Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės M. J., jo gynėjui advokatui Au­gustinui Vai­čiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. J., padaręs nusikals­ta­mą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 da­lyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), vadovaujantis Lietuvos Respublikos bau­džiamojo kodekso 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos maža­reikš­­miškumo ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Nukentėjusiojo V. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, nukentėjusiajam iš M. J. priteista 300 (trys šimtai) Eur turtinei žalai ir 300 (trys šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti, kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. J. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), t. y. 2016 m. spalio 1 d., apie 14.50 val., viešoje vietoje, prie namo (duomenys neskelbtini), įžūliai elgdamasis ir šaukdamas dėl ma­ža­reikšmės priežasties pribėgo prie iš buto išėjusio kaimyno V. P. ir ne mažiau kaip 5 kartus kumščiais sudavė V. P. į krūtinę ir stipriai jį pastūmė, tokiu būdu su­kel­damas jam fizinį skausmą, toliau pribėgo prie V. P. automobilio „Subaru Le­ga­cy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pradėjo kumščiais jį daužyti, tokiu būdu apgadino automobilį, taip de­monstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.Vilniaus apylinkės teismas nuosprendyje kaltinamojo užimtą poziciją vertino kritiškai, kadangi ji prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kuriais teismas neturi pagrindo nesivadovauti. Nors kal­tinamasis savo neteisėtais veiksmais ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei su­trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, tačiau šis sutrikdymas nėra toks reikšmingas, todėl teismas taikė M. J. BK 37 straipsnį.Apeliaciniame skunde M. J. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus mies­to apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį; nu­ken­tė­ju­sio­jo V. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.Skunde nurodo, jog nukentėjusiojo V. P. parodymai nebuvo nuoseklūs, be to, by­loje nustatyta, jog paties nukentėjusiojo veiksmuose egzistuoja byloje aptariamos nu­si­kals­tamos veikos sudėties požymiai. Apelianto ir nukentėjusiojo V. P. ginčas vy­ko prie nukentėjusiojo V. P. garažo vartų. Jo metu apeliantas neatliko jokių veiksmų, t. y. nukentėjusiajam nesudavė ir jo nepas­tūmė, nelietė jo automobilio. Šiuos ape­lianto parodymus patvirtino ir visi liu­dytojai, nurodę, kad apeliantas tik mosikavo ran­ko­mis. Liudytojas A. S. paro­dė, kad taip pat prašė nukentėjusiojo patraukti savo au­tomobilį ir leisti pravažiuoti, tačiau šis savo automobilio netraukė. Iš šių apelianto ir liudytojo parodymų ma­ty­ti, kad apeliantas neatliko jokių veiksmų, su­da­rančių ap­tariamos nusikalstamos veikos sudėtį. Nukentėjusysis, pastatydamas savo automobilį pažeidžiant kelių eismo taisyklių reika­la­vi­mus ir sudarydamas situaciją, kurioje kitos transporto priemonės nebegali pravažiuoti gat­ve, atsisakydamas patraukti savo automobilį, sutrikdė transporto priemonių eismą, su­darė nepa­togumus apeliantui, minėtam liudytojui ir apelianto šeimos nariams. Šiais veiks­mais nukentėjusysis realiai sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį. Kad nukentėjusysis elgėsi ag­re­sy­viai, kalbėjo pakeltu tonu, patvirtino visi byloje apklausti liudytojai. Nepagrįstai iš­aukš­tin­damas nukentėjusiojo parodymus pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų ver­ti­ni­mo tai­sykles, o tai lėmė neteisingų išvadų padarymą bei nepagrįsto ir neteisėto nuos­pren­džio priėmimą. Nors nukentėjusysis V. P. ir nurodė, kad apeliantas jam smū­giavo į krūtinę, jį pas­tūmė bei trankė jo automobilį, tokius jo parodymus pa­tvir­ti­nan­čių duomenų byloje nėra, o viso proceso metu duoti jo parodymai yra nenuoseklūs, duo­ti esant asmeniniam suin­te­re­suo­tumui bylos baigtimi, todėl privalėjo būti vertinami kri­tiškai. Iš byloje esančio 2016 m. spalio 1 d. Tarnybinio pranešimo matyti, kad į įvykio vietą at­vy­ku­siems policijos pareigūnams nukentėjusysis V. P. paaiškino, kad apelian­tas neva trenkė į jo automobilio stogą. Tuo tarpu kitą dieną, savo pareiškime, jis jau nu­ro­dė, kad ape­liantas puolė daužyti jo automobilio dureles ir stogą. Iš byloje esančio 2016 m. spa­lio 6 d. Apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint nukentėjusiojo V. P. au­to­mo­bilį Subaru rastas 10-15 