Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.3.1; 9.4.1.1; 9.4.1.2; 9.4.3; 9.4.4; 10.8.2; 37.1; 37.2; 74

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas (b. l. 1–3):

1.1. panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. S-70(7-26/2014) „Dėl E. S. 2014-02-06 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. S-70(7-26/2014));

1.2. panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Muitinės departamentas) 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 1A-25 „Dėl E. S. skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1A-25);

1.3. panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 3KM19/42-0885S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 3KM19/42-0885S).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Komisija jo skundą išnagrinėjo formaliai, šališkai, neatsakė į visus skunde pateiktus argumentus, neįsigilino į skundo ir skundžiamų sprendimų esmę, o tai lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1.1. Prekių įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją ir jų pateikimą muitinei reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas (toliau – ir Kodeksas), pagal šio kodekso 40 straipsnį už į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas prekes, išskyrus gabenamas transporto priemonėmis, kurios tik vyksta per Bendrijos muitų teritorijai priklausančius teritorinius vandenis arba oro erdvę be sustojimo šioje teritorijoje, muitinei turi pateikti asmuo, kuris jas įveža į minėtą teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmuo, kuris prisiima atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą. Pareiškėjas jau yra nurodęs teisme, kad visas prekes įsigijo iš asmens, sutikto Aleksoto turguje, todėl šis asmuo ir turėtų būti laikomas importuotoju minėto Kodekso prasme. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prekes įvežė į Lietuvos teritoriją, nes, priešingu atveju, būtų nubaustas už kontrabandą.

2.1.2. Skundžiamame sprendime aplinkybę, kad pareiškėjas žinojo apie neteisėtą prekių įvežimą, Muitinės departamentas grindžia tuo, kad pareiškėjas teisme prisipažino kaltu, tačiau atsakovas neteisingai interpretuoja pareiškėjo žodžius ir tuo piktnaudžiauja: pareiškėjas nėra sakęs, kad ką nors žinojo apie neteisėtą prekių įvežimą, o teisme prisipažino, nes prekes laikė, tačiau tai savaime nereiškia, kad žinojo apie tai, jog ginčo prekės į Bendrijos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Komisija skundžiamame sprendime pažymėjo, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, kad skolininkais laikomi bet kurie asmenys, įgiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo metu žinoję (arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

2.1.3. Tam kad asmuo būtų pripažintas skolininku muitinei, turi būti 2 sąlygos: asmuo turi būti įsigijęs ar laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir apie tai, kad prekės įvežtos neteisėtai, asmuo žinojo ar turėjo žinoti. Faktinės aplinkybės neleidžia teigti, kad pareiškėjas galėjo žinoti, jog nurodytas cigarečių kiekis įvežtas neteisėtai, nes netikrino, be to, apie tokius reikalus neišmano, nes nesiverčia kontrabanda. Pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas neteisėtai ir mokesčiai apskaičiuoti be jokio teisinio pagrindo. Iš skundžiamų sprendimų visiškai neaišku, kuo remiantis manoma, kad pareiškėjas žinojo ir galėjo žinoti, jog privalomi mokesčiai už prekes nesumokėti. Pareiškėjas prekes įsigijo turguje iš nepažįstamo asmens, manė, jog tas asmuo prekes pardavinėja teisėtai, nekreipė dėmesio į banderoles. Be to, nors prekės ir buvo pažymėtos baltarusiškomis banderolėmis, tačiau pareiškėjas negalėjo žinoti, kad pardavėjas įstatymuose nustatyta tvarka nebuvo sumokėjęs mokesčių, juo labiau, kad prekes įsigijo turguje, viešoje vietoje. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog už pareiškėjo įgytas prekes nebuvo sumokėti mokesčiai.

2.2. Dėl prievolės mokėti importo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) bei akcizus

2.2.1. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nustačius prievolės mokėti akcizus ir PVM atsiradimą, privalo būti nustatytas ir subjektas, kuriam tenka ši prievolė; aplinkybė, kad asmuo, pripažintas subjektu, kuriam tenka pareiga sumokėti importo skolą muitinei pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, savaime (automatiškai) nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes (administracinė bla Nr. A143-2619/2011). Subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato ne Kodeksas, bet specialieji mokesčių įstatymai (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) ir Akcizų įstatymas)

2.2.2. Remiantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, pareiga mokėti akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis, PVMĮ 94 straipsnio 3 dalis), todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjas laikytinas importuotoju nurodytų įstatymų nuostatų prasme. Kaip minėta, prekes į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė kitas asmuo, iš kurio pareiškėjas įsigijo prekes, būtent tas asmuo ir turėtų būti pripažintas importuotoju.

2.2.3. Pareiškėjas nesutinka su apskaičiuotu ir nurodytu sumokėti 10 388 Lt PVM, nes pagal PVMĮ 15 straipsnio 1 dalį apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis, kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas. Muitinė nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas už minėtus gaminius gavo kokį nors atlygį, realizavo arba ketino realizuoti prekes; priešingai, pareiškėjas prekes įsigijo asmeniniam naudojimui, o ne realizavimui. Be to, net ir norėdamas realizuoti prekes, pareiškėjas nebeturės tokios galimybės, nes prekės konfiskuotos ir 2013 m. rugsėjo 26 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-364-317/2013 nutarta prekes sunaikinti, įsiteisėjus teismo įsakymui, t. y. prekės jau sunaikintos. Be to, pareiškėjas nėra PVM mokėtojas PVMĮ 2 straipsnio 29 dalies prasme, todėl pareiga mokėti PVM jam nekyla.

2.2.4. Pagal Akcizų įstatymo 8, 9 ir 11 straipsnius prievolė mokėti akcizą atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų, akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir privalo būti vykdoma asmens, laikančio nepaženklintas prekes. Pareiškėjas, net jeigu ir būtų žinojęs, kad turi sumokėti mokesčius, nebūtų turėjęs objektyvios galimybės to padaryti, kadangi policijos pareigūnai cigaretes konfiskavo iš karto po jų įsigijimo. Atsižvelgiant į tai, kad turėtos akcizais apmokestinamos prekės buvo konfiskuotos, vadovaujantis Akcizų įstatymu, pareiškėjui 39 482 Lt akcizas negalėjo būti apskaičiuotas. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A575-973/2006), nustačius juridinį faktą, jog cigaretės sunaikintos, atsirastų pagrindas taikyti Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad cigaretės, nuo kurių vertės buvo apskaičiuotas akcizų mokestis, yra sunaikintos, akcizų mokestis nuo šių cigarečių vertės neturėjo būti skaičiuojamas.

2.2.5. Pažymėtina, kad nei įregistruojant mokestinę prievolę, nei nagrinėjant skundus nebuvo nustatinėjama, ar cigaretės įvežtos vienu kartu, ar per keletą kartų leistinais kiekiais.

Kauno TM pažeidė non bis in idem principą, nes teismas baudžiamajame įsakyme pareiškėjui jau skyrė baudą, kurią jis sumokėjo. Šio pažeidimo neištaisė nei atsakovas, nei Komisija. Muitinės departamentas atmetė šį argumentą kaip nepagrįstą, o Komisija dėl jo nepasisakė, formaliai nurodydama, kad sutinka su Muitinės departamento išvadomis.

