- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-253-316/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42620-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė, Boleslovas Kalainis, Gražvydas Poškus
- Nukentėjusysis
- D. P.
- Kaltinamasis
- A. M.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Naina Lanzbergienė, Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo D. P., civilinių ieškovų – Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. M. išteisintas dėl to, kad būdamas arklio savininkas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos 1997 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 2018 m. birželio 19 d. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AV-412 patvirtintų ,,Gyvūnų laikymo Pakruojo rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės“ (toliau – taisyklės) 24 punkto reikalavimus, pagal kuriuos gyvūnų auginimas ir laikymas turi nekelti grėsmės žmonių sveikatai ar turtui, gyvūnai turi būti laikomi taip, kad neišeitų iš žemės valdos, kurioje jie yra laikomi, ribų, nesiėmė visų būtinų priemonių ir neužtikrino, kad jam priklausantis arklys neišeitų iš žemės valdos, kurioje jis buvo laikomas ribų ir nekeltų grėsmės žmonių sveikatai ar turtui, dėl ko 2019 m. spalio 4 d. apie 6.50 val. arklys išėjo iš žemė valdos, kurioje buvo laikomas, ir išbėgo į kelio Smilgiai–Pakruojis 12 km 980 m važiuojamąją dalį, dėl ko D. P. vairuojamas automobilis „Ford Galaxy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), trenkėsi į arklį, tokiu būdu padarant D. P. odos nubrozdinimus ir muštines žaizdas veide, kairės plaštakos II, III, IV pirštuose, kairės plaštakos III– IV delnakaulių lūžius, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusio D. P. sveikata, kadangi dėl delnakaulių lūžių sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, taip padarė nukentėjusiajam D. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Jolanta Steponavičiūtė prašo panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų nuosprendį, pripažinti A. M. kaltu, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo D. P. dėl neatsargumo ir paskirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tenkinti D. P. civilinį ieškinį ir priteisti iš A. M. D. P. 1946,53 eurus turtinei žalai atlyginti bei tenkinti D. P. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlygintos dydį nustatant atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką ir į teisingumo, protingumo, proporcingumo bei sąžiningumo kriterijus, priteisti Valstybinei ligonių kasai iš A. M. 508,74 eurus, priteisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš A. M. 1834,14 eurus, automobilį (duomenys neskelbtini), valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), laikomą UAB (duomenys neskelbtini) automobilių saugojimo aikštelėje, adresu: (duomenys neskelbtini), grąžinti D. P..
2.1. Skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai A. M. išteisino, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitiko bylos aplinkybių, todėl 2021 m. balandžio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
2.2. Prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, jog A. M. ir K. R. sudarė kumelės pirkimo – pardavimo sutartį, kuri neatitinka jai keliamų reikalavimų, nes, teismo teigimu, nėra apibūdintas sutarties objektas jokiais individualiais požymiais (vardas, registracijos, ženklinimo numeris, mikroschema ar Pan.), nurodant tik, jog perkama kumelė. Be to, sutartis K. R. nepasirašyta.
2.3. Skunde atkreipia dėmesį, kad A. M. netrukus po sandorio sudarymo apsitvėrė atskirą gardą savo įgytai kumelei, išimdamas ją kaip savą iš K. R. bandos. Be to, šiam sandoriui sudaryti nebuvo būtina paprasta rašytinė sandorio sudarymo forma, o užteko tik žodinės sutarties formos. Atkreiptinas dėmesys, jog sutartis K. R. nebuvo pasirašyta dar ir dėl to, kad jis neturėjo net galimybės susipažinti su surašytos sutarties turiniu, o pasitikėjo A. M., kuris surašė šią sutartį, kadangi K. R. yra bemokslis, nemokantis nei skaityti, nei rašyti, todėl susipažinti su šios sutarties turiniu ir ją pasirašyti negalėjo, nes sutarties surašyme nedalyvavo K. R. atstovas, kuris būtų šį supažindinęs su sutarties turiniu. Atkreiptinas dėmesys, jog K. R., kaip nemokantį skaityti ir rašyti, viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme atstovavo jo duktė N. B.. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog kumelės pirkimo – pardavimo sandoris faktiškai buvo sudarytas žodine forma. Tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų pirkimo-pardavimo sutartiniai santykiai, yra būtina perduoti pinigus pardavėjui, o daiktą – pirkėjui. Ši sutartis yra faktiškai įvykdyta, o taikyti restitucijos šiuo atveju nėra pagrindo, ir tik neįvykdytas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu.
