Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Legal Balance“ atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-201-825/2010 pagal ieškovės AB „Swedbank“ (pradinio išieškotojo) ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas gali piktnaudžiauti savo teisėmis ir piktybiškai vengti procesinių dokumentų įteikimo. Tokiu atveju, dokumentų įteikimą traktuojant tik kaip fizinį jų įteikimą atsakovui, būtų nepagrįstai pabloginama ieškovo padėtis bei ribojama galimybė pagal Reglamentą veiksmingai ir greitai vykdyti teismo sprendimus kitose valstybėse narėse.

Pradinis kreditorius AB „Swedbank“ teismui teikdamas ieškinį, žinojo atsakovo gyvenamosios vietos adresą, kadangi tarp pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurioje atsakovas nurodė, kad jo gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovas nevykdė CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos vykdyti sutartį tinkamai, sąžiningai ir CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendradarbiavimo pareigos, pradinis kreditorius turėjo teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus jam žinomoje atsakovo gyvenamojoje vietoje, kurią nurodė atsakovas, sudarydamas vartojimo kredito sutartį. Teismas prieš įteikdamas procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu ir priimdamas sprendimą už akių, visais įmanomais ir Reglamento 14 straipsnyje leidžiamais būdais bandė atsakovui įteikti procesinius dokumentus skolininko žinomais gyvenamosios vietos adresais. Visi procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti laikantis Reglamento 13-15 straipsniuose įtvirtintos procesinių dokumentų įteikimo procedūros ir yra pagrindas išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą atsakovo atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą pagal sprendimą už akių, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu už akių tenkintas ieškovės AB „Swedbank“ ieškinys ir iš atsakovų A. P. ir V. B. priteista 70 413 Lt skolos, 10 procentų dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos 62 445,96 Lt dydžio kredito sumos nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 269,30 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei AB „Swedbank“. Taip pat iš atsakovų priteista po 5,68 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1757-336/2016 išieškotoja AB „Swedbank“ pakeista į kitą išieškotoją – UAB „Legal Balance“. Pareiškėja UAB „Legal Balance“ 2017 m. vasario 1 d. kreipėsi į teismą su prašymu išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą.

Europos vykdomojo rašto pripažinimo tvarka reglamentuota 2004 m. balandžio 21 d. priimtame Europos Parlamento ir Tarybos reglamente, sukuriančiame neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (EB) Nr. 805/2004 (toliau – Reglamentas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Reglamento 3 ir 6 straipsnių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog Europos vykdomuoju raštu pripažįstamas pats teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo, jeigu jis atitinka kitas nustatytas sąlygas. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas tam, kad jis būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu, nurodyti Reglamento 6 straipsnio 1 dalyje ir juos turi patikrinti klausimą dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimo sprendžiantis teismas. Taigi teismo sprendimas dėl neginčytino reikalavimo pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu tik nustačius, kad: a) teismo sprendimas yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje; ir b) neprieštarauja jurisdikcijos taisyklėms, kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 44/2001 II skyriaus 3 ir 6 skirsniuose; ir c) kilmės valstybės narės teismo procedūros atitiko Reglamento (EB) Nr. 805/2004 III skyriuje nustatytus reikalavimus, kai reikalavimas yra neginčytinas, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose; ir d) priimtas valstybėje narėje, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta (kaip ji apibrėžiama Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 59 straipsnyje), tais atvejais, kai: reikalavimas yra neginčytinas kaip apibrėžta Reglamento dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimo sukūrimo 3 straipsnio 1 dalies b ar c punktuose; jis susijęs su sutartimi, kurią sudarė asmuo, vartotojas, turėdamas tikslą, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo amatu ar profesija ir skolininkas yra vartotojas. Pripažinus teismo sprendimą Europos vykdomuoju raštu užpildant atitinkamą blanką jo pagrindu yra išduodamas standartinės formos Europos vykdomojo rašto pažymėjimas, t. y. dokumentas, kurio pagrindu vykdomas teismo sprendimas (Reglamento 9 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2014).

