Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-05-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-312/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-02-25Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-05-08Vilniaus apygardos teismas
  3. T-344-834/2019Nutartis · 2019-06-17Vilniaus regiono apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-08
Bylos Nr.
1A-317-312/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-53933-2017-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
Nuteistasis
E. N.
Advokatai
Aleksandras Doroševas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-317-312/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53933-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; (S) 1.1.8.1.1; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,

sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žeberskienei,nuteistojo E. N. gynėjui advokatui Aleksandrui Doroševui,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65 - 66 straipsniais, į E. N. paskirtą bausmę įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki nuosprendžio paskelbimo - 2019 m. vasario 25 d. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš E. N. priteista 94,48 Eur Valstybinei ligonių kasai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš E. N. priteista 252,48 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. N. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00472-18, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatą, o būtent: 2017 m. spalio 13 d., apie 15.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atvyko kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame tyrimo metu nenustatytas asmuo sudavė vieną kartą kumščiu V. M. į kairį skruostą, po to, jiems abiem tęsiant nusikalstamą veiką ir bendrais veiksmais griebus V. M. už rankos ir tokiu būdu išvedus V. M. į gyvenamojo namo kiemą, E. N. turėta lenta sudavė vieną kartą V. M. į galvą, po to, tyrimo metu nenustatytas asmuo gesintuvu du kartus sudavė V. M. į kairę ranką, po paskutinio gesintuvu suduoto smūgio V. M. pargriuvus ant žemės, jis tyčia užgriuvo ant V. M. ir, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, spyrė V. M. ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais veiksmais padarė V. M. poodines kraujosruvas kaktoje, dešiniame rieše, odos nubrozdinimus kairės plaštakos III-V-ame pirštuose, kairio stipinkaulio ylinės ataugos lūžį, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais E. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. N. prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki vienerių metų.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojo P. V. U. teisme duotus parodymus. Byloje nėra duomenų, kad šis asmuo įvykio metu buvo neblaivus. Taip pat byloje nenustatytas kitas nusikaltime dalyvavęs asmuo, todėl nėra žinomi jo parodymai. Nuteistojo nuomone, nukentėjusysis siekia jį apšmeižti dėl to, kad E. N. su jo dukra buvo pora. Nukentėjusysis pirmas pradėjo smurtauti, todėl nuteistasis turėjo gintis, jis taip pat buvo sumuštas (prakirsta lūpa ir dešinės pusės antakis). E. N. davė kitokius pirminius parodymus, nes norėjo, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų, sutiko su tuo, ką jam sakė tyrėja. Liudytojos V. M. parodymai, apelianto nuomone, yra nepatikimi, nes ji juos davė savo vyro naudai. Nukentėjusiojo parodymai prieštaringi ir melagingi, pastarasis daug ko pats neprisimena, todėl jais negali būti vadovaujamasi.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, tačiau iš skundo turinio matyti, kad yra nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako abiem klausimais.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-396/2014 ir kt.).

8. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo V. M. parodymai vertinami kaip prieštaringi ir melagingi, todėl nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu jų vertinimu nesutinka. Natūralu, kad praėjus metams po įvykio, apklausiamas teisme, V. M. tiksliai neprisiminė visų aplinkybių, vis dėlto, jokių esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų nėra, jų nekonkretizuoja ir apeliantas. Dviejų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, parodymų patikrinimo vietoje metu ir teisme V. M. nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, be kita ko, įvardino ir E. N. smurtinius veiksmus. Apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis siekė nuteistąjį apšmeižti dėl pastarojo turėtų santykių su nukentėjusiojo dukra, laikomas prielaida, keliama, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos V. M. parodymai bei specialisto išvada. Tai, kad V. M. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, savaime neleidžia daryti išvados, kad jos parodymai yra nepatikimi. Nagrinėjamu atveju, liudytojos parodymų nuoseklumas ir jų sutapimas su kitais baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis patvirtina šių parodymų patikimumą, todėl jais buvo pagrįstai vadovaujamasi, grindžiant E. N. kaltę.

9. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo būtinosios ginties sąlygas ir pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju, taikyti šio instituto nėra teisinio pagrindo. Baudžiamojoje byloje nesurinkta jokių duomenų, leidžiančių V. M. elgesį vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi, nepasitvirtino aplinkybė, kad jis pirmasis pradėjo smurtauti prieš E. N.. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad E. N. nukentėjusiojo kieme buvo su dviem draugais, be to, prieš V. M. buvo smurtaujama ne tik rankomis ir kojomis, bet ir lenta bei gesintuvu, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, nes gynyba niekaip neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nuteistajam padaryti sužalojimai (prakirsta lūpa ir dešinės pusės antakis) yra natūrali muštynių pasekmė. Negauta jokių duomenų, kad E. N. dėl šių sužalojimų būtų kreipęsis į medicinos specialistus ar teisėsaugos institucijas.

10. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad liudytojo Vytauto P. U. parodymai dėl konflikto pradžios, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nesutampa. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad jis neprisimena, kas ką mušė, nors, jo teigimu, V. M. pradėjo stumdyti nuteistąjį, tačiau apie tai, kad jis pirmas sudavė E. N., nekalbėjo. Teisme Vytautas P. U. šioje dalyje savo parodymus pakeitė ir ėmė užtikrintai teigti, kad V. M. buvo konflikto iniciatorius, pirmas trenkė nuteistajam į akį, tempė pastarąjį už pakarpos. Nors liudytojas nurodė nuėjęs namo ir toliau konflikto nestebėjęs, iš nukentėjusiojo ir liudytojos V. M. parodymų matyti, kad Vytautas P. U. įvykio vietoje buvo iki konflikto pabaigos. Esant prieštaravimų tarp liudytojo duotų parodymų, taip pat įvertinus ir tai, kad pastarasis yra E. N. ir jo tėvų draugas, Vytauto P. U. nurodytomis aplinkybėmis teismas pagrįstai nesivadovavo. Aplinkybė, ar liudytojas įvykio metu buvo blaivus, tokiai išvadai reikšmingos įtakos neturi. Taip pat nuteistojo veiksmų kvalifikavimui neturi įtakos ir tai, kad iki šiol nenustatytas dar vienas prieš nukentėjusįjį smurtavęs asmuo. E. N. kaltė yra nustatinėjama savarankiškai, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai jo kaltę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrindžiančių duomenų.

11. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų, patvirtinančių teiginį, kad paskirta bausmė yra per griežta, ir galinčių būti pagrindu ją švelninti.

13. E. N. nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, veikiant kartu su kitu asmeniu. Nusikaltimas baigtas. Nuteistasis, nors yra jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo šešis kartus teistas, atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmes, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, nusikaltimas padarytas praėjus metams po išėjimo iš įkalinimo įstaigos. Per paskutinius trejus metus E. N. tris kartus buvo baustas administracine tvarka, administracinės nuobaudos galioja. Nuteistasis nevedęs, niekur nedirba, duomenų apie legalų pragyvenimo šaltinį nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi E. N. baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taigi, įvertinus visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, nėra pagrindo švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Virginija Pakalnytė – TamošiūnaitėAiva SurvilienėArtūras Šumskas