Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis V. S. (V. S.), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 8 val. 24 min., prie UAB „Vilniaus Pergalė“ pastato, esančio adresu Stumbrų g. 28, Vilniuje, užpuolė nukentėjusįjį T. P. ir panaudodami fizinį smurtą, sudavė nukentėjusiajam T. P. nemažiau kaip du smūgius į galvos sritį, tuo padarydami nukentėjusiajam T. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip palaužę nukentėjusiojo T. P. pasipriešinimą, pagrobė didelės vertės nukentėjusiajam T. P. priklausantį turtą: 420 litų vertės kuprinę „Samsonite“, kurioje buvo 15000 litų grynųjų pinigų, 500 litų kupiūromis, 5000 litų vertės nešiojamasis kompiuteris „MAC Book pro“, su 199 litų vertės interneto modemu „Bitė Vodafone“, dvidešimt keturios auksinės monetos, bendros 24850 litų vertės, T. P. vardu išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas bei asmens tapatybės kortelė, kurių bendra atstatymo vertė 280 litų, automobilių „Mercedes Benz“ ir „Alfa Romeo“ registracijos liudijimai ir techninės apžiūros talonai, kurių bendra atstatymo vertė 90 litų, namų, sodybos bei biuro raktai, kurių pakeitimo vertė 1000 litų, žemės sklypų dokumentai, kurių bendra atstatymo vertė 60 litų, taip pat T. P. vardu išduotos AB „SEB bankas“ ir AB „Swedbank“ VISA mokėjimo kortelės, bei dideles vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis turtas - įvairūs juvelyriniai dirbiniai, kurių bendra vertė 106000 litų, tokiu būdu pagrobdami nukentėjusiajam T. P. priklausantį 46700 litų vertės turtą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį106000 litų vertės turtą.

Šiais savo veiksmais kaltinamasis V. S. (V. S.) padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje.

Kaltinamasis V. S. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės jam inkriminuojamu nusikaltimu nepripažino ir tvirtino, kad jokio nusikaltimo jis nepadarė, nukentėjusiojo anksčiau nepažinojo ir nusikaltimo vietoje, kurioje buvo užpultas nukentėjusysis, jis nebuvo, o kodėl nukentėjusysis apkalba jį ir teigia, kad būtent jis užpuolė ir apiplėšė nukentėjusįjį, kaltinamasis nežino.

Nors kaltinamasis V. S. (V. S.) savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, kaltinamojo V. S. kaltė, plėšimo būdu pagrobus didelės vertės svetimą turtą, įrodoma šiais baudžiamojoje byloje esančiais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais.