Pripažinus atsakomybę pagal baudžiamąją teisę, atsakomybė pagal mokesčių teisę negalima, nes būtų šiurkščiai pažeidžiamas Lietuvos teisėje įtvirtintas principas, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė (iš viso 56 656 Lt) yra daugiau kaip 4 kartus didesnė už teismo paskirtą baudą (13 000 Lt). Tokio dydžio mokestinė prievolė yra griežtesnė negu kriminalinė bausmė ir turi būti prilyginama kriminalinei bausmei, būtent dėl to priėmus ginčijamą sprendimą yra pažeidžiamas nurodytas principas.

2.4.1. Delspinigių paskirtis – užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas), paprastai jie skaičiuojami visada, kai yra tam įstatyme nustatyti pagrindai, tačiau mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius iš fizinių asmenų išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

2.4.2. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į savo sunkią ekonominę padėtį, į tai kad yra pensininkas, o pensija nesiekia 1 000 Lt, prašė atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, tačiau, Komisija visiškai nepagrįstai ir formaliai atsisakė tai padaryti. Pažymėtina, kad visas pareiškėjui priklausantis turtas yra areštuotas, o gaunamos pensijos neužtenka net minimaliems poreikiams užtikrinti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad skundžiami sprendimai pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir byloje esančiais įrodymais, todėl skundžiamų sprendimų naikinti nėra pagrindo, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 25–28).

1.1. Pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes (1 įtrauka), bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka), bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka). Remiantis LVAT praktika, iš Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai; netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei minėtos nuostatos pagrindu (LVAT administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas gali būti pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme, aplinkybė, kad jis pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšmina; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežant prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas.

1.2. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas visiškai prisipažino kaltu ir pripažino, kad laikė ginčo prekes (ši aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme, ją pripažįsta ir pareiškėjas savo skunde), minėta pirmoji sąlyga yra tenkinama.

1.3. Vertinant, ar yra tenkinama antroji sąlyga, remiantis LVAT praktika, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes, nurodytai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įsigijo ir laikė 7 749 Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus cigarečių pakelius bei 36,21 l degtinės „Kabančik“ be banderolių, t. y. turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialių jų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų. Tai, kad dalis ginčo prekių buvo paženklintos tik Baltarusijos Respublikos banderolėmis, o kita dalis buvo be banderolių, sudaro pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Pareiškėjas muitinei nepateikė ginčo prekių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įtvirtintų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 314 c straipsnyje, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias, iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas, prekes. Tai, kad pareiškėjas turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialiųjų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų, gabendamas ir laikydamas ginčo prekes neturėjo prekių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, sudaro pagrindą suprasti, kad tokios prekės yra įvežtos neteisėtai. Taigi, tenkinama ir antroji sąlyga, būtina asmenį pripažinti skolininku.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką.

2.1. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011), aplinkybė, kad asmeniui tenka pareiga mokėti importo skolą muitinei pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką, savaime (automatiškai) nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes. Subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato specialieji mokesčių (PVMĮ ir Akcizų) įstatymai. Pareiga mokėti akcizą ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis, PVMĮ 94 straipsnio 3 dalis). Iš Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies ir Kodekso 4 straipsnio 12 punkto analizės darytina išvada, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl neteisėto prekių įvežimo, laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme. Taigi, pareiškėją pripažinus skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 d. trečios įtraukos pagrindu, jis pripažįstamas importuotoju ir pagal minėtą Akcizų įstatymo straipsnį.

2.2. Pareiga sumokėti importo PVM pareiškėjui atsiranda vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 25 dalimi, kurioje apibrėžta prekių importuotojo sąvoka. Pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį sumokėti importo PVM privalo importuotojas. Atsižvelgiant į Kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžtą muitinės skolininko sąvoką galima daryti išvadą, jog asmuo, kuris pripažintas skolininku dėl prekių importo, taip pat laikomas importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į tai, kad pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti ir importo PVM.

2.3. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011) tai, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau buvo sunaikintos, prievolei dėl importo (muitų) skolos muitinei jokios reikšmės neturi. Remiantis Europos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08, aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jeigu prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje Bendrijos išorinės sienos. Pareiškėjas su ginčo prekėmis buvo sustabdytas šalies viduje. Pareiškėjo argumentai, jog konfiskavus ir sunaikinus sulaikytas prekes neliko priežasties apskaičiuot: akcizą ir nekyla prievolė mokėti PVM, yra neteisingi. Taigi pareiškėjui tenka prievolė sumokėti importo skolą muitinei už neteisėtai įvežtas ir laikytas prekes.

3.1. Pareiškėjas iš pradžių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje, o vėliau taikyti mokesčius reguliuojantys teisės aktai. Baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės prievolės ­vykdymo. Lietuvos muitinė savo sprendimuose išreiškė pareiškėjo kaip mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės klausimą.

3.2. Remiantis LVAT praktikoje (administracinė byla Nr. A6-238/2007), pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktuose, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl pareiga mokėti mokesčius ir pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato.

3.3. Kauno TM, apskaičiuodama pareiškėjui mokestinę prievolę, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir jo antrą kartą nebaudė, t. y. neskyrė baudos pagal MAĮ. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nurodyto principo pažeidimo laikytini nepagrįstais.

Komisija savo sprendime tinkamai taikė ir aiškino MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Muitinės departamentas sutinka su Komisijos sprendimu, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad skundžiami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 29–30).

1.1. Vadovaujantis Kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes atsiranda skola muitinei; pagal to paties straipsnio 2 dalį skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu. Skolininkais muitinei solidariai tampa (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis) asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Taigi, atį nurodytas Kodekso nuostatas, nereikalaujama, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, t. y. skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Asmenį, kuris laikomas skolininku Kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja Kodekso 202 straipsnio 3 dalis. Kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje C-414/02), todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga, sprendžiant jo pripažinimo skolininku Kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu klausimą. Sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes.

1.2. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, ar pareiškėjas įsigijo ir laikė ginčo cigaretes ir alkoholį, nėra. Pareiškėjas, disponuodamas prekėmis, kurios nepažymėtos nustatyto pavyzdžio Lietuvoje akcizo ženklais, negalėjo nežinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kadangi išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse (rinkoje) realizuojamų cigarečių ir alkoholio nepaženklintų nustatyto pavyzdžio akcizo ženklais – banderolėmis – Lietuvoje nėra. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 32 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarime Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), ant skirtų realizuoti Lietuvos Respublikoje apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų pakelio, maišelio, butelio, kitos talpyklos ar pakuotės turi būti užklijuoti Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialūs ženklai – banderolės.

1.3. Pareiškėjas nepateikė cigarečių ir alkoholio įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą. Įsigytos prekės paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, t. y. ne Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis, arba be jų.

Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas privalėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai.

2. Dėl prievolės mokėti importo PVM ir akcizus bei skolos išnykimo pagrindų

2.1. Pareiškėjas neteisingai aiškina Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalį. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje Nr. C-459/07 ir 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. C-230/08, Kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jeigu neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikytos prekės buvo sulaikytos ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, todėl, atsižvelgiant į paminėtas ESTT išvadas, nėra pagrindo neteisėtai įvežtų ir Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Kodekso 233 straipsnio d punkto prasme. Šiuo klausimu yra aiškiai pasisakęs ir LVAT (žr. administracines bylas Nr. A143-250/2012, Nr. AI43-2570/2012).

