Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-02-23 · Administracinė byla Nr. A-104-822/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-23
Bylos Nr.
A-104-822/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02771-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-104-822/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02771-2015-8 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) po 100 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą parą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. birželio 5 d. kamerose kartu su 3-4 asmenimis. Užsikimšus sanitariniam mazgui, remonto darbus atliekantys asmenys sušlapino pareiškėjo patalynę. Pareiškėjui reikalaujant ją pakeisti, iš jo buvo išsityčiota. Neturėdamas kitos išeities, pareiškėjas teigia turėjęs susižaloti ranką. Po to, kai ranka buvo sutvarstyta, pareiškėjas vėl pareikalavo pakeisti patalinę, tačiau jį nuvedė į 213 kamerą, kurioje jis buvo surištas ir paguldytas ir taip laikomas daugiau nei 13 valandų, trumpomis rankovėmis prie atviro lango 10 laipsnių temperatūroje. Pareiškėjui nebuvo leidžiama nueiti į tualetą, dėl ko jis buvo priverstas viską „daryti po savimi“ ir dėl ko jis šiuo metu turi gerti vaistus nuo lytinio organo skausmo. Pareiškėjas teigė, kad iš jo buvo tyčiojamasi, nes jis kaip 213 kameros eksponatas buvo rodomas mokinių ekskursijoms. Nurodė, kad pas gydytojus buvo vedamas be antrankių ir pareigūnams paklausus, ar ketina dar žalotis, pareiškėjas nurodė atsakęs to daryti neketinantis, todėl mano, kad tai įrodo, kad pareiškėjas nėra agresyvus. Teigė patyręs gilius dvasinius išgyvenimus, psichologinį ir fizinį skausmą, buvo pažeistos jo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose šalta, drėgna, yra pelėsis, smirdi, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Kamerų plotas apie 8 kv. m., apie 1 kv. m. užima stalas, du dviejų aukštų gultai užima 3 kv. m., 1,5 kv. m. ploto užima sanitarinis mazgas, todėl vienam asmeniui lieka apie 0,5 kv. m. ploto. Nors kamerose laikomi keturi suimtieji, jose prie stalo yra tik dvi kėdės, todėl dviem asmenims valgant, kiti du turi laukti vietos prie stalo ir valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjas teigė, kad negali tinkamai pasiruošti teismui, parašyti laiško, neturi jokio privatumo eidamas į tualetą, nes jame nėra durų, todėl pasituštinus tvyro blogas kvapas, kas kelia daug nepatogumų. Dėl buitinių sąlygų kyla konfliktų, gamtinius reikalus atlikinėjančius asmenis kartais per durų langelį stebi pareigūnai, o tai žemina žmogaus orumą. Pareiškėjas nurodė, kad norėdamas prieiti prie lango, turi lipti pas kitą asmenį ant lovos, ir tai negali prie lango prieiti tiesiogiai, nes lange ir iš vidaus, ir iš išorės įrengtos grotos. Be to, prie lango pilna šiukšlių, neįmanoma išvalyti pelėsio, nes jo negalima pasiekti, todėl nuo lango į kamerą eina blogas kvapas. Kai kurios kameros yra tokios netvarkingos, kad nuo lubų į maistą krenta atsilupę dažai ir tinkas, yra daug tarakonų, kurie lenda į aparatūrą ir ją degina. Einant miegoti, reikia prisikimšti ausis vatos, kad tarakonai į jas neįlįstų. Kreipiantis į Lukiškių TI-K administraciją, skundai būna ignoruojami arba atsakoma, kad sudaryta sutartis su UAB „Dezinfra“, kuri naikina tarakonus. Patikros metu tarakonų nerandama, nors asmeniškai pareiškėjui tarakonas sudegino televizorių, vienas buvo įlindęs į ausį. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti. Nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Pareigūnai sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Asmens daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis – asmuo esant žemai temperatūrai priverčiamas nusirengti, daiktus sudėti į nešvarias dėžes. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, dvasinius nepatogumus, išgyvenimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Mano, kad pareiškėjo laikymas kamerose, kuriose neužtenka 3,6 kv. m., yra bausmės griežtinimas ir Lukiškių TI-K pareigūnų piktnaudžiavimas savo pareigomis. Mano, kad Lukiškių TI-K vadovas suteikė savo pavaldiniams per daug galių, taip pat aplaidžiai tikrina jų darbą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2015 m. birželio 5 d.

Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose – nenustatomos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954, kuris yra nuolat viršijamas, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K yra pratęsusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti atsižvelgiant į kamerų plotą, todėl ne visose kamerose yra įrengta pakankamai kėdžių visiems laikomiems asmenims. Patikslino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Dėl pareiškėjo argumentų, jog kamerose drėgna, sienos supelijusio ir langai neatsidaro nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl tinkamai vėdinant patalpas nekyla problemų dėl padidėjusios drėgmės ir pelėsio. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, reikalingas inventorius visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat dėl pareiškėjo prašymo pateikti vaizdo kamerų, filmuojančių pirmojo korpuso cokolinio aukšto 213 kameros įrašus darytus 2014 m. spalio 15 d. nuo 9:00 val. iki 12:00 val. nurodė, kad Lukiškių TI-K vaizdo stebėjimo sistemos įrašai saugojami iki 2 parų, vėliau jie įrašai ištrinami automatiškai, todėl jų pateikti negali.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui R. P., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 116 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2015 m. birželio 5 d. (331 dieną) (iš Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo išvykęs nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 20 d.). Iš 331 dienos, praleistų Lukiškių TI-K, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje 52 dienas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2014 m. liepos 21 d.; 2014 m. rugpjūčio 27 d.; nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.; 2014 m. rugsėjo 1 d.; 2014 m. rugsėjo 11 d.; 2014 m. rugsėjo 13 d.; nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d.; 2014 m. spalio 13 d.; nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d.; nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d.; 2015 m. sausio 31 d.; 2015 m. vasario 2 d.; nuo 2015 m. vasario 7 d. iki 2015 m. vasario 9 d.; 2015 m. vasario 10 d.; nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 12 d.; nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 14 d.; 2015 m. kovo 23 d.; nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 23 d.; 2015 m. balandžio 28 d.; 2015 m. gegužės 7 d.; 2015 m. gegužės 20 d.; nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 5 d. Likusias 279 dienas pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose tai nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų, todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių šiuo atžvilgiu nepažeidė.

Nors pareiškėjas skunde išreiškė nepasitenkinimą sanitarinio mazgo atitvėrimo tvarka, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas.

Nurodė, kad teismui nėra pateikta duomenų, jog šaltuoju metų laiku kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę šalčiau, nei numatyta Higienos normos 26 punkte, todėl šio fakto dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti neįmanoma.

Pažymėjo, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant didelės drėgmės, pelėsio ir blogo kvapo kamerose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo 14.1 punkte numatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus šiuo aspektu.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl netinkamo natūralaus apšvietimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl prasto apšvietimo, nenurodė kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo regos būklės pakitimą dėl netinkamo apšvietimo.

Šalies argumentai

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo lubų į maistą tinkas ir dažai krito, tačiau nenurodė kuriose būtent kamerose tai vyko. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas 11 skirtingų kamerų. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju atsakovui nekilo pareiga pateikti įrodymų apie visose 11 kamerų ginčijamu laikotarpiu buvusią lubų būklę, nes pareiškėjas tik abstrakčiai teigė apie blogą lubų būklę, tačiau nedetalizavo, kuriose iš kamerų lubų būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. šiuo aspektu pareiškėjas neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl nepatenkinamos lubų būklės kamerose, kuriose jis buvo kalinamas. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Akcentavo tai, kad pareiškėjo kalėjimo metu jam buvo užtikrinta galimybė vieną valandą per dieną, lankytis bibliotekoje, sporto kiemelyje, koplyčioje, pasivaikščioti gryname ore, naudotis kabeline televizija ir socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, o tai iš dalies kompensuoja judėjimo trūkumą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra abstraktūs, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką. Taigi šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais, byloje nėra pareiškėjo teiktų skundų atsakovui dėl antisanitarinių sąlygų atliekant kratą, todėl šiuo aspektu negalima konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo tarakonai, teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB ,,Dezinfa“ (anksčiau su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“), patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kameros.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 2 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį perkelti į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, kadangi jis yra nerūkantis. Atsakovas pareiškėjui atsakė 2015 m. vasario 6 d. raštu Nr. 96-293 nurodydamas, kad jis nuo 2015 m. vasario 5 d. laikomas kameroje Nr. 284 kaip nerūkantis. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas dėl jo laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis buvo išnagrinėtas ir pareiškėjas perkeltas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo teisė būti atskirtam nuo nerūkančiųjų asmenų buvo įgyvendinta tinkamai. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 119, 157, 277, 284, 285, 288, 300, 304, 305, 345. Visos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas yra įrengtos pirmame, antrame, arba trečiame aukšte. Prie bylos pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis buvo laikomas rūsyje, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl sveikatos problemų negali būti laikomas kamerose, kuriose yra padidėjusi drėgmė. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K kreipėsi du kartus ir nei karto neprašė jį perkelti į kameras, kuriose būtų mažesnė oro drėgmė. Pareiškėjas taip pat nepateikė medicininių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos problemas. Iš atsakovo pateiktų pareiškėjo medicinos kortelės išrašų nematyti, jog jam buvo nustatytos sveikatos problemos ir būtų rekomenduojama jį laikyti patalpose, kuriose oro drėgmė būtų ribojama, todėl ir šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildino ir dėl 2014 m. spalio 15 d. įvykusio įvykio, kurio metu pareiškėjas trumpomis rankovėmis prie atviro lango 10 laipsnių temperatūroje buvo laikomas pririštas prie lovos. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 15 d. apie 0.30 val. skutimosi peiliuku susižalojo kairiąją ranką ir 1.00 val. buvo apžiūrėtas gydytojos, apžiūros metu nustatytos keturios pjautinės žaizdos, žaizda buvo dezinfekuota ir aprišta. Po medicininės apžiūros pareiškėjas buvo vedamas atgal į kamerą, tačiau priešinosi pareigūnams, todėl apie 1.10 val. pareiškėjas buvo pririštas prie lovos specialioje tam įrengtoje patalpoje iki 2015 m. spalio 15 d. 12 val. Pareiškėjas buvos pakartotinai apžiūrėtas 2015 m. spalio 15 d. 12.15 val., apžiūros metu nustatyta abiejų rankų riešų ir žastų paraudimai. Dėl šio įvykio Lukiškių TI-K pareigūnai T. A., V. B., V. V. ir R. V. (R. V.) pateikė tarnybinius pranešimus. Pateiktuose tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai nurodė, kad pareiškėjas grasino toliau žalotis, todėl buvo panaudota surišimo priemonė. Dėl 2015 m. spalio 15 d. įvykio buvo apklaustas ir kartu su pareikėju laikomas suimtasis, kuris nurodė, jog dėl santechniko atliekamų darbų kameroje Nr. 300 buvo sušlapintos kameroje laikomų asmenų lovos, bei dingo pakelis tabako „Huzar“. Kadangi pareigūnai įvykio neišsprendė, pareiškėjas susižalojo. Bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad surišimo priemonės naudojamos kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti. Iš pareigūnų paaiškinimų, kitų kameroje laikomų asmenų paaiškinimų ir teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas priešinosi teisėtiems pareigūnų nurodymams, susižalojo, buvo pavojingas sau ir aplinkiniams asmenims, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai galėjo pareiškėjui taikyti surišimo priemonę. Pareiškėjas skunde nurodė, kad turėjo jį laikant pririštą prie lovos jam nebuvo leidžiama nueiti į tualetą, dėl ko jis buvo priverstas viską „daryti po savimi“ ir dėl ko jis šiuo metu turi gerti vaistus nuo lytinio organo skausmo. Pažymėtina, jog 2014 m. spalio 15 d. „Nuteistojo (suimtojo), kuriam taikomos surišimo priemonės“ stebėjimo lape Nr. 51-3018 neužfiksuotas faktas, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 15 d. laikotarpiu nuo 1.00 val. iki 12.00 val. šlapinosi ar tuštinosi po savimi. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui nustatyti sveikatos sutrikimai, susiję su lytinio organo skausmais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atveju nėra nustatyti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 279 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (279 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 1 116 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 100 Eur suma už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III.

Pareiškėjas R. P. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Apeliacinį skundą grindžia argumentais, suformuotais skunde pirmosios instancijos teismui (II t., b. l. 16–19).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui R. P. už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2015 m. birželio 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo nustatyta, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš šių kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų: 1) to, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas kameros plotas, kurį dar labiau mažino kamerose buvęs inventorius bei baldai; 2) to, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios kameros dalies, o tai žemino pareiškėjo orumą; 3) to, kad kamerose buvo tarakonų; 4) be to, kamerose buvo bloga ventiliacija, drėgmė, nuo lubų byrėjo tinkas ir dažai; 5) to, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis; 6) pareiškėjui nepagrįstai taikyta surišimo priemonė; 7) to, kad darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Šios nuostatos perimtos ir administracinių teismų praktikos. Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadoms, kad 279 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto), tačiau pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su kamerose buvusiais tarakonais, netinkamu kamerų vėdinimu, pareiškėjo laikymu su rūkančiais asmenimis ar pareiškėjui taikytos surišimo priemonės nagrinėjamu atveju nenustatyti. Teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo šiais aspektais išdėstytų argumentų, tačiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros neturi tinkamos ventiliacijos, o vėdinimas per langus negali būti laikomas tinkamu. Be to, apelianto teigimu, atsakovo sudarytos sutartys su kenkėjų naikinimo tarnyba nėra tinkamas įrodymas patvirtinti, kad kamerose tikrai nebuvo tarakonų. Teisėjų kolegija šiems pareiškėjo pateiktiems argumentams nepritaria. Tai, kad vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., 24 punkto reikalavimus, taip pat kad atitinkamų sutarčių dėl kenkėjų naikinimo sudarymas yra tinkami įrodymai, pagrindžiantys, kad kameros vėdinamos ir jose esantys tarakonai naikinami, konstatuota nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1667-438/2016, ir kt.). Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad abejoti atsakovo pateiktais duomenimis dėl nuolat atliekamo kenkėjų naikinimo Lukiškių TI-K kamerose nėra pagrindo, juo labiau kad pareiškėjas, tvirtindamas priešingai, niekaip nepagrindžia tokių savo teiginių. Be to, mechaninės vedinimo sistemos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi su tuo susiję reikalavimai (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti ir higienos normų pažeidimą dėl netinkamos ventiliacijos.

