Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-520-822/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-20
Bylos Nr.: A-520-822/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04444-2014-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: F. I.
Atsakovas: Lietuvos valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos

Kategorijos

6.4.2Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė

Administracinė byla Nr. A-520-822/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04444-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja F. I. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 3R-357(AG-303/04-2014) ir priimti naują sprendimą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (1.1.36-11) 4-2956 ir priimti naują sprendimą; 3) įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. skundą visa apimtimi ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus; 4) priteisti iš atsakovo 300 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad ginčijamas ministerijos sprendimas yra formalus, neišnagrinėtas nei vienas pareiškėjos pareikštas prašymas, o teisės aktų nuostatos buvo melagingai interpretuojamos. Pabrėžė, kad 2014 m. birželio 18 d. prašyme ji ministerijos neprašė pateikti informacijos. Pareiškėja minėtame prašyme prašė ištirti prievartinės psichikos diagnozės paskyrimo aplinkybes VšĮ Respublikonėje Šiaulių ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) ir Greitosios medicinos pagalbos sotyje (toliau – ir GMPS). Pareiškėjos teigimu, ministerija vengia kontroliuoti jai pavaldžias įstaigas ir prisiimti atsakomybę.

Pažymėjo, kad ministerija negalėjo persiųsti jos skundo Vilniaus psichikos sveikatos centrui, nes ji šios institucijos veiksmus ir skundė atsakovui. Nurodė, kad ministerija nepagrįstai ir neteisėtai vertino psichinės ligos diagnozės procedūrinius bei teisinius pagrindus ir medikų veiksmus. Pareiškėjos vertinimu, ministerija neatliko dokumentų, kuriuose nustatyta psichinė diagnozė, teisinio vertinimo ir galimai įvykusio klastojimo fakto. Nurodė, kad Ligoninės direktorius ir GMPS gydytoja G. S. galimai suklastojo pareiškėjos sveikatos kortelę.

Pažymėjo, kad tiek Ligoninė, tiek GMPS neteisėtai paviešino neteisėtai paskirtos psichikos ligos diagnozę Lietuvos psichikos sveikatos įstaigoms ir Lietuvos teisėsaugos institucijoms bei visuomenei. Pareiškėja nurodė, kad nei viena iš minėtų sveikatos priežiūros įstaigų negalėjo teikti jokios informacijos apie pareiškėjos diagnozę. Tvirtino, kad pareiškėjai buvo padaryta ir toliau tebedaroma didelė turtinė ir neturtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, taip pat atstovaujanti Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad skundžiamu raštu atsakė pareiškėjai į ministerijos kompetencijai priskirtus klausimus. Pabrėžė, kad sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis, kad ministerijai nėra suteikti įgaliojimai vertinti policijos pareigūnų ir teismo ekspertų išvadų. Atkreipė dėmesį į tai, kad sprendime buvo pateikta informacija ir nuorodos, kur pareiškėja galėtų susipažinti su norima informacija. Tai, kad sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nelaikė esminiu pažeidimu ir tvirtino, kad tai nesutrukdė pareiškėjai savo teises ginti Komisijoje bei teisme.

