Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Atsakovė informuoja teismą, kad su banku „Swedbank“, AB yra sudarytos keturios kredito sutartys. Vienos iš jų kreditas jau yra grąžintas, kitų trijų, kurių kreditų gavėjai yra ieškovas ir atsakovė, bendra negrąžinta kreditų suma 2010-01-26 dienai buvo 96537,88 Lt. Atsakovė nurodo, kad bendrąja jungtine nuosavybe yra žemės sklypas sodų bendrijoje, baldai, buitinė technika, T. B. individualios įmonės vertės padidėjimas (atsakovės nurodyta šio, dalintino turto vertė yra 19530 Lt). Atsakovė nurodo, kad vaiko kambaryje esantys baldai, kurių vertė 5290 Lt į dalintiną turtą neįtraukiami. Atsakovė nurodo, kad kreditorinių įsiskolinimų (96537,88 Lt) klausimas priešieškinyje negali būti sprendžiamas, nes negalima solidariųjų prievolių pakeisti į dalinę arba asmeninę (buvę sutuoktiniai solidariųjų prievolių, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, atžvilgiu lieka bendraskoliais). Dėl reikalavimo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo atsakovė nurodo, kad su ja liks gyventi nepilnametis vaikas, todėl santuokoje įgyto turto padalijimas lygiomis dalimis būtų nesąžiningas ir neatitiktų nepilnamečio vaiko interesų. Nukrypimas nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo atsakovės teigimu taikytinas atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus ir jai tenkančią didesnę naštą, auginant ir ugdant šalių nepilnametį vaiką. Atsakovės teigimu nukrypstant nuo bendro turto lygių dalių principo būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad ieškovui lieka puikiai veikianti įmonė, o prie įmonės sėkmės prisidėjo ir atsakovė. Atsakovė 19530 Lt vertės dalintiną turtą, nukrypstant nuo bendro turto lygių dalių principo, kai atsakovei tenka 60/100, o ieškovui 40/100, prašo padalinti taip: atsakovei priteisti turto už 11718 Lt, ieškovui už 7812 Lt. Atsakovė santuokoje įgytą turtą prašo padalinti natūra: atsakovei priteisti turto už 11200,60 Lt, ieškovui už 8329,40 Lt. Atsakovė nurodo, kad ieškovas jai turėtų išmokėti 3388,60 Lt kompensaciją, nes natūra jai tenka mažiau turto. Atsakovė nurodo, kad ieškovas disponavo 172001,93 Lt suma, šie pinigai šeimos nepasiekė, todėl ieškovas privalo kompensuoti atsakovei tenkančios bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą ir sumokėti atsakovei 103201,16 Lt kompensaciją. Atsakovė nurodo, kad išlaikymo iš ieškovo nereikalauja.

T. B. ir J. B. (Č.) santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) Varėnos rajono civilinės metrikacijos skyriuje (b.l.7).

Ieškovas prašo santuoką nutraukti pripažinus, kad ji iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o atsakovė prašo santuoką nutraukti , pripažinus, kad dėl jos iširimo yra kaltas ieškovas.

LR CK 3.60 str. 2d. numato, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigas numato LR CK 3.26-3.30 str.; 3.35-3.36 str.; 3.85 str.; 3.92 str.; ir 3.100 str. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. LR CK 3.60 str. 3d. numatyta prezumpcija, jog santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis buvo neištikimas, žiauriai elgiasi su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariai, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Ieškovas prašo nutraukti santuoką dėl abiejų kaltės , nurodydamas, kad iš esmės skiriasi jų požiūriais į gyvenimą, į problemų sprendimo būdus. Toks skirtingas gyvenimo suvokimas, sąlygojo tai, kad ilgainiui jie pradėjo tolti vienas nuo kito kaip sutuoktiniai ir bendrai gyveno tik dėl vaiko. Taip pat dingo lojalumas, savitarpio pagarba vienas kitam, nuolat didėjo įtampa tarpusavio santykiuose.

