Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Donato Jatužio ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Gintaro Čekuolio (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. dėl kaltinimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas L. S., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2021 m. rugpjūčio 27 d. apie 22 val. 40 min. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, veikdamas bendrininkų grupėje su L. S., gulinčiam M. S. tyčia du kartus įspyrė į galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, prokuroro apeliaciniame skunde yra keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl D. G. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Prokuroro teigimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kurių visuma patvirtina D. G. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

7. Aptariamu atveju taip pat pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos, įrodymai įvertinti tinkamai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį bei visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip prokuroras dėsto savo skunde, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.

9. Byloje nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d. 22 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) įvykus žodiniam konfliktui, L. S. iš pykčio du kartus ranka sudavė M. S. į veido sritį, po ko pastarasis nugriuvo ir tada M. S. dar buvo įspirta į galvos sritį. Tačiau apylinkės teismas ištyręs visumą byloje surinktų įrodymų, apklausęs proceso dalyvius padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad būtent D. G. spyrė gulinčiam M. S. du kartus į galvos sritį, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.

10. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo M. S. parodymais, kurie kaip matyti, iš tiesų nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas M. S. teigė, kad konflikto metu L. S. pirmas trenkė jam ne mažiau du kartus į galvos sritį, o jam pargriuvus, D. G. jam įspyrė ne mažiau du kartus į galvos sritį, viskas iš to vakaro miglota, nes buvo neblaivus, ką patvirtina ir įrašas iš tarnybinio pranešimo, kuriame nurodyta, jog 2021-08-27 23.35 val. M. S. nustatytas 1,96 prom. girtumas (1 t., b. l., 9-10). Tuo tarpu teismo posėdžio metu M. S. nurodė, kad jam gulinčiam buvo įspirta į galvą ir į ranką, kas spyrė, jis nematė, nes buvo tamsu, mano, kad spyrė D. G., nes niekas kitas negalėjo įspirti, be to, girdėjo ir tokius gandus, kad jam į galvą spyrė D. G.. Apklausiamas teisme M. S. iš pradžių nurodė, kad D. G. stovėjo priekyje jo – už L. S. nugaros, o vėliau teigė, kad matė, kaip D. G. atėjo jam už nugaros.

11. Teismo posėdyje apklausiamas kaltinamasis D. G. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jokių smūgių M. S. tą vakarą nesudavė. Jis tik dienos metu, kuomet buvo prie „IKI“ parduotuvės, bandydamas prie medžio prilaikyti neblaivų M. S., galėjo jį su keliu užgauti, tačiau jis jo atsiprašė, kad jam sudavė prie medžio. D. G. taip pat paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu pripažino sudavęs M. S. tik dėl to, kad tyrėja (R. Z.) pasakė, jog taip bus geriau, bet iš tikrųjų jis M. S. nespyrė.

12. Teismo posėdyje apklausiamas kaltinamasis L. S. parodė, kad D. G. buvo šalia, tačiau nukentėjusiajam M. S. nespyrė ir jokių smūgių nesudavė (b. l. 144). Liudytojomis apklaustos kartu buvusios merginos taip pat nenurodė, kad D. G. būtų spyręs nukentėjusiajam M. S. (b. l. 196-198).

13. Prokuroro įsitikinimu, D. G. kaltę neginčytinai patvirtina nukentėjusiojo M. S., liudytojos R. Z. parodymai bei paties G. G. prisipažinimas padarius jam inkriminuojamą veiką, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys, kurie anot prokuroro patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, iš tiesų ne visa apimtimi atitinka tiek tarpusavyje, tiek ir jų nurodytas aplinkybes. Kaip antai, nukentėjusysis M. S. teigė, kad jam buvo spirta tiek į galvą, tiek į ranką, tačiau iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad nukentėjusysis atvykusiems medikams skundėsi tik skausmu skruoste. Jokių aplinkybių apie rankos sužalojimus, nukentėjusysis M. S. nenurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams. Be to, nukentėjusysis M. S. skirtingai aiškino aplinkybes ir dėl paties spyrio, t. y. iš pradžių teigė, kad D. G. stovėjo priekyje jo – už L. S. nugaros, o jam buvo spirta iš priešingos pusės nei stovėjo jo brolis L. S., buvo tamsu, bet jis matė kaip D. G. atėjo jam už nugaros ir spyrė. Tuo tarpu vėliau tvirtino, kad kas spyrė, jis nematė, nes buvo tamsu, tačiau mano, kad D. G.. Taigi, iš šių parodymų seka, kad nukentėjusysis nėra visiškai tikras į kurias kūno vietas ir kas jam spyrė. Nors prokuroras tvirtina, kad D. G. kaltę patvirtina ir paties jo prisipažinimas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio proceso metu, tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad D. G. viso proceso metu iš esmės neigė spyręs M. S., ką, priešingai nei teigia prokuroras apeliaciniame skunde, patvirtino ir teismo posėdyje apklaustos liudytojos R. Z. parodymai, jog D. G. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių neigė spyręs M. S.. Teisminio proceso metu D. G. taip pat neigė spyręs M. S., tačiau baigiamosiose kalbose nurodė, jog jei įrodymai rodo priešingai, tada jis sutinka, prisipažįsta ir nebeturi ką pasakyti. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, toks D. G. sutikimas su jam inkriminuota veika, labiau sietinas su siekiu kuo greičiau užbaigti baudžiamąjį procesą, nei vertintinas kaip jo kaltės pripažinimas. Šią išvadą dar labiau sustiprina ir tai, kad D. G. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti savo atliktų veiksmų M. S. atžvilgiu, net ir tuomet, kai manė, jog prisipažinęs dėl nusikalstamos veikos padarymo jis bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, iš viso aptarto seka, kad aptariamu atveju D. G. kaltė yra grindžiama tik vieninteliu įrodymų šaltiniu – nenuosekliais nukentėjusiojo M. S. parodymais (jis tiksliai nematė, kas spyrė, buvo tamsu, įvykio metu jis buvo neblaivus, mano, kad spyrė D. G.), kurių nepatvirtina nei įvykio metu kartu buvę liudytojai, nei kiti objektyvūs byloje esantys įrodymai. Todėl teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nėra surinkta neginčijamų ir pakankamų duomenų, neabejotinai patvirtinančių D. G. dalyvavimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme - D. G. nepripažįsta spyręs nukentėjusiajam M. S., nukentėjęs nėra visiškai tikras, kad jam spyrė D. G., įvykio vietoje buvę asmenys taip pat neparodė, kad M. S. spyrė būtent D. G.. Byloje likusių abejonių dėl D. G. dalyvavimo jam inkriminuotos veikos padarymo, pašalinti nebėra galimybės, todėl teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai), konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog D. G.padarė šią nusikalstamą veiką, abejonės pagrįstai buvo aiškinamos kaltinamojo naudai. Tokiu būdu, įvertinus visus anksčiau ištirtus ir aptartus įrodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog D. G. pagrįstai išteisintas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

14. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybės, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo D. G. kaltės (nekaltumo) klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu bei D. G. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. kovo 8 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Gintaro Čekuolio apeliacinį skundą atmesti.