Pabrėžė, kad pareiškėjos prašyme nurodyti reikalavimai buvo adresuoti ne vienai viešojo administravimo institucijai, todėl skundo dalis ir buvo persiųsta nagrinėjimui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjos F. I. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. birželio 18 d. kreipėsi į Ministeriją bei Valstybinę medicininio audito inspekciją. Rašte nurodė, kad nuo 2009 m. prieš pareiškėjos asmenį vyksta sisteminės turto prievartavimo, fizinio seksualinio ir psichologinio teroro nusikalstamos veikos, tačiau nusikaltimus padarę asmenys nėra nustatyti. Tokia situacija susiklostė dėl neteisėtų gydytojų veiksmų, prievarta priskiriant pareiškėjai psichikos ligų diagnozes be pareiškėjos sutikimo, grasinant patalpinti ją į psichiatrijos ligoninę, nesuteikiant pareiškėjai informacijos apie jai priskiriamą sveikatos būklę, ligos diagnozę, nesupažindinant su atitinkamais įrašais dokumentuose, pažeidžiant pareiškėjos teises į laisvę ir asmens neliečiamybę, buto neliečiamybę. Pareiškėjos teigimu, nė viename medicininiame įraše nėra pareiškėjos sutikimo minėtiems gydytojų veiksmams ir pareiškėjos asmens sveikatos patikrinimui bei vertinimui. Nėra aišku, kokiu pagrindu tokia diagnozė buvo nustatyta, jeigu pareiškėja nebendravo su psichiatru; ligoninėje pareiškėja prašė toksikologo konsultacijos, kuri jai nebuvo suteikta. Pareiškėja taip pat skundėsi Greitosios medicinos pagalbos psichiatrės G. S. ir policijos pareigūnų veiksmais. Pažymėjo, kad 2014 m. kovo 27 d. bendruoju pagalbos telefonu pranešė apie žaginimo ir seksualinio prievartavimo faktą, paaiškino įvykio aplinkybes ir nurodė, jog greitosios medicinos pagalbos jai nereikės, bei kad ji yra pasirengusi vykti į Valstybinę teismo medicinos tarnybą ekspertizei. Tačiau atvykę policijos pareigūnai neatliko jokių įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiosios apklausos bei kitų procesinių veiksmų, o be pareiškėjos sutikimo į privatų butą iškvietė greitąją medicininę pagalbą su psichiatre G. S., kuri psichologiškai smurtaudama, neleido pareiškėjai baigti rašyti pareiškimo. Pareiškėja pabrėžė nenorėjusi kalbėti su atvykusia psichiatre, prašiusi išeiti ją iš buto, taip esą pareikšdama nesutikimą, kad jai būtų teikiama tokio specialisto pagalba. Pasak pareiškėjos, greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelėje pateikta melaginga informacija apie pareiškėjai suteiktą pagalbą; gydytojos pateikta pareiškėjos psichinės būsenos ir elgesio simptomatika akivaizdžiai prieštarauja pareiškėjai prievarta priskirtai diagnozei – (duomenys neskelbtini); tokios diagnozės nepagrįstumą įrodo ir medžiagoje Nr. 18-At-00856-14 esantys medicininiai dokumentai, liudijantys objektyvius lytinio nusikaltimo požymius. Pareiškėjos teigimu, piktnaudžiaudami savo tarnybine padėtimi, policijos pareigūnai paviešino žinomai klaidingą informaciją apie pareiškėjos psichinę būklę, kreipėsi dėl įrašų psichikos sveikatos centro įskaitoje buvimo. Tokiais veiksmais yra pažeistos pareiškėjos konstitucinės ir paciento teisės. Dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados pareiškėja nurodė, kad nusikalstama veika prieš ją buvo įvykdyta 2014 m. kovo 26 d., o policijos užduotį Valstybinei teismo medicinos tarnybai pareiškėja gavo tik 2014 m. balandžio 10 d. Iš specialisto išvadoje pateiktos informacijos galima daryti išvadą, kad apžiūros objektas buvo tik vizuali apžiūra, kurios nepakako nustatyti giluminiams smurtiniams sužalojimams, jų priežastims ir padarymo būdui. Pareiškėjos manymu, specialisto išvadoje yra prieštaravimų, ginčytinų ar nemotyvuotų išvadų (nurodo konkrečias specialisto išvados vietas).

Ministerija 2014 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. (1.1.36-11)4-2956, kuriame nurodė, jog nagrinėdama pareiškėjos laiške keltus klausimus savo kompetencijos ribose, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų medikų veiksmuose nenustatė. Išaiškino, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos, pažeidžiant pacientų teises atlyginimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje.

Šalies argumentai

Pareiškėja, nesutikdama su Ministerijos Sprendimu, 2014 m. rugsėjo 1 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. prašymą.