Kaip teisingai nustatė Komisija, nagrinėjamu atveju pareiškėjui prievolė mokėti akcizus atsirado vadovaujantis Akcizų įstatymo (2010 m. balandžio 1 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už importuotas (taip pat ir neteisėto importo atvejais) akcizais apmokestinamas prekes. Laikoma, kad akcizais apmokestinamos prekės importuojamos Lietuvos Respublikoje, kai ne Bendrijos prekės yra Lietuvos Respublikos teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją. Pagal Akcizų įstatymo straipsnio 12 dalį prievolė mokėti akcizus šiuo nurodytu atveju tenka importuotojui. Importuotoju laikomas asmuo, kuris turi sumokėti muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Akcizais apmokestinamas prekes importuojant neteisėtai, prievolė mokėti akcizus tenka bet kuriam asmeniui, dalyvavusiam neteisėtai importuojant šias prekes.

Pareiškėjo įsigytos, laikomos, gabenamos cigaretės bei alkoholis buvo sulaikyti ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, taigi, nėra pagrindo neteisėtai įvežtų ir Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Kodekso 233 straipsnio d punkto prasme. Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuostatos (nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai) netaikomos sunaikintam apdorotam tabakui, kuris pagamintas ar laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus arba yra neteisėtai atgabentas ar importuotas. Taigi, įvertinant faktines aplinkybes, šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjas negalėjo būti atleidžiamas nuo akcizo mokesčio.

2.2. Be to, dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsirado prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Prekės importuotojas, kuriam pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį tenka pareiga mokėti importo PVM, apibrėžiamas kaip prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, turintis sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes importo skolą muitinei. (PVMĮ 2 straipsnio 25 dalis (2009 m. gruodžio 3 d. redakcija)). Muitinės sprendime jau yra konstatuota, jog pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiosios įtraukos pagrindu, todėl jis taip pat pripažintinas importuotoju ir PVMĮ prasme. Vadinasi, pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį būtent jam tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes Nepaisant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos, tiek importo PVM, tiek akcizas už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes tapo mokėtini, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus (panašią išvadą analogiškoje administracinėje byloje padarė LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al43-2619/2011). LVAT 2013 m. liepos 22 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A444-1193/2013) iš esmės panašiame mokestiniame ginče, vertindamas pripažinimo skolininku klausimą Kodekso nuostatų ir Lietuvos Respublikos importo mokesčius reglamentuojančių teisės aktų prasme yra konstatavęs, kad pripažinus pareiškėją skolininku Kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgus į PVMĮ 2 straipsnio 24 dalies 1 punkte ir Kodekso 4 straipsnio 12 punkto nuostatas, jis laikomas importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme bei, atsižvelgus į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalį, jis laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies kontekste.

Kauno TM nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad jo pripažinimas skolininku muitinei laikytinas pakartotiniu persekiojimu dėl padarytos veikos. Mokestinė prievolė valstybei negali būti traktuojama kaip persekiojimas ar baudimas, kurį vykdo tos pačios valstybės institucijos dėl nusikaltimo, už kurį pareiškėjas jau buvo nuteistas įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje. Įpareigojimas sumokėti teisėtai administratoriaus apskaičiuotus ir įregistruotus muitus bei kitus mokesčius negali būti laikomas nurodyto principo pažeidimu, įtvirtintu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Remiantis LVAT praktika (administarcinė byla Nr. A143-2619/2011, pareiga sumokėti už prekes priklausančias mokesčių (šiuo atveju – PVM ir akcizų) sumas nelaikomas asmens nubaudimu.

2.4. Kauno TM atleidimo nuo delspinigių klausimu sutinka su Komisijos sprendimu, kuriame pareiškėjas neatleistas nuo delspinigių, ir sprendime Nr. S-70(7-26/2014) nurodytais motyvais.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-00228-13, kurioje pareiškėjas kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalį, 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžimojoje byloje Nr. 1-364-317/2013 (teisminio proceso Nr. 1-04-1-00228-2013-4) (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas), be kita ko, nusprendė: pareiškėją pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje ir skirti jam bausmę – 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir nustatyti sumažintą bausmę 100 MGL (13 000 Lt) baudą; vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, saugomus Muitinės departamento Sulaikytų prekių administravimo skyriuje (430 pakelių cigarečių „Fest“, 3 470 pakelių cigarečių „Fest 7“, 2 558 pakeliai cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 20 pakelių cigarečių „5 Minsk Super Slims“, 1 271 pakelis cigarečių „Minsk capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 36,21 l nedenatūruoto etilo alkoholio – degtinės „Kabančik“, 124,1 l denatūruoto etilo alkoholio, 694,81 l dyzelino), sunaikinti (Komisijos byla (b. l. 26–28)).

2. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-364-317/2013 nustatyta, kad pareiškėjas laikė akcizais apmokestinamas prekes (vertė – 68903,10 Lt) šiomis aplinkybėmis (Baudžiamasis įsakymas (Komisijos byla (b. l. 26–28))):

– laikotarpiu iki 2013 m. balandžio 16 d. apie 8.30 val. nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs ir pasirūpinęs, kad į laikymo vietas būtų atgabentos akcizais apmokestinamos prekės (430 pakelių cigarečių „Fest“, kurių vertė 3 126,10 Lt; 3 470 pakelių cigarečių „Fest 7“, kurių vertė 2 5226,90 Lt; 2 558 pakeliai cigarečių „NZ Gold Super Slims“, kurių vertė 20 259,36 Lt; 20 pakelių cigarečių „5 Minsk Super Slims“, kurių vertė 158,40 Lt; 1 271 pakelis cigarečių „Minsk capital“, kurių vertė 10 066,32 Lt, 36,21 l nedenatūruoto etilo alkoholio – degtinės „Kabančik“, kurios vertė 1 099,67 Lt; 124,1 l denatūruoto etilo alkoholio, kurio vertė 6 265,24 Lt, kurios pagal Europos Bendrijos kombinuotąją nomenklatūrą, patvirtintą 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1789/2003 (toliau – ir Nomenklatūra), klasifikuojamos kodais 2402 20 90 00 (cigaretės), 2208 90 91 90 (degtinė), 2207 20 010 90 (denatūruotas etilo alkoholis), kurios nebuvo paženklintos Taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka, bei įgijo ir pasirūpino, kad į laikymo vietą būtų atgabenta akcizais apmokestinama prekė – 694,81 l dyzelino, kurio vertė 2 701,11 Lt, kuris pagal Nomenklatūrą klasifikuojamas kodais 2710 19 46 90 ir 2710 19 43 90, šias įgytas ir atgabentas prekes, neturėdamas cigarečių ir alkoholio įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir PVM sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, laikė šiose skirtingose vietose:

– 4,96 l denatūruoto etilo alkoholio, 100 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ sukrautas gabenimui laikė savo automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie savo naudojamo garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje, nuo kurio šias prekes vežantį šalia to paties garažo 2013 m. balandžio 16 d. apie 8.30 val. sulaikė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai ir minėtas prekes aptiko automobilyje;

