- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-10
- Bylos Nr.
- eI2-11953-595/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02177-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- Z. T. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. T. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Z. T. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2025-04-17 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 25S95730 (toliau - ir Sprendimas), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760268465 (toliau – ir LLG, Leidimas). Prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas, nes pareiškėjas, neva, neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tariamai neatitinka tikrovės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento Sprendimo išvadomis. Nurodo, kad atsakovas visiškai nesiaiškino tikrosios pareiškėjo finansinės padėties ir pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinių – nesidomėjo ir neprašė pateikti pareiškėjo vykdytos individualios veiklos pajamų, nesidomėjo ar galėjo pasikeisti (pagerėti) pareiškėjo finansinė padėtis dėl kitų priežasčių. Atsakovas faktiškai netyrė realios pareiškėjo finansinės padėties (faktiškai turimų lėšų ir faktiškai gaunamų pajamų). Atsakovas, priimdamas sprendimą, apsiribojo visiškai formaliais duomenimis apie pareiškėjui išmokėtą darbo užmokestį pas jo darbdavį, bet nerinko informacijos apie faktiškai ir teisėtai jo gaunamas pajamas (nors turėjo duomenis apie realiai vykdomą individualią veiklą) ir faktinę finansinę situaciją. Atsakovas nenurodo, kokius konkrečius tikrovės neatitinkančius duomenis pareiškėjas pateikė Leidimo gavimo procedūros momentu – šioje apimtyje skundžiamas sprendimas (administracinis aktas) nėra iki galo suprantamas.
Teigia, kad pareiškėjas faktiškai visą laiką dirbo ir tebedirba pas savo darbdavį A. A. (vykdantį individualią žemės ūkio veiklą) (toliau ir – darbdavys), t. y. pareiškėjo darbo santykiai, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas tęsiasi ir nėra nutraukti. Atsakovo atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta jokio ketinimo iš pareiškėjo pusės Leidimo gavimui pateikti duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovas niekaip nepagrindžia, kurie būtent pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės jų pateikimo metu. Atsakovas taip pat nenustatė darbdavio (priimančiojo subjekto) veiklos fiktyvumo.
Nurodo, kad vykdant ūkinę veiklą gali būti įvairių priežasčių dėl kurių sumažėja darbo apimtys, gali kilti įvairūs finansiniai ūkinės veiklos subjekto sunkumai (ypač žemės ūkio srityje – sausros, užtvindymai, pasėlių žūtis, gyvūnų ligos ir kt.), tačiau tokių aplinkybių atsiradimas neleidžia savaime konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipimosi dėl Leidimo išdavimo momentu, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą priimtas vadovaujantis prielaidomis, be to, neišklausius paties pareiškėjo pozicijos šiuo klausimu. Skundžiamame sprendime nurodyti motyvai iš esmės yra atsakovo nepagrįstas turimais įgaliojimais įsikišimas į privatinės teisės (darbo teisės normų) reguliuojamus pareiškėjo ir jo darbdavio santykius. Darbo santykių pagrindas yra darbo sutartis. Taigi, atsakovas faktiškai konstatavo, kad pareiškėjo darbo sutartis su darbdaviu yra apsimestinė, tačiau nesiėmė jokių priemonių šią sutartį nuginčyti. Sprendime nepateikė jokių duomenų ar argumentų apie tai, kad pareiškėjo ir jo darbdavio darbo sutartis prieštarautų įstatymui, todėl būtų niekinė ir negaliojanti.
Nurodo, kad tik išklausęs pareiškėją atsakovas galėjo jam atsisakyti išduoti naują leidimą laikinai gyventi ar panaikinti galiojusį leidimą, tačiau ir to nepadarė. Tokiu būdu atsakovas pažeidė gero viešojo administravimo imperatyvą. Pareiškėjo nuomone, tai yra savarankiškas pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti.
Pažymi, kad vertinami turėtų būti tik tie argumentai, kurie tiesiogiai buvo nurodyti skundžiamame Sprendime.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, nustatė, kad pareiškėjui, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo (pas A. A., vykdančio individualią žemės ūkio veiklą) pagrindu, nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas 841 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui darbo užmokestis bendrovėje nebuvo mokamas, nesudarė pakankamo pragyventi lėšų dydžio, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą ginčijamu sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.