Komisija 2014 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-357(AG-303/04-2014), kuriuo nusprendė pareiškėjos skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su jai nustatyta diagnoze ir siekia, jog ji būtų panaikinta. Teismas nurodė, kad sveikatos priežiūros įstaigų ir specialistų veiksmų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas apskundimo ir žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą, laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos turinio ir formos reikalavimų. Į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos (Įstatymo 23 str. 6 d.). To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sveikatos priežiūros specialistas pagal savo kompetenciją privalo paaiškinti pacientui įrašų jo medicinos dokumentuose prasmę. Jeigu paciento reikalavimas yra pagrįstas, netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis arba duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga, sveikatos priežiūros specialistas per 15 darbo dienų turi ištaisyti, papildyti, užbaigti, panaikinti ir (ar) pakeisti. Sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir (ar) pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas. Taigi, Įstatymas nustato galimybę ištaisyti neteisingus, netikslius įrašus paciento medicininėje dokumentacijoje. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja su skundu dėl jai nustatytos diagnozės (ir kitais prašymais) kreipėsi į Ligoninės vadovą. Ligoninės vadovas 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. S-2855(1.18) informavo pareiškėją, jog išanalizavus surinktą medžiagą ir įvertinus medicinos dokumentacijoje esančius įrašus, duomenų klastojimo fakto nenustatė, o 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjos būklė buvo įvertinta ir diagnozuota tinkamai.

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę atlieka Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Tarnyba, be kitų atliekamų funkcijų, pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų; vykdo pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę; nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus (Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 10.38, 10.40, 10.47 punktai). Taip pat Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos apraše, kuriame specialiai reglamentuojama pacientų skundų dėl galimai nekokybiškai sveikatos priežiūros įstaigų suteiktų paslaugų nagrinėjimo procedūra, įtvirtinta, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas – Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams (4.1 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog būtent Tarnyba, o ne ministerija yra kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundą dėl jai galimai neteisėtai nustatytos diagnozės.

Šalies argumentai

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja su 2014 m. birželio 18 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, kuri 2014 m. liepos 4 d. raštu pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti. Informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėja Tarnybos priimtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino (Administracinė byla Nr. I-9225-208/2014, proceso Nr. 3-61-3-03616-2014-6). Pareiškėja, nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, apskundė jį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Iš pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja pasinaudojo aukščiau paminėtomis teisės aktų nuostatomis ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos ir VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės medikų veiksmus dėl jai paskirtos diagnozės apskundė teisės aktų nustatyta tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pritarė Komisijos sprendime išdėstytai pozicijai, jog atsakovo raštas vertintinas tik kaip jo pozicija (nuomonė), nes kaip jau buvo minėta ministerija dėl pareiškėjos nusiskundimų (psichinės ligos diagnozės nustatymo) neturi sprendžiamojo ir privalomojo pobūdžio. Ministerijos veiksmai, pateikiant tik nuomonę, atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, nes šiuo atveju pareiškėjos, kaip pacientės, teisės apskųsti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų veiksmus, priklauso nuo Tarnybos veiksmų ir minėto ginčo išsprendimo.

Pažymėta, kad pareiškėjos skunde išdėstyti kiti Ministerijos galimai padaryti pažeidimai, iš esmės yra susiję tik su galimai nekokybiškai sveikatos priežiūros įstaigų suteiktomis paslaugomis, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisakė, nes, kaip minėta, Ministerija nėra kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundą dėl jai galimai neteisėtai nustatytos psichinės diagnozės.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad skundžiami ministerijos bei Komisijos sprendimai yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos F. I. skundo dalis dėl sprendimų panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimai – įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. skundą visa apimtimi bei priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus, ir priteisti iš atsakovo 300 000 Eur neturtinei žalai atlyginti yra išvestiniai iš reikalavimų dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, todėl teismui konstatavus Komisijos 2014 m. rugsėjo 23 d. ir Ministerijos 2014 m. liepos 25 d. sprendimų teisėtumą, atmesti ir šie išvestiniai pareiškėjos reikalavimai.

III.

Pareiškėja F. I. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti (II t., b. l. 9–16).

