- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-145-303-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-15-1-00331-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Artūras Šumskas, Viktoras Dovidaitis
- Nuteistasis
- R. A.
- Advokatai
- Bogdanas Chranovskij
- Kategorijos
- 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Jeugenijuš Jaglinski Baudžiamoji byla Nr. 1A-145-303/2013Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00331-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)
2013 m. vasario 1 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotinę medžiagą, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, bei neteisėtai pardavė narkotinę medžiagą, t.y. jis, 2012-04-08, prie čigonų taboro, esančio Dariaus ir Girėno g. 185, Vilniuje, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo narkotines medžiagas – kanapes, kurias laikė savo namo kieme, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, po skardos lakštais iki 2012-04-10, kol apie 12.50 val., dalį, t.y. 0,452 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, prie geležinkelio pervažos už 15 Lt pardavė A. G., o likusią dalį - 34,225 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) 2012-04-12, laikotarpyje nuo 13.15 val. iki 15.10 val. policijos pareigūnai rado ir paėmė atliktos kratos metu namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t.y. R. A. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo pakeisti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-11-06 nuosprendį ir maksimaliai sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Mano, kad nuosprendis yra neobjektyvus, nepagrįstas ir šališkas, priimtas remiantis prielaidomis.
Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į įstatymo nuostatas skirtas bausmei individualizuoti, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Be to, nepagristai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikalstama veika buvo padaryta dėl labai sunkios turtinės padėties, nesvarstė galimybės taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas.
Apeliantas mano, kad reali žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams nebuvo padaryta, nes parduotos narkotinės medžiagos nebuvo suvartotos. Todėl skiriant bausmę į šią aplinkybę turėjo būti atsižvelgta. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, laikymo ir platinimo, padėjo tyrimui atskleisti nusikalstamą veiką, dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra registruotas darbo biržoje. Be to, jo tėvas V. A. patyrė rimtą kojos traumą, dėl kurios nuo 2012-03-30 iki 2012-04-02 buvo gydytas ligoninėje, jam būtina atlikti sudėtingą ir brangią operaciją. Todėl, siekdamas uždirbti pinigų šiai operacijai, jis buvo priverstas užsiimti neteisėta veikla. Apelianto nuomone, visos jo nurodytos aplinkybės rodo mažesnį padaryto nusikaltimo bei jo asmenybės pavojingumą.
Šalies argumentai
Teigia, kad skirdamas jam bausmę, teismas nesilaikė proporcingumo principo, deklaratyviai nurodė aplinkybes, į kurias atsižvelgiama, nesilaikė BK 54 straipsnio nuostatų ir paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu ilgalaikis izoliavimas nuo visuomenės gali neigiamai paveikti jo asmenybės formavimąsi bei socialinius ryšius. Mano, kad esant skunde išdėstytoms ir byloje nustatytoms aplinkybėms, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, todėl tikslinga svarstyti galimybę jo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Teismo posėdyje nuteistasis R. A. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
BK 54 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.
Byloje nustatyta, kad R. A. padarė nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotine medžiaga (BK 260 str. 1 d.). Ši nusikalstama veika pagal įstatymą priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.). Už jos padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta tik reali laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu, kaip jau minėta, už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje.
Žinoma, kaip pagrįstai nurodoma skunde, pagal BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalį, kuriuose numatyta šios bendros taisyklės išimtis, teismas gali (nors ir neprivalo) paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, tačiau tam turi būti nustatyta arba BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų visuma, arba tai, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.).
Gi nagrinėjamu atveju, taikyti nuteistojo R. A. atžvilgiu minėtus įstatymus nėra jokio pagrindo.
BK 62 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo R. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2). Tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantas pats savo noru būtų atvykęs ar pranešęs apie padarytą veiką. Priešingai, kaip matyti iš kratos protokole esančių įrašų, pareigūnams atvykus daryti kratą, ir pasiūlius nuteistajam R. A., arba atiduoti paskelbtoje jam 2012-04-11nutartyje nurodytas narkotines medžiagas, arba parodyti jų laikymo vietą, pastarasis pareiškė, kad tokių medžiagų jis neturi (b. l. 6-10). Ir tik po to, kai pareigūnai surado ir paėmė, kaip nustatyta byloje narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis, svarstykles, smulkintuvą, polietileninius maišelius, sulaikytas įtariamuoju, apeliantas davė apie jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, parodymus.