Pažymi, kad pareiškėjas savo skunde neneigia, kad 841 Eur mėnesinio atlyginimo jis iš darbdavio negavo ir minimalus mėnesinis atlyginimas pareiškėjui nebuvo mokamas, todėl yra ginčijamu sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės).
Nurodo, kad pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (pareiškėjo darbdaviui pareiškėjui nemokant 841 Eur mėnesinio atlyginimo/minimalios mėnesinės algos), žinodamas, kad jo Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės, iki ginčijamo sprendimo priėmimo dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas neturėjo tikslo laikytis Įstatymo numatytų pareigų, kad jo Migracijos departamentui pateikta informacija atitiktų tikrovę.
Šalies argumentai
Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas nesiaiškino tikrųjų pareiškėjo pragyvenimo Lietuvoje šaltinių. Pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad vienintelės jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje – 841 Eur atlyginimas, todėl Migracijos departamentas, atlikdamas užsieniečių kontrolę, vertino ar pareiškėjas šias lėšas gauna iš pareiškėjo darbdavio.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Migracijos departamentas iki ginčijamo sprendimo priėmimo turėjo pareiškėjui suteikti galimybę teikti paaiškinimus. Teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją. Nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir iš šios nuostatos išvedamą gero administravimo principą. Pareiškėjas kartu su savo skundu nepateikė jokių duomenų, dėl kurių ginčijamas sprendimas galėjo būti nepriimtas.
Akcentuoja, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ginčijamu sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025-04-17 sprendimo Nr. 25S95730, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Kirgizijos Respublikos pilietis.
2023-07-17 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dirbti pas darbdavį. 2023-08-15 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760268465, galiojantis iki 2025-08-14, įteiktas 2023-08-16.
Darbdavys A. A. tarpininkavimo rašte Nr. 20230613-108006 (dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo) įsipareigojo įdarbinti asmenį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir darbo sutarties laikotarpiu jam mokėti 841 eurų mėnesinį darbo užmokestį.
Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760268465, galiojantį iki 2025-08-14, nustatęs, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, pateikė skundą teismui, prašydamas jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), kiti teisės aktai.
Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti pas darbdavį (pas A. A., vykdantį individualią žemės ūkio veiklą). Tiek prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tiek Tarpininkavimo rašte yra nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš darbdavio, sudarantis 841 Eur. Tačiau, kaip nustatė Migracijos departamentas, remdamasis Sodros duomenimis, kad asmuo pas darbdavį įdarbintas nuo 2023-12-18 ir jam įdarbinimo laikotarpiu nei karto nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir darbdavio pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Nustatyta, kad asmeniui 2023 m. gruodžio mėn., 2024 m. sausio mėn., 2024 m. birželio – rugpjūčio mėn. (5 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (249,47–752,38 Eur), o 2024 m. vasario–gegužės mėn., 2024 m. rugsėjo –2025 m. kovo mėn. (iš viso 11 mėn.) iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. asmuo nurodytu laikotarpiu pas darbdavį faktiškai nedirbo, nors jam leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvoje pagrindu. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad asmuo nuo 2023-02-21 yra užsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad asmeniui nuo 2023-02-22 buvo išduota licencija ir 2024-12-19 išduota nauja licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą 5 automobiliais.
Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui nebuvo mokamas sulygtas ir nurodytas 841 Eur darbo užmokestis. Tai patvirtina oficialūs Sodros duomenys. Ir tai pagrįstai sudarė pagrindą Migracijos departamentui pripažinti, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas - tiek dėl darbo pas darbdavį, tiek dėl pragyvenimo lėšų Lietuvoje, neatitinka tikrovės. Asmeniui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir darbdavio pateiktame tarpininkavimo rašte. Ir nors tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra užsiregistravęs kaip individualią veiklą vykdantis asmuo, nesudaro pagrindo vertinti priešingai. Kadangi kaip nustatyta, asmeniui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu pas konkretų darbdavį. Pareiškėjui įdarbinimo pas darbdavį laikotarpiu nei karto nebuvo mokamas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir darbdavio pateiktame tarpininkavimo rašte, 5 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, ir net 11 mėnesių darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, kas reiškia, kad asmuo faktiškai nurodytu laikotarpiu nedirbo. Įsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą ir gavęs licenciją, pareiškėjas vykdė keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą net 5 automobiliais. Tai yra pagrindas konstatuoti, kad asmens deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir UTPĮ 44 straipsnį – neatitinka tikrovės. Nebuvo nustatyta jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taigi, pagrįstai spręsta, jog asmuo negauna reguliarių pajamų (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis). Tai buvo pagrindas konstatuoti, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas iš esmės neneigia, kad 841 Eur mėnesinio atlyginimo jis iš darbdavio negavo ir minimalus mėnesinis atlyginimas pareiškėjui nebuvo mokamas. Atmestini, kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas visiškai nesiaiškino tikrosios pareiškėjo finansinės padėties ir pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinių – nesidomėjo ir neprašė pateikti pareiškėjo vykdytos individualios veiklos pajamų, nesidomėjo ar galėjo pasikeisti (pagerėti) pareiškėjo finansinė padėtis dėl kitų priežasčių, kad faktiškai netyrė realios pareiškėjo finansinės padėties (faktiškai turimų lėšų ir faktiškai gaunamų pajamų). Taip pat atmestini, kaip nepagrįsti ir pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas faktiškai konstatavo, kad pareiškėjo darbo sutartis su darbdaviu yra apsimestinė, tačiau nesiėmė jokių priemonių šią sutartį nuginčyti, Sprendime nepateikė jokių duomenų ar argumentų apie tai, kad pareiškėjo ir jo darbdavio darbo sutartis prieštarautų įstatymui, todėl būtų niekinė ir negaliojanti.
Teismas pažymi, kad, visų pirma, nėra ginčo byloje, dėl tarp pareiškėjo ir darbdavio Darbo sutarties. Tyrimo metu yra nustatyta, kad pareiškėjas negavo sulygto nustatyto darbo užmokesčio pas darbdavį, tokiu būdu pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis, bei neturėjo pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjas Leidimo galiojimo metu neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento nagrinėjamu atveju kreiptis dėl Darbo sutarties teisėtumo ar jos nuginčijimo.
Pažymėtina, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (pareiškėjo darbdaviui pareiškėjui nemokant 841 Eur mėnesinio atlyginimo/minimalios mėnesinės algos), žinodamas, kad jo Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės, iki ginčijamo sprendimo priėmimo dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė duomenų ir įrodymų dėl jo gaunamų pajamų iš vykdomos individualios veiklos.
Taigi, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai vertino, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (dėl darbo pas darbdavį, gaunamo darbo užmokesčio, vykdomos individualios veiklos), taip pat, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje (prašyme nurodė, kad lėšas sudarys gaunamas darbo užmokestis, o nustatyto darbo užmokesčio negavo, todėl nebuvo lėšų, kurias deklaravo). Pareiškėjas jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą nepateikė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai vertintini kaip subjektyvūs pareiškėjo samprotavimai, kurie negali niekaip paneigti Migracijos departamento padarytų išvadų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 1V-525 redakcija) (toliau – ir Aprašas), kurio 129² punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos <...> Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. (žr. LVAT 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).
Taigi, Migracijos departamentui nustačius, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau jam įdarbinimo pas darbdavį laikotarpiu nei karto nebuvo mokamas darbo užmokestis, deklaruotas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir darbdavio pateiktame tarpininkavimo rašte, 5 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, ir net 11 mėnesių darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, kas reiškia, kad asmuo faktiškai nurodytu laikotarpiu nedirbo, o įsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą ir gavęs licenciją, vykdė keleivių vežimo už atlygį veiklą, pagrįstai vertino, kad yra pagrindas konstatuoti, kad jis kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.
Teismas pripažįsta, kad ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, yra patvirtinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (LVAT 2017-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017). Panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad kai užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinama kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352- 415/2024; 2024-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).
Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jos teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja UTPĮ nuostatos. Kadangi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje 2 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus ir jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šio reikalavimo netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).
Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014), todėl užsieniečio leidimo laikinai panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.
Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir iš šios nuostatos išvedamą gero administravimo principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4636-520/2018 pasisakė, kad pareiškėjai, nurodydami argumentus, jog pareiškėja nebuvo išklausyta prieš atsakovui priimant Sprendimą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėja administracinės procedūros metu nebuvo išklausyta, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, dėl kurių ginčijamas Sprendimas būtų nepagrįstas.
Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad Migracijos departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu laikinai gyventi Lietuvoje. S. S. pagrįstas Migracijos departamento surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nenustačius jokių ginčijamo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-11-29 sprendimo Nr. 24S276965 neteisėtumo pagrindų, prašymas jį panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjo skundą atmetus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. T. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.