Nurodo, kad teismas neįvertino jos argumentų, nepasisakė dėl visų pareiškėjos skundo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimu buvo pakeistas ginčo dalykas, pažeistos materialinės tiesės normos, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų, nešališką visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Teismas sprendime nepažymėjo, kad pareiškėja prašė ištirti suklastotus dokumentus ir neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus, ir, nustačius baudžiamojo nusikaltimo požymius, informuoti apie tai prokurorą. Konstatuodamas, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su jai nustatyta diagnoze, teismas iškreipė jos reikalavimą, todėl taikė netinkamą teisės aiškinimą, reguliuojantį ginčo santykį, šališkai pasirinko ir netinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes. Pareiškėja teigia, kad iš esmės nebuvo nustatyta jokia diagnozė ir ji neskundė paciento teisių pažeidimų, o skundė dviejų pažymų suklastojimą ir neteisėtus fizinių ir juridinių asmenų veiksmus. Teismas nepagrįstai taikė ginčo santykiams Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą, nors pareiškėjos ir Ministerijos ginčui taikytinos Viešojo administravimo įstatymo normos.

Pareiškėjos nuomone, teismas neteisėtai pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų – Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus psichikos sveikatos centro teisių ir pareigų. Teigia, kad teismas netinkamai vertino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos statusą pareiškėjos ginče su ministerija, o Vilniaus psichikos sveikatos centras neturi jokio ryšio su ginčo dalyku.

Šalies argumentai

Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neteisėtai paviešino privačius duomenis ir procesinius sprendimus, viršijo savo kompetencijos ribas. Teigia, kad tarnyba pažeidė informacijos konfidencialumo, asmens duomenų ir procesinių duomenų bei sprendimų viešinimo draudimus. Mano, kad tarnyba pažeidė pareiškėjos konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir valstybės garantuojama teisinę pagalbą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, taip pat atstovaujanti Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 51–56).

Nurodo, kad teismas teisingai įvertino pareiškėjos skundo dalyką. Teismas sprendime motyvuotai ir aiškiai, remdamasis teisės aktų normomis ir byloje surinktais įrodymais, išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Ministerijos raštu buvo siekiama aiškiai, struktūrizuotai ir pagrindžiant teisės normomis atsakyti į ministerijos kompetencijai priskirtus klausimus. Rašte buvo pateikta nuomonė dėl pareiškėjos skundžiamų VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje teiktų paslaugų 2011 m. spalio 6 d. ir dar anksčiau, 2014 m. kovo 27 d. Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų teiktų paslaugų. Ministerijos ir jai pavaldaus Valstybinio psichikos sveikatos centro specialistai, nagrinėdami pareiškime išdėstytus klausimus ir vertindami pareiškėjos medicininę dokumentaciją bei su tuo susijusius norminius teisės aktus, pažeidimų medicinos personalo veiksmuose neįžvelgė. Ministerijos nuomonė pagrįsta teisės normomis.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad Valstybiniam psichikos sveikatos centrui pareiškimas buvo pateiktas nagrinėti neteisėtai, nes buvo skundžiama šio centro veikla, tačiau papildomai daugiau jokių duomenų nepateikė. Susipažinus su pareiškėjos pretenzijomis, akivaizdu, kad skundžiamasi kitų savarankiškų subjektų, sveikatos priežiūros įstaigų: VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės ir Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties personalo paslaugomis. Rašte buvo aiškiai nurodyta, kad ministerijai nėra suteikti įgaliojimai vertinti policijos pareigūnų ir teismo medicinos ekspertų išvadų.

Kadangi pareiškime galimai buvo keltas patirtos žalos sveikatai klausimas, buvo pateikta informacija, kur reglamentuojama tvarka ir reikalavimai, kreipiantis dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo. Buvo nurodytas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnis, kuriame aiškiai ir detaliai reglamentuojama pareiškimų dėl žalos sveikatai atlyginimo pateikimo tvarka, reikalavimai šių pareiškimų formai ir turiniui (pareiškimo 6, 10 klausimai). Ministerijos rašte buvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros įstaigų ir ikiteisminio tyrimo institucijų, policijos, galimybes be paciento, nagrinėjamu atveju be pareiškėjos, sutikimo gauti informaciją apie paciento sveikatos būklę, šios informacijos gavimo norminiai pagrindai ir tvarka.

Valstybinio psichikos sveikatos centro darbuotojams rengiant rašto projektą pareiškėjai iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės buvo gautas dokumentas, nurodantis, kokiu pagrindu buvo pateikta informacija ikiteisminio tyrimo institucijai apie pareiškėjai nustatytą diagnozę.

Rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nes iš esmės ministerijos raštu nebuvo priimtas joks administracinis sprendimas, juo nebuvo vienaip ar kitaip suvaržytos pareiškėjos teisės ginti savo interesus teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, apskundimo tvarkos nenurodymas rašte teisinių pasekmių pareiškėjai nesukėlė, nes pareiškėja su skundu kreipėsi į Komisiją, o vėliau ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. pareiškimas buvo priimtas ir Tarnyboje. Komisijoje pareiškėja pateikė Tarnybos 2014 m. liepos 4 d. atsakymo Nr. D2-8616-(1.20) kopiją į savo kreipimąsi. Tarnyba dalies pretenzijų nenagrinėjo, nurodydama trūkumus ir kaip jie turėtų būti pašalinti, kad Tarnyba galėtų tęsti procedūras. Tarnyba savo atsakyme nurodė ir jo apskundimo tvarką. Tai dar kartą patvirtina faktą, kad pareiškėja gavo visą reikiamą informaciją dėl galimybės pasinaudoti teisės aktuose numatytais paciento teisių gynimo būdais.

Nei ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, nei kiti šiuo metu galiojantys teisės aktai nesuteikia ministerijai, jos tarnautojams įgaliojimų teikti sveikatos priežiūros paslaugas, atlikti sveikatos būklės ekspertizes, nustatyti, keisti ar panaikinti sveikatos priežiūros specialistų nustatytas diagnozes pacientams. Sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti tik specialiai tam licencijas gavusios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti ministeriją ištirti faktinį psichikos ligos diagnozės nustatymo pagrįstumą yra nepagrįstas. Dėl teikiamų paslaugų atitikties teisės aktams, kaip jau minėta, pareiškėjos pretenzijos pagal kompetenciją buvo nagrinėjamos Tarnyboje. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sveikatos priežiūros specialistas pagal savo kompetenciją privalo paaiškinti pacientui įrašų jo medicinos dokumentuose prasmę. Jeigu paciento reikalavimas yra pagrįstas, netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis ar duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga, sveikatos priežiūros specialistas per 15 d. d. turi ištaisyti, papildyti, užbaigti, panaikinti ir ar pakeisti. Sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir / ar pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas. Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos (pareiškėjos skundo 8 priedas), pareiškėja šiuo klausimu jau kreipėsi į VšĮ Respublikinę Šiaulių ligoninę ir yra gavusi 2014 m. balandžio 7 d. atsakymą Nr. S-2855(1.18), pasirašytą įstaigos vadovo.

Atsižvelgus į tai, kad skundžiamas ministerijos raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo CK 6.271 numatytai viešajai atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Ministerijos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (1.1.36-11) 4-2956 ir Komisijos 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 3R-357(AG-303/04-2014) teisėtumo bei pagrįstumo, įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. skundą bei neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėja prašė jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų tinkamai užtikrintos jos kaip proceso šalies teisės į tinkamą teisminį procesą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pažymėtina, kad savo 2017 m. gegužės 9 d. prašyme dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėja remiasi ABTĮ 137 straipsnio nuostatomis, kurios neteko galios įsigaliojus 2012 m. balandžio 17 d. ABTĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1973 (nuo 2012 m. liepos 1 d.).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, pareiškėjos teismui pateiktų prašymų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą sujungti administracines bylas Nr. A-2951-822/2016, Nr. A-2583-520/2016 ir Nr. I-9225-208/2014 ir Nr. I-8386-142/2016, nes šios bylos yra dėl to paties administracinio ginčo dalyko. Pagal ABTĮ 69 straipsnio 1 dalį bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Akcentuotina, kad ši teisės norma paprastai yra taikoma nagrinėjant bylas pirmosios instancijos teisme. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad administracinės bylos Nr. I-9225-208/2014 ir A-2583-520/2016 jau yra išnagrinėtos, o administracinėje byloje Nr. I-8386-142/2016 buvo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, todėl teisėjų kolegija prašymą dėl bylų sujungimo atmeta. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, nagrinėjusi administracinę bylą Nr. A-2583-520/2016, išnagrinėjusi pareiškėjos argumentus dėl nurodytų bylų sujungimo, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių byla negalėtų būti išnagrinėta teisingai, nesujungus jos su kitomis administracinėmis bylomis.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 138 straipsnis įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Tais atvejais, kai pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir argumentai, kurie nėra susiję su skundo dalyku ar peržengia jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribas, jie paprastai, kaip pertekliniai, teisme yra nerevizuojami (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1461/2012).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos pretenzijos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jų nebus pasisakoma šiame procesiniame sprendime.