cm skersmens stogo įlenkimas, daugiau apgadinimų nenus­ta­ty­ta. Iš liudytojo policijos pareigūno L. S. apklausos protokolo ma­ty­ti, kad au­to­mobilio stoge buvo maždaug apie 2-3 cm įlenkimas. Šis liudytojas teisiamajame po­sė­dy­je nurodė, kad įlenkimas automobilio stoge atrodė padarytas smailiu buku daiktu, kas irgi nepatvirtina nukentėjusiojo V. P. nurodyto stogo įlenkimo atsiradimo me­cha­nizmo. Visi šie nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai nuosprendžiu neįvertinti.Teisiamajam posėdyje apklausti kiti liudytojai nepatvirtino įžūlaus, nepagarbaus aplin­ki­niams apelianto elgesio, fizinių veiksmų nukentėjusiojo V. P. ar jo au­to­mo­bi­lio atž­vil­giu. Byloje aptariamas trijų asmenų žodinis konfliktas nesukėlė ir neturėjo jokių nei­gia­mų padarinių visuomenei, kas neteisingai konstatuota nuosprendžiu.Skunde taip pat pažymėta, jog apeliantas pastebėjo kaip 2017 m. balandžio 20 d. 19.09 val. nu­kentėjusysis V. P. savo automobilį vėl perstatė taip, kad kliudytų kitų trans­porto priemonių eismui. Tai patvirtina, kad paties nukentėjusiojo veiksmuose egzis­tuo­ja netei­sė­to viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai bei atitinkamai jį cha­rak­te­ri­zuoja. Nėra jokio pagrįsto ir teisėto pagrindo nukentėjusiojo parodymus šioje byloje ver­tin­ti kaip pa­ti­ki­mesnius nei apelianto. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad apelianto kaltė netei­sėtai ir nepagrįstai laikyta įrodyta. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teig­tina, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstai, o dėl to naikintinas.Kaip matyti iš V. P., kurio pateikto nukentėjusiojo V. P. auto­mo­bilio Subaru remonto sąmata grindžiamas civilinis ieškinys, parodymų, minėta sąmata nėra tiksli. Liudytojas nurodė, kad sąmatoje nurodytus automobilio defektus galima sutvar­ky­ti ir pigiau, nei nurodyta sąmatoje, naudojant šiuolaikines lyginimo be dažymo tech­no­lo­gi­jas. Remiantis preliminaria sąmata galima nustatyti tik orientacinę remonto kainą, kuri rea­liai gali tiek didėti, tiek ir mažėti. Ne bet kokia, o tik žymi materialinė žala gali rodyti apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą, būtiną aptariamo BK straipsnio inkriminavimui. Ne­sant žymios žalos, negalima padaryti išvados dėl visuomeninės tvarkos su­trikdymo, o tai vėl gi patvirtina, kad aptariama nusikalstama veika šiuo atveju nepa­da­ryta, o skun­džia­mas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas ir dėl šios priežasties.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėjas palaikė apelia­ci­nia­me skunde nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinį skundą atmesti. Nu­ken­tėjusiojo atstovas prašė M. J. apeliacinį skundą atmesti.Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. J. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios ins­tan­cijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog, spręsdamas M. J. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo tai­syk­les įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pa­grįstai pripažino, jog įrodyta, kad M. J. padarė nusikalstamą vei­ką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu ti­kė­josi nuo bau­džia­mo­sios atsakomybės atleistas asmuo, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai bau­džiamojo proceso pa­žeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.Nors apeliaciniame skunde M. J. nesutinka su įrodymų vertinimu ir pirmosios ins­tan­ci­jos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straips­nio 1 dalyje, mano, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, byloje nepašalinti prieš­ta­ra­vimai, liudytojai nepatvirtino nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, visos bylos aplinkybės įver­tintos tik iš kaltinimo pozicijų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos ver­ti­ni­mu, tokie M. J. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Tei­sėjų kolegija, išnagrinėjusi M. J. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog Vilniaus mies­to apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įver­tino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl M. J. kal­tės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų ver­tinimo taisyklės, nėra.BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsi­tikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiek­vie­no šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kom­pe­tenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nus­tatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuos­pren­dyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o M. J. apeliaciniame skun­de keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priim­da­mas skundžiamą sprendimą, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Vil­niaus miesto apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, iš­na­grinėti teisiamajame posėdyje.Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir M. J. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skun­džia­mame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktos išvados dėl jų vertinimo. M. J. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo teismas pagrindė įver­ti­nęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka ap­kaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio tu­ri­nys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose iš­dės­tytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tin­ka­mai.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. J. viešoje vietoje įžūliai elgdamasis ir smurtaudamas prieš V. P. bei apgadindamas jo automobilį, taip de­monstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas M. J. viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigė, tvirtindamas, jog ginčo metu apeliantas neatliko jokių veiksmų nukentėjusiojo ar jo automobilio atžvilgiu, t. y. nuken­tė­ju­sia­jam nesudavė ir jo nepastūmė, nelietė jo automobilio. Teigia, kad paties nukentėjusiojo pa­ro­dy­mai yra nenuoseklūs. Nurodė, kad atvykus policijos pareigūnams V. P. paaiškino, kad M. J. trenkė per automobilio stogą, o rašydamas pareiškimą jau nurodė, kad buvo trankoma per automobilio dureles ir stogą. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, teisėjų ko­legija pažymi, jog iš byloje esančios Bendrojo pagalbos centro kortelės matyti, jog pa­rei­gū­nams buvo skambinta dėl to, kad automobilio vairuotojas nori pravažiuoti pro jo kiemą ir jam gra­sina, mušasi (1 t., b. l. 3). Policijos vyriausiojo patrulio L. S. tarnybiniame pra­ne­šime nurodyta, kad tarp V. P. ir M. J. įvyko konfliktas dėl netvar­kin­gai pastatyto automobilio (1 t., b. l. 4), nukentėjusiojo pareiškime taip pat nuosekliai nurodytos tos pačios aplinkybės – kad konfliktas kilo dėl automobilio stovėjimo vietos ir kad M. J. ėmėsi veiksmų prieš nukentėjusįjį ir jo automobilį (1 t., b. l. 5-6). Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir apklaustas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 179-183). Taigi, kaip matyti iš to, kas aptarta aukščiau, nukentėjusysis konflikto metu telefonu kvies­damas policiją iš karto nurodė, kad tarp jo ir automobilio VW vairuotojo, kuris nori pra­va­žiuo­ti pro jo kiemą, vyksta konfliktas, vairuotojas jam grasina ir mušasi. Kaip teisingai pažy­mė­ta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis aplinkybes, kad kaltinamasis jam išėjusiam prie ga­ražo vartų sudavė seriją smūgių, ne mažiau penkių, ir stipriai pastūmė, vėliau pradėjo daužyti jo automobilį, nuosekliai nurodė pradedant nuo skambučio policijai, duodamas paaiškinimus at­va­žiavusiems policijos pareigūnams, kitą dieną pasakodamas apie įvykį savo kaimynams, ir bai­giant rašytinio pareiškimo policijai pateikimu, vėlesne automobiliui padarytų apgadinimų ap­žiū­ra ir fiksavimu. Nukentėjusysis savo paaiškinimuose išliko nuoseklus, esminės jo nurodytos ap­lin­kybės sutapo viso proceso metu, todėl nėra pagrindo teigti, nukentėjusiojo parodymai nenuo­sek­lūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi. Skunde taip pat teigiama, jog visi apklausti liudytojai nurodė, kad apeliantas tik mosikavo ran­ko­mis. Liudytojas A. S. parodė, kad taip pat prašė nukentėjusiojo patraukti savo au­to­mobilį ir leisti pravažiuoti, tačiau V. P. savo automobilio netraukė, kad iš ape­lian­to ir liudytojo parodymų matyti, jog apeliantas neatliko veiksmų, sudarančių aptariamos nu­si­kalstamos veikos sudėtį. Atsakydamas į šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teis­mas pažymi, jog aplinkybė, kad liudytojai nematė smūgių sudavimo fakto, negali paneigti ap­lin­ky­bės, kad smūgiai buvo suduoti. Konfliktas truko trumpą laiką, prie nukentėjusiojo garažo, gat­vė, kurioje įvyko nagrinėjamas įvykis yra akligatvis, eismas nedidelis, žmonių nedaug, liu­dy­to­jai stebėjo vykstantį konfliktą iš didesnio atstumo, todėl tikėtina, kad konflikto pradžios jie ga­lė­jo ir nematyti. Liudytojas G. J. parodė, kad išgirdo didžiulį triukšmą, priėjo