2.4. Apeliantė pažymi, kad jau įvykio vietoje atvykusiam policijos pareigūnui V. L. K. R. nurodė, jog jis buvo arklio savininkas, bet dabar jo savininkas yra A. M., o vykdamas į įvykio vietą, V. L., jo teigimu, matė du aptvarus. Liudytojas R. G. patvirtino, jog jis matė du arklių aptvarus, viename iš kurių buvo trys akliai, o kitame – vienas. R. G. taip pat patvirtino, jog kaime buvo kalbama, jog K. R. pardavė arklį A. M., o šį faktą jam patvirtino ir pats K. R.. Liudytojas V. K. taip pat patvirtino, jog aptvarai buvo keli, kuriuose ganėsi arkliai. Liudytojui I. Š. K. R. jau įvykio vietoje nurodė, jog arklį yra pardavęs. Liudytojas E. D. patvirtino, jog jis, praėjus dviem dienom po eismo įvykio, apžiūrėjo lauką, kuriame rado du numestus prie krūmų kuolus su į juos įsuktais varžtais elektros piemens laidui pravesti, bet elektros piemens nebuvo, o tik matėsi, jog pievoje galėjo ganytis arkliai, ką patvirtina ir vietovės apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Be to, ir pats A. M. nurodė, jog jis netrukus po įvykio išardė savo užtvertą gardą nusipirktai kumelei laikyti, o pasiskolintą elektros piemenį grąžino K. R.. Liudytojas A. B. taip pat patvirtino, jog K. R. jam minėjo, jog automobilis nutrenkė K. R. parduotą arklį. Jis žinojo, kad A. M. nupirko arklį iš K. R., nes K. R. jam apie tai pasakojo. Apie arklio Pirkimą-pardavimą Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai turėjo pranešti pirkėjas A. M. Per 7 kalendorines dienas, bet jie su K. R. tai planavo padaryti spalio mėnesio 5 d., o to ne padarė, kadangi, praėjus 6 dienoms po sutarties sudarymo, tai yra spalio 4 d., kumelė žuvo.
2.5. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai suabejojo sandorio tikrumu ir nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. V. parodymais. Teismas suabejojo A. M. galimybe susitaupyti 1000 eurų, kai šis dirba tik atsitiktinius padienius darbus, o paskutinį kartą oficialiai dirbo tik 1989 m. Be to, A. M. neturi pastovios gyvenamosios vietos ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio, todėl jo sprendimas įsigyti aklį, neturint kur jį laikyti bei neturint aiškaus tikslo, ką su šiuo gyvūnu daryti, teismui sukėlė abejonių, ar sandoris nebuvo apsimestinis. Šios teismo abejonės yra tik prielaidos, kurių nepagrindžia jokia objektyvi bylos medžiaga. A. M. nurodė, jog pinigus susitaupė per dvejus metus, dirbdamas (duomenys neskelbtini), o įsigijęs arklį, kaip pats nurodė, jį planavo pervežti pas gimines į (duomenys neskelbtini), bet, ką būtų su juo daręs, jis nebuvo apsisprendęs.
