Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „ARRO“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1294-1055/2017 pagal ieškovės UAB ,,ARRO“ ieškinį atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau ir - Utenos apskrities VPK), tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir - VMI), antstolei N. V., G. V., dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „ARRO“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Utenos apskrities VPK 2 503,61 Eur skolą, 44 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2015 m. liepos 29 d. su atsakovu sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Molėtų rajono savivaldybėje pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. 89-IL-8090 (toliau ir – Sutartis). 2015 m. rugsėjo 2 d. priverstinai nuvežė transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir saugojo ją aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. vasario 1 d. Turto perdavimo priėmimo aktu Nr. (28.8-08-4)-330-1343 minėtą transporto priemonę antstolė N. V., kaip konfiskuotą, perdavė Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistei R. E.. Konfiskuota transporto priemonė įstatymo nustatyta tvarka perėjo valstybės žinion, konfiskacijos procedūra baigta, todėl atsakovui pagal Sutarties 5.2 punktą atsirado prievolė apmokėti už suteiktas paslaugas. 2017 m. vasario 1 d. atsakovui išrašė PVM sąskaitą faktūrą ARR17 Nr. 0061, 2 503,61 Eur sumai. Atsakovas sąskaitos iki šiol neapmokėjo. Remiantis Sutarties 19 punktu jam paskaičiuota 44 Eur delspinigių (2 503,61 Eur X 0,02 X 88 dienos).

Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Teigė, kad konfiskavimo procesas buvo pradėtas per klaidą, jis nebuvo užbaigtas. Kadangi transporto priemonė buvo grąžinta savininkui – trečiajam asmeniui G. V., pareiga apmokėti ieškovei už suteiktas paslaugas tenka ne atsakovui, o automobilio savininkui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „ARRO“ į valstybės biudžeto pajamas 3,94 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas nurodė, kad ieškovė UAB „ARRO“ ieškinį dėl skolos priteisimo reiškė atsakovui Utenos apskrities VPK, remdamasi tuo, kad automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuotas teismo nutarimu, todėl sutinkamai su Sutarties 5.2 punktu pareiga sumokėti už paslaugas teko atsakovui. Tačiau byloje nustatyta, kad 2015 m. spalio 26 d. Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimu Nr. A2.6-457-964/2015 G. V. už administracinių teisės pažeidimų padarymą nebuvo skirta papildoma nuobauda – transporto priemonės konfiskavimas. Nors per klaidą konfiskavimo procedūra buvo pradėta, tačiau ji nebuvo faktiškai baigta, kadangi automobilis buvo grąžintas savininkui. Tokiu būdu nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Sutartyje numatytos sąlygos, kada turi būti taikomas Sutarties 5.2 punktas ir už paslaugas turėtų mokėti Utenos apskrities VPK.Pasisakė, kad UAB „ARRO“ ir Utenos apskrities VPK 2015 m. liepos 29 d. sudaryta sutartis yra tokio pobūdžio, kad jos pagrindu atsirado ne tik UAB „ARRO“ ir Utenos apskrities VPK pasaugos santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą.Pažymėjo, kad ieškovės atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, teikė prašymus nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Atsakovo ir trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepimai ieškovei įteikti tinkamai ir jų pozicija dėl to, kad Utenos apskrities VPK nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, ieškovei buvo žinoma. Tačiau ieškovė savo teikiamuose procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jos pasirinktas ir ieškinyje nurodytas atsakovas yra tinkama proceso šalis ir būtent šis atsakovas turi pareigą atsakyti pagal jos pareikštą ieškinį, t. y. ieškovė aiškiai išreiškė savo valią dėl atsakovo pasirinkimo ir nepasinaudojo savo teise - netinkamos proceso šalies nepakeitė tinkama. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Utenos apskrities VPK pareigą atsakyti pagal sudarytą Sutartį vien dėl to, kad per klaidą buvo pradėtas transporto priemonės konfiskavimo procesas, nors teismo nutarimu, kuris buvo vykdomas, turto konfiskavimas skirtas nebuvo. Nagrinėjamu atveju pagal sutartį pareiga sumokėti už ieškovės suteiktas paslaugas tenka trečiajam asmeniui G. V.. Atsakovu šioje byloje yra patrauktas asmuo, kuris neturi pagal ieškinį atsakyti, todėl daroma išvada, kad yra pagrindas atmesti ieškinį kaip pareikštą netinkamam atsakovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 45 straipsnio 3 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „ARRO“ prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilnai, priteisti 2 503,61 Eur skolą, 44 Eur delspinigius, 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl neteisėtas. Neišsiaiškintos visos aplinkybės, sprendimas nepagrįstas įrodymais.Pažymi, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A22.6.457-964/2015 tretysis asmuo G. V. pripažintas kaltu pagal kelis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau ir – ATPK) straipsnius, tame tarpe ir ATPK 130², jam skirta bausmė teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas 4 metams su transporto priemonės konfiskavimu. Nors rezoliucinėje dalyje neįvardinta, tačiau motyvuojamoje dalyje pasisakyta, kad skiriama nuobauda su transporto priemonės konfiskavimu. Pagal ATPK 130² straipsnį transporto priemonės konfiskavimas yra privalomas. Nutarime nėra pasisakyta, kad konfiskavimas išskirtine tvarka netaikomas.Teigia, kad nutarimą priėmęs teismas inicijavo konfiskacijos proceso pradžią, perduodamas nutarimą antstolei. Antstolė nutarimą įvykdė ir perdavė konfiskuotą automobilį institucijos, kuri atsakinga už konfiskuoto turto apskaitą žiniai. Todėl laikytina, kad konfiskacijos procedūra pilnai baigta.Pažymi, kad nebūdamas administracinio proceso bylos dalyviu negalėjo kreiptis į jį priėmusį teismą dėl nutarimo vykdymo išaiškinimo. Valstybinės institucijos, nesikreipdamos į teismą išsiaiškino vykdymo proceso nepagrįstumą ir nusprendė turto konfiskavimą nutraukti. Mano, kad teismas neteisingai aiškino 2015 m. liepos 29 d. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Molėtų rajono savivaldybėje pirkimo ir pardavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, būdamas atsakingas už nutarimo vykdymą, išduotų leidimą transporto priemonės savininkui jį atsiimti. Byloje nėra jokio norminio akto, kuris įrodytų transporto priemonės grąžinimo savininkui pagrindą.Teigia, kad teismas sprendime turėjo išdėstyti, ar šiuo atveju klaida yra rašymo apsirikimas neįrašant į nutarimo rezoliucinę dalį „su transporto priemonės konfiskavimu“, ar valstybės institucijų tarnautojų veiksmai savavališkai aiškinant teismo sprendimą.Pažymi, kad jei yra pagrindo manyti, kad konfiskacijos procesas įvyko per klaidą, atsakovas turėtų regreso tvarka išsiieškoti žalą iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų ją patyrė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Utenos apskrities VPK prašo ieškovės UAB „ARRO“ apeliacinį skundą atmesti, Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad visiškai neįtakoja antstolių ir kitų valstybės įstaigų veiksmų, negali paaiškinti dėl kokių priežasčių buvo pradėtas transporto priemonės konfiskavimo procesas, kurio neturėjo vykti. Neteisingai teismo nutartį išaiškino antstolė ir VMI, tokiu būdu įvykus klaidai, buvo pradėtas turto konfiskavimo procesas.Pažymi, kad pareigūnas, atsakingas už priverstinai nuvežtas transporto priemones, neišsiuntė ieškovei rašto apie transporto priemonės konfiskavimą, todėl mano, kad Utenos apskrities VPK kaltės nėra. Teigia, kad nepažeidžia Sutarties 5.2 punkto, įpareigojančio apmokėti sąskaitą faktūrą už transporto priemonės saugojimą, kuomet konfiskavimo nebuvo. Nurodo, kad neaišku, kodėl VMI supratę, jog suklydo, transporto priemonę grąžino savininkui. Tokiu būdu nukentėjo ieškovės turtiniai interesai, kadangi už šią paslaugą pagal Sutartį turėjo sumokėti transporto priemonės savininkas. Akcentuoja, kad nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Nėra teisinio pagrindo jį vertinti kaip tinkamą atsakovą šioje byloje. Pagal Sutartį atsakovas neprivalėjo sumokėti už paslaugą, kadangi transporto priemonė nebuvo konfiskuota, o grąžinta savininkui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašo ieškovės UAB „ARRO“ apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad Molėtų rajono apylinkės teismo nutarimo motyvuojamoje dalyje įrašyta teisės norma ir teismo pasisakymas dėl nuobaudos rūšies administracinį pažeidimą padariusiam asmeniui, nekeičia nutarimo rezoliucinės dalies ir nesuteikia teisės jos aiškinti plečiamai nei teismui, nei institucijai, įstaigai ar organizacijai, nei bet kuriam subjektui. Todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas dėl klaidos.Teigia, jog skundo argumentas, kad byloje nėra jokio norminio akto, kuris įrodytų transporto priemonės grąžinimo savininkui pagrindą, nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Šiuo konkrečiu atveju galioja pamatinis teisės principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), t. y. nesant konfiskavimo nuobaudos nėra pagrindo nė vienam subjektui laikyti nepriklausančio nuosavybės teisėmis daikto.Pažymi, kad apeliantas nepateikė teismui prašymo išreikalauti dokumentus, kurių negalėjo pateikti teismui ir kurie susiję su ieškinio nagrinėjimu. Atkreipia dėmesį, kad apeliantė nereiškia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, neteigiama, kad netinkamai taikyta bei aiškinta CPK 45 straipsnio 3 dalies nuostata. Mano, kad teismas teisingai nustatė, kad ieškinys pareikštas netinkamai šaliai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Šioje byloje iš šalių paaiškinimų, rašytinės bylos medžiagos nustatyta, jog 2015 m. liepos 29 d. šalys sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Molėtų rajono savivaldybėje pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. 89-IL-8090. Ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas. Sutartyje numatyti tokie paslaugų apmokėjimo variantai: kai už paslaugas turi susimokėti administracine tvarka baudžiami asmenys (5.1. punktas), ir kai už paslaugas moka užsakovas (atsakovas) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais ir (ar) saugant ikiteisminio tyrimo metu paimtas transporto priemones iki sprendimo grąžinti asmeniui įsiteisėjimo, o taip pat tais atvejais, kai teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos (5.2. punktas). 2015 m. rugsėjo 2 d. ieškovė priverstinai nuvežė transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią trečiajam asmeniui G. V., ir ją 2015 m. rugsėjo 2 d. – 2017 m. vasario 1 d. saugojo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad įsiteisėjusiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarimu G. V. pripažintas kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, 130² straipsnį, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu nuobaudas subendrinus apėmimo būdu, jam už pažeidimus galutinai skirtas 23 parų areštas su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 4 metams. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi minėtas apylinkės teismo nutarimas paliktas nepakeistas. 2017 m. sausio 25 d. antstolė N. V. surašė automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turto arešto aktą ir kreipėsi į Utenos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl turto perėmimo. 2017 m. vasario 1 d. Turto perdavimo – priėmimo aktu automobilis perduotas Valstybinei mokesčių inspekcijai. G. V. pateikus prašymą dėl automobilio grąžinimo paaiškėjo, kad automobilis 2015 m. spalio 26 d. nutarimu konfiskuotas nebuvo, todėl 2017 m. kovo 2 d. grąžintas savininkui G. V..Byloje kilo ginčas ar šiuo atveju atsakovui kyla pareiga pagal sutartį apmokėti už automobilio pervežimo ir saugojimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors per klaidą konfiskavimo procedūra buvo pradėta, tačiau ji nebuvo faktiškai baigta, kadangi automobilis buvo grąžintas savininkui, tokiu būdu nenustatyta, kad egzistuoja sutartyje numatytos sąlygos, kada turi