Nukentėjusysis T. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jis yra įsitikinęs, jog jį apiplėšė būtent kaltinamasis V. S., kurį apiplėšimo metu jis labai gerai įsidėmėjo. Nukentėjusysis T. P. taip pat paaiškino, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)", užsiimančios prekyba aukso dirbiniais ir lombardo paslaugomis, direktorius ir akcininkas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ biuras yra įsikūręs (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nukentėjusiojo T. P. teigimu, 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 8 val., jis išėjo iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir ėjo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ biurą. Su savimi jis turėjo kuprinę, kurioje buvo 15000 litų grynųjų pinigų, kuriuos išvakarėse jam grąžino skolininkas, nešiojamasis kompiuteris, dvidešimt keturios įvairios aukso monetos, sudėtos į monetoms skirtą albumą, kurias jis laikė namuose esančiame seife, ir kurias nešėsi į darbą, norėdamas jas peržiūrėti, išvalyti ir sutvarkyti prieš pateikiant jas numizmatų klubo nariams, taip pat, kuprinėje buvo jo vardu išduoti asmens dokumentai, mokėjimo kortelės bei kiti įvairūs dokumentai – transporto priemonių registracijos liudijimai, nekilnojamojo turto dokumentai, vekseliai – bei namų, sodybos ir biuro raktai. Taip pat kuprinėje buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys 106000 litų vertės aukso dirbiniai, kuriuos jis taip pat laikė namuose esančiame seife ir kuriuos nešėsi į darbą, norėdamas paruošti juos pardavimui, t.y. sutvarkyti ir uždėti etiketes. Tačiau netoli UAB „Vilniaus pergalė“ pastato, esančio Stumbrų gatvėje, Vilniuje, priešais jį einantys du vaikinai, iš kurių vienas buvo kaltinamasis V. S., jį užpuolė. Prasilenkdamas su nukentėjusiuoju T. P., kaltinamasis V. S., kuris buvo arčiau nukentėjusiojo, staiga sudavė du stiprius smūgius ranka, ant kurios buvo žiedas ar kastetas, į T. P. žandikaulį prie akies, nuo kurių nukentėjusysis susmuko, o kažkuris iš užpuolikų nuo jo pečių nuplėšė kuprinę ir abu užpuolikai nubėgo link Šeškinės kalno. Nukentėjusysis dar bandė užpuolikus vytis, tačiau jie pabėgo. Nukentėjusiojo T. P. teigimu, maždaug po savaitės, pagal jo pateiktą apibūdinimą, policijoje buvo sudarytas asmens, sudavusio jam smūgius ranka į veidą, fotorobotas, o vėliau, siekdamas nustatyti jį užpuolusius asmenis, jis savo iniciatyva važinėjo po įvairius policijos komisariatus, kuriuose jam buvo rodomi foto albumai su įvairių asmenų nuotraukomis ir jis pagal nuotrauką atpažino kaltinamąjį V. S., o vėliau jį dar kartą atpažino gyvai, kai V. S. jam buvo parodytas atpažinti tarp kitų asmenų. Nukentėjusysis T. P. bylos teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai tvirtino, kad jį užpuolė ir smūgius ranka į veidą sudavė būtent kaltinamasis V. S., kurį jis labai gerai įsidėmėjo, nes turi gerą regimąją atmintį, todėl nukentėjusysis T. P. yra visiškai užtikrintas dėl kaltinamojo V. S. dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje konstatuota (T. 1., b.l. 135-145), kad nukentėjusysis T. P. įvykio metu patyrė muštines kūno žaizdas kairės pusės viršutinėje lupoje ir akies apatiniame voke, viršutinio žandikaulio lūžį. Sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, tikėtina suduodant smūgius rankomis ar kojomis. Sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Sužalojimai galėjo būti padaryti muštynių metu. Sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui. Sužalojimų padarymo metu nukentėjusysis ir užpuolikas galėjo būti vertikalioje ar jai artimoje padėtyje, vienas priešais kitą. Nustatyti sužalojimai yra paaiškinami dviem smūgiais. Sužalojimuose nėra požymių rodančių, kad jie galėjo būti padaryti kokiu nors įrankiu.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (T. 1., b.l. 80-87) matyti, kad įvykio vieta yra Stumbrų gatvėje, Vilniuje, šalia dviejų garažų masyvų, esančių Stumbrų g. 28, Vilniuje. Įvykio vietos apžiūros metu nuo šaligatvio plytelės buvo paimtos dvi nuoplovos su pėdsakais, panašiais į kraują.

Ištyrę įvykio vietos apžiūros metu paimtas dvi nuoplovas, specialistai pateikė išvadą, kad nuoplovose nuo šaligatvio plytelės yra nukentėjusiojo T. P. kraujas 99,9999999999% tikimybe (T. 1., b.l. 92-93).

Kad 2010 metų spalio mėnesį buvo sudarytas vieno iš plėšime dalyvavusių asmenų fotorobotas, patvirtinama byloje esančiu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos aplinkraščiu policijos komisariatams ir prie jo pridėtu fotorobotu (T. 2., b.l. 14-15).

Baudžiamojoje byloje esančiais parodymo atpažinti protokolais (T. 2., b.l. 164-170) nustatyta, kad nukentėjusysis T. P. ikiteisminio tyrimo metu tiek pagal jam pateiktas foto nuotraukas, tiek tarp kitų jam pateiktų asmenų, atpažino kaltinamąjį V. S., kuris pagal ūgį, kūno sudėjimą ir veido bruožus labai panašus į asmenį, užpuolusį T. P. 2010 m. rugsėjo 24 d.

