- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- e2-3375-727/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalija Daškovienė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo prašymą dėl sprendimo išaiškinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 13 d. sprendimu patenkino ieškovo S. B. ieškinį: pripažino atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,MIR GLOBAL“ įvykdytą darbo sutarties su ieškovu nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu; pripažino, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2017 m. vasario 20 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 39 nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; negrąžino ieškovo į darbą atsakovo įmonėje; priteisė ieškovui iš atsakovo 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 2571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 2 904 Eur advokato pagalbos išlaidų; sprendimo dalį dėl ieškovui priteistos 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos nurodė vykdyti skubiai; priteisė valstybės naudai iš atsakovės 2 227,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; pripažino, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. DGKS-7136 darbo byloje Nr. APS-131-16219 netenka galios.
Šis sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi iš esmės palikus jį nepakeistą, nežymiai pakoregavus ieškovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį.
Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovo prašymas išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 13 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas nurodė, kad ieškovui iš atsakovo priteisiama „po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė“, paaiškinant sprendime neaiškiai ir nevienareikšmiškai numatytą sumos už priverstinę pravaikštą dydį ir šios sprendimo dalies vykdymo tvarką:
1) ar už laikotarpį nuo kitos dienos nuo sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 20 d., kai suėjo vieneri metai nuo ieškovo atleidimo, priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą yra 109 989,25 Eur (neatskaičius mokesčių) ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip: 5 mėn. x 21 997,85 Eur = 109 989,25 Eur;
2) ar už laikotarpį nuo kitos dienos nuo sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 20 d., kai suėjo vieneri metai nuo ieškovo atleidimo, priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą yra 282 845,20 Eur ir ši suma apskaičiuojama po 2 571,32 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, kad yra 5 darbo dienų savaitė: 2 571,32 Eur x 110 darbo dienų (nuo 2020 m. kovo 17 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.) = 282 845,20 Eur.
Prašyme nurodoma, kad po sprendimo įsiteisėjimo ieškovui pasikreipus į antstolį dėl sprendimo vykdymo, antstolė B. P. 2020 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu dėl priverstinių vykdymo priemonių taikymo Nr. S-417029 apskaičiavo ir pareikalavo iš atsakovo sumokėti 418 019,61 Eur (įsiskolinimą 2020 m. rugpjūčio 13 dienai) 2 571,32 Eur už kiekvieną darbo dieną, pritaikė šiai sumai jo turtui ir lėšoms areštą. Atsakovas yra pasikreipęs į teismą su prašymu išdėstyti sprendimo įvykdymą ir iki šio prašymo išsprendimo prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ? sustabdyti vykdymo veiksmus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nutartyje nurodė, kad atsakovas nurodo „klaidingą“ iš atsakovo priteistą sumą ir „operuoja neteisingais duomenimis“, nes: ,,teismo patvirtinta ieškovui iš atsakovės priteista suma (be bylinėjimosi išlaidų) viso yra 277 022,81 Eur: 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 109 989,25 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 20 d., nes skaičiuojamas iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus nuo atleidimo dienos (5 mėn. x 21 997,85 Eur); 21 997,85 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija; 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.“ Atsakovas šią teismo nutartį su „teismo patvirtintos“ sumos už priverstinę pravaikštą apskaičiavimu pateikė antstolei, nurodamas, kad antstolė neteisėtai išieško už priverstinę pravaikštą net 172 855,95 Eur (282 845,20 Eur – 109 989,25 Eur = 172 855,95 Eur) daugiau nei teismas priteisė. 2020 m. rugpjūčio 21 d. patvarkymu antstolė su teismo nutartyje apskaičiuota 109 989,25 Eur (neatskaičius mokesčių) (5 mėn. x 21 997,85 Eur = 109 989,25 Eur) suma už pravaikštą ir jos paskaičiavimu nesutiko ir nurodė, kad sumą už priverstinę pravaikštą antstolė apskaičiavo pagal sprendimą ir teismo išduotą vykdomąjį raštą. Patvarkyme antstolė nurodė, kad iš atsakovo iš viso išieškoma 430 876,21 Eur, o nuo sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. po 2 571,32 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, kad yra 5 darbo dienų savaitė, ši suma, anot jos, sudaro 282 845,20 Eur.. 2020 m. rugpjūčio 21 d. antstolė pritaikė atsakovo turtui ir lėšoms areštą 430 876,21 Eur sumai.
