Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. (V. S.) dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 str. 3 d., pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. S. priteista nukentėjusiojo T. P. naudai 46 700 (keturiasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus) litų turtinės žalos atlyginimui, UAB „Aukso rūmai“ naudai 106 000 (vieną šimtą šešis tūkstančius) litų turtinės žalos atlyginimui, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 2 956 (du tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt šešis) litus 43 centus nukentėjusiojo T. P. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 8 val. 24 min., prie UAB „Vilniaus Pergalė“ pastato, esančio adresu Stumbrų g. 28, Vilniuje, užpuolė nukentėjusįjį T. P. ir panaudodami fizinį smurtą, sudavė nukentėjusiajam T. P. nemažiau kaip du smūgius į galvos sritį, tuo padarydami nukentėjusiajam T. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip palaužę nukentėjusiojo T. P. pasipriešinimą, pagrobė didelės vertės nukentėjusiajam T. P. priklausantį turtą: 420 litų vertės kuprinę „Samsonite“, kurioje buvo 15 000 litų grynųjų pinigų, 500 litų kupiūromis, 5000 litų vertės nešiojamasis kompiuteris „MAC Book pro“, su 199 litų vertės interneto modemu „Bitė Vodafone“, dvidešimt keturios auksinės monetos, bendros 24 850 litų vertės, T. P. vardu išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas bei asmens tapatybės kortelė, kurių bendra atstatymo vertė 280 litų, automobilių „Mercedes Benz“ ir „Alfa Romeo“ registracijos liudijimai ir techninės apžiūros talonai, kurių bendra atstatymo vertė 90 litų, namų, sodybos bei biuro raktai, kurių pakeitimo vertė 1000 litų, žemės sklypų dokumentai, kurių bendra atstatymo vertė 60 litų, taip pat T. P. vardu išduotos AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“ VISA mokėjimo kortelės, bei dideles vertės UAB „Aukso rūmai“ priklausantis turtas - įvairūs juvelyriniai dirbiniai, kurių bendra vertė 106 000 litų, tokiu būdu pagrobdami nukentėjusiajam T. P. priklausantį 46 700 litų vertės turtą ir UAB „Aukso rūmai“ priklausantį106 000 litų vertės turtą.

Šiais savo veiksmais kaltinamasis V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje.

Savo apeliaciniame skunde V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nubaustojo manymu, apylinkės teismas priėmė nuosprendį esmingai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BPK) nuostatas.

Apeliantas nurodo, kad baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas padaręs nusikaltimą numatytą BK 180 str. 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gauta 2013 m. balandžio 29 d., 2013 m. liepos 17 d. priimta nutartis perduoti nagrinėti ją teisiamajame posėdyje. 2013 m. rugpjūčio 6 d. teisiamajame posėdyje pradėtas įrodymų tyrimas. 2013 m. spalio 2 d. teisiamajame posėdyje teisėjas informavo, jog šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas prokuroro nepasirašytas ir nutarė leisti prokurorui kaltintąjį aktą pasirašyti ir tęsti liudytojų apklausą. Nubaustojo teigimu, buvo atmesti jo gynėjo prašymai perduoti bylą prokurorui BPK 234 str. 2 d. pagrindu, taip pat, prokurorui pasirašius kaltinamąjį aktą, atlikti BPK numatytas procedūras, privalomas nuo kaltinamojo akto gavimo teisme momento. Atkreipia teismo dėmesį, kad toks bylos nagrinėjimas neatitinka BPK 44 str. 5 d. nuostatų, užtikrinančių teisingo bylos išnagrinėjimo nešališko teismo principus.

Nuteistojo vertinimu, kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos, kuri baigiasi bylos perdavimu į teismą dokumentas, nubrėžiantis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas, pateikiantis nusikalstamos veikos, kuria kaltinamasis kaltinamas, aprašymą, duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Nurodo, jog dokumento būtinas rekvizitas – jį surašiusio asmens parašas, reiškiantis dokumente nurodytų duomenų teisingumo patvirtinimą. Pažymi, kad kaltinamąjį aktą kaip ypatingos reikšmės dokumentą turi pasirašyti prokuroras, nurodant savo pareigas, vardą bei pavardę. Apelianto nuomone, nepasirašytas kaltinamasis aktas teisinės galios neturi.

