Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. M. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui Ž. M. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir sutuoktinei priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

9. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Faktinės bylos aplinkybės

10. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė L. M. ir atsakovas Ž. M. yra sutuoktiniai. Šalys turi keturias nepilnametes dukras: A. M., gim. (duomenys neskelbtini), I. M., gim. (duomenys neskelbtini), M. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir M. M., gim. (duomenys neskelbtini). Iš procesiniuose dokumentuose esančių šalių paaiškinimų matyti, kad nuo 2019 m. spalio 26 d. šalys gyvena atskirai, ieškovė kartu su keturiomis nepilnametėmis dukromis šiuo metu laikinai gyvena (duomenys neskelbtini). Byloje pareikštu ieškiniu yra prašoma priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametėms dukroms A. M. po 200 Eur, I. M., M. M. ir M. M. po 170 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaikų pilnametystės, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovo laikiną išlaikymą po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis vienerių metų laikotarpiui.

Dėl privalomosios mediacijos taikymo

11. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas neturėjo teisės priimti ieškovės ieškinio ir spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Ieškovės ieškinys teismui pateiktas nesilaikant Mediacijos įstatymo 20 straipsnyje nustatyto privalomosios mediacijos reikalavimo. Kadangi ieškovės ieškinys teismui pateiktas jau po minėtos įstatymo nuostatos įsigaliojimo, mediacijos procesas ieškovei buvo privalomas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su paminėtais atskirojo skundo argumentais.

12. Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punkte yra nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. To paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl privalomosios mediacijos taikomos tik tiems ginčams, dėl kurių išsprendimo teismo tvarka ketinama kreiptis po šių nuostatų įsigaliojimo. 2017 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo Nr. X-1702 pakeitimo įstatymu Nr. XIII-534 nustatyta, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnis įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.

13. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė 2019 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Plungės apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir juo prašė išieškoti iš atsakovo po 170 Eur dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Šio pareiškimo pagrindu 2019 m. lapkričio 22 d. buvo išduotas teismo įsakymas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams A. M., I. M., M. M. ir M. M. po 170 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išieškojimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo priimti skolininko Ž. M. prieštaravimai ir ieškovei nustatytas 14 dienų terminas ieškiniui pateikti. 2020 m. sausio 10 d. teisme gautas ieškovės ieškinys dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams ir ieškovei priteisimo, kuris buvo priimtas 2020 m. sausio 13 d. nutartimi, kartu panaikinant Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. įsakymą.

14. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad civilinė byla dėl išlaikymo priteisimo buvo iškelta 2019 m. lapkričio 22 d. ieškovės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu, o 2020 m. sausio 10 d. teismui pareikštas ieškinys buvo pateiktas vykdant teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį ir nebuvo šį procesą inicijuojantis procesinis dokumentas. Kadangi civilinė byla buvo iškelta iki Mediacijos įstatymo 20 straipsnio įsigaliojimo, darytina išvada, kad prieš kreipiantis į teismą dėl išlaikymo priteisimo, mediacija ieškovei nebuvo privaloma. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu

15. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad ieškinyje ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie tai, jog atsakovas neteikia dukroms išlaikymo nuo 2019 m. vasaros. Apelianto teigimu, jis visą laiką išlaikė visą savo šeimą ir šeimos būstą, ieškovė ir visos keturios dukros buvo visiškai aprūpintos maistu, būstu, sveikatos priežiūra, iš atsakovo lėšų buvo apmokamos laisvalaikio, transporto, papildomo lavinimo ir kitos išlaidos, kurių apmokėti vien ieškovės gaunamų pajamų nebūtų užtekę. Kadangi atsakovas teikia išlaikymą vaikams, ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos.

16. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra būtinos dvi įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. prašymą teikiantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą ir pagrįsti teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką.

17. Pažymėtina, kad civilinėse bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, tačiau laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose taip pat yra siekiama užtikrinti, jog iki teismo sprendimo priėmimo būtų laikinai sureguliuota ginčo situacija ir būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų ir (ar) sutuoktinių interesai. Taigi šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar sutuoktinio teisės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui.

18. Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir nurodo, kad jis teikia išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, užtikrina jų poreikių patenkinimą, todėl ieškovės ieškinys dėl išlaikymo priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįstas ir laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikytos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

19. Visų pirma, teismų praktikoje tikėtino ieškinio pagrįstumo, kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018). Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl išlaikymo priteisimo, t. y. pasirinko įstatyme numatytą asmens pažeistų teisių gynybos būdą, ieškinyje nurodė faktines aplinkybes, kuriomis yra grindžiami ieškovės pareikšti reikalavimai, kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kuriais bylos nagrinėjimo iš esmės metu bus įrodinėjamos ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės. Dėl to galima padaryti išvadą, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovės ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą ir tuo pagrindu atsisakyti taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

20. Antra, taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose, kurios yra susijusios su nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, prioritetiškai siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių interesų apsaugą. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose, yra vertinamas ne tik tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimas neįvykdymo tikėtinumas, bet ir tai, ar iki bylos išnagrinėjimo nebus padaryta žalos įstatymo saugomiems asmenų interesams, šiuo atveju – ar iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo nebus pažeista nepilnamečių vaikų teisė į jiems reikalingą išlaikymą.

21. Prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė, kad atsakovas dukroms reikalingo išlaikymo nebeteikia nuo 2019 m. vasaros. Atskirajame skunde apeliantas su šiomis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad jis visą laiką išlaikė šeimą, ieškovė ir visos keturios dukros buvo visiškai aprūpintos maistu, būstu, sveikatos priežiūra, iš atsakovo lėšų buvo apmokamos laisvalaikio, transporto, papildomo lavinimo ir kitos išlaidos. Teismui pateiktuose prieštaravimuose dėl teismo įsakymo atsakovas taip pat nurodė, kad jis reguliariai teikia išlaikymą savo vaikams, pateikė šeimai išlaikyti patirtų išlaidų lentelę už 2019 m. spalio – gruodžio mėnesius, taip pat kartu su prieštaravimais pateikė įvairių prekių įsigijimo kvitus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į atsakovo prieštaravimuose nurodytas faktines aplinkybes apie vaikams pirktas prekes ir kitas patirtas išlaidas pirmosios instancijos teismas atsižvelgė nustatydamas laikino išlaikymo vaikams dydį. Vis dėto, vien šios aplinkybės nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Byloje nėra pateikta įrodymų apie vaikų išlaikymą nuo 2020 m. sausio mėnesio. Iš bylos duomenų matyti, kad šalių santykiai yra konfliktiški, nuo 2019 m. spalio 26 d. šalys gyvena skyrium, ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovas maistą ir kitas būtiniausias prekes perka nereguliariai, dalis atsakovo perkamų daiktų nėra reikalingi kasdieniams vaikų poreikiams tenkinti, todėl tokios atsakovo patirtos išlaidos nėra susijusios su būtinųjų vaikų poreikių tenkinimu.

22. Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, t. y. būtinybės bylos nagrinėjimo laikotarpiu užtikrinti šalių nepilnamečių vaikų teisę į reguliarų jiems reikalingą išlaikymą (CPK 144 straipsnio 1 dalis, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas).

23. Atskirajame skunde apeliantas taip pat ginčija ieškovės pateiktų vaikų poreikiams tenkinti reikalingų išlaidų apskaičiavimo pagrįstumą. Apelianto teigimu, į ieškovės nurodytą dukrų poreikiams patenkinti reikalingų lėšų sumą yra įtrauktos vaikų išlaidos būstui ir transportui, nors šiuo metu ieškovė savo valia gyvena (duomenys neskelbtini) ir tokio pobūdžio išlaidų nepatiria. Be to, ieškovė neteisingai nurodė už vaikus gaunamų išmokų sumą, kuri sudaro ne 280 Eur, o po 100,23 Eur kiekvienai dukrai, todėl faktiškai ieškovė prašo priteisti iš atsakovo visą vaikams išlaikyti reikalingą sumą, o pati prie dukrų išlaikymo prisidėti neketina.

24. Vertindamas paminėtus atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei to, kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimus, kokie yra būtini vaikų poreikiai, kokios yra realios tėvų pajamos, tikroji jų turtinė padėtis, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaikų išlaikymo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje teismas neturi pagrindo atlikti išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo ir daryti išvados apie šalių nepilnamečiams vaikams išlaikyti būtinų išlaidų dydį, taip pat realią šalių turtinę padėtį ir jų galimybes prisidėti prie dukroms reikalingo išlaikymo.

25. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad pagal byloje esančius duomenis ieškovė šiuo metu su vaikais gyvena (duomenys neskelbtini), niekur nedirba ir vienintelės jos gaunamos pajamos yra valstybės mokamos socialinės išmokos. Atsakovas atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog šiuo metu jis dirba dvejose darbovietėse. Atskirajame skunde atsakovas neįrodinėja faktinių aplinkybių ir neteikia jas patvirtinančių įrodymų, kad jo finansinė padėtis neleidžia jam teikti skundžiama teismo nutartimi priteisto laikino išlaikymo savo vaikams. Įvertinęs tai, kad šalys turi keturis nepilnamečius vaikus, iš jų viena lanko mokyklą, o kitos trys ikimokyklinio ugdymo įstaigą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama teismo nutartimi kiekvienam vaikui išlaikyti priteista laikino išlaikymo suma, t. y. po 150 Eur per mėnesį, pagal šioje proceso stadijoje turimus duomenis negali būti vertinama kaip akivaizdžiai per didelė ar neprotinga bei pažeidžianti atsakovo teisėtus interesus.

26. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai išlaikymą priteisė nuo pareiškimo teismui pateikimo dienos, t. y. 2019 m. lapkričio 22 d., nors ieškinys ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateiktas tik 2020 m. sausio 8 d.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės – laikino išlaikymo vaikams priteisimo – tikslas yra siejamas su būtinybe patenkinti minimalius vaiko poreikius iki kol ginčas teisme bus išspręstas iš esmės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vaikas įgyja teisę į laikiną išlaikymą nuo civilinės bylos dėl išlaikymo priteisimo iškėlimo dienos. Iš bylos duomenų nustatyta, kad civilinė byla pagal ieškovės pareiškimą dėl išlaikymo išieškojimo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose iškelta 2019 m. lapkričio 22 d., o ne 2020 m. sausio 8 d., kaip klaidingai nurodo apeliantas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikiną išlaikymą priteisė nuo civilinės bylos iškėlimo dienos, t. y. 2019 m. lapkričio 22 d.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

28. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai, susiję su ieškovės pastangomis rasti darbą, atsakovo galbūt atliktais smurtinio pobūdžio veiksmais, neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl jos keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.