Atsakovė prašo santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, nurodydama, kad gyvenant šeimoje jai teko didesnė namų buities darbų dalis, o ieškovas tinkamai neįvertindavo jos darbo. Ilgainiui jis tapo irzlus, dažnai išgerdavo alkoholio, dėl ko namuose dažnai kildavo barniai. Vėliau ieškovas laiką pradėjo dažniau leisti su draugais, atsirado ir kita moteris – I. B.. Atsakovė nurodė, kad ji turi pagrindo manyti, kad ieškovas buvo jai neištikimas , nes ji nuolat sulaukdavo I. B. žinučių. Nurodė, kad ieškovas išsikėlė gyventi pas B., kur šiuo metu ir gyvena. Nurodė, kad tokie ieškovo veiksmai, kaip visiškas atsiribojimas nuo jos kaip sutuoktinės, psichologinis teroras, atviros paniekos demonstravimas, nesuderinami su tinkamu sutuoktinio pareigų vykdymu.

LR CK 178 str. numato šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o teismas , priimdamas sprendimą, turi vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (LR CPK 12 str.). Remdamasis šiuo principu išvadą apie fakto buvimą teismas gali padaryti tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti , jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas buvo , nei kad jo nebuvo. Tačiau bet kokiu atveju teismo išvados negali būti pagrįstos tik šalių išdėstytais samprotavimais ar spėjimais. Atsižvelgiant į šalių paaiškinimus bei tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo santuokinę neištikimybę, atsakovė posėdyje nurodė, kad ji šiuo klausimu neteiks jokių įrodymų, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovo neištikimybės, nes byloje nėra jokių nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo neištikimybę. Atsakovė neįrodė ieškovo neištikimybės jai, nes šią aplinkybę įrodinėjo tik savo paaiškinimais ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad ieškovas buvo neištikimas. Byloje nebuvo pateikta įrodymų ir apie ieškovo girtavimą. Byloje taip pat nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nutraukti ieškovo ir atsakovės santuoką dėl to, kad jis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Byloje neginčytinai yra nustatyta ir šias aplinkybes pripažįsta abi šalys, kad ieškovas išėjo iš namų, kurie jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė visą laiką iki šiol gyveno ieškovo bute kartu su nepilnamete dukra. Ieškovas mokėjo ir moka išlaikymą dukrai , bendravo su jais, mokėjo bankui paimtus kreditus, mokėjo buto komunalinius ir kitus mokesčius (b.l.16-18, T2). Todėl įvertinant šias aplinkybes darytina išvada, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas daugiau kaip vienerius metus visiškai nesirūpina šeima.

Atsakovė priešieškinyje yra pareiškusi reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ji nurodė, kad gyvendama santuokoje su ieškovu aštuonerius metus dėl jo elgesio patyrė didelį pažeminimą, pažeistas jos orumas. Blogėjant santykiams, patyrė didelę įtampą, pradėjo blogai miegoti ir prarado daug svorio, pablogėjo jos sveikata. Atsakovė prašė priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. LR CK 3.70 str. 2d. nurodoma, kad kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Vaiko gimimo liudijimu patvirtinama, kad U. K. B., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai yra T. B. ir J. B. (b.l.86,T1). Tarp šalių nekilo ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo . Ieškovas neprieštarauja , kad mergaitė liktų gyventi su motina, su kuria ją sieja artimas ir glaudus ryšys. Todėl teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į šalių poziciją, Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą, nepilnametės dukters U. K. B. gyvenamoji vieta nustatytina su motina J. B., nes byloje nenustatyta duomenų, trukdančių nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina (LR CK 2.14 str., 3.168 str.).

Išvadą teikianti institucija Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje nurodo, kad tėvai T. B. ir J. B. nepilnamete dukra U. K. B., gim. (duomenys neskelbtini) tinkamai rūpinasi, jai sudarytos tinkamos buitinės ir moralinės gyvenimo sąlygos, Bloznelių šeima neįrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus apskaitą. Skyrius nurodo, kad nepilnametis vaikas su motina gyvena dviejų kambarių bute, mergaitė turi atskirą kambarį, kuris yra jaukus, pritaikytas vaiko laisvalaikiui, mokymuisi ir poilsiui, namuose yra geros buitinės sąlygos. Vaiko išlaikymui tėvas moka po 600 Lt kas mėnesį. Dėl tėvo ir dukros bendravimo Skyrius nurodo, kad atsakovė tam nedaro kliūčių ar trukdžių, todėl atsižvelgiant į tai, netikslinga nustatyti detalią vaiko bendravimo su tėvu tvarką. Skyrius teikia išvadą, kad nepilnametės U. K. B. gyvenamąją vietą, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, tikslinga nustatyti kartu su motina, motinos gyvenamojoje vietoje.