Nukentėjusioji V. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji gyvena kartu su nukentėjusiuoju T. P., kuris yra jos dukters tėvas. 2010 m. rugsėjo 24 d. ryte ji išleido T. P. į darbą, o po pusvalandžio jai paskambino jos mama, kuri pasakė, kad T. P. kieme buvo sužalotas. Buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, kuri T. P. išvežė į ligoninę. Nukentėjusioji V. R. patvirtino, kad T. P. turėjo kuprinę, kurią nuolat nešdavosi į darbą, tačiau kas tą dieną buvo jo kuprinėje, ji nežino.

Liudytojas A. T. teigė, kad jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju ir 2010 m. rugsėjo 24 d. saugojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją. Apie 8 val. 20 min. jis pamatė Stumbrų-Pieninės gatvės kampu į Šeškinės kalną bėgančius tris vaikinus. Du vaikinai, kurie buvo žemesnio ūgio už trečiąjį, bėgo priekyje, o vienas kiek atsilikęs nuo jų, tačiau ar tas trečiasis vaikinas buvo sužalotas, liudytojas A. T. pasakyti negalėjo, kadangi tarp jo ir bėgančių vaikinų buvo pakankamai didelis atstumas.

Liudytojas S. S. teisiamojo posėdžio metu pareiškė, kad jis neprisimena aplinkybių, apie kurias davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus, pagarsino jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (T. 1., b.l. 168) liudytojas – policijos pareigūnas - S. S. parodė, kad 2010-09-24 jis dirbo su vyr. patruliu E. B., kai apie 8.30 val. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus gavo pranešimą, kad Želvos g. 4, Vilniuje, laukia sumuštas vyriškis. Nuvykus nurodytu adresu į juos kreipėsi T. P., kuris paaiškino, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir jam einant į darbą Stumbrų gatvėje, ties UAB „Vilniaus Pergalės“ pastatu, jį užpuolė du jaunuoliai, sumušė ir pagrobė kuprinę, kurioje buvo 15000 litų, apie 0,5 kg aukso, nešiojamasis kompiuteris ir kiti daiktai. T. P. jiems paaiškino, kad jaunuoliai buvo tamsiai apsirengę, vienas iš jų buvo su kepuraite. Abu buvo apie 25 metų amžiaus. Apie tai jie (S. S. ir E. B.) informavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių. Kadangi nukentėjusysis buvo visas kruvinas, sunkiai orientavosi aplinkoje ir vis trumpam prarasdavo sąmonę, jie iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri atvykusi jį nuvežė į Žalgirio ligoninę. Vežant jį į ligoninę, T. P. parodė vietą, kur buvo užpultas. Dirbant pagal nukentėjusiojo nurodytus užpuolikų požymius, pavyko nustatyti liudytojus E. M., kuris įvykio vietoje rado nukentėjusiojo daiktus bei Š. K., kuris važiuodamas ryte matė stoviniuojančius jaunuolius. Buvo iškviesti kinologai. Atvykęs kinologas su šunimi apėjo teritoriją, tačiau plėšikų pėdsakų aptikti nepavyko. Jie sulaukė, kol atvyks kriminalinės policijos darbuotojai ir išvyko dirbti toliau.

Pagarsinus liudytojo S. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, liudytojas S. S. teisiamajame posėdyje pareiškė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi ir juos visiškai patvirtina.

Liudytojas – policijos pareigūnas – E. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jam dirbant kartu su kolega S. S., buvo gautas pranešimas apie sumuštą žmogų. Nuvykus į vietą, nukentėjusysis papasakojo, kad jį, einantį į darbą, užpuolė du vaikinai, kurie atėmė kuprinę su joje esančiais daiktais ir brangenybėmis, ir pabėgo. Nukentėjusysis apibūdino jį užpuolusius vaikinus, nurodė jų išvaizdą, taip pat parodė įvykio vietą. Kadangi nukentėjusysis buvo sumuštas, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri išvežė nukentėjusįjį į ligoninę.

