Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės – Lavrinovič, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjui, atsakovės atstovui D. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Sveikatos apsaugos ministerija, SAM) 2016 m. spalio 7 d. raštą Nr. (1.1.36-11) 4-3112 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, 50 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ ir Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ teisėtumą.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad kreipiasi į teismą dėl neteisėtų SAM veiksmų, kuriais pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucija 138 straipsnyje ir Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės aktų hierarchijos principas. SAM 2000-01-06 įsakymu Nr. 5 ir 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 neteisėtai iškraipė „kanapės“, kaip narkotinės medžiagos sąvoką. 2016 m. kovo 16 d. skundu kreipėsi į SAM prašydamas ištaisyti šią klaidą. 2016 m. rugsėjo 2 d. gavo iš SAM atsakymą, kad prašymas bus išnagrinėtas iki 2016-09-15. Nesulaukęs atsakymo vėl kreipėsi į SAM. 2016-10-20 gavo atsakymą, kuris yra paviršutiniškas, neišsamus, priimtas neįsigilinus į teisės aktus ir jiems prieštaraujantis.

Nurodo, kad pagal JTO 1961 m. Bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje (toliau – ir 1961 m. Konvencija) ir 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijoje (toliau - ir 1971 m. Konvencija), „kanapės“ sąvoka apibrėžta kaip „kanapės augalo galvutės su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu kaip jos bus įvardintos“. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos prasme, „kanapė“, kaip narkotinė medžiaga, laikoma ne visas augalas, o tik augalo galvutė su žiedais arba vaisiais, išskyrus sėklas ir lapus. SAM 2001-01-06 įsakyme Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“(toliau – ir Įsakymas Nr. 5) „kanapės“ sąvoką išplėtė ir kaip „kanapės antžeminės dalys“, t. y. įtraukė į sąvoka „kanapė“ lapus, sėklas ir stiebus, išskirdamas kanapes, kaip narkotines medžiagas. Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (toliau – ir Rekomendacijos) taip pat įtrauktos kanapių antžeminės dalys, todėl į narkotinės medžiagos svorį įskaičiuojami lapai, sėklos, stiebai, išplečiant „kanapės“ sąvoką. Kartu išplečiamai aiškinamas ir baudžiamasis įstatymas. Vadovaujantis SAM įsakymais, į svorį skaičiuojant lapus, sėklas ir stiebus, padidinamas narkotinės medžiagos kiekis (svoris), o pagal tai diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė.

Pareiškėjas nurodo, kad yra nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme dėl augintų kanapių. Į narkotinės medžiagos kiekį buvo įskaičiuotos visos antžeminės dalys, todėl svoris (kiekis) tapo žymiai didesnis ir atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį, pagal kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų. Tačiau, jeigu būtų taikomos Konvencijos nuostatos, narkotinių medžiagų kiekis būtų mažesnis ir jam būtų paskirta mažesnė laisvės atėmimo bausmė pagal BK 260 straipsnio 1 ar 2 dalis. SAM, nepaisė Konvencijos nuostatų ir išplėtė „kanapės“ sąvoką, dėl ko pareiškėjas buvo nuteistas griežtesne laisvės atėmimo bausme ir patyrė neturinę žalą, kurią įvertino 50 000 EUR. Paskyrus per griežtą laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas buvo ženkliai ilgesniam laikui atskirtas nuo šeimos, mažamečių vaikų, dėl to susilpnėja socialiniai ryšiai su šeima, atsiranda emocinė depresija, išgyvenimai.

Atsakovė atsiliepimu (b. l. 18-21) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjo skunduose keliami reikalavimai nėra pagrįsti teisiniais argumentais, nėra nurodomos teisės aktų nuostatos ir teisiniai motyvai, pagal kuriuos SAM priimtuose teisės aktuose būtų netinkamai apibrėžusi narkotinių medžiagų sąvoką (-as) (šioje byloje aktualią „kanapės“ sąvoką). Mano, kad prašomas panaikinti raštas (pateiktas atsakymas) nesukelia teisinių pasekmių, t. y. SAM tik teikė pareiškėjui informacinio pobūdžio atsakymą, todėl nepriėmė jokio administracinio sprendimo, kuris pareiškėjui sukėlė ar galėtų sukelti neturtinę žalą (ar kitokias pasekmes).

Pažymi, kad SAM neturi prievolės/pareigos priimti teisės akto pakeitimą (-us), t. y. nustatyti naują sąvoką (-as) vien pagal pareiškėjo prašymą bei jo dėstomą formuluotę. SAM nuomone pareiškėjo skunduose nėra pagrįstų ir realių teisinių motyvų, kurie pagrįstų pareiškėjo reikalavimus, įskaitant prašymą kreiptis dėl norminių teisės aktų ištyrimo.