Apeliacine tvarka tikrinamas pirmosios instancijos teismo, atmetusio pareikėjos skundą, sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš skundo pateikto pirmosios instancijos teismui ir jo priedų matyti, kad į atsakovą ir Valstybinę medicininio audito inspekciją su 2014 m. birželio 18 d. prašymu „Dėl prievartinės psichikos ligos diagnozės priskyrimo ir asmens teisių pažeidimų“ pareiškėja kreipėsi nesutikdama su Ligoninės generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 7 d. atsakymu (I t., b. l. 27) į jos 2014 m. kovo 19 d. prašymą „Dėl informacijos apie procedūrinius ir tęsinius diagnozės nustatymo pagrindus bei galimų pacientų teisių pažeidimų“ (I t., b. l. 26).

Pacientų skundų, nesusijusių su žalos atlyginimu, pateikimo ir nagrinėjimo tvarka Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (ginčui aktuali 2013 m. spalio 8 d. redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą, laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos turinio ir formos reikalavimų. Sveikatos priežiūros įstaiga, gavusi paciento skundą, privalo jį išnagrinėti ir raštu pranešti pacientui nagrinėjimo rezultatus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų (23 str. 7 d.). Pacientų skundus nagrinėjančių valstybės institucijų sprendimus pacientai turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka (23 str. 9 d.).

Pareiškėja skunde nurodė pasinaudojusi šia įstatyme nustatyta tvarka, kreipdamasi su skundu (2014 m. kovo 19 d. prašymu) į Ligoninės vadovą (tačiau nurodo ginčo metu nebegaliojusias (iki 2010 m. kovo 1 d. galiojusias) šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas). Kadangi jos netenkino Ligoninės vadovo atsakymas, pareiškėja kreipėsi į Ministeriją, kaip instituciją, kontroliuojančią Ligoninę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 (toliau – ir Nuostatai), Ministerija yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, kuri formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų numatytais atvejais – ją įgyvendina sveikatos apsaugos ministrui pavestose valdymo srityse. Nuostatų 10 punkte nustatyta, kad Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka šias funkcijas: asmens sveikatos priežiūros srityje (10.1 punktas); rengia asmens sveikatos priežiūros srities Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų projektus (10.1.1. punktas); įstatymų numatytais atvejais nustato asmens sveikatos priežiūros veiklos poreikius, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) reikalavimus (10.1.2. punktas); kontroliuoja, kaip įgyvendinama valstybės politika asmens sveikatos priežiūros srityje ministerijai pavaldžiose įstaigose (10.1.3. punktas); organizuoja asmens sveikatos priežiūros licencijavimą (10.1.4. punktas); organizuoja asmens sveikatos priežiūros specialistų poreikio planavimą ir kvalifikacijos tobulinimą (10.1.5. punktas).

Vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, įstaigų, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę atlieka sveikatos apsaugos ministro paskirti pareigūnai. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę.

Kaip nustatyta byloje, pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. skundas (prašymas) buvo pateiktas ir Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai. Vadovaujantis išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A-2583-520/2016 duomenimis, Tarnyba gavusi pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. skundą į jį atsakė 2014 m. liepos 4 d. raštu Nr. D2-8616-(1.20.). 2015 m. sausio 5 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Tarnybą dėl dokumentų pridėjimo prie 2014 m. birželio 18 d. prašymo. Tarnybos direktoriaus 2015 m. kovo 25 d. priėmė įsakymą Nr. T1-508 „Dėl pacientei F. I. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ ginčas dėl šio įsakymo išnagrinėtas teismine tvarka, skundžiamas įsakymas panaikintas (administracinė byla Nr. A-2583-520/2016).