Liudytojas E. M. (E. M.) parodė, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ valgyklos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vedėju. 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 8 val. 30 min., viena iš valgyklos darbuotojų pasakė, kad kažkas atsitiko gatvėje, nes ji girdėjo didelį triukšmą. Išėjęs į lauką, ant kelio važiuojamosios dalies jis rado akinius nuo saulės ir kažkokį pultą. Atvykus policijos pareigūnams, E. M. jiems pasakė, kad rado akinius nuo saulės ir pultą, kuriuos jiems ir atidavė, o policijos pareigūnai pasakė, kad E. M. rastas pultas yra nuo seifo. Tačiau paties įvykio jis nematė ir apie jį pasakyti nieko negalėjo.

Liudytojas Š. K. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o kiekvieną rytą, apie 8 val., veža vaiką į darželį. 2010 m. rugsėjo 24 d. Stumbrų gatvėje pamatęs policijos automobilį, Š. K. suprato, kad kažkas atsitiko, todėl policijos pareigūnams papasakojo apie tai, kad kelias dienas iki įvykio, kasdien, Stumbrų gatvės gale jis matė stoviniuojančius du įtartinus vaikinus, kadangi jie buvo ne iš to mikrorajono. Tačiau tiksliai apibūdinti jų išvaizdos liudytojas Š. K. negalėjo.

Liudytoja A. L. parodė, kad ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2010 m. rugsėjo 24 d., eidama į darbą, ji pamatė į kelio važiuojamąją dalį išėjusį vyriškį, kuris stabdė pravažiuojančias mašinas, o vėliau pamatė kitą, juodos spalvos rūbais apsirengusį vyriškį, bėgantį gatve, kuris su savimi nešėsi kažkokį krepšį. Supratusi, kad tai gali būti nusikaltėliai, ji paskambino pagalbos telefonu 112. Kodėl ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. L. teigė mačiusi ne du, o tris vyriškius, iš kurių du bėgo, o trečias juos vijosi, teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. L. paaiškinti negalėjo.

Liudytoja – kaltinamojo V. S. sutuoktinė – J. S. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad ji puikiai prisimenanti 2010 m. rugsėjo 24 d. įvykius, kadangi tą dieną ji turėjo pasirašyti darbo sutartį su M. D., kuri turėjo pradėti dirbti vietoje J. S., išeinančios į dekretines atostogas. 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 8 val. 20 min., jie su sutuoktiniu V. S. išėjo iš savo namų, esančių Pilaitės mikrorajone ir automobiliu važiavo į jos darbovietę – UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Darbovietėje ji buvo prieš 9 val., kadangi lygiai 9 val., ji turėjo pasirašyti darbo sutartį su M. D.. Todėl jos sutuoktinis kaltinamasis V. S., liudytojos J. S. teigimu, 2010 m. rugsėjo 24 d. apie 8 val. 30 min. jokiu būdu negalėjo būti įvykio vietoje Stumbrų gatvėje, Vilniuje.

Liudytoja M. D. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 2010 metų rugsėjo mėnesį ji pasirašė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kurią dieną tiksliai ji pasirašė darbo sutartį, paaiškinti negalėjo, nes neprisiminė, tačiau teigė, kad darbo sutartį ji turėjo pasirašyti tą pačią dieną, kurią ji buvo surašyta. Darbo sutartį ruošė ir ją apmokė dirbti J. S., kurios vietoje ji ir buvo pasamdyta dirbti, tačiau jos sutuoktinio V. S. liudytoja M. D. nėra mačiusi ir jo nepažįsta.

Kad M. D. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui prašymą dėl priėmimo į darbą pateikė 2010 m. rugsėjo 24 d. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2010 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 52 ji buvo priimta dirbti direktoriaus asistentės pareigose nuo 2010-09-27, patvirtinama baudžiamojoje byloje esančiais dokumentais (T. 2., b.l. 124-143).