Skundžiamame rašte pareiškėjui buvo išdėstyta SAM pozicija, kad Lietuvos pasirinkimas į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus įrašyti ir augalus, turinčius narkotinių medžiagų, neprieštarauja 1961 m. ir 1971 m Konvencijų nuostatoms, ypač atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių nuostatos neturi būti perkeliamos pažodžiui. 1961 m. Konvencijoje vartojama „kanapės“ sąvoka nėra apibrėžta Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie reglamentuoja narkotines ir psichotropines medžiagas, todėl į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą įrašytų kanapių sąvoka turi būti aiškinama pagal Lietuvos Respublikos terminų banke pateiktą apibrėžtį, kad kanapė - tai „vienmetis žolinis augalas paplitęs Europoje, Azijoje.<...>“. Be to, teisinį aiškumą, kad tai augalas, kurio struktūros yra dirvožemio paviršiuje, užtikrina įsakymu Nr. 5 patvirtintame I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąraše nurodyta pozicija „Kanapės (antžeminės dalys) (Cannabisplaut)“.

Rekomendacijos yra parengtos įgyvendinant BK 269 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad „kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis“ ir užtikrina BK nuostatų, reglamentuojančių asmenų atsakomybę už pažeidimus ar nusikalstamą veiką neteisėtai disponuojant narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedideliais, dideliais ar labai dideliais kiekiais, taikymą. Rekomendacijose tvirtinami tik tų narkotinių ir psichotropinių medžiagų rekomenduojami kiekiai, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikoje kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Įsakymu Nr. 5. Kanapės (antžeminės dalys) yra įrašytos į Lietuvos Respublikoje kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, todėl Rekomendacijose yra patvirtinti ir jų rekomenduojami nedidelis, didelis ir labai didelis kiekiai. Konvencijos nedraudžia valstybėms taikyti griežtesnį kontrolės režimą narkotinėms medžiagoms arba imtis visų, valstybės manymu, būtinų specialių kontrolės priemonių.

Papildomai pažymi, kad pareiškėjas į SAM buvo kreipęsis su prašymu dėl narkotinių medžiagų klasifikavimo pakeitimo. Minėti reikalavimai buvo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Nr. I-3771-426/2016), sprendimas neįsiteisėjęs, nes pareiškėjas yra pateikęs LVAT apeliacinį skundą (A-1953-756/2017).

Pareiškėjas, nesutikdamas su SAM atsiliepimu pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 36-37), kuriais iš esmės pakartojo skunde nurodytus argumentus.

Posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Atsakovės atstovas posėdžio metu su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. spalio 7 d. rašto teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją prašydamas, pakeisti „kanapės, kaip narkotinės medžiagos sąvoką, kuri atitiktų Konvencijos ir jos papildomo protokolo nuostatas, kad nebūtų prieštaravimų Konvencijai ir kad nebūtų pažeistas teisės aktų hierarchijos principas“ (b. l. 22-23). Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad Sveiktos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 5) bei Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtinta kanapės, kaip narkotinės medžiagos sąvoka nepagrįstai išplėsta. Sveikatos apsaugos ministerija 2016 m. spalio 7 d. rašte Nr. (1.1.36-11) 4-3112, aptarusi tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas nurodė, jog Lietuvos pasirinkta teisinė pozicija dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus įrašyti augalus, turinčius narkotinių medžiagų, neprieštarauja 1691 m. ir 1971 m. Konvencijai (b. l. 24-25).

Pareiškėjas su Sveikatos apsaugos ministerijos raštu nesutinka, teigia, jog jis neišsamus, paviršutiniškas, priimtas neįsigilinus į teisės aktų reguliavimą ir jam prieštarauja. Sveikatos apsaugos ministerija jos priimtuose teisės aktuose netinkamai apibrėžia kanapės, kaip narkotinės medžiagos, sąvoką, į ją įtraukdama kanapės lapus, sėklas ir stiebus. Antžeminės kanapių dalys įtrauktos ir į Rekomendacijas, todėl į narkotinės medžiagos svorį įskaičiuojami lapai, sėklos, stiebai, tokiu būdu didinant jos kiekį, o pagal tai diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Pareiškėjas teigia, kad neteisėtų Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmų ir neveikimo (atsisakymo pakeisti kanapės sąvoką), yra nuteistas didesne laisvės atėmimo bausme ir dėl to patyrė neturtinės žalos.

