Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimo D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – ir Institucija) 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu D. J. pripažinta pažeidusia reikalavimus, numatytus Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 133 punkte ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 4 dalimi, jai skirta 400 Lt bauda. Nuobauda skirta už tai, kad 2010 m. lapkričio 7 d., 13.39 val., D. J. kelyje Klaipėda – Liepoja viršijo leistiną greitį 40 km/h.

Remiantis D. J. prašymu bylą nagrinėti pagal pažeidimo padarymo vietą, byla buvo perduota Klaipėdos rajono apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju D. J. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 124 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą užtraukia baudą vairuotojams nuo 400 Lt iki 600 Lt, o vairuotojams, neturintiems dvejų metų vairavimo stažo, – baudą nuo 400 Lt iki 600 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trijų iki šešių mėnesių. Šiuo atveju ginčo dėl pažeidimo padarymo nėra, tačiau apeliantė mano, kad ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta.

ATPK 17 straipsnyje yra nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veikoje nenustatė šių būtinojo reikalingumo sąlygų.

Darytina išvada, kad šioje situacijoje nebuvo pagrindinės būtinojo reikalingumo sąlygos – realaus pavojaus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes galima teigti, kad D. J. ir neviršydama greičio turėjo realią galimybę nepasibaigus terminui priimti sprendimą dėl kardomosios priemonės paskyrimo. Pažymėtina, kad apie ketinimą pristatyti sulaikytą nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį prokuroras pranešė dar 2010 m. lapkričio 6 d. vakare apie 18-19 valandą, o sulaikyto asmens suėmimo klausimas buvo nagrinėjamas nuo 2010 m. lapkričio 7 d. 14.00 valandos. Taigi, tarp prokuroro pranešimo ir posėdžio buvo pakankamas laiko tarpas, todėl negalima teigti, jog į teismą D. J. turėjo vykti nedelsiant. Be to, sulaikymo terminas turėjo baigtis tik 2010 m. lapkričio 8 d., 04.40 valandą. Pažeidimo padarymo metu iki termino pabaigos buvo likę dar gana daug laiko, todėl neegzistavo grėsmė nesuspėti laiku priimti sprendimo dėl suėmimo paskyrimo. Dėl to darytina išvada, jog negrėsė realus pavojus nei sulaikymo pagrįstumui, nei valstybės ir visuomenės saugumui, todėl posėdis dėl kardomosios priemonės paskyrimo nelaikytinas būtinojo reikalingumo situacija.

Nagrinėjamoje situacijoje negali būti taikomas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 30 straipsnis, nurodantis profesinių pareigų vykdymą kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Tam, kad apeliantė įvykdytų savo kaip ikiteisminio tyrimo teisėjos pareigas, ji neturėjo būtinybės viršyti greičio. Iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad D. J. neprivalėjo nedelsdama vykti į teismą, ji savo profesinę pareigą galėjo įvykdyti ir atvykusi šiek tiek vėliau. Todėl nagrinėjamas atvejis neatitinka šio straipsnio sudėties.

Vertinant apeliantės argumentą dėl kelio ženklo, pažymėtina, kad pažeidimo padarymo metu galiojo 70 km/h nustatantis ir greitį ribojantis ženklas, taigi, buvo imperatyviai nustatytas maksimalus greitis ir jo nebuvo leidžiama viršyti. Vėlesnis ženklo pakeitimas rekomendaciniu ženklu kelio ruožo pavojingumo nepašalina, o tik parodo, kad pavojus kelio ruože vis dėl to išliko, kadangi egzistavo važiavimo tvarkos reguliavimo būtinybė toje atkarpoje.

ATPK 30¹ straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-413/2012 ir kt.). Šioje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta. Tai, kad apeliantė gailisi dėl padaryto pažeidimo, anksčiau nėra turėjusi nuobaudų, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl administracinės nuobaudos sušvelninimo pagal ATPK 30¹ straipsnį. Šios aplinkybės vertinamos parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose, dėl ko D. J. paskirta minimali ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda – 400 Lt.

Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, o jam skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl šių priežasčių Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimą D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.