– 119,14 l denatūruoto etilo alkoholio, 36,21 l nedenatūruoto etilo alkoholio, 694,81 l dyzelino, 2 400 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 3 140 pakelių cigarečių „Fest 7“, 250 pakelių cigarečių „Fest“ laikė savo naudojamame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje, iki 2013 m. balandžio 16 d. apie 8.30 val., kol šias prekes aptiko Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai;

– 180 pakelių cigarečių „Fest“, 330 pakelių cigarečių „Fest 7“, 58 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, 20 pakelių cigarečių „5 Minsk Super Slims“, 771 pakelių cigarečių „Minsk capital“ laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute, adresu: (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. balandžio 16 d. apie 12.00 val., kol šios prekes aptiko Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

3. Kauno TM, išnagrinėjusi 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. 3KM19/42-0885S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“, išnagrinėjusi iš Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. gautą Baudžiamąjį įsakymą, nusprendė (b. l. 7–9; Komisijos byla (b. l. 6–8, 19 (kita lapo pusė)–21, 23–25)):

3.1. pripažinti pareiškėją skolininku muitinei;

3.2. nustatyti, vadovaujantis Kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, neteisėtai laikytų ir konfiskuotų (Kodekso 202 straipsnio prasme) cigarečių „Fest“ ir „Fest 7“ muitinę vertę 0,63 Lt už 1 pakelį, viso kiekio (430 + 3 470 = 3 900 pakelių) muitinę vertę – 2 457,00 Lt; cigarečių „NZ Gold Super Slims“, „5 Minsk Super Slims“ ir „Minsk Capital“ 1 pakelio muitinę vertę 0,96 Lt už 1 pakelį, viso kiekio (2 558 + 20 + 1 271 = 3 849 pakelių) muitinę vertę – 3 995,04 Lt, degtinės „Kabančik“ muitinę vertę – 16,59 Lt už litrą grynojo (100 %) alkoholio, viso kiekio (16,59 Lt x 14,025) muitinę vertę – 232,67 Lt;

3.3. įregistruoti muitinėje pareiškėjui mokestinę prievolę: muitą – 3 599 Lt, akcizą – 39 482 Lt, PVM – 10 388 Lt, akcizo delspinigius – 2 523 Lt, PVM delspinigius – 664 Lt;

3.4. įpareigoti pareiškėją teisės aktuose nustatyta tvarka sumokėti: muitą – 3 599 Lt, akcizą – 39 482 Lt, PVM – 10 388 Lt, akcizo delspinigius – 2 523 Lt, PVM delspinigius – 664 Lt.

4. Sprendime Nr. 3KM19/42-0885S, be kita ko, nurodyta (b. l. 7–9; Komisijos byla (b. l. 6–8, 19 (kita lapo pusė)–21, 23–25)):

4.1. Pareiškėjas savo nusikalstama veika pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakyme Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Gabenimo ir laikymo taisyklės) 2.1.1 ir 2.3 punktų bei Taisyklių 5 punkto reikalavimus.

4.2. Įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje nurodyti dokumentai, kuriais galima įrodyti, kad prekės turi Bendrijos statusą. Tuo atveju, kai nurodyti dokumentai nepateikiami, laikom, kad prekės neturi Bendrijos statuso. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje sulaikytas cigaretes (7 749 pakelius), pažymėtas Baltarusijos Respublikos banderolėmis, ir 36,21 l degtinės „Kabančik“ be banderolių, laikė be dokumentų, nurodytų Įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje, kurie patvirtintų prekių Bendrijos statusą, todėl laikytina, kad prekės neturi Bendrijos statuso. Taigi, šios prekės turėjo būti pateiktos muitinei pagal Kodekso 38–41 straipsnius.

4.3. Pagal Kodekso 4 straipsnio 19 punktą, 38 straipsnio 1 (a) įtrauką ir 40 straipsnį visos Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti pristatytos į muitinę. Kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) įtraukoje nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Taikant šį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas, pažeidžiant Kodekso38–41 straipsnių nuostatas. Muito skola susidaro tuo metu, kai prekės neteisėtai įvežamos į muitų teritoriją bei tuo metu, kai Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos nustato, kad šios prekės yra tokioje situacijoje, dėl kurios susidaro muito skola (Kodekso 214 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju skola susidarė 2013 m. balandžio 16 d., kai prekes sulaikė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Vadovaujantis Kodekso 215 straipsnio 1 dalimi, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai. Nagrinėjamu atveju skolos muitinei atsiradimo vieta – Lietuvos Respublikos teritorija, todėl skolą muitinei turi išieškoti Lietuvos muitinė. Pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininku laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

4.4. Pareiškėjas neteisėtai laikė prekes (cigaretes, pažymėtas Baltarusijos Respublikos banderolėmis, ir degtinę, nepažymėtą banderolėmis) ir neturėdamas prekių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad šios prekės buvo įvežtos neteisėtai, todėl vadovaujantis Kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka, pareišėkjas laikytinas skolininku muitinei.

4.5. Prekių, įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją, muitinės vertės nustatymą reglamentuoja Kodekso II dalies 3 skyrius ir Sutartis dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo (toliau – ir Sutartis). Pagal Kodekso 29 straipsnio 1 dalį importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Sulaikytoms prekėms (cigaretėms), nesant įsigijimo dokumentų, reikalingų prekių sandorio vertei ir jos elementams pagrįsti, sandorio vertės metodas, vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, netaikytinas. Pagal Kodekso 30 straipsnio 1 dalį, jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal Kodekso29 straipsnį, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 30 straipsnio 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Nesant galimybės pritaikyti tapačių prekių muitinio įvertinimo metodo (nėra galimybės rasti pagamintų toje pačioje valstybėje prekių ir tapačių visais kitais atžvilgiais, įskaitant jų fizines savybes, kokybę ir reputaciją rinkoje) ir panašių prekių muitinio įvertinimo metodo (nėra galimybės rasti prekių, pagamintų toje pačioje valstybėje, kurios nors ir nėra tapačios visais atžvilgiais, tačiau turi panašias savybes, pagamintos iš tų pačių medžiagų, gali atlikti tas pačias funkcijas ir prekyboje gali vienos kitas pakeisti), vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą (nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Bendrijoje), apskaičiuotosios vertės (nepateikti duomenys), todėl 30 straipsnyje nurodyti muitinio įvertinimo metodai netaikytini.

4.6. Vadovaujantis Kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, Sutarties 7 straipsniu, šio straipsnio pastabose išdėstytomis nuostatomis, prekių (cigarečių ir alkoholinių gėrimų) Bendrijos muitų teritorijoje muitinė nustatytina, naudojant duomenis, surinktus importuojančioje šalyje (Muitinės departamento raštai: 2013 m. kovo 27 d. raštas Nr. (16.5/6)3B-3833 „Dėl alkoholinių gėrimų vertės nustatymo“ ir 2013 m. kovo 29 d. raštas Nr.(16.5/6)3B-3922 „Dėl ne Bendrijos prekių (cigarečių įvertinimo)“: cigarečių „Fest“ ir „Fest 7“ 1 pakelio muitinė vertė – 0,63 Lt., viso kiekio (430 + 3 470 = 3 900 pakelių) muitinė vertė – 2 457,00 Lt; cigarečių „NZ Gold Super Slims“ , „5 Minsk Super Slims“ ir „Minsk Capital“ 1 pakelio muitinė vertė – 0,96 Lt, viso kiekio (2 558 + 20 + 1 271 = 3 849 pakelių) muitinė vertė –3695,04 L degtinės „Kabančik“ 1 litro gryno alkoholio (LPA) muitinė vertė – 16.59 Lt, viso kiekio (14,025 x 16,59 Lt) muitinė vertė – 232,67 Lt.