Jungtinių Tautų Organizacijos 1961 m. Bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijos (toliau – ir 1961 m. Konvencija), prie kurios 1994-01-27 prisijungė ir Lietuvos Respublika, 1 straipsnio j punkte nustatyta, kad narkotine medžiaga yra laikoma kiekviena gamtinė ar sintetinė medžiaga, įtraukta į I ar II sąrašą. To paties straipsnio b punkte nustatyta, kad 1961 m. Konvencijoje vartojama sąvoka „kanapės“ reiškia kanapės augalo galvutės su žiedais arba vaisiais (išskyrus sėklas ir lapus, jeigu tarp jų nėra galvučių), iš kurių nebuvo išgauta derva, nesvarbu, kaip jos būtų įvardytos. Kanapės, kanapių derva, kanapių ekstraktai ir tinktūros įtrauktos į I narkotinių medžiagų sąrašą. 1961 m. 2 straipsnio 5 dalies a punkte nustatyta, kad narkotinės medžiagos, įrašytos į IV sąrašą, taip pat įrašomos į I sąrašą ir turi būti kontroliuojamos visomis pastarajame sąraše esančioms narkotinėms medžiagoms taikytinomis kontrolės priemonėmis, be to, kiekviena valstybė imasi visų specialių kontrolės priemonių, kurios, jos manymu, yra būtinos, atsižvelgiant į ypač pavojingas kokios nors tokiu būdu įrašytos narkotinės medžiagos savybes. 1961 m. Konvencijos 39 straipsnio nuostatos nedraudžia valstybėms narėms taikyti griežtesnių ar skrupulingesnių kontrolės priemonių, negu numatyta šioje Konvencijoje. Jungtinių Tautų Organizacijos 1972 m. Psichotropinių medžiagų konvencija taip pat nedraudžia taikyti griežtesnes, nei nustatyta Konvencijoje, kontrolės priemones, jeigu mano, jog šios priemonės yra pageidautinos arba būtinos gyventojų sveikatos apsaugai ir jų gerovei (23 straipsnis).

Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos – į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams. Narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus (sudaromi I, II ir III sąrašai) įrašo Sveikatos apsaugos ministerija (Kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1,2 dalys).

Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad Sveikatos apsaugos ministerijai įstatymų leidėjas yra pavedęs sudaryti narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Įgyvendindamas šią funkciją Sveikatos apsaugos ministras 2010 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtino narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, į kurį, be kita ko, kaip narkotines medžiagas, draudžiamas vartoti medicinos tikslams (I sąrašas) įtraukė ir kanapes (antžeminės dalys).

Sveikatos apsaugos ministras, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 269 straipsnio 2 dalį, 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtino Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, kuriuose nustatė, koks į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus įtrauktų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis laikytinas nedideliu, dideliu ir labai dideliu. Kanapės (visos antžeminės dalys) patenka į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, todėl Rekomendacijose atitinkamai nustatomas į jų kiekis (neišskiriant atskirų antžeminių dalių; Rekomendacijų I sąrašo 19 punktas).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad Sveikatos apsaugos ministerija 2010 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtindama Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą ir 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtindama Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, vykdė įstatymo leidėjo jai pavestas funkcijas. Įtraukdama kanapes į I narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą, ir atitinkamai į Rekomendacijas, nenustatydama jokių išimčių dėl atskirų kanapių antžeminių dalių, tarptautinių sutarčių nuostatų nepažeidė, nes kaip jau buvo minėta, nei viena iš Konvencijų valstybės narėms nedraudžia imtis specialių ir griežtesnių narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės priemonių, todėl nėra pagrindo konstatuotina neteisėtų atsakovės veiksmų ar neveikimo. Tai, kad pareiškėjas dėl neteisėto kanapių auginimo nubaustas laisvės atėmimo bausme lėmė ne Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijų, įgyvendinant valstybės politiką narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės srityje, vykdymas, o pareiškėjo pasirinkto elgesio modelis ir jo apimtis.

Teismui nekilo abejonių dėl Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ ir Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ teisėtumo ir jų atitikimo teisiniam reguliavimui, todėl kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl priimtų norminių teisės aktų teisėtumo nėra pagrindo.

Iš Sveikatos apsaugos ministerijos rašto turinio matyti, kad jame pareiškėjui pateikta išsami informacija apie teisinį reguliavimą, susijusį su narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimu, jų sąrašų sudarymu, kiekio nustatymu bei paaiškinta, kad tarptautinių sutarčių nuostatos valstybėms narėms nedraudžia taikyti griežtesnio kontrolės režimo narkotinėms medžiagoms. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad pareiškėjui į jo prašymą atsakyta tinkamai ir išsamiai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju teismas neteisėtų Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmų ar neveikimo nenustatė, todėl civilinė atsakomybė valstybei nekyla. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. Š. skundą atmesti kaip nepagristą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.