būti taikomas Sutarties 5.2 punktas. Apeliantas su šia išvada nesutinka, teigdamas, jog konfiskacijos procedūra pilnai baigta, todėl pagal šalių sudarytą sutartį už paslaugas mokėti pareiga kyla atsakovui.Pažymėtina, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties esmę bei jos dalyką reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, pagal sutarties 5.2. punktą atsakovui pareiga apmokėti už paslaugas kyla tuomet, kai teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos (5.2. punktas). Šiuo atveju teismas tokio sprendimo nepriėmė. Atkreiptinas dėmesys, kad Utenos apskrities VPK Molėtų rajono PK apeliacinis skundas dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nutarimo buvo grindžiamas būtent ta aplinkybe, kad administracinė nuobauda G. V. individualizuota netinkama, o nuobaudos tikslai gali būti pasiekti pažeidėjui paskyrus už ATPK 130² straipsnyje numatytą pažeidimą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų su transporto priemonės „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarties 3 lape (byloje jo nėra, remiamasi Lietuvos teismų informacinėje sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis)), detaliai išdėstyta administracinių nuobaudų už kelis administracinius teisės pažeidimus skyrimo ir subendrinimo tvarka. Minimoje nutartyje taip pat nurodyta, kad nors skundžiamame nutarime apylinkės teismas nurodė, kad pagal ATPK 33 straipsnio 2 dalį subendrinus nuobaudas pažeidėjui skirtinas atėmimas teisės vairuoti su transporto priemonės konfiskavimu, tačiau skirdamas pažeidėjui areštą ir kaip papildomą nuobaudą jam parinkdamas atėmimą teisės vairuoti transporto priemones 4 metams, apylinkės teismas jokio pažeidimo nepadarė. Be to, sutiko, kad atėmimas teisės vairuoti transporto priemones pakankamai ilgam laikui yra efektyvesnė ir veiksmingesnė nuobauda pažeidėjui nei transporto priemonės konfiskavimas. Akivaizdu, kad nuobaudų subendrinimo ir automobilio konfiskacijos klausimai buvo įvertinti ir dėl jų išsamiai pasisakė nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Dėl to atmetami, kaip nepagrįsti apeliantės argumentai dėl klaidos 2015 m. spalio 26 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje.Teisėjų kolegijos nuomone situacija papildomo vykdymo išaiškinimo nereikalauja. Paaiškėjus, jog automobilio konfiskacijos procesas pradėtas nesant faktinio pagrindo, jis pagrįstai nedelsiant nutrauktas. Iš 2017 m. kovo 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Dėl informacijos suteikimo matyti, kad 2017 m. vasario 28 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko Sprendimo dėl konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto ar kitaip valstybei perduoto turto grąžinimo Nr. (28.2-08-7)-330-2264 pagrindu 2017 m. kovo 2 d. Turto perdavimo priėmimo aktu (28.8-08-4)-330-3520 automobilis grąžintas jo savininkui G. V..Byloje nėra duomenų, kad būtent atsakovas nepagrįstai pradėjo automobilio konfiskavimo procedūrą (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip nurodoma 2017 m. balandžio mėn. atsakovo rašte, šiuo atveju Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo išsiųstas leidimas atsiimti transporto priemonę „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip kad daroma automobilio konfiskavimo atveju.Įvertinus šalių sudarytos sutarties 5 punkto nuostatas, išdėstytas faktines aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas sutarties nuostatas aiškino teisingai ir pagrįstai sprendė, kad pareiga mokėti už ieškovės suteiktas paslaugas šiuo atveju atsakovui nekyla.Apeliaciniu skundu apeliantė nekelia klausimo dėl CPK 45 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo, todėl teisėjų kolegija dėl šios procesinės normos taikymo teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako. Šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, bei tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinį skundą atmetus apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teismas nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.