Liudytoja R. I. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 2010 metais ji dirbo kartu su J. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojos R. I. teigimu, J. S. turėjo gimdyti 2010 metų spalio mėnesį, todėl prieš jos gimdymą, kaltinamasis V. S. ją dažnai automobiliu atveždavo į darbą ir pasiimdavo iš darbo. Be to, J. S. vežiodavo į darbą ir iš jo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas A. V.. Ar 2010 m. rugsėjo 24 d. J. S. į darbą atvežė jos sutuoktinis V. S., liudytoja R. I. pasakyti negalėjo.

Liudytojas A. V. kviečiamas į teisiamąjį posėdį atvykti atsisakė, todėl teismas, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus, pagarsino jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams (T. 1., b.l. 173), liudytojas A. V. (A. V.) teigė, kad jis dirbo projektų vadovu UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ar 2010 m. rugsėjo 24 d. J. S. į darbą atvežė jos vyras ar ne, liudytojas A. V. pasakyti negalėjo, nes neprisiminė. Liudytojo A. V. teigimu, būdavo, kad J. S. vyras atveždavo ją į darbą ir pasiimdavo iš jo, o būdavo ir ne. Daugiau nieko liudytojas A. V. paaiškinti negalėjo.

Iš baudžiamojoje byloje esančios pažymos (T. 3., b.l. 15) matyti, kad kaltinamasis V. S. (V. S.) 2012-02-07 – 2012-08-15 laikotarpiu buvo užsiregistravęs Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriuje ir buvo nurodęs savo kontaktinį telefono abonento numerį – (duomenys neskelbtini).

Išanalizavus iš judriojo ryšio operatorių ir paslaugų teikėjų gautą informaciją apie telefono abonento numerio (duomenys neskelbtini) buvusius visus elektroninių ryšių įvykius laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 17 d. iki 2010 m. spalio 1 d. (T. 2., b.l. 152-163) nustatyta, kad 2010-09-24 09.31 val. abonentas buvo prisijungęs prie elektroninių ryšių bazinės stotelės (ryšio bokšto VL119A) ir buvo jos veikimo zonoje, apimančioje Šeškinės g. 79, Vilniuje, o 2010-09-24 09.56 val. abonentas buvo prisijungęs prie elektroninių ryšių bazinės stotelės (ryšio bokšto VL242A,B) ir buvo jos veikimo zonoje, apimančioje Siesikų g. 14, Vilniuje. Taip pat nustatyta, kad telefono numerio (duomenys neskelbtini) abonentas 2010 m. rugsėjo 24 d. apie 9 val. nebuvo elektroninių ryšių bazinių stotelių veikimo zonose, apimančiose J. S. darbo vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o 9 val. 56 min. jai skambino telefonu ir pokalbis truko 66 sekundes, nors anksčiau niekada iš telefono abonento numerio (duomenys neskelbtini) J. S. skambinta nebuvo.

Liudytojas R. G. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jis pažįsta kaltinamąjį V. S. apie 10 metų, iš jo yra pirkęs automobilį, jų santykiai geri, todėl jie dažnai naudojasi vienas kito automobiliais, įrankiais.

Liudytojas T. D. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jis pažįsta tiek nukentėjusįjį T. P., tiek kaltinamąjį V. S., kuris yra jo kaimynas. Kad buvo apiplėštas T. P., liudytojas T. D. sužinojo iš spaudos, taip pat savo draugo G. M.. Vėliau, T. D. būnant kartu su T. P. pas G. M., T. P. pasakė T. D., kad jį apiplėšė R. Š., tačiau T. P. jam nieko negali padaryti, kadangi R. Š. yra saugomas valstybės ir padeda policijos pareigūnams. Liudytojas T. D. taip pat teigė, kad kaltinamąjį V. S. jis ne kartą matė kartu su R. Š., paskutinį kartą 2013 metų vasarą.

