- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-785/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- A. P., M. P.
- Ieškovas
- AS Reverta
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Fonbela“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2464-392/2013 pagal ieškovo AS Reverta ieškinį atsakovams M. P. ir A. P., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Fonbela“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB Parex bankas, kurio teisių perėmėja yra AS Reventa, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų M. P. ir A. P. 993 023,92 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 39 240 litų sumokėto žyminio mokesčio.
Ieškinyje ieškovas teigė, kad 2007 m. rugsėjo 6 d. AB Parex bankas (toliau - Bankas) ir UAB „Fonbela“ sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KS/727 (toliau - Kreditavimo sutartis), pagal kurią UAB „Fonbela“ buvo suteiktas 897 822,00 EUR kreditas žemės sklypams pirkti ir apyvartinėms lėšoms. 2008 m. lapkričio 6 d. Bankas ir UAB „Fonbela“ sudarė susitarimą Nr. 1 „Dėl 2007 m. rugsėjo 6 d. Kreditavimo sutarties Nr. KS/727 sąlygų pakeitimo“, kuriuo šalių susitarimu pratęstas galutinis kredito grąžinimo terminas iki 2010 m. rugsėjo 5 d. bei padidinta palūkanų marža. Kredito gavėjas UAB „Fonbela“ šia Kreditavimo sutartimi įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas Kreditavimo sutartyje numatytas prievoles, tačiau kredito gavėjas UAB „Fonbela“ netinkamai vykdė Kreditavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus: nesilaikė Kreditavimo sutartyje numatyto kredito bei palūkanų mokėjimo grafiko, nevykdė kitų Kreditavimo sutartyje numatytų pareigų. Dėl šios priežasties Bankas 2009 m. rugsėjo 7 d. vienašališkai nutraukė 2007 m. rugsėjo 6 d. Kreditavimo sutartį Nr. KS/727. Teigė, jog UAB „Fonbela“ skola Bankui pagal 2007 m. rugsėjo 6 d. Kreditavimo sutartį Nr. KS/727 yra 993 023,92 EUR, iš jų: 897 822,00 EUR išduoto ir negrąžinto kredito; 16 390,44 EUR priskaičiuotų bet nesumokėtų palūkanų; 78 811,48 EUR priskaičiuotų bet nesumokėtų delspinigių.
Taip pat teigė, jog prievolės pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu. Bankas 2009 m. rugsėjo 29 d. pareiškimu Nr. 10.3-4/7939 „Dėl priverstinio skolos išieškojimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. UAB „Fonbela“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį iki šiol neįvykdė.
Įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui 2007 m. rugsėjo 6 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LS/727 su vėlesniais pakeitimais bei 2008 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartis Nr. LS/727.1, pagal kurias atsakovai M. P. ir A. P. įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai atsakyti Bankui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas UAB „Fonbela“ laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių arba jų dalies pagal Kreditavimo sutartį.
Teigė, kad bankas kreipėsi į atsakovus M. P. ir A. P., informuodamas apie tai, kad kredito gavėjas laiku ir tinkamai nevykdo savo prievolių pagal Kreditavimo sutartį, bei vadovaudamasis laidavimo sutarčių nuostatomis pareikalavo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles. Atsakovai savo prievolių neįvykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė AS Reverta iš atsakovo A. P. 993 023,92 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 39 240 litų sumokėto žyminio mokesčio. Bylą dalyje atsakovo M. P. atžvilgiu nutraukė.