prie vir­tuvės lango, pro kurį matosi gatvė, ir pastebėjo, kad kaimynas M. J. mosikuoja ran­komis, kažką rėkauja. Liudytojas nurodė, kad M. J. yra konfliktiška asmenybė. Liu­dytoja R. L. parodė, kad abu kaimynai piktai šnekėjosi. Liudytojas A. S. parodė, kad M. J. ir automobilio „Subaru“ savininkas (V. P.) garsiai kalbėjo, ginčijosi. Kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų, nors nei vienas iš jų ne­matė kaip nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, tačiau liudytojų parodymai patvirtina nu­ken­tėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad tarp jo ir M. J. vyko intensyvus konfliktas. Prie­žasčių, kad nukentėjusysis būtų linkęs nepagrįstai apkaltinti kaltinamąjį, byloje nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiojo versija, kurią netiesiogiai pa­tvir­tino ir įvykio liudytojai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų liudytojų paro­dy­mai kartu su kitais byloje esančiais įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina M. J. kaltę.Skunde taip pat teigiama, jog nukentėjusysis, pastatydamas savo automobilį pažeidžiant kelių eis­mo taisyklių reika­la­vimus ir sudarydamas situaciją, kurioje kitos transporto priemonės negali pravažiuoti gatve, atsisakydamas patraukti savo automobilį, sutrikdė transporto priemonių eis­mą, su­darė nepatogumus apeliantui ir jo šeimos nariams, liudytojas A. S. taip pat prašė patraukti automobilį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu at­ve­ju nevertinama aplinkybė, ar nukentėjusysis padarė KET pažeidimus statydamas automobilį. Tai, ar nukentėjusysis padarė administracinės teisės pažeidimą, neturi jokios įrodomosios reikš­mės sprendžiant apelianto M. J. kaltės klausimą, todėl skundo argumentai, susiję su KET pažeidimu, kad nukentėjusysis, apelianto teigimu, ir toliau daro tą patį KET pažeidimą ir lai­ko automobilį neleistinoje vietoje, nenagrinėtini ir neturi reikšmės vertinant nukentėjusiojo pa­rodymų patikimumą.Tai, kad M. J. ne tik sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau ir apgadino jo au­to­mo­bilį, patvirtina byloje pateiktos automobilio nuotraukos. Automobilį apžiūrėjusio liudytojo V. P. parodymai taip pat patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl jo automobilio apgadinimo. Skunde pažymėta, jog iš liudytojo L. S. apklausos pro­to­ko­lo ma­ty­ti, kad automobilio stoge buvo apie 2-3 cm įlenkimas, kad šis liudytojas nurodė, jog įlenkimas automobilio stoge atrodė padarytas smailiu daiktu, kas, apelianto nuomone, nepa­tvir­ti­na nukentėjusiojo V. P. nurodyto stogo įlenkimo atsiradimo me­cha­nizmo. Ape­liacinės instancijos teismo vertinimu, pareigūno parodymai niekaip nepaneigia nukentėjusiojo pa­rodymų apie esmines įvykio aplinkybes. Šio liudytojo parodymai patvirtina faktą, jog auto­mo­bilio apgadinimas buvo padarytas. Pažymėtina, kad pareigūno apklausos protokolas nėra spe­cia­listo išvada, pats pareigūnas nėra specialistas, kuris galėtų tiksliai nustatyti automobilio apga­di­nimo mechanizmą, jo pasisakymas apie automobilio sugadinimo mechanizmą, nebūtinai yra tiks­lus ir paremtas mokslinėmis žiniomis, tyrimais ir matavimais. Vien tai, kad pareigūnas ap­klau­sos metu nurodė, kaip, jo nuomone galėjo atsirasti automobilio pažeidimai, negali paneigti nu­kentėjusiojo parodymų ir nesudaro pagrindo teismui juos vertinti kaip nepagrįstus.Skunde taip pat teigiama, jog automobilio „Subaru“ remonto sąmata nėra tiksli, kad remiantis pre­liminaria sąmata galima nustatyti tik orientacinę remonto kainą, kad tik žymi materialinė žala gali rodyti apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą, būtiną aptariamo BK straipsnio inkri­mi­na­vimui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, prašomos priteisti turtinės žalos dydis grindžiamas UAB „A.“ pateikta remonto sąmata. Kaip teisingai teigiama apelia­ci­nia­me skunde, sąmatoje nurodyta suma nėra tiksli, nes ją automatiniu būdu sudaro programa, įve­dus atitinkamus darbus, kuriuos reikėtų atlikti. Į sąmatą įskaičiuotas detalių dažymas, kurio gali ir neprireikti, jeigu pavyks įlenkimus ištiesinti be dažymo. Taip pat į sumą įskaičiuotas tam tik­rų automobilio salono detalių demontavimas, nors realiai tiesinant įlenkimus nereikia nuimti visos sąmatoje nurodytos apdailos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kaltinamasis įvy­kio metu būtų apgadinęs ir nukentėjusiojo automobilio dureles, todėl, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, į sąmatą šio įlenkimo taisymas įtrauktas nepagrįstai, todėl nuken­tė­jusiojo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent tokią automobilio stogo remontą kainą ta pati bendrovė ir buvo preliminariai nus­ta­čiu­si nukentėjusiojo prašymu. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra jokio objektyvaus pa­grindo teiginiui, kad nebuvo padaryta turtinė žala sutrikdžiusi visuomenės tvarką.M. J. teigia, kad byloje aptariamas trijų asmenų žodinis konfliktas nesukėlė ir netu­rė­jo jokių neigia­mų padarinių visuomenei, kas neteisingai konstatuota nuosprendžiu. Pa­žy­mė­ti­na, jog BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžū­liu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplin­ki­niams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžū­liu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, mo­ra­lės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma vi­suomenės rimtis ir viešoji tvarka. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra ma­te­riali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Vi­suo­me­nės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pa­var­to­tas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar dar­bas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms su­keltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsi­žvel­gia­ma ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiks­mai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-895/2015). Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rim­tis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi svei­katos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, sau­goma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos su­trik­dymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje ne­ginčijamai nustatyta, kad nagrinėjamu atveju kaltinamojo veika pasireiškė įžūliu elgesiu, nes kal­tinamasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jis buvo agresyvus, iššaukiančiai elgė­si, daužė nukentėjusiojo automobilį. Asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elge­sio reikalavimai. Fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje, agresyvus elgesys šiuos reika­la­vi­mus pažeidžia, ir toks pažeidimas negali būti pateisinamas susidariusia situacija, jei konkrečioje si­tuacijoje objektyviai nebuvo būtina atitinkamai elgtis. Nesutarimai dėl automobilio statymo, nega­li būti laikomi pagrįsta priežastimi užsipulti nukentėjusįjį ir naudoti prieš jį fizinį smurtą.Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog M. J. viešoje vietoje – prie namo (duomenys neskelbtini), įžūliai elgdamasis ir šaukdamas dėl ma­ža­reikšmės priežasties ne mažiau kaip 5 kartus kumščiais sudavė V. P. į krūtinę ir jį pastūmė, tokiu būdu su­kel­damas jam fizinį skausmą, toliau kumščiais daužė nukentėjusiojo automobilį „Subaru Le­ga­cy“ ir tokiu būdu jį apgadino, taip de­monstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. M. J. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuos­pren­džio matyti, kad teismas išvadas apie faktines M. J. inkriminuotos nusikalstamos vei­kos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl M. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ape­liacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objek­ty­viai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 13 d. nuosprendį M. J. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo gautas nukentėjusiojo V. P. prašymas pri­teis­ti iš kalto asmens 605 Eur atstovavimo išlaidų.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuos­pren­dį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas iš­lai­das advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, pas­lau­goms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kal­ti­na­ma­jam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Prašomos priteisti išlaidos, sie­ti­nos su susipažinimu bylos medžiagos ir atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Nagri­nė­ja­mu atveju bau­džia­mo­ji byla nėra sudėtinga, ją sudarė 2 tomai, byla apeliacinėje instancijoje išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Teismo nuomone, pagrįsta, protinga ir atitinkanti advokato darbo sąnaudas suma mažin­tina iki 300 Eur ir priteistina iš M. J..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. J. 300 Eur (tris šimtus eurų) V. P. naudai jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės ins­tancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.