Duodamas parodymus teisiamajame posėdyje R. Š. (R. Š.) teigė, kad jis pažįsta tiek kaltinamąjį V. S., tiek nukentėjusįjį T. P.. Kaltinamąjį V. S. jis pažįsta nuo 2006 metų pabaigos – 2007 metų pradžios ir su juo nuolat bendrauja, paskutinį kartą bendravo dieną prieš apklausą teisme (R. Š. teisiamajame posėdyje buvo apklausiamas 2013-11-29), o su nukentėjusiuoju T. P. jis pažįstamas nuo 2010 metų pradžios, bet liudytojo R. Š. nuomone, kaltinamasis V. S. nukentėjusiojo T. P. nepažinojo. Liudytojo R. Š. teigimu, 2010 metų vasaros pabaigoje, jis keletą kartų prašė T. P. paskolinti jam pinigų, tačiau T. P. atsisakė, bet ši aplinkybė konflikto tarp jų nesukėlė ir jų santykiai buvo normalūs. Su kaltinamuoju V. S. liudytojo R. Š. santykiai vienu metu buvo pablogėję dėl asmeninių priežasčių, tačiau iki konfliktinės situacijos prieita nebuvo, todėl liudytojo R. Š. teigimu, jų santykiai buvo normalūs. Apie tai, kad T. P. buvo apiplėštas, R. Š. sužinojo iš jo ir T. P. bendros draugės vardu E., apie tai jis kalbėjo ir su kaltinamuoju V. S., tačiau konkrečių detalių jie neaptarinėjo, o tik pasikalbėjo apie apiplėšimą, kaip didelio masto nusikaltimą. R. Š. apie T. P. apiplėšimą tardomas nebuvo.

Baudžiamojoje byloje yra duomenų (T. 2., b.l. 49, 51, 62, 66, 97-98), kad R. Š. (R. Š.) buvo įtariamas prisidėjęs prie T. P. apiplėšimo ir jo atžvilgiu buvo taikomos įvairios procesinės prievartos priemonės, tačiau procesinių prievartos priemonių taikymo metu reikšmingos informacijos negauta, todėl gauta informacija, kaip nesusijusi su tiriama nusikalstama veika, prokuroro nutarimais buvo sunaikinta (T. 2., b.l. 52-55, 67, 99-101).

Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik leistinais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau – ir BPK) nustatytomis priemonėmis bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir jų tikrumą patikrintais bei patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus ir įvertinus jų tarpusavio ryšį, padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Nukentėjusiojo T. P. parodymuose pateikiamos aplinkybės ir faktai, kuriuos nukentėjusysis suvokė jo apiplėšimo metu, yra neprieštaringi ir nuoseklūs, todėl teismas dėl jo parodymų tikrumo neabejoja. Jau nuo pat pirmos nukentėjusiojo T. P. apklausos 2010 m. rugsėjo 27 d., t.y. praėjus tik trims dienoms po įvykdyto apiplėšimo (T. 2., b.l. 96-98), nukentėjusysis T. P. teigė, kad jis užpuolikų nepažįsta, tačiau gali atpažinti vieną iš užpuolikų, kadangi jį gerai įsidėmėjo. Kad nukentėjusysis T. P., policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, iš karto nurodė jį užpuolusių ir apiplėšusių asmenų požymius ir apibūdino jų išvaizdą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojai – policijos pareigūnai – S. S. ir E. B.. Pagal nukentėjusiojo apibūdintus užpuoliko požymius buvo sudarytas vieno iš jį užpuolusių ir apiplėšusių asmenų fotorobotas. Vėlesni nukentėjusiojo T. P. apsilankymai įvairiuose policijos komisariatuose, kuriuose jam buvo rodomi fotoalbumai su įvairių asmenų nuotraukomis, tik patvirtina faktą, kad nukentėjusysis T. P. buvo gerai įsidėmėjęs vieną iš jį užpuolusių asmenų ir jis buvo įsitikinęs, kad gali tą asmenį atpažinti. Kaip minėta, nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, todėl teismas mano, kad nukentėjusysis savo iniciatyva policijos įstaigų kartotekose ieškodamas nusikalstamą veiką padariusio asmens nuotraukos, veikė teisėtai. Nors ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis T. P., atpažindamas kaltinamąjį V. S. pagal jam pateiktų asmenų fotonuotraukas bei realiai tarp kitų jam pateiktų asmenų, pareiškė, kad V. S. yra <...> labai panašus <...> į asmenį, užpuolusį T. P. 2010 m. rugsėjo 24 d., tačiau teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis T. P. kategoriškai pareiškė, kad būtent kaltinamasis V. S. apiplėšė nukentėjusįjį. Nukentėjusiojo T. P. teigimu, jis, tik pamatęs kaltinamojo V. S. nuotrauką, iš karto pareiškė, kad būtent šis asmuo jį užpuolė ir apiplėšė, ir jam jokių abejonių dėl to nekilo, kadangi paties nusikaltimo ir su juo susijusių aplinkybių, nukentėjusiojo teigimu, pamiršti neįmanoma, tačiau T. P. iš arti nepamatęs to asmens „gyvai“ nenorėjo būti kategoriškas, todėl į protokolus buvo įrašyta „labai panašus“, bet akistatos su kaltinamuoju V. S. metu (T. 2., b.l. 171-172), pamatęs kaltinamąjį iš arti, nukentėjusysis galutinai įsitikino, kad jį užpuolęs asmuo ir kaltinamasis V. S. yra vienas ir tas pats asmuo, ir dėl šio fakto jo nuomonė tapo kategoriška. Teismas šių nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nelaiko prieštaringomis, kadangi nukentėjusiojo T. P. nurodyti teiginiai yra nuoseklūs, sudarantys logišką duotų parodymų grandinę, todėl teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo T. P. parodymams apie tai, kad būtent kaltinamasis V. S. 2010 m. rugsėjo 24 d. užpuolė nukentėjusįjį ir jį apiplėšė.

Nukentėjusiojo T. P. teigimu, užpuolikams jam nuo pečių nuplėšus kuprinę, vienas iš užpuolikų lietuviškai pasakė „varom“ ir užpuolikai pabėgo. Kad bėgantys vaikinai tarpusavyje kalbėjo lietuviškai <...> neskubėk, ko taip skubi <...>, patvirtino ir liudytojas A. T.. Kaltinamojo V. S. teigimu, jis visiškai nekalba lietuviškai, todėl jo nuomone, akivaizdu, kad jis negalėjo dalyvauti nukentėjusiojo T. P. apiplėšime. Tačiau šį kaltinamojo V. S. teiginį teismas vertina kritiškai. Kaltinamasis V. S. (V. S.) yra gimęs 1979 m. sausio 23 d. Lietuvoje ir nuo to laiko Lietuvoje nuolat gyvenantis bei įgijęs vidurinį išsilavinimą, todėl jis turi turėti bent minimalius lietuvių kalbos pagrindus, leidžiančius jam pasakyti paprastus žodžius ar nereikalaujančius sudėtingos konstrukcijos sakinius lietuvių kalba, o ta aplinkybė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu naudojosi vertėjo paslaugomis, pati savaime neduoda pagrindo teigti, kad jis visiškai nemoka lietuvių kalbos.

Be to, kaltinamojo V. S. gynėjas pateikė teismui 2013 m. rugpjūčio 22 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (T. 4., b.l. 16-91), kuriame konstatuota, kad laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 27 d. P. P., T. P., B. P., V. R. ir V. M. (V. M.) teleloto loterijoje laimėjo šešis automobilius, o taip pat konstatuota, kad laikotarpyje nuo 2013 m. sausio 30 d. 13 val. 37 min. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. 19 val. 34 min., socialinio tinklo Facebook sistemoje buvo fiksuojamas susirašinėjimas rusų kalba lotyniškomis raidėmis tarp šio socialinio tinklo naudotojų, užsiregistravusių „J. B.“ ir „E. X.“ vardais.