Kita vertus, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo teisių nepažeidžia sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios kameros dalies vos 1,5 metrų aukščio sienele. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kameroje buvo nemalonus kvapas ir jam ne kartą teko naudotis tualetu kitų asmenų akivaizdoje).

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas aiškiai nedetalizavo teisės į privatumą pažeidimo tuo aspektu, kad iš jo buvo tyčiojamasi, nes jis kaip 213 kameros eksponatas buvo rodomas mokinių ekskursijoms. Byloje nėra jokių pareiškėjo argumentą pagrindžiančių įrodymų.

Nors pareiškėjas prašė atsakovo pateikti vaizdo kamerų, filmuojančių pirmojo korpuso cokolinio aukšto 213 kameros įrašus, darytus 2014 m. spalio 15 d. nuo 9:00 val. iki 12:00 val., tokie įrašai pateikti nebuvo. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-57 ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 1-97 ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vaizdo duomenų tvarkos aprašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo 13 punktu, Lukiškių TI-K vaizdo stebėjimo sistemos įrašai saugojami iki 2 parų. Vėliau tie įrašai panaikinami, juos ištrinant automatiškai. Taigi konstatuotina, kad atsakovas nepaneigė galimų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau ir pareiškėjas savo ruožtu tik abstrakčiai nurodęs galimus pažeidimus, nedetalizavo, kuo pasireiškė žala, patirta dėl konkrečių jo nurodomų pažeidimų, todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų visumos buvimo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 2 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį perkelti į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, kadangi jis yra nerūkantis. Atsakovas pareiškėją 2015 m. vasario 6 d. raštu Nr. 96-293 informavo, kad jis nuo 2015 m. vasario 5 d. laikomas kameroje Nr. 284 kaip nerūkantis. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas dėl jo laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis buvo išnagrinėtas ir pareiškėjas perkeltas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildino ir dėl 2014 m. spalio 15 d. įvykusio įvykio, kai pareiškėjui buvo pritaikyta surišimo priemonė. Bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad surišimo priemonės naudojamos kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 15 d. apie 0.30 val. skutimosi peiliuku susižalojo kairiąją ranką ir 1.00 val. buvo apžiūrėtas gydytojos, apžiūros metu nustatytos keturios pjautinės žaizdos, žaizda buvo dezinfekuota ir aprišta. Po medicininės apžiūros pareiškėjas buvo vedamas atgal į kamerą, tačiau priešinosi pareigūnams, todėl apie 1.10 val. pareiškėjas buvo pririštas prie lovos specialioje tam įrengtoje patalpoje iki 2014 m. spalio 15 d. 12 val. Pareiškėjas buvo pakartotinai apžiūrėtas 2014 m. spalio 15 d. 12.15 val., apžiūros metu nustatyta abiejų rankų riešų ir žastų paraudimai. Dėl šio įvykio Lukiškių TI-K pareigūnai T. A., V. B., V. V. ir R. V. (R. V.) pateikė tarnybinius pranešimus. Pateiktuose tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai nurodė, kad pareiškėjas grasino toliau žalotis, todėl buvo panaudota surišimo priemonė. Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš pareiškėją R. P. buvo atliktas tarnybinis tyrimas. 2014 m. lapkričio 5 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 24-6580 buvo pripažinta, kad surišimo priemonė panaudota teisėtai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jį laikant pririštą prie lovos jam nebuvo leidžiama nueiti į tualetą, dėl ko jis buvo priverstas viską „daryti po savimi“ ir dėl ko jis šiuo metu turi gerti vaistus nuo lytinio organo skausmo. Pažymėtina, jog 2014 m. spalio 15 d. „Nuteistojo (suimtojo), kuriam taikomos surišimo priemonės“ stebėjimo lape Nr. 51-3018 neužfiksuotas faktas, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 15 d. laikotarpiu nuo 1.00 val. iki 12.00 val. šlapinosi ar tuštinosi po savimi. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui nustatyti sveikatos sutrikimai, susiję su lytinio organo skausmais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atveju nėra nustatyti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra abstraktūs, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Taigi šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, kalėdamas aukščiau nurodytomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Tačiau atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 1 600 Eur suma. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – pareiškėjui priteistą 1 116 Eur neturtinės žalos dydį padidinant iki 1 600 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė