta už parduotą butą (duomenys neskelbtini), buvo įnešta į įmonės sąskaitą, tačiau įvykus vagystei UAB „Statekas“ turtą prarado, dėl ko įmonė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė buto įvertinimo atitinkančio Turto vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus ir rėmėsi internetiniais skelbimais. Teismas tokius įrodymus atmetė kaip nepatvirtinančius ieškovo įrodinėjamų aplinkybių. Teismas nurodė, kad 2009 m. balandžio 23 d. butas perimtas už skolą, kaip nurodo atsakovas J. S. ir tretysis asmuo A. B. , skolininko nurodytomis sąlygomis, prasidėjus krizei ir gręsiant galimybei visiškai neatgauti skolos ir šių atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių ieškovas nepaneigė. Teismas nurodė, kad 2009 m. balandžio 27 d. butas parduotas už 128 000 Lt, o 2009 m. gegužės 21 d. už 138 000 Lt, todėl laikytina, kad kainų svyravimas nedidelis ir nesuteikia pagrindo teigti, jog parduoto buto vertė neatitiko rinkos kainų, nes VĮ Registrų centro išraše nurodoma buto vertė neatitinka realių rinkos pokyčių. Teismas sprendė, kad 2009 m. balandžio 27 d. sutartyje nurodyta pardavimo kaina nebuvo kelis kartus mažesnė už realią pardavimo kainą, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad butas parduotas pigesne kaina šalims susitarus ir nerodant tikrosios kainos, nes tokios aplinkybės nenustatytos, o teismas vadovauti ieškovo prielaidomis negali.
Teismas nurodė, kad atsakovės D. T. nesąžiningumo fakto ieškovas neįrodinėjo CK 1.5 straipsnio pagrindais. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nebuvo duomenų apie galimą UAB „Statekas“ kreditorių teisių pažeidimą ir byloje nėra objektyvių įrodymų leidžiančių abejoti pirkėjos sąžiningumu.
Teismas pripažino, kad byloje nenustatyta ir CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijos pagrindų, kuriems esant numatyta imperatyvi CK 6.66 straipsnio taikymo nuostata. Dėl to teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė faktinių aplinkybių, kad atsakovė D. T. , sudarydama buto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nesąžininga. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgtina ir į CK 6.66 straipsnio 5 dalies nuostatą, ginančią sąžiningų asmenų teises į turtą.
Teismo konstatavo, ieškovas neįrodė ir byloje nenustatyta CK 6.66 straipsnio 1 dalies sąlygų visuma, kada kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Teismas, įvertinęs nurodytų įrodymų visumą, sprendė, kad nėra CK 6.66 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių galima pripažinti buto pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, todėl negali būti taikoma ir ieškovo prašoma CK 6.66 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta restitucija, taip pat nėra pagrindo keisti restitucijos būdo ar dydžio. Teismas pažymėjo, kad ieškovo administratorius, atstovaudamas kreditorių interesus, pasirinko CK 6.66 straipsnyje nustatytą gynimo būdą, tačiau, įvertinus faktines aplinkybes, ieškovui neatimama teisė reikšti ieškinį kitais CK ir DK nustatytais pagrindais, reglamentuojančiais juridinio asmens dalyvių civilinę atsakomybę už akcinei bendrovei padarytą žalą. Dėl nurodytų motyvų teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB Statekas“ prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsakovė D. T. buvo nesąžininga ginčo turto įgijėja, nes turėjo žinoti arba žinojo, kad sandoris pažeidžia kreditorių teises. UAB „Statekas“ nekilnojamąjį turtą pardavė po keturių dienų nuo jo įsigijimo, o D. T. turėjo būti rūpestinga ir apdairi sudarydama sandorį, turėjo pasidomėti UAB „Statekas“ ekonomine padėtimi. Galima teigti, kad atsakovė buvo nesąžininga ir buvo susitarusi su atsakovu J. S. , nes butą, praėjus 24 dienoms, perleido kitiems asmenims ir šiuo sandoriu buvo pašalinta teisė, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją natūra. Teismas nevertino J. S. nesąžiningumo, kuris žinodamas, kad įmonė yra skolinga kreditoriams 645 874 Lt, priėmė nutarimą parduoti butą už kainą, trigubai mažesnę, nei nurodyta vidutinė rinkos vertė. J. S. turėjo suvokti, kad toks sandoris pažeidžia UAB „Statekas“ kreditorių teises, nepagrįstai ir nesąžiningai mažindama pastarųjų galimybes ateityje išieškoti skolas. Manomai ginčijamo sandorio šalys yra nesąžiningos ir dėl to, kad pirkėja galėjo buto vertės sumos dalį sumokėti neoficialiai, prieš pasirašant ar pasirašius pirkimo pardavimo sutartį.Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir atsakovų pozicija, neatsižvelgė į tai, kad kaina, už kurią buvo parduotas nekilnojamasis turtas, yra labai maža, palyginus su rinkos kainomis, kurios buvo ir yra kone dvigubai aukštesnės. Teismo argumentas, kad UAB „Statekas“ buvo priverstas sudaryti sandorį dėl ekonominių interesų, kad atgauti buto piniginę vertę, yra nepagrįstas, nes šios vertės bendrovė neatgavo dėl to, kad butas buvo parduotas labai maža kaina, kas pažeidė įmonės kreditorių interesus. Iš įrodymų visumos matyti, kad UAB „Statekas“ neprivalėjo sudaryti tokio nenaudingo sandorio, nes jo sudarymas sudarė sąlygas neatsiskaityti su kreditoriais, tuo labiau, kad po šio sandorio sudarymo praėjus 42 dienoms UAB „Statekas“ buvo iškelta bankroto byla. Teismas nevertino atsakovų veiksmų proceso metu, kai jie pasiūlė sudaryti taikos sutartį ir tuo pagrindu sumokėti 10 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė D. T. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės nesąžiningumas nagrinėjamu atveju neįrodytas ir net nebuvo įrodinėtas, bei tuo pagrindu atsisakė pripažinti 2009 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakovė nepažeidė apdairaus ir atsakingo asmens elgesio standartų, nes iki ginčo sutarties pasirašymo nei bendrovės, nei jos vadovų ar akcininkų nepažinojo, iš viešai skelbiamos informacijos negalėjo sužinoti apie pardavėjo finansinę padėtį, prievoles kreditoriams ar gresiantį bankrotą, be to, tokios pareigos įstatymai fininiam asmeniui nenustato. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir objektyviai dėl jų pasisakė bei įvertino įrodymus, taip pat taikė įstatymus.
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovas J. S. ir trečiasis asmuo A. B. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė pagrindo naikinti ginčijamą sutartį CK 6.66 straipsnio bei kitais pagrindais, taip pat taikyti ieškiniu prašomas pasekmes, nes ginčijamu sandoriu realus UAB „Statekas“ turtas nebuvo sumažintas, o prašoma priteisti iš atsakovų 171 478 Lt žala yra nepagrįsta įrodymais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir objektyviai dėl jų pasisakė bei įvertino įrodymus, taip pat taikė įstatymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. balandžio 23 d. rangovas UAB „Skirnuva“ pagal pasirašytus darbų priėmimo-perdavimo aktus buvo skolingas subrangovui UAB „Statekas“ 299 478,15 Lt (su PVM) ir 2009 m. balandžio 23 d. statytojas UAB „Pavasaris“ už UAB „Skirnuva“ skolą – 299 478,15 Lt trišale reikalavimų įskaitymo sutartimi ir būsimo buto statybos sutartimi perdavė UAB „Statekas“ butą, unikalus Nr. 4400-1785-7246:7712, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2009 m. balandžio 24 d. UAB „Statekas“ vienintelis akcininkas J. S. , turintis 100 procentų bendrovės akcijų, priėmė sprendimą parduoti įmonei priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 128 000 Lt ir įgaliojo direktorių A. B. sudaryti buto pirkimo-pardavimo sandorį. 2009 m. balandžio 27 d. UAB „Statekas“ direktorius A. B. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su D. T. ir pagal šią sutartį minėtas butas buvo parduotas už 128 000 Lt sumą. 2009 m. gegužės 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi D. T. minėtą butą pardavė D. P. ir D. B. už 138 000 Lt.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi UAB „Statekas“ iškelta bankroto byla ir administratoriumi paskirta UAB „Jonvita“.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymą nėra galimas solidarus restitucijos taikymas (CK 6.6, 6.145, 6.146 str.). Žalos atlyginimą ir restitucijos taikymą reglamentuoja skirtingos CK normos, nustatančios skirtingus pagrindus žalos atlyginimui ar restitucijos taikymui.