Šalies argumentai
Pareiškėjo (atsakovo) teigimu, sprendimu teismas ieškovui iš jo priteisė po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, ir dėl šios sprendimo nuostatos neaiškumo ir jos vykdymo tvarkos nevienareikšmiškumo kilo ginčas. Sprendimo nuostatą Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje ir ieškovo sprendimą atsakovo atžvilgiu priverstinai vykdantis antstolis aiškina ir taiko skirtingai. Iš sprendimo neaišku: a) ar už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. (kai suėjo vieneri metai nuo ieškovo atleidimo) už priverstinę pravaikštą priteistinas vidutinis darbo užmokestis yra 109 989,25 Eur (neatskaičius mokesčių) ir apskaičiuojamas kaip nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje: 5 mėn. x 21 997,85 Eur = 109 989,25 Eur; b) ar už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. (kai suėjo vieneri metai nuo ieškovo atleidimo) vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą yra 282 845,20 Eur ir apskaičiuojamas pagal sprendimą po 2 571,32 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, kad yra 5 darbo dienų savaitė.
Ieškovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog, jo nuomone, sprendimas yra aiškus, jame nėra jokių dviprasmybių, sprendimas turi būti vykdomas tokio turinio, koks yra, ir antstolė jokių pažeidimų šiuo klausimu ar netikslumų skaičiavimuose nėra padariusi. Sprendime aiškiai nurodyta, kad ieškovo naudai priteisiama 144 035,71 Eur už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. (ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo dienos) iki 2020 m. kovo 13 d. (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos) ir po 2 571,32 Eur už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną, einančią po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki 2020 m. rugpjūčio 20 d. (dienos, kai suėjo vieneri metai nuo ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo dienos). Pirmosios instancijos teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, jog priverstinės pravaikštos laikotarpis nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo įvykdymo dienos skaičiuojamas darbo dienomis ir mokama už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, o ne kalendorinį mėnesį, kaip klaidingai nurodo atsakovas. Jeigu būtų skaičiuojama kalendoriniais mėnesiais, tai neaišku, kuo remiantis, nes sprendime yra aiškiai nurodyta, jog skaičiuojama darbo dienomis.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 278 str. 1 d. numato, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymų, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio.
CPK 589 str. 1 d. numato, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką. Kai antstolis pareigos išsiaiškinti neaiškų sprendimo turinį ir/ar jo vykdymo tvarką nevykdo ar jam dėl to nekyla neaiškumų, skolininkas gali pats pasinaudoti šia teise vykdymo procese ir prašyti teismo išaiškinti neaiškų sprendimą ir/ar jo vykdymo tvarką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad abi minėtos teisės normos sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (LAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-238/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-242/2009).
Poreikis aiškinti sprendimą kilo faktiškai jau jo priverstinio vykdymo eigoje. Tokia teise naudojasi skolininkas, t. y. atsakovas, kuria jis, minėta, naudotis gali, nes iš prie prašymo jo pateiktų vykdymo eigoje suformuotų antstolės dokumentų matyti, kad jai sprendimas nėra neaiškus.
Nagrinėjamo turinio prašymu iš esmės keliamas vienas klausimas – ar priverstinės pravaikštos laikotarpis nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. 2020 m. kovo 13 d., iki jo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau nei už metus nuo įvykdyto neteisėto atleidimo (šis metų terminas suėjo 2020 m. rugpjūčio 20 d.), turi būti skaičiuojamas kalendoriniais mėnesiais ir sudaro 109 989,25 Eur (neatskaičius mokesčių) sumą, kuri apskaičiuojama taip: 5 mėn. x 21 997,85 Eur = 109 989,25 Eur, ar darbo dienomis laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.
Teismo manymu, yra pagrindas ir procesinės teisinės prielaidos sutikti su atsakovo argumentais dėl sprendimo neaiškumo dėl žemiau išdėstyto ir jį išaiškinti.