Pagal Reglamento 3 straipsnio 1 dalį reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu: a) skolininkas, pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo; arba b) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; arba c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arba d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju išduodant Europos vykdomąjį raštą, reikėtų vadovautis Reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. kai teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo.

Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad teismo sprendimas Europos vykdomuoju raštu gali būti patvirtintas tik tuo atveju, jeigu teismo procesiniai veiksmai kilmės valstybėje narėje buvo vykdomi laikantis procesinių dokumentų įteikimo skolininkui minimalių reikalavimų (Reglamento 13-15 straipsniai). Vienas iš tokių minimalių reikalavimų, keliamas neginčytinų reikalavimų procedūroms, yra bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento skolininkui įteikimas Reglamento 13 ir 14 straipsniuose išvardytais būdais, t. y. dokumento įteikimas skolininkui patvirtinant jo gavimą ar dokumento įteikimas be skolininko patvirtinimo apie jo gavimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-201-825/2010 nutarta įpareigoti ieškovę AB „Swedbank“ savo sąskaita įteikti procesinius dokumentus atsakovams viešo paskelbimo būdu, paskelbiant juos spaudoje (vietos laikraštyje ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių). Minėtoje nutartyje pažymėta, kad teismas procesinius dokumentus atsakovams išsiuntė ieškovės nurodytu adresu, tačiau procesiniai dokumentai neįteikti, nes nėra žinoma atsakovų gyvenamoji vieta. Procesiniai dokumentai atsakovams buvo įteikti 2010 m. vasario 19 d. ir 20 d. viešo paskelbimo spaudoje būdu. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimas už akių buvo priimtas tuo pagrindu, kad atsakovai per nustatytą 20 dienų nuo pranešimo paskelbimo spaudoje dienos terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovė prašė priimti sprendimą už akių. Ieškovė (sprendimo už akių priėmimo metu AB „Swedbank“), žinodama, kad atsakovo gyvenamoji, darbo ar faktinio buvimo vieta yra nežinomos, kad ateityje, teismui tenkinus ieškinį, gali reikėti sprendimą pripažinti Europos vykdomuoju raštu, turėjo pasirinkti tinkamą procesinių dokumentų įteikimo būdą pagal Reglamento 13 ir 14 straipsnius, o ne prašyti teismo procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu, kadangi įteikimas viešo paskelbimo būdu nėra pripažįstamas tinkamu įteikimu Reglamento prasme.

Reglamento 14 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti įteikimo būdai be skolininko patvirtinimo apie dokumento gavimą, tarp kurių nėra numatytas dokumento įteikimas viešo paskelbimo būdu. Reglamento 14 straipsnio 2 dalyje įsakmiai nurodyta, kad įteikimas pagal Reglamento 14 straipsnio 1 dalies nuostatas neleistinas, jeigu skolininko adresas tiksliai nežinomas. Reglamento preambulės 13 punkte yra nustatyta, jog jokie įteikimo būdai, pagrįsti teisine fikcija šių minimalių reikalavimų laikymosi atžvilgiu, negali būti laikomi pakankamais, kad teismo sprendimas būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu. Kadangi procesiniai dokumentai atsakovui byloje buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad negalima teigti, jog atsakovas žinojo apie teismo procesą ir tylėjimu sutiko su ieškinio reikalavimais. Apibendrinant konstatuojama, jog esant nurodytoms bylos aplinkybėms, pareiškėjos reikalavimas negali būti laikomas neginčytinu ir byloje priimtas sprendimas už akių neatitinka reikalavimų, kurių pagrindu pareiškėjai galėtų būti išduodamas Europos vykdomasis raštas.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis, kuria atsisakyta išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliantės UAB „Legal Balance“ atskirąjį skundą, iš jos į valstybės biudžetą priteisiamos 4,03 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 53, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos UAB „Legal Balance“, j. a. k. 302528679, valstybės naudai 4,03 Eur (keturis eurus 3 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.