4.7. Pagal Kodekso 20 straipsnį ir 1999 m. spalio 12 d. Komisijos reglamentą Nr. 2204/99 prekėms, klasifikuojamoms 2402 20 90 00 TARIC kodu, taikytinas 57,6 proc. trečiųjų šalių muito tarifas, o prekėms, klasifikuojamoms 2208 90 91 90 TARIC kodu, taikytinas 1 EUR/% vol/hl + 6,4 EUR/hl trečiųjų šalių muito tarifas, todėl nuo nustatytinos muitinės vertės pareiškėjui už 2013 m. balandžio 16 d. sulaikytas prekes: 7 749 pakelius cigarečių skaičiuotina 3 543 Lt importo muito suma ir degtinę „Kabančik“ skaičiuotina 56 Lt importo muito suma (4 528 Lt x 14,025 + 6,4 x 3,4528 Lt x 0,36 hl); iš viso už sulaikytas prekes (cigaretes ir degtinę „Kabančik“) skaičiuotina importo muito suma yra 3 599 Lt.

4.8. Remiantis Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 daleis 2 punktu, 30 straipsnio 2 dalimi, cigaretės apmokestinamos taikant kombinuotą akcizo tarifą, kurį sudaro specifinis elementas (148 Lt už 1 000 cigarečių) ir vertybinis elementas (25 proc. nuo maksimalios mažmeninės kainos), o pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 26 straipsnio 1 dalį etilo alkoholiui (degtinei „Kabančik“) taikomas 4 416 Lt už gryno etilo alkoholio hektolitrą akcizo tarifas. Pareiškėjui už 2013 m. balandžio 16 d. sulaikytas prekes: 7 749 pakelius cigarečių skaičiuotina 38 862 Lt akcizo suma, degtinę „Kabančik“ – 620 Lt akcizo suma, iš viso už minėtas prekes – 39 482 Lt.

4.9. Pagal PVMĮ 2 straipsnio 32 dalį, 3 straipsnio 3 dalį, 15 straipsni 15 dalį, 18 straipsnį, 19 straipsnio 2 dalį importo PVM skaičiuojamas nuo prekės apmokestinamosios vertės, kuri apskaičiuojama prie prekės muitinės vertės, nustatytos vadovaujantis Kodeksą ir jo taikymą reglamentuojančiais teisės aktais, papildomai pridedant sumas, nurodytas šio įstatymo 15 straipsnio 15 dalies 1–3 punktuose, t. y. įvertinus prekių nustatytą muitinę vertę, importo muitą ir akcizą, apskaičiuotinas importo PVM, taikant standartinį 21 proc. PVM tarifą. Pareiškėjui už sulaikytas prekes (7 749 pakelius cigarečių ir degtinę „Kabančik“)skaičiuotina PVM suma – 10 388 Lt.

4.10. Vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi, Akcizų įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už neapskaičiuotą nedeklaruojamą importo PVM ir akcizą skaičiuotini akcizo ir PVM delspinigiai po 0,03 proc. už kiekvieną dieną nuo kitos dienos po to, kai mokesčiai turėjo būti sumokėti į biudžetą iki sprendimo priėmimo dienos, t. y. nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., už 213 kalendorinių dienų nuo apskaičiuotinos akcizo sumos (39 482 Lt) akcizo delspinigiai sudaro 2 523 Lt ir nuo apskaičiuotinos PVM sumos (10 388 Lt) PVM delspinigiai sudaro 664 Lt.

4.11. Baudžiamajame įsakyme pareiškėjui paskirta 13 000 Lt dydžio bauda už tai, kad jis, neturėdamas prekių įsigijimo ir importo mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes.

Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Pagal Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Atsižvelgiant į LVAT praktiką (administracinė byla Nr. A143-2619/2011) dėl non bis in idem principo aiškinimo Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, į tai, kad tiek bauda pagal MAĮ, tiek bauda pagal BK gali būti laikomos kriminalinio pobūdžio bausmėmis Konvencijos prasme, jas lemia identiškos arba bent jau iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės (už muitais, akcizais ir PVM apmokestinamų prekių laikymą nesilaikant teisės aktų reikalavimų), pareiškėjui neskirtina bauda pagal MAĮ, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies, kiek ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą.

5. Kauno TM 2013 m. lapkričio 18 d. pranešime Nr. (11.105/28)-1B-19759 pranešė pareiškėjui, kad muitinė įtraukė į apskaitą 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. 3KM19/42-0885S apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas: muito – 3 599,00 Lt, akcizo – 39 482,00 Lt, PVM – 10 388,00 Lt, PVM delspinigių – 664,00 Lt, baudos – 2 523,00 Lt, iš viso – 56 656,00 Lt, taip pat įpareigojo per 10 d. nuo pranešimo įteikimo dienos įvykdyti 56 656 Lt mokestinę prievolę (Komisijos byla (b. l. 19, 35)).

6. Kauno TM 2013 m. gruodžio 19 d. turto arešto akte Nr. 30 prievolių biudžetui užtikrinti 56 656,00 Lt sumai areštavo keleivinį automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė – 6 690,00 Lt (b. l. 6).

7. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu Nr. 3KM19/42-0885S, pateikė 2013 m. lapkričio 25 d. skundą Muitinės departamentui, kuriame prašė panaikinti skundžiamą sprendimą (Komisijos byla (b. l. 16–17)).

8. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014 m. sausio 17 d. sprendime Nr. 1A-25 „Dėl E. S. skundo“ patvirtino Kauno TM sprendimą Nr. 3KM19/42-0885S (b. l. 10–12; Komisijos byla (b. l. 9–11, b. l. 36 (kita lapo pusė)–38)). Sprendime Nr. 1A-25, be kita ko, nurodyta:

8.1. Dėl neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją ir pareiškėjo pripažinimo skolininku

8.1.1. Pagal Kodekso 38 straipsnį asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto, šias prekes pristatyti muitinei; pagal Kodekso 40 straipsnį į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas prekes muitinei turi pateikti asmuo, kuris jas įvežė į minėtą teritoriją arba asmuo, kuris prisiima atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą. Remiantis ESTT byla Nr. C-195/03, pagal Kodekso 37 straipsnį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos; vykdydama šią priežiūrą, muitinė gali jas tikrinti, vadovaudamasi galiojančiomis nuostatomis; jos lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o dėl ne Bendrijos prekių – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas; į Bendriją įvežtoms prekėms muitinės priežiūra taikoma nuo jų įvežimo momento, nesvarbu, ar jos įvežtos teisėtai, ar pažeidžiant Kodekso 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio pirmosios pastraipos antrą įtrauką, tai turi nustatyti priežiūros institucijos, vykdydamos patikrinimus. Taigi, tokios priežiūros taikymas prekėms nesusijęs su jų įvežimo į šią teritoriją teisėtumu.

Įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje nurodyti dokumentai, kuriais galima įrodyti, kad prekės turi Bendrijos prekių statusą ir į Bendrijos muitų teritoriją jos pateko teisėtai; jeigu nurodyti dokumentai nepateikiami, laikoma, kad prekės neturi Bendrijos prekių statuso.

8.1.2. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjas ginčo prekių muitinei nepateikė, kaip to reikalauja Kodekso 40 straipsnis, įrodymų, kurie patvirtintų, jog cigaretės ir alkoholis iki sulaikymo vis dėlto buvo pateikti muitiniam įforminimui ir tokiu būdu į Bendrijos muitų teritoriją pateko teisėtai, nėra, vadinasi, nesilaikyta Kodekse nustatytų etapų, o toks prekių importas laikytinas neteisėtu įvežimu (ESTT sprendimas byloje Nr. C-195/03).

8.1.3. Prekių įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją ir jų nepateikimas muitinei sudaro pagrindą skolos atsiradimui, remiantis Kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) punktu. Nustačius, kad dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamų ginčo prekių atsirado skola muitinei, o bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai, pripažįstami skolininkais muitinei pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką. Ta, kad pareiškėjas būtų pripažintas skolininku Kodekso 202 straipsni 3 dalies trečios įtraukos prasme, aplinkybė, kad jis pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritorija ginčo prekių, nėra reikšminga; svarbu, kad būtų įvykdytos 2sąlygos: asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas visiškai pripažino kaltę ir pripažino, kad laikė ginčo prekes (ši aplinkybė konstatuota Baudžiamajame įsakyme, ją skunde pripažįsta ir pareiškėjas), paminėta pirma sąlyga tenkinama.

Remiantis LVAT praktika dėl antros nurodytos sąlygos, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes, aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įsigijo ir laikė 7 749 Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus cigarečių pakelius bei 36,21 l degtinės „Kabančik“ be banderolių, t. y. įsigijo prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose buvo nustatyti specialūs jų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai. Tai, kad dalis ginčo prekių buvo paženklintos tik Baltarusijos Respublikos banderolėmis, o kita dalis buvo be banderolių, sudaro pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Pareiškėjas muitinei nepateikė ginčo prekių įsigijimo dokumentų bei dokumentų, įtvirtintų Įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias, iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas, prekes. Tai, kad pareiškėjas, gabendamas ir laikydamas ginčo prekes, neturėjo prekių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, sudaro pagrindą suprasti, kad tokios prekės įvežtos neteisėtai.

8.1.4. Atsižvelgiant į tai, kad įsigytų (gautų) ginčo prekių kiekis pakankamai didelis, kad cigaretės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos, o alkoholis buvo be banderolių, kad pareiškėjas muitinei negalėjo pateikti dokumentų, įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias prekes, konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo žinoti, kad jo įsigytos (gautos), laikytos ir gabentos ginčo prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Taigi, Kauno TM 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. 3KM19/42-0885S teisėtai ir pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku muitinei.

8.2. Dėl prievolės mokėti importo muitus, importo PVM ir akcizus

8.2.1. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, į tai, kad pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, jam atsiranda prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų sumas (Kodekso 4 straipsnio 9 dalis). Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011), ta aplinkybė, kad asmeniui tenka pareiga mokėti importo skolą muitinei pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką savaime nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes; subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato specialieji mokesčių įstatymai: PVMĮ ir Akcizo įstatymas. Pareiga mokėti akcizą ir importo PVM tenka importuotojui. Iš Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies ir Kodekso 4 straipsnio 12 punkto analizės galima daryti išvadą, jog asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme. Konstatavus, kad teritorinė muitinė pagrįstai pripažino pareiškėją skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 d. trečios įtraukos pagrindu, jis pripažįstamas importuotoju ir pagal minėtą Akcizų įstatymo straipsnį. Pareiga sumokėti importo PVM pareiškėjui atsiranda vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 25 dalimi, kurioje apibrėžta prekių importuotojo sąvoka, PVMĮ 94 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sumokėti importo PVM privalo importuotojas. Atsižvelgiant į Kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžtą muitinės skolininko sąvoką galima daryti išvadą jog asmuo, kuris pripažintas skolininku dėl prekių importo, taip pat laikomas importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Taigi, pareiškėjui pagristai apskaičiuotas muitas, akcizas ir importo PVM, o pareiškėjo argumentai, kad ginčo prekių per Lietuvos Respublikos sieną jis negabeno, jis nėra šių prekių importuotojas ir todėl jam negali būti apskaičiuojami muitas, importo PVM ir akcizai, yra nepagrįsti.

8.2.2. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011), aplinkybė, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau buvo sunaikintos, prievolei dėl importo (muitų) skolos muitinei jokios reikšmės neturi; remiantis ESTT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230, aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jeigu prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Pareiškėjas su ginčo prekėmis buvo sustabdytas šalies viduje, todėl pareiškėjo teiginys, jog konfiskavus ir sunaikinus sulaikytas prekes neliko priežasties apskaičiuoti akcizus, yra neteisingas.

8.3.1. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A16-886/2007, pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai skaičiuojami patikrinimo metu mokesčių administratoriui nustačius, jog konkretus patikrintas mokesčių mokėtojas nesumokėjo ar pavėluotai sumokėjo atitinkamą mokestį; todėl delspinigių apskaičiavimui pirmiausiai yra reikšmingas faktas, ar patikrinimo metu nustatoma mokesčių mokėtojo skola valstybės biudžetui (atitinkamo mokesčio nepriemoka). Pareiškėjas ginčo prekių muitinei nepateikė, kaip to reikalauja Kodekso 40 straipsnis, taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog cigaretės ir alkoholis iki sulaikymo vis dėlto buvo pateikti muitiniam įforminimui ir tokiu būdu į Bendrijos muitų teritoriją pateko teisėtai, todėl buvo konstatuota, kad už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes pareiškėjui atsiranda importo skola muitinei, vadovaujantis Kodekso 202 straipsnio 1 dalimi.

8.3.2. Pareiškėjui skola muitinei atsirado 2013 m. balandžio 16 d., taigi, delspinigiai pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį buvo skaičiuojami pagrįstai, nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki kol Kauno TM 2013 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad delspinigiai jam turėjo būti skaičiuojami tik už 180 dienų, nes MAĮ nuostatos dėl delspinigių skaičiavimo už 180 dienų laikotarpį taikomos tik nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos arba mokesčių mokėtojui nesumokėjus jam apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, todėl šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos netaikytinos.

8.4.1. Pareiškėjas iš pradžių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, o vėliau taikyti mokesčius reguliuojantys teisės aktai. Lietuvos muitinė savo sprendimuose išreiškė pareiškėjo kaip mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės klausimą. Baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės prievolės vykdymo.

8.4.2. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A6-238/2007), pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktuose, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl pareiga mokėti mokesčius bei pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato.

9. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu Nr. 1A-25, pateikė Komisijai 2014 m. vasario 6 d. skundą, kuriame prašė panaikinti skundžiamą sprendimą (Komisijos byla (b. l. 2–5)).

10. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl sprendimo Nr. 1A-25, 2014 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. S-70(7-26/2014) „Dėl E. S. 2014-02-06 skundo“ patvirtino Muitinės departamento 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 1A-25, taip pat neatleido pareiškėjo nuo 2 523 Lt akcizų ir 664 Lt PVM delspinigių mokėjimo (b. l. 13–18; Komisijos byla (b. l. 46–56)). Sprendime Nr. S-70(7-26/2014), be kita ko, nurodyta:

10.1. Muitinės departamentas objektyviai ir visapusiškai ištyrė mokestinio ginčo aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir apskaičiavo mokėtinus mokesčius.

10.2. Atsižvelgiant į Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginę konstrukciją, joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos prekė buvo įvežtos neteisėtai.

10.2.1. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas įsigijo (gavo) ir laikė ginčo prekes (cigaretes ir nedenatūruotą etilo alkoholį), ši aplinkybė konstatuota ir Baudžiamajame įsakyme. Taigi paminėta pirmoji sąlyga yra tenkinama.

10.2.2. Antrajai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas įsigijo (gavo) ir laikė net 7 749 Baltarusijos Respublikos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis – paženklintus cigarečių pakelius, ir 51 0,7 l talpos stiklinį butelį banderolėmis nepaženklinto nedenatūruoto etilo alkoholio, t. y. įsigijo (gavo) ir laikė prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą etilo alkoholį bei tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 29 ir 32 straipsniai (2010 m. balandžio 1 d. redakcija). Ypač turint omenyje plačiai visuomenėje žinomą cigarečių bei alkoholio kontrabandos iš Baltarusijos Respublikos problemą akivaizdu, jog pareiškėjas, įsigydamas (gaudamas) tabako ir alkoholio gaminius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, turėjo suprasti, kad jie (gaminiai) į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai. Visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai bei alkoholis, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes.

Ginčo prekės buvo paženklintos tik Baltarusijos Respublikos specialiaisiais ženklais ir buvo pastarosios valstybės kilmės, o nedenatūruotas etilo alkoholis iš viso nebuvo paženklintas, sudarė pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y. kad šios prekės buvo importuotos. Galiausiai aplinkybė, kad buvo įsigytas (gautas) ir laikytas didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklintų prekių – net 7 749 pakeliai cigarečių, 51 butelis alkoholio – leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad jis įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus gaminius. Pareiškėjo skundo teiginys, kad Muitinės departamentas neteisingai interpretuoja jo žodžius, nes teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą jis prisipažino tik dėl prekių laikymo, tačiau apie neteisėtą prekių įvežimą nieko nežinojo, prieštarauja paties pareiškėjo paaiškinimams, pacituotiems Baudžiamajame įsakyme, jog pareiškėjas „suprato, kad iš Petro įsigijo ir laikė neteisėtas prekes, žinojo, kad minėtos prekės yra akcizais apmokestinamos“.

Konstatuotina, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigijo (gavo) bei laikė neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jam pagrįstai apskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei (importo muitų) suma.

10.3. Pareiškėjo skunde Komisijai nurodytos aplinkybės, jog ginčo prekes pareiškėjas įsigijo asmeniniam naudojimui, o ne realizavimui, vertintinos kaip jokiais įrodymais nepagrista gynybinė pareiškėjo pozicija, siekiant išvengti mokestinės prievolės. Šiuos pareiškėjo argumentus paneigia kitos byloje nustatytos aplinkybės: pareiškėjas Baudžiamajame įsakyme pripažintas kaltu dėl didelio kiekio cigarečių ir degtinės neteisėto laikymo; pareiškėjas dėl jam pareikšto įtarimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, visiškai prisipažino kaltu, duodamas parodymus baudžiamojoje byloje pats nurodė, jog cigaretes ateityje planavo parduoti ir taip užsidirbti pinigų (Baudžiamojo įsakymo 2 puslapis, paskutinė pastraipa).

10.4.1 Įvertinus bylos medžiagą, Akcizų įstatymo ir PVMĮ nuostatas, nagrinėjamu atveju dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsirado prievolė sumokėti importo PVM ir akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Nepaisant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju nėra taikomos, tiek importo PVM, tiek akcizai už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes tapo mokėtini, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už ginčo prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas.

10.4.2. Iš ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiga mokėti akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis (2010 m. balandžio 1 d. redakcija), PVMĮ 94 straipsnio 3 dalis (2004 m. sausio 15 d. redakcija)), todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjas laikytinas importuotoju pastarųjų įstatymų nuostatų prasme.

10.4.3. Importuotoju, vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi, laikomas asmuo, kurs turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Atsižvelgiant į Kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką, galima vienareikšmiškai teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir Akcizų įstatymo prasme. Vadinasi, vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi, būtent pareiškėjui tenka pareiga sumokėti akcizus už ginčo prekes.

10.4.4. Prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis PVMĮ 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas kaip prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (PVMĮ 2 straipsnio 25 dalis (2009 m. gruodžio 3 d. redakcija)). 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kurią į nacionalinės teisės sistemą perkelia (įgyvendina) PVMĮ, 201 straipsnis nustato, kad importo atveju PVM moka asmuo arba asmenys, kuriuos importo valstybė narė laiko ar pripažįsta turinčiais prievolę sumokėti PVM. Šios direktyvos 43 konstatuojamoji dalis taip pat aiškiai nustato, kad valstybės narės (turi) turėti visišką laisvę paskirti asmenį, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM už importą. Kitaip tariant, Europos Sąjungos teisėkūros subjektas pavedė pačioms valstybėms narėms apibrėžti, kam tenka prievolė sumokėti PVM už importuojamas prekes (ESTT 2010 m. liepos 29 d. sprendimas byloje C-248/09).

Atsižvelgiant į Kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką galima teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Konstatavus, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir PVMĮ prasme. Vadinasi, vadovaujantis PVMĮ 94 straipsnio 3 dalimi, būtent pareiškėjui tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes bei nedenatūruotą alkoholį).

10.5. Aplinkybė, kad ginčo prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, neturi reikšmės prievolei sumokėti mokesčius. Remiantis ESTT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08, pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jeigu prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Be to, remiantis LVAT praktika, laikomų Lietuvos Respublikos banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių tolesnis likimas (taip pat konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (administracinės bylos Nr. A438-129/2008, Nr. A143-2007/2008, Nr. A143-205/2009, Nr. A442-754/2009, Nr. A575-916/2010, Nr. A575-1011/2011 ir kt.).

Taigi, konfiskavus ir sunaikinus pareiškėjo įgytas ir laikytas ginčo prekes prievolė mokėti importo mokesčius neišnyko.

10.6. Pareiškėjas prašo Komisiją atsižvelgti į jo sunkią ekonominę padėtį ir atleisti jį nuo 2 522 Lt akcizų ir 664 Lt PVM delspinigių mokėjimo.