Ieškinys pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu. Sprendžiant dėl CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana taikymo sąlygų įvertintina, ar sandorius pažeidžia kreditoriaus teises ir skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, ar nesąžiningas skolininkas perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tapo nemokus, todėl negalėjo vykdyti savo prievolės kreditoriams ir taip pažeidė kreditoriaus teises. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Pirma, viena iš būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004). Antra sąlyga, kad ginčijamas sandoris būtų pripažintas negaliojančiu – jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti, nes tai yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjimą sudaryti sandorį traktuoja kaip vieną iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę ir tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2002). Trečia sąlyga – actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. Byloje vertintina, ar skolininkas dėl sudaryto sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir įvykdyti kitų sutartinių įsipareigojimų. Ketvirta, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis. Be to, CK taip pat įtvirtinta, jog ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu sandorio kita šalis (tretysis asmuo) buvo nesąžininga. Taikant CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų balanso principo, todėl kreditorių teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties civiliniame kodekse ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo. Ketvirta CK 6.66 straipsnyje 2 dalyje numatyta sąlyga, leidžianti dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo, arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Teismų praktikoje yra suformuluota, kad protingu ir apdairiu, tai reiškia – sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002 ).
Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad UAB „Statekas“ prievolės sudaryti sandorį su D. T. 2009 m. balandžio 27 d. neturėjo, tačiau buvo įmonės ekonominis interesas atgauti buto piniginę vertę. Pagal bylos duomenis byloje nustatyta, kad UAB „Statekas“ egzistavo faktinės aplinkybės, kurioms susiklosčius UAB „Statekui“ atitekęs butas 2009 m. balandžio 23 d. kaip skola už atliktus rangos darbus nebuvo reikalingas įmonės veikloje ir UAB „Statekas“, gavusi atsiskaitymą tokia natūrine išraiška, turėjo interesą daiktą parduoti, gauti piniginę išraišką tam, kad galėtų toliau vykdyti įmonės veiklą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad butas bendrovei atiteko ne sumokėjus realius bendrovės pinigus, o būtinojo reikalingumo sąlygomis, kad ekonominės ir finansinės krizės metu tokiu būdu atgauti bent dalį savo uždirbtų pinigų iš nebeatsiskaitančio užsakovo, nes buvo reali grėsmė juos prarasti. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog UAB „Statekas“ nesiekė pakenkti kreditoriams parduodamas butą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė ir dėl sandorio kainos, nes ieškovo nurodyta 299 478, 15 Lt įgijimo kaina realiai yra ne buto rinkos kaina, o bendrovės atliktų darbų dalies vertė, kurios dalį UAB „Statekas“ siekė atgauti įgydama butą. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto buto vidutinė rinkos kaina buvo 387 000 Lt, tačiau D. T. pagal 2009 m. balandžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį sumokėta buto kaina 128 000 Lt, įvertinant, kad butas neįrengtas, kad ekonominės krizės sąlygomis nekilnojamojo turto kainos nevaldomai sparčiai krito, kad parduoti butą UAB „Statekas“ reikėjo skubiai, nes bendrovei reikėjo apyvartinių lėšų, yra vidutinė rinkos kaina ekonominės krizės sąlygomis, kurią buvo įmanoma gauti šiuo konkrečiu sandoriu jo pasirašymo metu. Ieškovas realios buto rinkos kainos sutarties sudarymo dienai net neįrodinėjo, nurodydamas tik interneto duomenimis pagrįstas prielaidas.