Nustatyta aplinkybė rodo, kad taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam A. A. šiuo pagrindu, kaip kad skunde prašo apeliantas, skirti švelnesnę negu įstatymas numato bausmę, negalima, nes šiai normai taikyti nėra aptartame straipsnyje numatytų sąlygų visumos.
Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinės nutartys Nr. 2K-511/2010, Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007, 2K-289/2011).
Šioje gi byloje nustatyta tik viena nuteistojo R. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2p.). Tuo tarpu antros, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, būtinos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui, nėra. Be to, nėra nustatyta ir nei vienos iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Taigi ir šiuo atveju nėra nustatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima nuteistojo atžvilgiu paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
Apelianto skundo argumentas, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl sunkios finansinės padėties, argumentuodamas tai tėvo patirta trauma ir būtinumu atlikti jam sudėtingą ir brangią operaciją, kas ir privertė jį užsiimti neteisėta veikla, siekiant užsidirbti šiai operacijai pinigų, paneigiamas bylos dokumentais. Viena vertus, nuteistasis yra darbingas ir dar tokio amžiaus, kad turėjo ir turi galimybę pasirinkti tokį darbą, už kurį mokamas uždarbis patenkintų jo poreikius. Tuo tarpu, sprendžiant iš bylos dokumentų, pastarasis gana ilgą laiką, t y. nuo 2010-04-20 niekur nedirbo, darbo biržoje, kaip ieškantis darbo, įsiregistravo tik nuo 2011-06-01 (b. l. 98-99, 138). Nežiūrint šių aplinkybių, nuteistasis, ką beje nurodo pats, 2012-04-08 už 800 - 900 lt įsigijo kanapes ir jų dalis, surado pinigų įsigyti svarstyklėms, smulkintuvui bei polietileniniams maišeliams, be to, kratos, atliktos jo namuose metu, buvo rasti ir paimti dar 2 331,12 lt (b. l. 7-10, 17-19, 22-23). Visos šios aplinkybės paneigia V. A. šeimos beviltiškai sunkią finansinę padėtį dėl kurios pastarasis neva tai turėjo užsiimti nusikalstama veikla.
Reikia pažymėti ir tai, kad, sprendžiant iš VĮ ligonių kasos prie SAM pateiktos informacijos, sąnarių endoprotezavimo operacijos skubos tvarka, dėl kurios nuteistojo tėvas gavo tik siuntimą traumatologo –ortopedo konsultacijai, atliekamos nedelsiant, pacientui tik patekus į gydymo įstaigą. Be to, sąnarių endoprotezai yra apmokami iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, net ir tuo atveju, kai pacientas įsigyja sąnario endoprotezą savo lėšomis (b. l. 163-164). Todėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kurią šis sieja su tėvo patirta trauma ir būtinumu atlikti jam sudėtingą ir brangią operaciją, negali būti vertinama, kaip svari priežastis, privertusi jį užsiimti nusikalstama veikla, o tuo pačiu ir aplinkybė lengvinanti jo atsakomybę. Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino apeliantui BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai sušvelninti bausmę, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui,
Todėl, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 2 punktas).
BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Pažymėtina ir tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 straipsnio 2 dalis). Tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2009).
Byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios tiek nuteistojo R. A. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, tiek ir paties kaltininko pavojingumą, priešingai nei mano apeliantas, nesudaro išimtinio atvejo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Byloje iš tiesų nustatyta kai kurių teigiamų R. A. asmenybės ir jo padarytų veikų pavojingumą mažinančių požymių: nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, administracine tvarka nebaustas, registruotas darbo biržoje, jo teistumas išnykęs, be to, pastarasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ką, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas įvertino, kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ( BK 59 str. 1 d. 2 p.). R. A. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nenustatė. Tačiau visos šios aplinkybės nėra išimtinės. Jos tik rodo, kad šiai nusikaltimų kategorijai R. A. yra tipiška asmenybė, tipiško pavojingumo visuomenei laipsnio, todėl nėra jokio pagrindo skirti jam neįprastą bausmę už padarytą sunkų nusikaltimą.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visus šiuos bylos duomenis, pagrįstai paskyrė BK 260 str. 1 d. sankcijos ribose numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima minimaliai, adekvati padarytai veikai ir R. A. asmenybei, todėl gali pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus.
Dėl aukščiau pasakyto tenkinti nuteistojo R. A. apeliacinį skundą nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.