2.6. Teismas taip pat nurodė, jog nėra byloje jokių duomenų apie nutrūkusią ar kitaip sugadintą nė vieno iš aptvarų elektrinio piemens virvę, apart paties A. M. paaiškinimus. Liudytojas V. L. nurodė, jog nematė, kad aptvaro juostelė būtų nutrūkusi, aptvaras buvo tvarkingas, nors policijos pareigūnai viso aptvaro neapėjo ir jo neapžiūrėjo, tačiau arčiau kelio buvusio aptvaro virvė buvo įtempta. Šie teismo vertinimai, apeliantės nuomone, neduoda pagrindo nei teigti, nei neigti fakto, jog elektrinio piemens laidai iš aptvaro pabėgusios kumelės buvo pažeisti, kadangi ji nebuvo supančiota, neseniai atskirta nuo bandos, o aptvare buvo viena, kuriame nebuvo bandos vedlio, koordinuojančio kitų bandos narių veiksmus, todėl ji laisvai galėjo peršokti elektrinio piemens laidą ir be jokio pažeidimo bei išbėgti į važiuojamąją kelio dalį. Akivaizdu, jog, jei kumelė būtų buvusi viename aptvare su bandos vedliu, kuris buvo supančiotas ir kuris koordinavo kitų žirgų veiksmus, ji nebūtų ištrūkusi iš aptvaro. A. M., neturėdamas žirgų auginimo patirties ir žinių šioje srityje, neįvertino jaunos kumelės galimai patirto streso dėl jos atskyrimo nuo bandos bei jos šoklumo galimybių, jos nesupančiojo, todėl, ją atskyręs nuo bandos, turinčios supančiotą vedlį, neužtikrino, kad jo laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Tokie A. M. veiksmai įgalina daryti išvadą, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotoja laikinai vykdanti direktoriaus pareigas D. M. prašo priteisti iš A. M. privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai žalą 745 eurus, už nukentėjusiojo D. P. gydymą, jeigu atsakovas bus pripažintas kaltu nusikalstamo veikos padarymu.
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis D. P. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės skundą atmesti ir 2021 m. gegužės 19 d. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų nuosprendį palikti galioti.
4.1. Pažymi, kad su prokurorės nuomone nesutinka, mano, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai nuosprendyje teisingai pažymėta, kad ši sutartis neatitinka keliamų reikalavimų arkliui identifikuoti. Be to, apklaustas liudytoju K. R., nurodė, kad užsiima veislinių žirgų veisimu ne vieni metai, todėl iš tokių jo parodymų darytina išvada, kad jis tikrai turėjo žinoti arklių registracijos ir jų laikymo taisykles ir kad negalima parduoti arklio asmeniui, kuris neturi bandos registravimo leidimo. Todėl prokurorės apeliacinio skundo pagrindinis motyvas, kad arklio pardavimo – pirkimo sutartis teisėta, nors joje nėra K. R. parašo, nes jis beraštis, yra nepagrįstas.
4.2. Kaip matyti iš K. R. parodymų, galima teikti, kad jis šia veikla užsiiminėjo neteisėtai, nes teisme į klausimus apie arklių registraciją, jų pardavimą ir pirkimą atsakydavo keliais žodžiais „esu beraštis nemoku nei skaityti nei rašyti, todėl nieko negaliu paaiškinti“, nors turi vairuotojo pažymėjimą ir vairuoja automobilį. Be to, nukentėjusiojo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu, turėjo būti išsiaiškinta, ar K. R. valstybinėje mokesčių inspekcijoje įregistravęs savo individualią vieką, kaip arklių auginimas ir veisimas, ar moka mokesčius už parduotus arklius. Ar sumokėjo mokesčius už parduotą arklį A. M. nuo 1000 eurų gyventojų pajamų mokestį, kas patvirtintų K. R. parodymus, kad autoįvykyje dalyvavęs arklys priklausė A. M..
