- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- A-575-2036-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
- Pareiškėjas
- V. J.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-11), kurį tikslino (b. l. 53-57, 101-102) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemoką 2007 m. gruodžio mėnesį ir 2008 m. sausio ir rugsėjo mėnesiais – 1 661,07 Lt, taip pat prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Institucija) jam išmokėti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pervestą 1 661,07 Lt sumą. Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Pirmojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėju. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Pažymėjo, kad į teismą kreipėsi nepraleidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro trejų metų ieškinio senaties termino, kuris taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje. Pažymėjo, kad valstybė atlieka darbdavio vaidmenį valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose. Todėl savo darbdaviu (bendrąja prasme) laiko Lietuvos valstybę ir teigė, kad jai teko pareiga numatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbą. Padarė išvadą, kad vienu iš atsakovų nagrinėjamoje byloje turi būti įtraukta Lietuvos valstybė. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą ir teigė, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovu kviestinas Lietuvos Respublikos Prezidentas arba jo dekretu paskirtas asmuo. Pažymėjo, kad ginčijamų santykių metu Lietuvos valstybės, kaip darbdavio, funkcijas tiesiogiai įgyvendino Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuris ir buvo patrauktas atsakovu. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, jog reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 16-18, 113-115) paaiškino, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galiojanti įstatymo teisėtumo prezumpcija reiškia, jog įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Pažymėjo, kad Institucija pareiškėjui nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, be to, biudžeto formavimas priklauso ne Institucijai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 121-124). Nurodė, kad Lietuvos valstybė nėra tinkamas atstovas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 34-36, 108-109) nesutiko, jog Institucija nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galiojanti įstatymo teisėtumo prezumpcija reiškia, jog įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai. Atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Institucijai. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 127-131, 136) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 661,07 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Teismas įvertino, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Institucija, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pagal CK 6.271 straipsnį, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, tačiau byloje nenustatyta, kad Institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui V. J. darbo užmokesčio dalis buvo neišmokama 2006 – 2008 m. ir patenkino pareiškėjo prašymą priteisti 1 661,07 Lt iš Institucijos.
III.
Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 143-144), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo dalį dėl priteistinos sumos dydžio ir vietoje 1530,16 Lt priteisti 1661,07 Lt. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ir vietoje prašomos 2008 m. rugsėjo mėnesį neišmokėtos 208,67 Lt sumos jam buvo priteista 2008 m. kovo mėnesį atskaityta 77,76 Lt suma.
2010 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo V. J. atsisakymas nuo apeliacinio skundo (b. l. 153), kuriame jis nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartimi ištaisė padarytą aritmetinę klaidą.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 145-149), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Mano, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009 ir kt. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodo, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, vietoj Valstybės tarnautojų įstatymo 26 straipsnyje numatytos priemokos mokėjimo, galėjo būti kompensuojama kitu būdu tik esant pareigūno prašymui. Dėl darbo organizavimo tinkamumo pažymi, kad įstaigos neteisėti veiksmai organizuojant darbą nėra nustatyti; pastarasis klausimas taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžia, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl Institucijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Atsiliepimas
Pareiškėjas V. J. atsiliepimu (b. l. 154-155) prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą. Pažymi, kad Institucija sutinka, jog pareiškėjas negavo pajamų, kurias pagal įstatymą turėjo gauti. Atkreipia dėmesį, kad ginčas kyla tik dėl to, kuriam iš atsakovų, t. y. Institucijai ar Lietuvos valstybei, tenka pareiga išmokėti neišmokėtas darbo užmokesčio dalį, todėl Institucija prašo ne panaikinti, o pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. prašomo negauto užmokesčio sumą priteisiant iš kito atsakovo – Lietuvos valstybės. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą atsakovą, iš kurio priteistina negauto darbo užmokesčio dalis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepimu (b. l. 156-157) prašo Institucijos apeliacinį skundą patenkinti. Tačiau nurodo, kad nesutinka su Institucijos nuomone, kad Lietuvos valstybės yra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad apelianto nurodyta teismų praktika yra suformuota kitokio pobūdžio santykių kontekste, todėl apeliantas netinkamai ja rėmėsi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui V. J. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329.
Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika šioje byloje vadovautis negalima, kadangi apelianto nurodytų bylų teisinės ir faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi: atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja; VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas teisėjams netaikytinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata yra apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktais suvestiniais atsiskaitymo lapeliais (b. l. 59-93), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalimi, apeliacinį skundą pateikęs asmuo gali jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų. Iš byloje esančio pareiškėjo V. J. apeliacinio skundo (b. l. 143-144) matyti, kad jis prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą ir priteisti 1 661,07 Lt. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo padavęs prašymą, kuriame išdėstė tą patį prašymą, kaip ir apeliaciniame skunde (b. l. 134-135). Atsižvelgęs į šį prašymą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartimi (b. l. 136) konstatavo, kad šio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendime buvo padaryta aiški aritmetinė klaida ir pataisė pareiškėjui priteistiną sumą, t. y. vietoj 1 530,16 Lt pareiškėjui yra priteistina 1 661,07 Lt. Pareiškėjas pateikė atsisakymą nuo apeliacinio skundo (b. l. 153). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama, kad šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, konstatuoja, kad pareiškėjo atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, o apeliacinis procesas šioje bylos dalyje nutrauktinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo pakeitimo nutraukti.
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.