Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr.1A-422-397/2012

2012 m. birželio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui E. Tarasevičiui, gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – 1 metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Kauno miesto apylinkės teismo 2011-09-21 nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas dėl to, kad 2011-09-09, apie 22.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, iš A. G. pareikalavo, kad pastaroji atiduotų savo naują mobilaus ryšio telefoną „Samsung GT-S5230“, o jai nesutikus, apkraustė jos kišenes, tačiau A. G. vengiant savo mobilaus ryšio telefono pagrobimo išmetant jį pro langą į lauką, o jam nuėjus ir susiradus A. G. mobilaus ryšio telefoną „Samsung GT-S5230“ ir pasiimant jį sau, atvirai pagrobė nukentėjusiosios A. G. mobilaus ryšio telefoną „Samsung GT-S5230“ 369 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai 369 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ištirtus įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistasis K. A. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos nuosprendžio dalies pagrįstumo dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, tik nurodo, jog už šios nusikalstamos veikos padarymą jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Paskirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Apylinkės teismas, skirdamas K. A. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, praeityje teistas 10 kartų, tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei, jo teistumas neišnykęs, jis nedirbo ir neregistruotas darbo biržoje, iš sistemingų nusikalstamų veikų nuosavybei, darytina išvada, kad jo pragyvenimo šaltiniu tapo nusikalstamu būdu gaunamos lėšos.

K. A. recidyvistu pripažintas pagrįstai. LR BK 27 str. reglamentuoja, jog nusikaltimų recidyvas yra tuomet, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas, vėl padaro tyčinį nusikaltimą ir toks asmuo laikomas recidyvistu. Bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina, kad K. A. jau ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus ir, esant neišnykusiam teistumui, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl jis recidyvistu pripažintas teisėtai, vadovaujantis įstatymu ir nelaikyti jo recidyvistu, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, ir neatsižvelgti į šią aplinkybę, skiriant bausmę, nėra jokio pagrindo.

LR BK 56 str. 1 d. numatyta, jog recidyvistui už tyčinį nusikaltimą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju, nors straipsnio sankcijoje numatytos ir kitos, su laisvės atėmimu nesusijusios alternatyvios bausmės, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad K. A. išvadų dėl įstatymų laikymosi nepadarė ir švelnesnių bausmės rūšių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad esant kaltinamojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei - nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apylinkės teismo K. A. paskirta žymiai švelnesnė nei sankcijos vidurkis bausmė negali būti laikoma per griežta.

Visos apelianto nurodytos aplinkybės, kurios jau buvo aptartos skiriant bausmę pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindas daryti išvadą, kad už jo padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir parinktas bausmės dydis aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Tad, įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo K. A. apeliacinį skundą atmesti.