Šalys patvirtino , kad nenustatytina bendravimo su vaiku tvarka, kadangi nėra ribojimų bendraujant su vaiku. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. LR CK 3.165 str. 3d. numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu ir tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. Šalys teismo posėdžio metu patvirtino, kad šiuo klausimu ginčo tarp jų nėra. Kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl bendravimo su vaiku ir auklėjimo tvarkos, atsakovė nedraudžia ieškovui bendrauti su dukra bei dalyvauti jos auklėjime, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti klausimo dėl ieškovo bendravimo su dukra tvarkos nustatymo, nes pagal LR CK 3.170 str. 4d. teismo sprendimu bendravimo tvarka su skyrium gyvenančiu tėvu yra nustatoma tik tuo atveju, kai tarp šalių yra kilęs ginčas.

Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad ji su dukra gyvena ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Šis butas yra šeimos turtas, kuris gali būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK3.84 str.). Atsakovė nurodė, kad buto, kaip šeimos turto teisinis režimas užtikrina nepilnametės dukters teisę į gyvenamąjį būstą, tinkamas gyvenimo sąlygas. O santuoką nutraukus, šeimos turto teisinis režimas pasibaigs. Todėl siekiant užtikrinti vaiko teisę į būstą, prašo nustatyti uzufruktą ir palikti ją gyventi bute kaip sutuoktinį, su kuriuo nustatyta dukros gyvenamoji vieta.

Ieškovas neprieštaravo iš esmės tokiam atsakovės prašymui, tačiau nustatant uzufruktą prašė nustatyti konkretų uzufrukto turinį, kad visiems būtų aiškus.

Pagal LR CK 3.71 str. 1d., jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2008-12-12 duomenimis butas ,esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso T. B. 1995-09-11 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b.l.121-122, T1). Jis yra T. B. asmeninė nuosavybė.

Ieškovas neteikė teismui jokių dokumentų, susijusių su jo įmonės vertės nustatymu. Teigė, kad įmonės vertė iš esmės nepakito, nes įmonė neįgijo jokio turto, buvo įgytas tik automobilis Renault Scenic, kuriuo naudojosi visa šeima ir jis buvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti, o ne įmonės veiklai.

Iš esmės proceso šalys nesiginčijo dėl baldų ir buitinės technikos prekių pasidalijimo. Žemės sklypo Barčių kaime nereikalavo nei viena šalis. Ieškovas nurodė, kad šis sklypas buvo įsigytas atsakovės iniciatyva, kadangi greta buvo ir jos mamos sodo sklypas, buvo ketinama ateityje juos sujungti. Ieškovas neteikė teismui savo turto verčių ir jis neginčijo atsakovės priešieškinyje nurodytų turto verčių.

Dėl T. B. individualios įmonės vertės nustatymo. Kaip jau buvo paminėta tik atsakovė pateikė teismui rašytinį įrodymą – nepriklausomo auditoriaus išvadą. Ieškovas įrodymų dėl savo įmonės vertės neteikė. Byloje yra T. B. individualios įmonės buhalterinių dokumentų dalis: pelno mokesčio deklaracijos, pajamų deklaracijos ir dokumentai, kuriuos pateikė ieškovas atsakovės reikalavimu, siekiant įvertinti įmonę (b.l.136, 137T1, 66 T2,)

Audito įstatymo pakeitimo įstatyme (2008-07-03 Nr.X-1676) nurodoma, kad audito įmonė turi teisę atlikti auditą (29 str.), atlikdama auditą privalo audito rezultatus įforminti surašydama auditoriaus išvadą (30 str. 1d.2p.). Įstatymas reglamentuoja , kad auditoriaus išvadą sudaro įžanga, aprašomoji dalis ir auditoriaus nuomonė. Auditoriaus išvada – dokumentas, kuriame auditorius be kitų privalomų dalykų, pareiškia savo nuomonę apie audituotas finansines ataskaitas. Savo išvadoje auditorė nurodė, kad pateiktų duomenų įvertinimą atliko pagal nacionalinio audito standartus ir atliktas duomenų įvertinimas yra pakankamas pagrindas nuomonei pareikšti. Auditorė nurodė, kad pateiktų duomenų pakanka nustatyti T. B. IĮ vertės pasikeitimą. Pateikti duomenys teisingai atspindi T. B. IĮ finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Išvadoje auditorė nurodė, kad įmonės vertės pasikeitimas buvo skaičiuojamas naudojant tokius duomenis: piniginių lėšų likučius, ilgalaikio turto likučius, trumpalaikio turto likučius ir įvertinus skolas. Auditorės skaičiavimu įmonės vertė padidėjo 352 860,14 Lt. Šis atsakovės pateiktas dokumentas laikytinas ir vertintinas kaip rašytinis įrodymas , kuris neturi viršesnės , didesnės įrodomosios galios, todėl vertintinas kitų surinktų įrodymų visumoje.

Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999-05-25 Nr. VIII-1202) 1 str. skelbiama, kad šis įstatymas nustato turto ir verslo , nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus.. Tačiau į turto vertintoją nesikreipė nei viena iš šalių ir nepateikė turto vertintojo ataskaitos ar išvados.

Ieškovas teikiant šiuo įrodymus buvo pasyvus . Ieškovo atstovas prašė neprijungti atsakovės pateiktos audito išvados. LR CPK 178 str. nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Todėl teismas laiko, kad atsakovė pateikė teismui tinkamą rašytinį įrodymą apie T. B. IĮ vertės pasikeitimą ir jį vertins kitų surinktų įrodymų kontekste.

Iš esmės byloje tarp šalių ir buvo ginčas tik dėl jų santuokos metu T. B. IĮ vertės , nes dėl kito kilnojamojo turto ir nekilnojamojo turto pasidalijimo ginčo iš esmės nebuvo. Ieškovas prašė santuokoje įgytą turtą ir prisiimtas pareigas kreditoriams dalyti lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį. Atsakovė savo priešieškinyje prašė nukrypti nuo lygių dalių principo ir turtą padalinti taip: 60/100 dalių priteisiant atsakovei , o 40/100 dalių – ieškovui. Atsakovė nurodė, kad dalijant sutuoktinių turtą, visais atvejais turi būti atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus ir tokia įstatymo norma yra imperatyvi.

Sodo sklypą šalys vertino skirtingai. Ieškovas įvertino 289 Lt, o atsakovė pateikė VĮ registrų centro Alytaus filialo pažymą dėl turto vidutinės rinkos vertės, kurioje nurodyta, kad sklypo vidutinė rinkos vertė 2008-12-12 yra 1129 Lt (b.l.125, T1). LR CK 3.119 str. numato, kad dalijamo bendro turto vertė turi būti nustatoma, pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Todėl laikytina, kad atsakovės pateikta pažyma apie žemės sklypo vertę yra arčiausiai bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigai.

Kadangi individuali įmonė yra asmeninė T. B. nuosavybė, tad ji negali būti dalinama ,o padalinama tik jos vertės padidėjimas kiekvienam po ½ dalį. Įmonę dar iki santuokos įsteigė ieškovas . Jis visą laiką skyrė įmonės veiklai ir jos plėtojimui. Tai, kad ši įmonė plėtėsi patvirtina ir atsakovės pateikta auditorės išvada. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovo indėlis į įmonės veiklą yra žymiai didesnis nei atsakovės. Atsakovė pati paaiškino teismo posėdžio metu, kad įmonės veikla ji itin nesidomėjo, patardavo tik įmonės remonto, baldų pirkimo atvejais, tačiau įmonės valdymu, jos plėtra nesidomėjo ir nedalyvavo. LR Individualių įmonių įstatymo 8 str. 2d. nurodo, kad individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas IĮ savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas , įgytas IĮ vardu. Tai rodo, kad individualios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonės savininko turto. Todėl teismas laiko, kad kreditai, kuriuos paėmė T. B. ir J. B. , gyvendami santuokoje, buvo paimti šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovas nurodė, kad už paimtą kreditą buvo remontuojamas butas, buvo įsigyti baldai, buitinė technika, dalis pinigų buvo skirta šeimos pragyvenimui, kelionėms – poilsiui, buvo nupirktas automobilis, kuris registruotas įmonės vardu, tačiau iš esmės visą laiką tarnavo šeimos poreikiams. Dalis kreditų buvo panaudota ir plečiant individualią įmonę. Tačiau įmonės gautas pelnas taip pat buvo naudojamas šeimos interesams: jos pragyvenimui. Atsakovė teigė, kad kreditai buvo paimti, tačiau ji nežino, kur buvo panaudoti ir laiko, kad jie nebuvo panaudoti šeimos interesais, tačiau teismas laiko, kad atsakovė tokių teiginių neįrodė.