Pareiškėja 2014 m. birželio 18 d. prašyme suformulavo tokius reikalavimus: įvertinti gydytojų P. S. ir G. S. veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, paskiriant jai psichikos ligų diagnozes; įvertinti psichiatrės G. S. veiksmų atitikimą teisės ir etikos normoms; įvertinti policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą kviečiant GMP; įvertinti J. G.-D. specialisto išvadą Nr. G 1150/14(01); pripažinti negaliojančiomis jai prievartiniai paskirtas psichikos ligų diagnozes ir dokumentus, kuriuose jos įrašytos, ir išbraukti tikrovės neatitinkančius duomenis iš ASPĮ sistemos arba nurodyti institucijas, į kurias pareiškėja galėtų kreiptis su tokiu prašymu; įvertinti medikų ir pareigūnų veiksmus, viešinant tendencingą ir melagingą konfidencialią informaciją apie pareiškėją; atsakyti, ar policijos pareigūnams gali būti teikiama melaginga išvada apie pareiškėjos psichikos ligos diagnozę, kuri žinomai neturi įtakos nusikalstamos veikos tyrimui, pareiškėjai turint nukentėjusiojo asmens procesinį statusą; atsakyti, ar esant tokia situacijai gali policijos pareigūnai teikti užklausimą visoms Lietuvos psichiatrijos įstaigoms dėl pareiškėjos gydymosi ir diagnozės; pateikti teisinę išvadą dėl prievartinės psichikos ligos diagnozės paskyrimo; atsakyti, kas ir kokia tvarka turi atlyginti pareiškėjai materialinę ir nematerialinę žalą dėl prievartinės, žinomai melagingos psichikos ligos diagnozės paskyrimo (I t., b. l. 28–33)

Ministerija 2014 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. (1.1.36-11)4-2956, kuriame nurodė, jog nagrinėdama pareiškėjos laiške keltus klausimus savo kompetencijos ribose, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų medikų veiksmuose nenustatė. Išaiškino, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises atlyginimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje (I t., b. l. 52–53).