V. S. savo skunde taip pat nurodo, kad BPK 220 str. 4 d. nustato, jog surašęs kaltinamąjį aktą, prokuroras iki bylos perdavimo teismui kaltinamojo akto nuorašą pasirašytinai įteikia kaltinamajam. Taip pat pažymi, kad rekomendacijose dėl kaltinamojo akto surašymo ir perdavimo teismui patvirtintuose Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. ir 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymų 20 p. nurodyta, kad nemokančiam lietuvių kalbos kaltinamajam kaltinamasis aktas turi būti išvertas į kalbą, kurią kaltinamasis moka. Nubaustojo įsitikinimu šis įstatymo reikalavimas taip pat buvo pažeistas.

Apeliantas skunde pažymi, kad jo kaltumas apiplėšus nukentėjusįjį T. P. grindžiamas iš esmės nukentėjusiojo parodymais, kuriuos teismas įvertino kaip nepriekaištingus ir nuoseklius. Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį, jog nukentėjusysis pats teisme parodė, kad lankėsi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos policijos įstaigose, kuriose pareigūnai rodė jam fotoalbumus su nuotraukomis, tačiau užpuolikų fotonuotraukų jis nerado, kai tuo tarpu V. S. kaip teisto asmens nuotraukos yra įtrauktos į operatyvinės paieškos katalogus.

Pažymi, kad 2010 m. spalio 29 d. Vilniaus apskrities VPK NTV išplatino fotorobotą, sudarytą pagal nukentėjusiojo parodymus, kurio atvaizdas į jį nėra panašus.

Nuteistojo nuomone, nukentėjusysis praėjus beveik pusantrų metų nuo įvykio apibūdino vieną iš jį apiplėšusių asmenų, todėl tyrimo veiksmų rezultatai nėra pakankami jo asmens indentifikavimui. Pažymi, jog teismas visų šių aplinkybių nevertino, todėl teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo parodymai nėra prieštaringi, nėra pagrįsta.

Nuteistasis nurodo, kad T. P. teigė, jog jam buvo suduota daug smūgių, o V. S. rankose laikė kastetą ar žiedą. Tačiau teismo specialisto išvadoje konstatuota, kad T. P. padaryti kūno sužalojimai paaiškinami dviem smūgiais, nėra požymių, kad jie galėtų būti padaryti kokiu nors įrankiu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiojo parodymai apie jo atžvilgiu pavartotą smurtą yra neabejotini.

Apelianto teigimu, be įvertinimo liko liudytojo Š. K. parodymai apie tai, kad kelios dienos iki įvykio ir įvykio dieną jis Stumbrų ir Pieninės sankryžoje matė stovinčius aukšto ūgio (aukštesnius už nuteistąjį) jaunuolius. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendyje pateikti nukentėjusiojo T. P. ir liudytojo A. T. parodymai apie tai, kad užpuolikai kalbėjo lietuviškai, kai tuo tarpu jis lietuviškai nekalba. Nuteistojo vertinimu, apylinkės teismo nuosprendyje neteisingai įvertinti liudytojo T. D. parodymai. Pažymi, kad teismas be pakankamo pagrindo nutarė neanalizuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, susijusių su R. Š. bei jam taikytomis procesinės prievartos priemonėmis, kadangi liudytojo R. Š. vaidmuo šios baudžiamosios bylos eigai buvo reikšmingas.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje išdėstytas teiginys apie tai, jog mobiliojo ryšio telefonas Nr.37065955533 buvo netoli elektroninių ryšių bazinių stotelių, esančių netoli nusikaltimo vietos, veikimo zonoje, nėra pagrįstas, kadangi ankščiau paminėti duomenys neįrodo, kad mobiliojo ryšio telefono naudotojas 2010 m. rugsėjo 24 d. apie 8 val. 24 min. buvo Stumbrų g.28, teismo išvada grindžiama neapibrėžtais laiko ir nekonkrečiais vietos požiūriu duomenimis.