10.6.1. Remiantis LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-807/2010, MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo asmenį nuo delspinigių; tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

10.6.2. Pareiškėjas skunde teigia esantis pensininkas, jo gaunama pensija nesiekia 1 000 Lt, su skundu pateikė pensininko pažymėjimo kopiją. Įvertinus pareiškėjo nurodytas jo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes konstatuotina, kad, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo 2 523 Lt akcizų ir 664 Lt PVM delspinigių mokėjimo, nes mokestinio ginčo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to, asmens priklausymas tam tikroms socialinėms asmenų grupėms, kurioms valstybė teikia parama, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jeigu nustatoma pagrindų konstatuoti, jog mokesčių mokėtojas turi pakankamai lėšų ar kito turto, kuris gali būti panaudotas mokestiniams įsipareigojimams padengti. Pareiškėjui prašant atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad jis neturi pakankamai lėšų ar kitokio turto, kuris galėtų būti panaudotas mokestiniams įsipareigojimams padengti, konstatuotina, jog atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra teisinio pagrindo.

10.7. Komisija sutinka su ginčijamame Muitinės departamento sprendime išdėstyta pozicija dėl non bis in idem principo. Pažymėtina, kad Kauno TM tam, kad nepažeistų minėto principo, sprendime Nr. 3KM19/42-0885S neskyrė pareiškėjui baudos pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį ir tokiais savo veiksmais mokesčių administratorius nenukrypo nuo LVAT praktikos, aiškinant non bis in idem principą.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą sprendžiama, ar Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. S-70(7-26/2014) „Dėl E. S. 2014-02-06 skundo“ (b. l. 13–18), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 1A-25 „Dėl E. S. skundo“ (b. l. 10–12) bei Kauno teritorinės muitinės 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 3KM19/42-0885S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ (b. l. 7–9) yra teisėti ir pagrįsti.

2. Pareiškėjas yra nubaustas baudžiamąja tvarka už neteisėtą Lietuvos Respublikos banderolėmis nepažymėtų alkoholio ir tabako gaminių laikymą (žr. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. baudžiamąjį įsakymą (Komisijos byla (b. l. 26–28)), todėl mano, jog skundžiamuose sprendimuose jį papildomai įpareigojant mokėti mokesčius yra pažeidžiamas non bis in idem principas. Teismas akcentuoja, jog mokesčiai yra turtinio pobūdžio prievolės, o ne sankcijos už padarytus pažeidimus, todėl non bis in idem principas šioje administracinėje byloje nėra pažeistas. Atkreiptinas dėmesys, jog Kauno TM tam, kad nepažeistų minėto principo, sprendime Nr. 3KM19/42-0885S neskyrė pareiškėjui baudos pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį ir tokiais savo veiksmais mokesčių administratorius nenukrypo nuo LVAT praktikos, aiškinant non bis in idem principą.

3. Pareiškėjas ginčijamuose sprendimuose pripažintas akcizo ir PVM mokesčių mokėtoju, nors teigia, kad jis negalėjo žinoti, jog Lietuvos Respublikos banderolėmis nepažymėti alkoholio ir tabako gaminiai buvo Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

Pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką skolininkais laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Remiantis LVAT praktika, iš Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai; netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei minėtos nuostatos pagrindu (LVAT administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas gali būti pripažintas skolininku Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme, aplinkybė, kad jis pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas visiškai prisipažino kaltu ir pripažino, kad laikė ginčo prekes (ši aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme (Komisijos byla (b. l. 26–28), ją pripažįsta ir pareiškėjas savo skunde), minėta pirmoji sąlyga yra tenkinama. Antra, nagrinėjamu atveju pareiškėjas įsigijo ir laikė 7 749 Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus cigarečių pakelius bei 36,21 l degtinės „Kabančik“ be banderolių, t. y. turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialių jų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų. Tai, kad dalis ginčo prekių buvo paženklintos tik Baltarusijos Respublikos banderolėmis, o kita dalis buvo be banderolių, sudaro pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Pareiškėjas muitinei nepateikė ginčo prekių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įtvirtintų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias, iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas, prekes. Tai, kad pareiškėjas turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialiųjų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų, gabendamas ir laikydamas ginčo prekes neturėjo prekių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, sudaro pagrindą suprasti, kad tokios prekės yra įvežtos neteisėtai. Taigi, tenkinama ir antroji sąlyga, būtina asmenį pripažinti skolininku.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką.

Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011), aplinkybė, kad asmeniui tenka pareiga mokėti importo skolą muitinei pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką, savaime (automatiškai) nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes. Subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato specialieji mokesčių (Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų) įstatymai. Pareiga mokėti akcizą ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis, PVMĮ 94 straipsnio 3 dalis). Iš Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies ir Kodekso 4 straipsnio 12 punkto analizės darytina išvada, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl neteisėto prekių įvežimo, laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme. Taigi, pareiškėją pripažinus skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 d. trečios įtraukos pagrindu, jis pripažįstamas importuotoju ir pagal minėtą Akcizų įstatymo straipsnį. Pareiga sumokėti importo PVM pareiškėjui atsiranda vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 25 dalimi, kurioje apibrėžta prekių importuotojo sąvoka. Pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį sumokėti importo PVM privalo importuotojas. Atsižvelgiant į Kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžtą muitinės skolininko sąvoką galima daryti išvadą, jog asmuo, kuris pripažintas skolininku dėl prekių importo, taip pat laikomas importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į tai, kad pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti ir importo PVM.

Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011) tai, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau buvo sunaikintos, prievolei dėl importo (muitų) skolos muitinei jokios reikšmės neturi. Remiantis Europos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08, aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jeigu prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje Bendrijos išorinės sienos. Pareiškėjas su ginčo prekėmis buvo sustabdytas šalies viduje. Pareiškėjo argumentai, jog konfiskavus ir sunaikinus sulaikytas prekes neliko priežasties apskaičiuoti akcizą ir nekyla prievolė mokėti PVM, yra neteisingi. Taigi, pareiškėjui tenka prievolė sumokėti importo skolą muitinei už neteisėtai įvežtas ir laikytas prekes.

5. Pareiškėjas taip pat mano, jog yra teisinis pagrindas jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalį, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius iš fizinių asmenų išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjas nurodo savo sunkią socialinę padėtį, pažymi, kad visas pareiškėjui priklausantis turtas yra areštuotas, o gaunamos pensijos neužtenka net minimaliems poreikiams užtikrinti.

Remiantis LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-807/2010, MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo asmenį nuo delspinigių; tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.). Pareiškėjas skunde teigia esantis pensininkas, jo gaunama pensija nesiekia 1 000 Lt, su skundu pateikė pensininko pažymėjimo (b. l. 19) kopiją. Įvertinus pareiškėjo nurodytas jo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, teismas sutinka su Komisijos argumentais, kad, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo 2 523 Lt akcizų ir 664 Lt PVM delspinigių mokėjimo, nes šioje byloje nėra dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to, asmens priklausymas tam tikroms socialinėms asmenų grupėms, kurioms valstybė teikia parama, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jeigu nustatoma pagrindų konstatuoti, jog mokesčių mokėtojas turi pakankamai lėšų ar kito turto, kuris gali būti panaudotas mokestiniams įsipareigojimams padengti. Pareiškėjui prašant atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad jis neturi pakankamai lėšų ar kitokio turto, kuris galėtų būti panaudotas mokestiniams įsipareigojimams padengti, konstatuotina, jog atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra teisinio pagrindo.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. S-70(7-26/2014) „Dėl E. S. 2014-02-06 skundo“, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 1A-25 „Dėl E. S. skundo“ bei Kauno teritorinės muitinės 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 3KM19/42-0885S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo E. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.