Virš minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 13 d. sprendimu patenkino ieškovo S. B. ieškinį - pripažino atsakovo UAB ,,MIR GLOBAL“ 2019 m. rugpjūčio 20 d. įvykdytą darbo sutarties su ieškovu nutraukimą neteisėtu, taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 218 str. numatytas teisines to pasekmes, tame tarpe ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimą.
Pagal šią poziciją teismas sprendime nurodė, kad ieškovui iš atsakovo, be kita ko, priteistina ir 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2020 m. kovo 13 d.) ir po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.
Tokia ,,penkių darbo dienų savaitės“ traktuotė sprendžiant ginčus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir tam tikrų DK numatytų piniginių sankcijų darbdavio atžvilgiu taikymo yra įprasta teismų praktikoje esant klasikinei darbo laiko apskaitai, kuomet darbuotojas dirba penkias darbo dienas į savaitę.
Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta (ir ginčo dėl to tarp šalių nekilo), kad ieškovas nedirbo atsakovo įmonėje pagal klasikinę darbo laiko apskaitą, t. y. penkias darbo dienas per savaitę. Byloje esanti darbdavio išduota pažyma, kurios ieškovas neginčijo ir kuria teismas grindė priteistinų sumų, tame tarpe ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimą, rodo, kad ieškovas atsakovo įmonėje dirbo per mėnesį vidutiniškai tik 8,33 dienas (el. b. t. III, psl. 49).
Todėl nėra pagrindo skaičiuoti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką po 2 571,32 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, nes tokia darbo laiko apskaita ieškovui nebuvo fiksuota. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 20 d., kuomet suėjo vieneri metai nuo atleidimo dienos, turi būti skaičiuojamas kalendoriniais mėnesiais ir yra 109 989,25 Eur (neatskaičius mokesčių) (5 mėn. x 21 997,85 Eur (ieškovo mėnesio pajamų vidurkis jam dirbant pas atsakovę)).
Toks skaičiavimas atitinka byloje nustatytą faktinę situaciją, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėto lūkesčio ir sąžiningumo principus.
Kitoks vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas pagal aptariamą poziciją būtų akivaizdžiai neteisingas pagal bylos duomenis ir byloje nustatytą faktinę situaciją dėl ieškovo darbo laiko atsakovo įmonėje, nes ženkliai viršytų sprendimu priteisto fiksuoto už 7 mėn. priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos sumą, kuri yra 144 035,71 Eur (neatskaičius mokesčių).
Manytina, kad toks aiškinimas nesąlygoja byloje priimto sprendimo turinio keitimo, nes nėra paneigta ieškovo teisė į kompensacinių išmokų gavimą pripažinus jo atleidimą iš darbo atsakovo įmonėje neteisėtu.
Taip pat manytina, kad imant domėn tą aplinkybę, jog sprendimo išaiškinimo poreikis atsirado po priverstinio vykdymo veiksmų pradėjimo, nutartį po jos įsiteisėjimo būtina siųsti priverstinį vykdymą atliekančiai antstolei, kuri dėl nutartyje pateikto sprendimo išaiškinimo privalo perskaičiuoti patvarkymuose nurodytas sumas.
Remiantis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d., 278 str. 1 d., 589 str. 1 d., 290 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3375-727/2020 2020 m. kovo 13 d. priimto sprendimo dalį, nurodant, kad jo rezoliucinės dalies 5 pastraipoje nurodytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio 20 d., kuomet suėjo vieneri metai nuo ieškovo S. B. atleidimo iš darbo pas atsakovą UAB ,,MIR GLOBAL“ dienos, turi būti skaičiuojamas kalendoriniais mėnesiais ir yra 109 989,25 Eur (neatskaičius mokesčių) (5 mėn. x 21 997,85 Eur (ieškovo mėnesio pajamų vidurkis jam dirbant atsakovo įmonėje)).
Nutartį po jos įsiteisėjimo siųsti priverstinį vykdymą atliekančiai antstolei B. P., kuri dėl šioje nutartyje pateikto sprendimo išaiškinimo privalo perskaičiuoti patvarkymuose nurodytas sumas.
Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.