Nuteistasis taip pat pažymi, kad apylinkės teismo nuosprendyje iškreiptai pateikti liudytojos R. I. parodymai, be to, įrodymais pripažinti liudytojų S. S. ir A. V. parodymai, kai tuo tarpu BPK 301 str. 1 d. numato, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o BPK 242 str. 1 d. nustato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus tarp jų apklausti liudytojus. Todėl nuteistojo manymu, BPK 276 str. 4 d. tvarka perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai neatitinka įrodymų statuso (BPK 20 str. 1 d.). Tokiu būdu, liudytojų S. S. ir A. V. parodymai įrodymais pripažinti nesant įstatyminio pagrindo. Apelianto manymu, tokio pagrindo S. S. parodymams nesuteikia ir jo pasisakymas teisiamojo posėdžio metu, kad jis patvirtina tokių parodymų teisingumą.

Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje žinomai neteisingai nurodoma, kad jis niekur nedirba, o teistumas jo atžvilgiu nėra išnykęs ar panaikintas, pažymi, jog teismui buvo pateikti duomenys apie jo darbo vietą ir teistumo panaikinimą teismo nutartimi.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad toks baudžiamosios bylos nagrinėjimas neatitinka BPK 44 str. 5 d. nuostatų, užtikrinančių teisingo bylos išnagrinėjimo nešališko teismo principus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t.y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t.y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-414/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 October 2000; Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Tačiau pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose: Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012).

Patikrinus Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, byloje nėra. Pagal BPK 233 str. 1 d. teisėjas, susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2013 m. liepos 17 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš 2013 m. rugpjūčio 6 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nušalinimas teisėjui (kaip ir prokurorui) nebuvo reiškiamas (t.4, b.l.85), pažymėtina, kad nei pats kaltinamasis, nei jo gynėjas fakto, jog kaltinamasis aktas nebuvo pasirašytas prokuroro neakcentavo ir jokių pastabų dėl to nepareiškė. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme metu nuteistasis bei jo gynėjas teismo nešališkumo klausimo nekėlė, priekaištų pirmosios instancijos teismui dėl šališkumo nereiškė. Šį klausimą nuteistasis kelia tik savo apeliaciniame skunde, priėmus jam nepalankų teismo sprendimą, kas sudaro pagrindą manyti, jog šis apeliacinio skundo argumentas yra tik deklaratyvus teiginys. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistajam kaltinamasis aktas rusų kalba buvo įteiktas pasirašytinai (t.3, b.l.71, t.4, b.l.91), tokiu būdu, priešingai nei teigia nuteistasis savo apeliaciniame skunde, jo atžvilgiu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų, dėl kaltinamojo akto surašymo ir perdavimo teismui reikalavimai numatyti 20 punkte.

Nors nuteistasis savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas nustatęs, jog kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje nepasirašytas, leido prokurorui jį pasirašyti, bylos nagrinėjimo teisme metu, atmesdamas jo gynėjo prašymą bylą perduoti prokurorui pagal BPK 234 str. 2 d. pagrindu, tačiau šis nuteistojo akcentuojamas Baudžiamojo proceso pažeidimas laikytinas formaliu pažeidimu, kuris negali būti laikomas esminiu ir būti pagrindu naikinti skundžiamą nuosprendį. Kaltinamasis aktas bylos nagrinėjimo teisme metu buvo prokuroro pasirašytas, jo turinys visiškai nepasikeitė, nuteistajam kaltinimas taip pat nepasikeitė, todėl šis faktas jokios įtakos priimtam teismo sprendimui įtakos neturėjo, t.y. nesutrukdė apylinkės teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Šiuo konkrečiu atveju, faktas, jog kaltinamasis aktas prokuroro buvo pasirašytas tik bylą nagrinėjant teisme vertintinas kaip techninė klaida, kuri buvo pastebėta ir ištaisyta bylą nagrinėjant teisme. Kaltinamasis aktas, toks, koks buvo įteiktas kaltinamajam ir koks yra byloje, buvo surašytas, visi procesiniai veiksmai, kurie turėjo būti atlikti surašius kaltinamąjį aktą buvo atlikti, kaltinamojo akto nuorašas kaltinamajam suprantama kalba buvo įteiktas, todėl ta aplinkybė, kad byloje esantis kaltinamasis aktas bylą pradedant nagrinėti teisme nebuvo pasirašytas, negali būti laikomas esminiu proceso pažeidimu kuriuo iš esmės buvo pažeista teisė į gynybą ar kitos procesinės kaltinamojo ar kitų proceso dalyvių teisės.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. S. iš esmės ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 3 d. Apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str., 301 str. reikalavimų. Teismas išsamiai argumentuodamas nurodė, kad įrodymų, neginčijamai patvirtinančių V. S. kaltę byloje pakanka.

Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas patikrino visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, betarpiškai ištyrė juos teismo posėdyje, vertino visus įrodymus kaip vieną visumą, todėl pirmos instancijos teismo išvada apie įrodymų, leidžiančių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamumą yra teisinga. Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. S. kartu su nenustatytu asmeniu, užpuolė nukentėjusįjį T. P. ir panaudodami fizinį smurtą, sudavė nukentėjusiajam nemažiau kaip du smūgius į galvos sritį, tuo padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip palaužę nukentėjusiojo T. P. pasipriešinimą, pagrobė didelės vertės nukentėjusiajam T. P. priklausantį turtą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Nenustatyta jokių duomenų, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t.y. kad teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai nei teigia apeliantas, iš bylos medžiagos matyti, kad teismas vertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Tai, kad būtent V. S. apiplėšė nukentėjusįjį T. P., teismas nustatė remdamasis nukentėjusiojo T. P. parodymais ir kitais juos patvirtinančiais įrodymais: 2010 m. spalio 13 d. nukentėjusiojo UAB „Aukso rūmai“ direktoriaus T. P. pareiškimu, kuriame nurodyta, kad jis 2010 m. rugsėjo 24 d. 8 val. 20 min. Stumbrų gatvėje Vilniuje buvo apiplėštas dviejų nepažįstamų vyrų, kurie jį sumušė ir atėmė kuprinę su juvelyriniais dirbiniais (t.1, b.l.19), asmens parodymo atpažinti protokolais (t. 2, b.l.164-168), įvykio vietos apžiūros protokolu (t.1, b.l.80-87), akistatos protokolu (t.2, b.l.171-172), teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad T. P. padarytų kūno sužalojimų pobūdis bei jų lokalizacija atitinka nukentėjusiojo T. P. parodymams (t.1,b.l.135-145), telefono abonento Nr. 37065955533, kuris priklauso V. S., elektroninių ryšių bazinių stotelių, esančių netoli nusikaltimo vietos, veikimo zonoje buvimas (t.2, b.l.152-157), nukentėjusiosios V. R. parodymais (t.4,b.l.87), iš dalies liudytojo E. M. parodymais (t.1, b.l.163-164, t.4, b.l.90).

Nors nuteistasis savo skunde nurodo, kad nukentėjusysis praėjus beveik pusantrų metų nuo įvykio apibūdino vieną iš jį apiplėšusių asmenų, todėl tyrimo metu gauti rezultatai nėra pakankami jo identifikavimui, tačiau tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja byloje surinktai ir apylinkės teismo ištirtai medžiagai, todėl laikytini nepagrįstais.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl ikiteisminio tyrimo metu gautų rezultatų. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje įtariamasis nebuvo žinomas, nebuvo žinoma jo tapatybė, pagrįstai buvo atliktas parodymo atpažinti iš nuotraukų veiksmas, kurio metu T. P., nežinodamas jį užpuolusio asmens tapatybės, atpažino būtent V. S., kaip jį apiplėšusį asmenį. Tai, kad atpažinimas iš nuotraukų buvo atliktas po ilgo laiko tarpo, t.y. po pusantrų metų nuo įvykio nesudaro pagrindo laikyti šiuos įrodymus nepatikimais ir jais nesivadovauti. Atlikus asmens parodymo atpažinti veiksmą (akistatą), jo metu T. P. taip pat atpažino V. S., kaip jį apiplėšusį asmenį (akistatos protokolas (t.2, b.l.171-172). Todėl šie byloje esantys įrodymai laikytini, objektyviais ir patikimais įrodymais, pakankami nuteistojo identifikavimui.

Atmestini kaip nepagrįsti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog liudytojo Š. K. parodymus apylinkės teismas paliko be įvertinimo. Patikrinus bylos medžiagą nustatyta, jog liudytojo Š. K. parodymus apylinkės teismas patikrino ir įvertino, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad pastarasis liudytojas duodamas parodymus teisme jokių reikšmingų bylai reikšmingų aplinkybių ar duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai nepateikė, todėl teismas jo parodymų pagrįstai nelaikė įrodymais.

Nors apelianto teigimu, jis visiškai nekalba lietuviškai, todėl jo manymu, jis negalėjo dalyvauti apiplėšime, kadangi nukentėjęs T. P. bei liudytojas A. T. patvirtino, kad užpuolikai tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, tačiau apylinkės teismas tokius nuteistojo argumentus pagrįstai vertino kritiškai. Sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad V. S. yra gimęs ir nuolat gyvena Lietuvoje, be to, yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, todėl jis turi bent minimalius lietuvių kalbos pagrindus, leidžiančius jam pasakyti paprastus žodžius lietuvių kalba.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir nuteistojo skundo argumentas, kad apylinkės teismas be pakankamo pagrindo nutarė neanalizuoti tyrimo pareigūnų veiksmų, susijusių su R. Š. bei jam taikomomis procesinės prievartos priemonėmis. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai neanalizavo ir nevertino nei liudytojo R. Š., nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, įsisijusių su R. Š. bei jam taikomomis procesinėmis prievartos priemonėmis, kadangi baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nors nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti įrodymais ir jais vadovautis liudytojų S. S. bei A. V. parodymais, kadangi jie nebuvo apklausti bylos nagrinėjimo teisme metu, o pastarųjų liudytojų parodymai buvo tik pagarsinti teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas S. S. bylos nagrinėjimo teisme metu

dalyvavo, tačiau nurodė, jog neprisimena aplinkybių, apie kurias davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas nusprendė jo duotus parodymus, pagarsinti. Be to, pagarsintus liudytojo S. S. parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, pastarasis juos patvirtino. Liudytojas A. V. kviečiamas atvykti į posėdį atsisakė, todėl jo parodymai duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu buvo pagarsinti teisme. Tai, kad liudytojo S. S. parodymai buvo pagarsinti bylos nagrinėjimo teisme metu, nesudaro pagrindo konstatuoti BPK 301 str. 1 d. nuostatų pažeidimo, tuo labiau, jog liudytojas pats dalyvavo teisme ir patvirtino pagarsintus jo parodymus. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo A. V. bei S. S. parodymai nebuvo vieninteliai ir esminiai pagrindžiantys V. S. kaltę, be to, kaip matyti iš teismo nuosprendžio motyvų jais apylinkės teismas nesivadovavo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nuteistojo nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodė, jog jis niekur nedirba (Valstybinio socialinio fondo valdybos duomenimis nuteistasis dirba UAB „Dimitrij“ nuo 2010 m. birželio 28 d. iki šiol), o jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas (šis faktas nepatvirtintas jokiais bylos duomenimis), nesudaro pagrindo keisti apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t.y. apklausė nuteistąjį V. S., nukentėjusiuosius T. P. bei V. R., liudytojus A. T., E. B., E. M., Š. K., A. L., J. S., M. D., R. I., R. G., R. Š., perskaitė liudytojų S. S. ir A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, supažindino proceso dalyvius su teismo medicinos specialisto išvada, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad V. S. padarė nusikaltimą numatytą BK 180 str. 3 d.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

V. S. apeliacinį skundą atmesti.