- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-25
- Bylos Nr.
- e2S-961-640/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00143-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- J. B.
- Atsakovas
- I. B.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. B. (J. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovei I. B. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. B. (dabartinė pavardė – R.), prašydamas nustatyti ieškovo siūlomą bendravimo tvarką su nepilnamečiu sūnumi D. B.
2. Nurodė, jog atsakovė su sūnumi nuo 2012 m. išvyko gyventi ir dirbti į Škotiją, iš esmės nuo to laiko nėra matęs sūnaus. Bendravimo tvarka su vaiku nėra nustatyta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. vasario 26 d. nutartimi ieškovo J. B. ieškinį atsakovei I. R. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo paliko nenagrinėtu.
Šalies argumentai
4. Nurodė, kad Gyventojų registro duomenimis, atsakovė I. R. 2013 m. kovo 1 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Ieškinyje atsakovės gyvenamosios vietos adresą ieškovas nurodo taip pat Jungtinėje Karalystėje – Škotijoje. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad atsakovė su sūnumi nuo 2012 m. išvyko gyventi ir dirbti į Škotiją. Išvadoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau – VVTĮT) nurodė, kad atsakovė su vaikais 2012 m. išvyko į Škotiją. Teisme gautame elektroniniame laiške, pasirašytame atsakovės vardu, taip pat nurodyta, kad atsakovė nuo 2011 metų su vaikais gyvena Škotijoje.
Žemesnės instancijos teismas
5. Ieškovas reiškia reikalavimą dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, kurio, tiek bylos duomenimis, tiek ieškovo ieškinyje pateiktais paaiškinimais, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Taigi, aptariamu atveju pagal Konvencijos nuostatas jurisdikciją spręsti klausimus, susijusius su ieškovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymu turi ne Lietuvos Respublikos teismai, o atitinkamas Jungtinės Karalystės, t. y. valstybės, kurioje šiuo metu nuolat gyvena šalių nepilnametis vaikas, teismas. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas ieškovo J. B. ieškinį atsakovei I. R. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, palieka nenagrinėtu.
6. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 24 d. nutartimi ieškovo ieškinį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo atsisakė priimti, išaiškinant ieškovo teisę kreiptis į atitinkamą Jungtinės Karalystės teismą, tačiau ieškovas pakartotinai kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Apeliantas J. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. nutartį.
8. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
8.1. Pažymėjo, kad byla pagal ieškovo ieškinį yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes CPK 784 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis. CPK 785 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinę gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
8.2. Nurodė, kad kreipimasis į atitinkamą Jungtinės Karalystės teismą ieškovui yra neįmanomas dėl atstumo, dėl kalbos, finansinių galimybių, kultūrinių skirtumų, darbinės veiklos ir ši teisė liks nerealizuota. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimu nutraukiant ieškovo ir atsakovės santuoką bendravimo tvarka su sūnumi nebuvo nustatyta, todėl vaiko ieškovas nėra matęs nuo 2012 metų, kai atsakovė su vaiku išvyko gyventi į Škotiją.
8.3. Šioje byloje ieškovo ieškinys buvo priimtas, teismas atsakovei įteikė procesinius dokumentus ir su ja susisiekė, atsakovė nebuvo nepasiekiama, todėl byla galėjo vykti toliau ir kliūčių jai išnagrinėti nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo J. B. ieškinys atsakovei I. R. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo paliktas nenagrinėtu kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
10. Nustatyta, kad ieškovas J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. R., prašydamas nustatyti ieškovo siūlomą bendravimo tvarką su sūnumi D. B. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. sausio 16 d. rezoliucija civilinėje byloje Nr. e2-1902-892/2024 ieškovo ieškinį priėmė.
11. Vilniaus regiono apylinės teismas 2024 m. vasario 26 d. nutartimi (toliau – skundžiama nutartis) ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas nurodė, kad Gyventojų registro duomenimis, atsakovė I. R. 2013 m. kovo 1 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Ieškinyje atsakovės gyvenamosios vietos adresą ieškovas taip pat nurodo Jungtinėje Karalystėje – Škotijoje. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad atsakovė su sūnumi nuo 2012 m. išvyko gyventi ir dirbti į Škotiją. Išvadoje VVTĮT nurodė, kad atsakovė su vaikais 2012 m. išvyko į Škotiją. Teisme gautame elektroniniame laiške, pasirašytame atsakovės vardu, taip pat nurodyta, kad atsakovė nuo 2011 metų su vaikais gyvena Škotijoje. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra pareikštas po Jungtinės Karalystės, su kuria ši byla yra susijusi, pasitraukimo iš Europos Sąjungos (pagal Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalį), pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.), nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ieškovo pareikšto ieškinio teismingumo klausimą turi būti vadovaujamasi 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – Konvencija) nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pagal Konvencijos nuostatas jurisdikciją spręsti klausimus, susijusius su ieškovo ir šalių nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymu turi ne Lietuvos Respublikos teismai, o atitinkamas Jungtinės Karalystės, t. y. valstybės, kurioje šiuo metu nuolat gyvena šalių nepilnametis vaikas, teismas.
12. Apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi ir nurodo, kad byla pagal ieškovo ieškinį yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes CPK 784 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis. CPK 785 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinę gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Taip pat nurodė, kad kreipimasis į atitinkamą Jungtinės Karalystės teismą ieškovui yra neįmanomas dėl atstumo, kalbos, finansinių galimybių, kultūrinių skirtumų, darbinės veiklos ir ši teisė liks nerealizuota. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimu nutraukiant ieškovo ir atsakovės santuoką bendravimo tvarka su sūnumi nebuvo nustatyta, todėl vaiko ieškovas nėra matęs nuo 2012 metų, kai atsakovė su vaiku išvyko gyventi į Škotiją.
13. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).
14. Spręsdamas dėl bylos, turinčios tarptautinį (užsienio) elementą, teismas turi įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; 2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; 3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs. Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.
15. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus dėl vaiko bendravimo tvarkos su ieškovu nustatymo. Iš Gyventojų registro duomenų nustatyta, kad atsakovė I. R. 2013 m. kovo 1 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Kiti byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog atsakovė su sūnumi nuo 2012 m. išvyko gyventi į Škotiją. Byloje ginčo dėl to, kad atsakovė su sūnumi nuolat gyvena Škotijoje, nėra.
16. Kadangi ginčas susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, ieškovo ieškiniu reiškiamo reikalavimo (dėl bendravimo tvarkos nustatymo) teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles.
17. Pažymėtina, kad nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, be kita ko, susiję su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu yra sprendžiami 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, kurios dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.
18. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.
19. Nagrinėjamu atveju nesant ginčui, kad šalių vaiko teisėta nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju galioja taisyklė, kad spręsti dėl tėvų pareigų jurisdikciją turi vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teismas, t. y. ieškovas su pareikštu ieškiniu turi kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą. Atitinkamai, ieškovo ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
20. Laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad kreipimasis į atitinkamą Jungtinės Karalystės teismą ieškovui yra neįmanomas dėl atstumo, kalbos, finansinių galimybių, kultūrinių skirtumų, darbinės veiklos ir ši teisė liks nerealizuota.
21. Pažymėtina, kad 1996 m. Hagos konvencija remiasi fundamentaliu geriausių vaiko interesų apsaugos principu. Žodis „interesas“ bendrine prasme reiškia „svarbus, rūpimas dalykas, reikalas, nauda“. Reikalavimai dėl tėvų pareigų jurisdikcijos taisyklės suformuluotos atsižvelgiant ne į tėvų, o į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnis nustato ir įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Tokios teismingumo taisyklės susijusios su tuo, kad šiandieninėmis laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių sąlygomis svarbu užtikrinti vaiko (vaikų), kaip socialiai labiau pažeidžiamo ir didesnės apsaugos reikalaujančio asmens, gyvenimo stabilumą ir jo įprasto gyvenimo būdo tęstinumą. Jurisdikcijos nustatymas pagal vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos kriterijų leidžia užtikrinti vieną pagrindinių vaiko teisių būti išklausytam, sužinoti vaiko nuomonę, surinkti kitus įrodymus, kurie reikšmingi siekiant teisingai išspręsti civilinę bylą, liečiančią vaiko teises ir teisėtus interesus, o šiuo atveju ginčo šalių vaikas yra tokio amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), kad gali tokio pobūdžio bylose iškilti klausimas jį apklausti ar surinkti aktualius kitus įrodymus apie vaiką, kuriuos lengviau surinkti pagal faktinę vaiko gyvenamąją vietą (pvz., duomenis apie dabartinę gyvenamąją vietą buities tyrimo aktą, iš dabartinės vaiko lankomos mokyklos charakteristiką ir pan.).
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiama būtinybė spręsti ginčą Lietuvos teismuose, iš esmės labiau susiję su jo paties interesais (patogumu spręsti ginčą pagal jo gyvenamąją vietą Lietuvoje), o ne su ginčo šalių vaiko interesais.
23. Be to, teismų praktikoje ne kartą pripažinta, kad esant nustatytai procesinei situacijai, kai civilinės bylos tarptautinis teismingumas (jurisdikcija) yra priskirtas kitos valstybės užsienio teismui, o civilinė byla Lietuvos teisme priimta ir išnagrinėta pažeidžiant CPK 780 straipsnio ir 1996 m. Hagos konvencijos nuostatas, jos išsprendimas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu.
24. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais naikinti nėra pagrindo, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.