Nepagrįsti yra apelianto tvirtinimai, kad sandoriu buvo sąmoningai siekiama pakenkti kreditoriams. Atvirkščiai, pagal bylos duomenis bendrovei dėl masinio neatsiskaitymo skubiai reikėjo grynų pinigų apyvartinėms lėšoms bei mokumui atstatyti, kad išsaugoti ir tęsti veiklą bei galimybes uždirbti ir taip atsiskaityti su kreditoriais, išgyventi verslo nuosmukį ekonominės bei finansinės krizės laikotarpiu. Pagal bylos duomenis UAB „Statekas“ turėjo užsakymų, vadinasi, ir galimybes veiklai, tačiau pastangas sužlugdė masinis verslo partnerių neatsiskaitymas ir galutinai įmonės veiklą sužlugdė įmonėje įvykdyta grynų pinigų apie 300 000 Lt vagystė, kuri nulėmė įmonės bankrotą.
Ieškovas nepateikė buto įvertinimo atitinkančio Turto vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus ir rėmėsi internetiniais skelbimais. Tokie įrodymai nepatvirtina ieškovo įrodinėjamų aplinkybių (CPK 185 str.). 2009 m. balandžio 23 d. butas perimtas už skolą, kaip nurodo atsakovas J. S. ir tretysis asmuo A. B. , skolininko diktuojamomis sąlygomis, prasidėjus ekonominei bei finansinei krizei ir gręsiant galimybei visiškai neatgauti skolos ir šių atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių ieškovas nepaneigė. 2009 m. balandžio 27 d. butas parduotas už 128 000 Lt, o 2009 m. gegužės 21 d. už 138 000 Lt. Kainų svyravimas nedidelis ir nesuteikia pagrindo teigti, kad parduoto buto vertė neatitiko rinkos kainų, nes VĮ Registrų centro išraše nurodoma buto vertė ekonominės bei finansinės krizės sąlygomis neatitiko realių rinkos pokyčių. Darytina išvada, kad 2009 m. balandžio 27 d. sutartyje nurodyta pardavimo kaina nebuvo žymiai mažesnė už realią pardavimo kainą. Ieškovas neprašė teismo skirti ekspertizę buto vidutinei rinkos vertei ginčijamo sandorio sudarymo momentui nustatyti. Atsižvelgiant, kad minėtas butas buvo parduotas ekonominės bei finansinės krizės metu kai greitai keitėsi kainos, ieškovas buvo vidutinę rinkos vertę ginčijamo sandorio sudarymo momentais turėjo įrodinėti visapusiškai, pavyzdžiui, eksperto išvada.
Atsakovės D. T. nesąžiningumo fakto ieškovas neįrodinėjo pateiktais į bylą įrodymais. Apelianto teiginiai dėl šio sandorio šalių nesąžiningumo, siekimo apgauti kreditorius byloje nepagrįsti įrodymais. Pažymėtina, kad D. T. nėra susijusi su buvusiais UAB „Statekas“ vadovais, darbuotojais. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, viešai skelbiamoje registrų informacijoje nebuvo duomenų apie galimą UAB „Statekas“ kreditorių teisių pažeidimą. Byloje nėra įrodymų leidžiančių abejoti pirkėjos sąžiningumu. Byloje nenustatyta ir CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijos pagrindų, kuriems esant numatyta imperatyvi CK 6.66 straipsnio taikymo nuostata. Todėl ieškovas neįrodė faktinių aplinkybių, kad atsakovė D. T. sudarydama buto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nesąžininga. Tokiu būdu, atsižvelgtina ir į CK 6.66 straipsnio 5 dalies nuostatą ginančią sąžiningų asmenų teises į turtą.
CK 6.66 straipsnio 2 dalis nustato, kad dvišalį sandorį CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu pripažinti negaliojančiu galima tik tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Ieškovas nepateikė į bylą D. T. nesąžiningumo įrodymų. D. T. su bendrove nesusijusi ir pagal viešai skelbiamus duomenis negalėjo sužinoti ar bent numanyti apie bendrovės skolas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė pagrindo naikinti minėtą sutartį CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ginčijamu sandoriu realus UAB „Statekas“ turtas nebuvo sumažintas ir tai patvirtina bylos duomenys.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, tinkamai ir objektyviai dėl jų pasisakė bei įvertino įrodymus, taip pat taikė įstatymus. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Todėl keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą dėl apelianto skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikti duomenys apie dalyvaujančių byloje asmenų išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kad procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra aiškiai menkingos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.