Komisija 2014 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-357(AG-303/04-2014), kuriuo nusprendė pareiškėjos skundą atmesti (I t., b. l. 12–15). Komisija konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekami procesiniai veiksmai, pareigūnų teisės ir pareigos, jų veiksmų apskundimas, yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis ir nėra susiję su Ministerijos veiksmais viešojo administravimo srityje. Pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. kreipimesi nurodyti (ginčijami) ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekami, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto veiksmai, atlikti pagal policijos tyrėjos užduotį, yra atlikti pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas, todėl jų vertinimas nepatenka į viešojo administravimo, juo labiau Ministerijos kompetencijos sritį. Tai Ministerija pagrįstai ir motyvuotai paaiškino skundžiamame rašte. Analogiškai Komisija sprendė dėl pareiškėjos kreipimesi nurodomų nusiskundimų medikų veiksmais klastojant medicininius dokumentus bei teikiant juose melagingą informaciją – Ministerija nėra ikiteisminio tyrimo institucija, jai teisės aktais nėra suteikti įgaliojimai veikti (dalyvauti) tiriant galimai padarytas nusikalstamas veikas (tarp jų ir medicinos dokumentų klastojimą, BK 300 str.) ir priimti dėl to sprendimus. Atitinkamai, Ministerijai neturint įgaliojimų pasisakyti dėl šių pareiškėjos nusiskundimų, Komisija neturi faktinio ir teisinio pagrindo įpareigoti Ministeriją juos išnagrinėti. Nustatyta, kad skundžiamame rašte ministerija iš dalies pasisakė dėl medikų A. J., A. Š., G. S. veiksmų. Tačiau sveikatos priežiūros įstaigų ir specialistų veiksmų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas apskundimo ir žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kuris taip pat nustato reikalavimų ištaisyti neteisingus, netikslius įrašus paciento medicininėje dokumentacijoje išsprendimo tvarką (7 str. 2 d.), bei paciento teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą įgyvendinimo tvarką (8, 9 str.). Asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę atlieka Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie sveikatos apsaugos ministerijos (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, pareiškėjos nusiskundimai dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų jai teikimo, t.y. diagnozės nustatymo, įrašų medicininiuose dokumentuose pakeitimo ir su tuo susijusiais gydytojų veiksmais, pirmiausia nagrinėtini sveikatos priežiūros paslaugas teikusioje įstaigoje, o vėliau Tarnyboje. Ministerijai nėra priskirtas atitinkamų pacientų skundų nagrinėjimas. Nors Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų kontrolę taip pat atlieka sveikatos apsaugos ministro paskirti pareigūnai, skundžiamame Ministerijos rašte išdėstyti teiginiai dėl gydytojų A. Š. bei G. S. veiksmų vertinimo nebuvo pagrįsti pastarosios kontrolės duomenimis. Ministerija pareiškėjos kreipimąsi persiuntė Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai bei Valstybiniam psichikos sveikatos centrui, kuris pateikė Ministerijai atsakymo projektą. Todėl skundžiamas raštas šioje dalyje vertinamas kaip Ministerijos nuomonė, neturinti privalomojo ar sprendžiamojo pobūdžio. Remiantis viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu subsidiarumo principu (3 str. 1 d. 7 p.), viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo viešojo administravimo sistemos lygiu, kuriuo jie efektyviausi. Ministerijos veiksmai, pateikiant tik nuomonę dėl šios pareiškėjos skundo dalies, atitiko subsidiarumo principo reikalavimus, nes šiuo atveju pareiškėjos teisė apskųsti sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjų veiksmus tinkamas įgyvendinimas priklauso nuo Tarnybos veiksmų, į kurią pareikšėja kreipėsi, ginčas nagrinėjamas teisme. Komisija atkreipė dėmesį į sprendimo ydingumo, nenurodant jame apskundimo tvarkos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši aplinkybė nesutrukdė pareiškėjai pasinaudoti savo teise į gynybą, Komisija nenustatė pagrindo teigti, kad apskundimo tvarkos nenurodymas turi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui ar gali būti pagrindu jį naikinti.

Pareikšėja, nesutikusi su šiuo Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą. Kaip nurodo pati apeliantė, jos keliamo ginčo dalykas – medicininių dokumentų (pažymų) suklastojimas ir neteisėti fizinių ir juridinių asmenų veiksmai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek Komisija, tiek teismas, iš esmės pasisakė dėl ginčo dalyko ir Ministerijos kompetencijos dėl pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. prašyme suformuluotų reikalavimų. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad minėtuose sprendimuose padarytos išvados yra pagrįstos, juose išdėstytų argumentų iš naujo nebekartos.

Pareiškėja nurodo, kad Ministerija, prie kurios įsteigta Tarnyba, yra atsakinga ir už Tarnybos neteisėtus veiksmus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnybos veiksmai nėra šio administracinio ginčo dalykas ir teismas šiuo atveju nenustatė pagrindo išeiti už skundo ribų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Komisija ir teismas, nagrinėdami pareiškėjos skundą dėl Ministerijos sprendimo, pagrįstai nustatė, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos 2014 m. birželio 18 d. prašymą savo kompetencijos ribose ir pareiškėjos teisių nepažeidė.

EŽTT praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių pareiškėjos naudai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo sprendimas nemotyvuotas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas šiuo sprendimu sprendė dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus psichikos sveikatos centro teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Vertinant apeliantės argumentus, kad teismas sprendime nepažymėjo, kad pareiškėja prašė, nustačius baudžiamojo nusikaltimo požymius, informuoti apie tai prokurorą, pažymėtina, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 str.), priimti atskirąją nutartį dėl pareigūnų, institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų asmenų, kurie pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus (ABTĮ 108 str.), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109, 108 straipsniai suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiuose straipsniuose, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiuose straipsniuose nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 109 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėja, manydama, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių, turi teisę pati kreiptis į prokurorą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Ministerijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkamai, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo, o nenustačius neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų nėra pagrindo spręsti žalos atlyginimo klausimo.

Atsižvelgiant į tai, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį dėl apeliantės nurodytų argumentų ar kitų priežasčių, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos F. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė