- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-08-23
- Bylos Nr.
- I-659-609/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00480-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. prašymą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. M. prašyme (b.l. 4-6) nurodo, jog dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios paskirties būrio Kinologų grupės jaunesniuoju specialistu ir laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 jam nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis dėl to, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas išmokama priemokų ir priedų dalis negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjo teigimu, jam nesumokėtas 1102,14 Lt darbo užmokestis. Prašymo reikalavimą grindžia aplinkybe, jog Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu konstatavo, kad teisinė situacija, kai valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, nemokama arba darbas neapmokamas teisingai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b.l. 13-15) nurodo, jog prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 13-15). Atsikirtimą grindžia tuo, jog pareiškėjui už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių atlikimą viršijant nustatytą darbo trukmę nesumokėjo dėl to, kad išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 70 procentų pareiginės algos dydį. Nurodo, jog Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje, galiojusioje nuo 2006-06-07, buvo numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Atsakovės teigimu, vadovavosi teisinių santykių metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo mokėti pareiškėjui susidariusią nepriemoką. Teigia, jog žalą pareiškėjas patyrė ne dėl jos veiksmų, o dėl įstatymų leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo – priimto įstatymo. Daliai reikalavimo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnyje, nes pareiškėjas prašymą teismui padavė 2010-06-10, todėl reikalavimas gali būti tenkinamas tik nuo 2007-06-11. Teismui patenkinus pareiškėjo prašymą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią turtinę padėtį.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b.l. 19,20) nurodo, jog prašymą siūlo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurias taikė atsakovė apskaičiuodama ir mokėdama atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento ir turi būti taikomas iki tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigia, jog išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, turi tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nurodo, jog iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo valstybės institucijos, mokančios pareigūnams darbo užmokestį, privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus ir riboti mokamus priedus ir priemokas 70 procentų pareiginės algos, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovė, skaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismui patenkinus pareiškėjo prašymą prašo taikyti ieškinio senatį daliai reikalavimų ir sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią turtinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nustatyta, jog pareiškėjas G. M. dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios paskirties būrio Kinologų grupės jaunesniuoju specialistu. Kadangi prašymu prašoma priteisti negautą darbo užmokestį, akivaizdu, jog reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinėje parengtoje pažymoje (b.l. 7-10) nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui buvo nesumokėta 1102,14 Lt priemokų ir priedų dalis už darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, viršijanti 70 procentų pareiginės algos.
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, jog „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Asmens teisė gauti atlyginimą už atliktą darbą ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 L. Š. v. Kauno rajono policijos komisariatas bei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 J. K. v. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje byloje.
Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjas prašymą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo teismui padavė 2010 06 10. Iš darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės 2007 metais matyti, kad balandžio ir gegužės mėnesiais pareiškėjui nesumokėta 158,19 Lt, tuo tarpu 2007 m. sausio – kovo mėnesiais ribojimas nebuvo taikytas (b.l. 7). Esant nustatytai aplinkybei laikytina, jog pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo už 2007 m. balandžio - gegužės mėnesius kreipėsi praleidęs trejų metų terminą. Iš byloje esančios pareiškėjo uždarbio kortelės matyti, jog 2007 m. birželio mėnesį susidariusi 51,87 Lt darbo užmokesčio nepriemoka yra už praėjusį, t.y. gegužės, mėnesį. Kadangi teismas negali nustatyti, ar 51,87 Lt nepriemoka susidarė iki 2007 m. birželio 11 d., pareiškėjo prašoma priteisti suma mažintina 158,19 Lt, t.y. darbo užmokesčio nepriemokos dalimi, susidariusia už 2007 m. balandžio ir gegužės mėnesius.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė, o ne valstybė plačiąja teisinių santykių prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005-12-21 nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1-635/2005 ir A662-1735/2010. Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.
Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, todėl teismas vertina, kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, susijusius su atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimu.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovės prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 dalimi, teismas,
nusprendžia:
prašymą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 943,95 (devynis šimtus keturiasdešimt tris litus 95 ct) G. M. .
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.