Teismas sprendime nurodė, jog bankas kreipėsi į atsakovus M. P. ir A. P., informuodamas apie tai, kad kredito gavėjas UAB „Fonbela“ laiku ir tinkamai nevykdo savo prievolių pagal Kreditavimo sutartį, bei vadovaujantis laidavimo sutarties nuostatomis pareikalavo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles - atsakovai prisiimtų prievolių neįvykdė. Atsakovų poziciją, kad ieškovas po sutarties nutraukimo negalėjo skaičiuoti delspinigių, teismas pripažino nepagrįsta ir pažymėjo, jog pagal CK 6.71 straipsnio 3 dalį už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prievolės įvykdymo terminas suėjo dar 2009 m. rugsėjo 5 d., todėl sprendė, kad Bankas turi teisę skaičiuoti delspinigius ne tik iki sutarties nutraukimo, bet ir po sutarties nutraukimo, kadangi ir suėjus prievolės įvykdymo terminui kredito gavėjas nevykdo savo prievolės grąžinti Bankui skolą, ir dėl to Bankas patiria nuostolius.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys M. P. atžvilgiu negali būti patenkintas. Sprendžiant klausimą dėl bylos dalies pagal ieškinio reikalavimus atsakovui M. P. pagrįstumo, teismas įvertino tai, kad prievolės, kylančios iš Kreditavimo sutarties, už kurios įvykdymą jis laidavo, įvykdymas yra užtikrintas M. P. priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka ir kad ieškovas (kreditorius) jau yra kreipęsis dėl išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, tačiau išieškojimo iš įkeisto turto procesas nėra pasibaigęs. Teismas pažymėjo, kad hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko, tame tarpe ir solidaraus skolininko, neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto.
Teismas nurodė, jog byloje susiklosčiusi situacija yra tokia, kad ieškovas (kreditorius), ieškiniu reikalaujantis priteisti skolą pagal kreditavimo sutartį iš atsakovo kaip laiduotojo, yra kreipęsis dėl priverstinio šios skolos išieškojimo iš hipoteka įkeistų laiduotojui asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų ir šio turto realizavimas dar yra nepasibaigęs. Taip pat teismas pažymėjo, jog sprendžiant klausimą dėl kreditoriaus teisių nukreipti reikalavimą, užtikrintą hipoteka, į kitą atsakovo M. P. turtą apimties ir realizavimo tvarkos, šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti yra vykdomasis dokumentas. Antstolis, vykdydamas tokią hipotekos teisėjo nutartį, atlieka priverstinį įkeisto daikto pardavimą. Jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse paaiškėja, kad gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš dalies, tai antstolis, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto.
Vadovaudamasis Kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis Nr. 1231V/2009 dėl pagrindiniam skolininkui UAB „Fonbela“ ir atsakovui M. P. priklausančio turto priverstinio pardavimo iš varžytynių turi būti vertinama kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ieškovo reikalavimo priteisti skolą palūkanas ir delspinigius pagal kreditavimo sutartį. Teismas pažymėjo, jog jis galės būti vykdomas tiek vykdant išieškojimą iš hipotekos sutartimi įkeisto turto, tiek, šio nepakakus atsiskaityti, iš kito skolininko M. P. turto, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjama byla dalyje dėl ieškovo reikalavimo atsakovui M. P. dėl tos pačios skolos priteisimo nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti AS Reverta iš apelianto 993 023,92 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 39 240 litų sumokėto žyminio mokesčio, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad ieškovas neturėjo teisės reikalauti patenkinti savo reikalavimo bendra tvarka (reiškiant ieškinį dėl skolos priteisimo iš apeliantui priklausančio turto), jeigu prieš tai nepasinaudojo priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto UAB „Fonbela“ turto tvarka, nustatyta CPK 558 straipsnyje.
2. Anot apelianto, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų. Taigi teismas, priteisdamas iš jo 0,09 proc. delspinigius ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, viršijo pilnam ieškovo patirtų nuostolių už tolesnį naudojimąsi pinigais po prievolės įvykdymo termino praleidimo atlyginimui reikalingas sumas.
3. Pasak apelianto, teismas, tenkindamas ieškinį, turėjo nustatyti sprendimo išdėstymo tvarką, nustatant, kad ieškovo teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito neįkeisto skolininkų (šiuo atveju apelianto) turto atsiras tik tada, kai realizavus įkeistą turtą, jo nepakaks reikalavimui patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AS Reverta prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš apelianto priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. 2008 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutarties LS/727.1 6.1. punktu kreditorius ir laiduotojas (apeliantas) susitarė, kad kreditorius turi teisę pasirinkti kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Tai reiškia, kad kredito gavėjui negražinus skolos sutartyje nustatytomis sąlygomis, ieškovas turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo užtikrinimo tiek iš laiduotojo, tiek ir pagrindinio skolininko.
2. Apeliantas delspinigių dydį nepagrįstai sieja su metinių palūkanų dydžiu, nes delspinigiams taikomas 6 mėnesių senaties terminas – ieškovas delspinigių neskaičiuoja ilgiau nei už pusės metų laikotarpį. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad įsipareigojimai pagal kredito sutartį yra nevykdomi nuo 2009 m. birželio 5 d., ir kad sumažinus delspinigių dydį būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas.
3. Ieškovo teigimu, prašant išdėstyti sprendimo įvykdymą, nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodytais Kasacinio teismo išaiškinimais 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004, nes faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos konteksto – LAT nutartimi buvo išnagrinėtas ginčas dėl Hipotekos skyriaus teisėjo priimtos nutarties vykdymo tvarkos, joje pateikti išaiškinimai dėl vykdymo veiksmų, realizuojant įkeistą turtą ir likusios skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko, tuo tarpu skundžiamu sprendimu yra išnagrinėta byla dėl skolos priteisimo iš laiduotojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl laiduotojo atsakovo A. P. atsakomybės už pagrindinio skolininko prievolę.
Ieškovo AS Reverta ieškinį atsakovo A. P. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas patenkino iš dalies, pripažinęs, kad atsakovas nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir negali jų įvykdyti po sutarties nutraukimo bei konstatavęs, jog ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo A. P. 993 023,92 EUR negrąžinto kredito skolą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįsti ir teisėti, todėl tenkintini.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta priteisti AS Reverta iš apelianto 993 023,92 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 39 240 litų sumokėto žyminio mokesčio, atsakovas pirmosios instancijos teismo išvadas kvestionuoja iš esmės vieninteliu pagrindiniu argumentu, kad ieškovas neturėjo teisės reikalauti patenkinti savo reikalavimo bendra tvarka (reiškiant ieškinį dėl skolos priteisimo iš apeliantui priklausančio turto), jeigu prieš tai nepasinaudojo priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto UAB „Fonbela“ turto tvarka, nustatyta CPK 558 straipsnyje.
Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatinanti skolininką prievolę įvykdyti tinkamai. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu prievolės ar jos dalies neįvykdo pagrindinis skolininkas (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), o priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. rugsėjo 6 d. AB Parex bankas (šiuo metu teisių perėmėjas AS Reverta (28 b. l., 2 t.) ir UAB „Fonbela“ sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KS/727, kuria UAB „Fonbela“ buvo suteiktas 897 822,00 EUR kreditas žemės sklypams pirkti ir apyvartinėms lėšoms (5-9 b. l., 1 t.). 2008 m. lapkričio 6 d. Bankas ir UAB „Fonbela“ sudarė susitarimą Nr. 1 „Dėl 2007 m. rugsėjo 6 d. Kreditavimo sutarties Nr. KS/727 sąlygų pakeitimo“, kuriuo šalių susitarimu galutinis kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2010 m. rugsėjo 5 d. bei padidinta palūkanų marža (10 b. l., 1 t.).
Byloje nustatyta, kad UAB „Fonbela“ prievolės pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu. Hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 01/1/2007/0027160, Bankui yra įkeistas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, turintis 7,000 ha bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami) nuosavybės teise priklausantis UAB „Fonbela“ (69-72, 73 b. l., 1 t.); hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 01/1/2007/0025388, Bankui yra įkeistas šis nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, turintis 8,3500 ha bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami), bei žemės sklypas, turintis 4,1200 ha bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami), nuosavybės teise priklausantys M. P. (63-66, 67 b. l., 1 t.). VĮ Registrų centrui pakeitus hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 01/1/2007/0025388, įkeistus nekilnojamojo turto objektus juos sujungiant ir padalinant, 2009 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. H-198/2008 nutarta pakeisti duomenis hipotekos registre, laikant, kad Bankui įkeisti nekilnojamojo turto objektai: žemės sklypas, turintis 1,4920 ha bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami), bei žemės sklypas, turintis 10,9780 ha bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami), nuosavybės teise priklausantys M. P..
Bylos duomenys patvirtina, kad Bankas 2009 m. rugsėjo 29 d. pareiškimu Nr. 10.3-4/7939 „Dėl priverstinio skolos išieškojimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo (33-35 b. l., 1 t.). 2010 m. gegužės 3 d. buvo priimta Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartis Nr. 1231 V/2009, kuria buvo nuspręsta išieškoti skolą: 897 822 EUR negrąžinto kredito, 16 390,44 EUR nesumokėtų palūkanų, 148 102,42 EUR nesumokėtų delspinigių, viso 1 062 314,86 EUR ir 131 Lt žyminio mokesčio išlaidų bei 6 mėn. LIBOR EUR+3,55 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos, t.y. nuo 897 822 EUR, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. 2010-04-29 iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Priverstinai parduoti iš varžytinių nekilnojamuosius daiktus laikantis šios tvarkos: pirmąja eile parduoti UAB „Fonbela“ priklausantį įkeistą žemės sklypą (duomenys neskelbiami); antrąja eile parduoti atsakovui M. P. priklausančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbiami)(59-60 b. l., 2 t.).
Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Fonbela“ prievolės, kylančios iš Kreditavimo sutarties, įvykdymas taip pat buvo užtikrintas 2007 m. rugsėjo 6 d. Laidavimo sutartimi Nr. LS/727 su vėlesniais pakeitimais bei 2008 m. lapkričio 6 d. Laidavimo sutartimi Nr. LS/727.1 (11-12, 13-14, 15-16, 17-18 b. l., 1 t.), pagal kurias atsakovai M. P. ir A. P. įsipareigojo kaip solidarūs skolininkai atsakyti Bankui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas UAB „Fonbela“ laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių arba jų dalies pagal Kreditavimo sutartį (Laidavimo sutarčių 2.1. p., 3.1. p.).
Pažymėtina, jog esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Tas faktas, kad ieškovas, dar nerealizavęs įkeisto turto, kreipėsi dėl skolos priteisimo iš laiduotojų, nereiškia ieškovo veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tuo atveju, jeigu bus realizuotas kuris nors įkeistas turtas, iš laiduotojo A. P. išieškotina suma sumažės tiek, kiek yra gauta už įkeistą turtą.
Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas A. P., kaip laiduotojas, turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Kvestionuodamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensavimo funkciją atliekančių palūkanų, taigi teismas, priteisdamas iš jo 0,09 proc. delspinigius ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, viršijęs visiškam ieškovo patirtų nuostolių už tolesnį naudojimąsi pinigais po prievolės įvykdymo termino praleidimo atlyginimui reikalingas sumas.
Su tokiu apelianto teiginiu sutikti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir yra skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie yra patenkinami. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudą, taip pažeidžia kreditoriaus interesus, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo, kaip šalutinės prievolės, neturi teisinės reikšmės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų, forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant galiojančiai jo papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Laiduotojui neįvykdžius prievolės kreditoriui už skolininką, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis teisinis reglamentavimas pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo A. P. 993 023,92 EUR negrąžinto kredito skolą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįsti ir teisėti, todėl tenkintini pagrįstumo nepaneigia.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4d. nutartis, priimta byloje Nr.3K-7-38/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16d. nutartis, priimta byloje Nr.3K-3-107/2010 ir kt.).
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. pagrįstai priteisė AS Reverta iš atsakovo A. P. 993 023,92 EUR skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 39 240 litų sumokėto žyminio mokesčio. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartimi atsakovui A. P. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies, viršijančios 5 000 Lt, mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (90 b. l., 2 t.). Nagrinėjamu atveju už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis yra 39 240 Lt. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, likusi žyminio mokesčio suma (34 240 Lt) iš jo priteistina valstybei (CPK 84 str.).
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 96¹, 98 straipsnio nuostatos. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatą, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
Ieškovas AS Reventa atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti iš jo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (194 b. l., 2 t.), tačiau kartu su atsiliepimu nepateikė šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl spręsti jų paskirstymo klausimą nėra pagrindo (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 34 240 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt litų) žyminio mokesčio valstybei.