4.3. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas pagrindinis liudytojas M. M., kuris pirmas buvo įvykio vietoje ir teisme patvirtino, kad jis (D. P.) buvo sudaužytame automobilyje ir jam sakė nejudėti, kol atvyks medikai. Teisme jis taip pat patvirtino, jog salėje sėdinčio kaltinamojo A. M. įvykio vietoje nebuvo. Į įvykio vietą po kelių minučių atvyko romų tautybės asmuo ir pasakė, kad tai jo arklys. Nepateikus šiam liudytojui atpažinimui K. R. ir A. M., buvo nuspręsta kaltinimą pareikšti A. M., ir jį nuteisti, remiantis pardavimo – pirkimo sutartimi.
5. Apygardos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo D. P. atstovas advokatas Algirdas Zakrasas prašė prokurorės skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį, išteisintasis A. M. prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jo gynėja advokatė Naina Lanzbergienė prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
6. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su A. M. išteisinimu, jos manymu, byloje yra surinkta pakankamai šio asmens kaltę pagrindžiančių duomenų, todėl jo atžvilgiu turi būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis.
8. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, BPK normų pažeidimu ar teismo šališkumu.
9. Teisėjų kolegija, teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme pakartotinai apklaususi išteisintąjį A. M., liudytoją K. R., taip pat įvertinusi prokurorės apeliaciniame skunde išdėstomus motyvus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai tinkamai ištyrė byloje esančius duomenis ir pagrįstai A. M. išteisino pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, o tai, kad prokurorei nepriimtinos tokios teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.
10. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
11. Pagal BK (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. lapkričio 12 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2728; 2012, Nr. 122-6126) redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 10 d.) 20 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatyta, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių (patvirtintų (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. AV-412) 24 punktu nustatyta pareiga ūkinių gyvūnų laikytojams užtikrinti, kad jų laikomi ūkiniai gyvūnai neišeitų iš žemės valdos, kurioje jie yra laikomi, ribų.
12. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad 2019 m. spalio 4 d. apie 6.50 val. iš žemės valdos, kurioje buvo laikomas, išėjo ir į kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamąją dalį išbėgo arklys, dėl ko D. P. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), trenkėsi į arklį, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusio D. P. sveikata.
13. Apylinkės teismas vertindamas nusikalstamos veikos subjekto, t. y. arklio priklausomybės nustatymo klausimą, kadangi už gyvūno laikymo taisyklių tinkamą laikymąsi atsakingas būtent gyvūno savininkas arba laikytojas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teigti, jog K. R. ir A. M. sudarė būtent nagrinėjamame įvykyje dalyvavusio gyvūno pirkimo-pardavimo sandorį ir A. M. buvo perleista nuosavybės teisė į konkretų gyvūną (partrenktą kumelę), nėra pagrindo. Su tokiomis išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
14. Apeliaciniame skunde prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai suabejojo sandorio tikrumu, kadangi pardavimo sandoris faktiškai buvo sudarytas žodine forma aukštesnės instancijos teismas su tokia prokurorės pozicija nesutinka. Pažymėtina, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga. Ir nors dalykas gali būti apibūdintas ne tik individualiais, bet ir rūšiniais požymiais, pagrįstu teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teigti, jog K. R. ir A. M. sudarė būtent nagrinėjamame įvykyje dalyvavusio gyvūno pirkimo-pardavimo sandorį, nėra pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek A. M., tiek