Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-478/2016

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-01-1-70199-2015-7

NUTARTIS

2016 m. gegužės 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, nuteistojo A. M. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., A. M. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str., paskirta bausmė iš dalies sudėta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta arešto bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių ir 20 (dvidešimčiai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2016 m. sausio 20 d. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. (turėtų būti nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., b. l. 59), t. y. 1 diena.

Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą, A. M. suimant teismo salėje, ir jos terminas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2015 m. gruodžio 22 d., apie 15:00 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui, naudojo fizinį smurtą sugyventinės J. K. atžvilgiu, t. y. sudavė vieną smūgį koja į krūtinės sritį ir vieną smūgį koja į pilvo sritį, po to ranka sudavė ne mažiau penkis kartus į veido sritį, vieną kartą koja įspyrė į nugaros sritį ir ranka sudavė vieną kartą į nugaros sritį, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2015 m. gruodžio 22 d., apie 21:00 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui, naudojo fizinį smurtą sugyventinės J. K. atžvilgiu, t. y.: ranka sudavė du kartus į veido sritį, vieną kartą ranka į pilvo sritį ir, sugriebęs už striukės, tampė, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo A. M. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

A. M. apeliaciniame skunde keldamas bausmės individualizavimo klausimą, neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendžio plačiau neanalizuodamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. M. pritaikytas tinkamai ir bausmė paskirta teisingai.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi jis „užsikodavo“, būdamas blaivus nėra padaręs jokio nusižengimo, nesivelia į jokius konfliktus, be to, susirado darbą, kad galėtų išlaikyti nepilnametį sūnų.

A. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pagal šį straipsnį, tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino savo artimą giminaitį ar šeimos narį, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis šiais tikslais ir skirti tokią bausmę, kuri būtų būtina ir kartu pakankama priemonė nurodytiems tikslams pasiekti.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę, BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties bei BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi. Nors A. M. padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau jis jau anksčiau vienerių metų laikotarpyje tris kartus yra teistas už analogiškų nesunkių nusikaltimų, nukreiptų prieš tą patį asmenį, padarymą, kas rodo jo pavojingumą ir akivaizdų nenorą daryti išvadų dėl ankstesnių savo poelgių.

Skirdamas A. M. bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad A. M. metų laikotarpyje yra baustas administracine tvarka, į psichiatro ir narkologo įskaitas neįrašytas. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, jog A. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, ką pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,50 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Be to, naują nusikalstamą veiką A. M. padarė dar nepradėjus vykdyti jam paskutiniu teismo nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės, turėdamas neišnykusį teistumą, todėl jo padaryta nusikalstama veika sudaro nusikaltimų recidyvą (BK 27 str. 1 d.), kas patvirtina, kad A. M. nedaro išvadų dėl jam paskirtų laisvės apribojimo bei arešto bausmių ir toliau daro naujus nusikaltimus.

Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus A. M. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realaus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį paskyrė didesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. M. pripažino savo kaltę ir byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė buvo sumažinta 1/3 ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių, kuri subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-12-08 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta arešto bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta – laisvės atėmimas 10 mėnesių 20 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, ir švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat sprendžia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog A. M. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir taikant jam BK 75 straipsnio nuostatas.

Nors nuteistasis skunde nurodo, jog susirado darbą, kad išlaikytų sūnų, taip pat „užsikodavo“ ir todėl daugiau neprasižengs, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimo bausme, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam A. M. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.