liudytojas K. R. davė parodymus, jog arklys A. M. buvo parduotas 2019 m. rugsėjo 28 d. sutartimi, sudaryta paprasta rašytine forma (1 t., b. l. 68, 72). Nors tokia forma sudarant sandorį tarp fizinių asmenų yra galima, tačiau iš sutarties turinio matyti, kad sutarties objektas ja nėra apibūdintas jokiais individualiais požymiais (vardas, registracijos, ženklinimo numeris, mikroschema ar pan.), nurodant tik jog perkama kumelė. Be to, į bylą pateikta sutartis K. R. nėra pasirašyta (1 t., b. l. 68, 72). Taip pat pirkimo pardavimo metu arklio pasas A. M. nebuvo perduotas. Pats A. M. negalėjo pasakyti ar jo arklys buvo žymėtas ar ne (3 t., b. l. 5), be to pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. neklausė kokia gyvūnų įsigijimo, registracijos tvarka. Jis paminėjo, kad sutvarkys dokumentus, gyvulio dokumentų nerodė, paso jam nedavė (3 t., b. l. 3-5) Liudytojas K. R. duodamas parodymus dėl parduotos kumelės A. M. buvo nenuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu K. R. parodė, jog ta kumelė, kurią jis pardavė A. M., nebuvo „sučipuota“ ir neturėjo jokių dokumentų (2 t., b. l. 30–34), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. R. jau nurodė, kad parduota kumelė buvo čipuota, čipas sprande, parduota kumelaitė turėjo pasą (3 t., b. l. 21). Dar daugiau, pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių kėlė ir A. M. galimybė įsigyti kumelę. Pats A. M. parodė, kad iš laisvės atėmimo vietos grįžo prieš 2 metus. 1000 Eur susitaupė dirbdamas (duomenys neskelbtini). Važinėjo per kaimus ieškodamas darbų ir apsistojo (duomenys neskelbtini) pas ūkininką (3 t., b. l. 3-5). Nurodė, kad arklį pirko pirmą ir paskutinį kartą. Gal giminės būtų pagelbėję, konkrečių planų neturėjo (3 t., b. l. 5). Liudytojas R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, veisliniai kilmingi arkliai kainuoja tūkstančiais (3 t., b. l. 82-85). Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad kumelė įprastai rinkos kaina kainuoja gerokai daugiau, taip pat, kad pastovios gyvenamosios vietos ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio neturinčio asmens sprendimas įsigyti arklį, neturint, kur jį laikyti ir, kaip nurodė pats A. M., neturint aiškaus tikslo, ką su įsigytu gyvūnu daryt, akivaizdžiai kėlė abejonių dėl sandorio tikrumo, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. V. parodymais, tačiau toks skundo argumentas atmestinas. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju šis liudytojas yra valstybinės maisto veterinarijos tarnybos inspektorius ir nėra suinteresuotas bylos baigtimi.
15. Taip pat pažymėtina ir tai, kad A. M. versija dėl jo pasirinktos kumelaitės aptvėrimo atskirai nuo kitų K. R. arklių, buvo nenuosekli. Nurodė, jog jo atitverta ganykla buvo mažesnė nei K. R. ir iš vienos pusės ji ribojosi su vandens grioviu, krūmais, iš kitos pusės, už keliasdešimt metrų – kelias. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad K. R. jam nurodė tvertis aptvarą arčiau kelio; jis aptvarą apsitvėrė apie 10 m nuo kelio, o K. R. arkliai buvo nuo jo aptvaro apie 15–20 m (2 t., b. l. 85–88). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas policijos pareigūnas V. L. nurodė, kad vykdamas į įvykio vietą ganykloje matė du aptvarus: didesnį – arčiau kelio ir mažesnį – toliau nuo kelio. Aptvare toliau nuo kelio (mažesniajame) buvo trys arkliai, arčiau kelio esančiame aptvare nebuvo nieko (2 t., b. l. 164–165). Iš esmės analogiškai minėtas liudytojas paaiškino ir teisiamajame posėdyje. Iš to, kas paminėta, matyti, jog A. M. paaiškinimai, dėl jo įrengto aptvaro vietos, taigi, ir vietos, kur jis laikė savo neva įsigytą kumelę – aptvare arčiau kelio ar toliau nuo jo – yra prieštaringi. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad ganykla, kurioje galimai ganėsi eismo įvykio metu partrenktas arklys, apžiūrėta tik po dviejų dienų, t. y. 2019 m. spalio 6 d. surašant vietovės apžiūros protokolą, kai jau buvo išardytas ganyklos aptvaras (1 t., b. l. 32-39).
16. Kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojų parodymai apie arklio priklausomybę K. R. ar A. M. nebuvo nuoseklūs, įvykio vietoje buvusiems asmenims apie jam priklausantį arklį skirtingu laiku nurodė tiek K. R., tiek A. M.. Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. M. nurodė, jog atvykęs į įvykio vietą K. R. paklaustas atsakė, jog tai jo arklys (3 t., b. l. 41); liudytojas M. M. parodė, kad į įvykio vietą pilku automobiliu atvyko romų tautybės žmogus, jis buvo išsigandęs. Jis priėjo, paklausė kas nutiko, pasakė, kad automobilis nutrenkė arklį. Tada paklausė „ar čia tavo arkliai?“, jo veide matėsi išgąstis, jis atsakė „taip, mano“ (3 t., b. l. 41); liudytojas V. K. parodė, kad žmogus, kuris prašė patraukti arklį, nesakė, kad tai jo arklys (3 t., b. l. 42); liudytojas V. L. parodė, kad priėjo asmuo (A. M.), pavardės neprisimena ir paaiškino, kad tai jo arklys, kad jis jį nusipirko. Dar buvo (duomenys neskelbtini) žmonių, jie buvo prie aptvarų, toliau nuo kelio. (duomenys neskelbtini) žmogus buvo priėjęs ir klausė „kada galėsim arklį pasitraukti?“. Arklio savininku prisistatė jis (A. M.), bet dokumentų neturėjo. Pagal tarnybinį pranešimą arklys priklausė K.. Kad arklys priklauso A. M., tapo aišku iš papildomos A. M. apklausos. Forminant įvykį priėjęs buvo K., o A. M. stovėjo visą laiką. A. M. paaiškino, kad arklį paliko saugoti K. (3 t., b. l. 43-44); liudytojas I. Š. parodė, kad K. R. paklausė, ar jo arklys, atsakė, kad jis jį pardavęs ir tik prižiūrėjo (3 t., b. l. 44).
17. Aukštesnės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą ir aukščiau išdėstytas aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo daryta išvada, kad atsižvelgiant į surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, kyla pagrįstų abejonių dėl A. M. parodymų, kuriais jis prisipažino iš K. R. įsigijęs arklį (kumelę), teisingumo ir objektyvumo. Nesant galimybės juos patvirtinti kitais, nei liudytojo K. R. parodymais, A. M. parodymus teismas pagrįstai vertino kaip galimą siekį padėti asmeniui, pas kurį A. M. dirbo (3 t., b. l. 4), išvengti baudžiamosios atsakomybės, bandant prisiimti kaltę.
18. Apibendrinęs tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, priėmė teisingą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad kaltinamasis A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje. Tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
19. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo automobilį (duomenys neskelbtini), valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), laikomą (duomenys neskelbtini) automobilių saugojimo aikštelėje, adresu: (duomenys neskelbtini), grąžinti D. P.. Įvertinus tai, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso D. P. (1 t., b. l. 47), automobilis grąžintinas jo teisėtam savininkui.
Dėl atstovavimo išlaidų
20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. rugsėjo 29 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma priteisti valstybei iš A. M. 193,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės Nainos Lanzbergienės išteisintajam A. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 38).
21. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad sprendžiant minėtą klausimą būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).
22. A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinis skundas dalyje, dėl A. M. pripažinimo kaltu, atmestas, o A. M. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti. Įvertinus šias aplinkybes apygardos teismas netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. M. apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Automobilį (duomenys neskelbtini), valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), laikomą (duomenys neskelbtini) automobilių saugojimo aikštelėje, adresu: (duomenys neskelbtini), grąžinti D. P..
Kitą nuosprendžio dalį palikti nekeistą.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų už išteisintajam A. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš A. M. nepriteisti.