Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2014-06-18 kreipėsi į Ministeriją bei Valstybinę medicininio audito inspekciją. Rašte nurodė, kad nuo 2009 m. prieš pareiškėjos asmenį vyksta sisteminės turto prievartavimo, fizinio seksualinio ir psichologinio teroro nusikalstamos veikos, tačiau nusikaltimus padarę asmenys nėra nustatyti. Tokia situacija susiklostė dėl neteisėtų gydytojų veiksmų, prievarta priskiriant pareiškėjai psichikos ligų diagnozes be pareiškėjos sutikimo, grasinant patalpinti ją į psichiatrijos ligoninę, nesuteikiant pareiškėjai informacijos apie jai priskiriamą sveikatos būklę, ligos diagnozę, nesupažindinant su atitinkamais įrašais dokumentuose, pažeidžiant pareiškėjos teises į laisvę ir asmens neliečiamybę, buto neliečiamybę. Pareiškėjos teigimu, nė viename medicininiame įraše nėra pareiškėjos sutikimo minėtiems gydytojų veiksmams ir pareiškėjos asmens sveikatos patikrinimui bei vertinimui. Nėra aišku, kokiu pagrindu tokia diagnozė buvo nustatyta, jeigu pareiškėja nebendravo su psichiatru; ligoninėje pareiškėja prašė toksikologo konsultacijos, kuri jai nebuvo suteikta. Pareiškėja taip pat skundėsi Greitosios medicinos pagalbos psichiatrės G. S. ir policijos pareigūnų veiksmais. Pažymėjo, kad 2014-03-27 bendruoju pagalbos telefonu pranešė apie žaginimo ir seksualinio prievartavimo faktą, paaiškino įvykio aplinkybes ir nurodė, jog greitosios medicinos pagalbos jai nereikės bei kad ji yra pasirengusi vykti į Valstybinę teismo medicinos tarnybą ekspertizei. Tačiau atvykę policijos pareigūnai neatliko jokių įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiosios apklausos bei kitų procesinių veiksmų, o be pareiškėjos sutikimo į privatų butą iškvietė greitąją medicininę pagalbą su psichiatre G. S., kuri psichologiškai smurtaudama, neleido pareiškėjai baigti rašyti pareiškimo. Pareiškėja pabrėžė nenorėjusi kalbėti su atvykusia psichiatre, prašiusi išeiti ją iš buto, taip esą pareikšdama nesutikimą, kad jai būtų teikiama tokio specialisto pagalba. Pasak pareiškėjos, greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelėje pateikta melaginga informacija apie pareiškėjai suteiktą pagalbą; gydytojos pateikta pareiškėjos psichinės būsenos ir elgesio simptomatika akivaizdžiai prieštarauja pareiškėjai prievarta priskirtai diagnozei – „F 06 Organiniai nuotaikos sutrikimai. Haliucinozė“; tokios diagnozės nepagrįstumą įrodo ir medžiagoje Nr. 18-At-00856-14 esantys medicininiai dokumentai, liudijantys objektyvius lytinio nusikaltimo požymius. Pareiškėjos teigimu, piktnaudžiaudami savo tarnybine padėtimi, policijos pareigūnai paviešino žinomai klaidingą informaciją apie pareiškėjos psichinę būklę, kreipėsi dėl įrašų psichikos sveikatos centro įskaitoje buvimo. Tokiais veiksmais yra pažeistos pareiškėjos konstitucinės ir paciento teisės. Dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados pareiškėja nurodė, kad nusikalstama veika prieš ją buvo įvykdyta 2014-03-26, o policijos užduotį Valstybinei teismo medicinos tarnybai pareiškėja gavo tik 2014-04-10. Iš specialisto išvadoje pateiktos informacijos galima daryti išvadą, kad apžiūros objektas buvo tik vizuali apžiūra, kurios nepakako nustatyti giluminiams smurtiniams sužalojimams, jų priežastims ir padarymo būdui. Pareiškėjos manymu, specialisto išvadoje yra prieštaravimų, ginčytinų ar nemotyvuotų išvadų (nurodo konkrečias specialisto išvados vietas) (b. l. 28–33).

Ministerija 2014-07-25 priėmė sprendimą Nr. (1.1.36-11)4-2956, kuriame nurodė, jog nagrinėdama pareiškėjos laiške keltus klausimus, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų medikų veiksmuose nenustatė. Išaiškino, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos, pažeidžiant pacientų teises atlyginimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje (b. l. 52–53).

Pareiškėja, nesutikdama su Ministerijos Sprendimu, 2014-09-01 su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014-06-18 prašymą (b. l. 16–19).

Byloje ginčas kilęs dėl Ministerijos Sprendimo ir Komisijos 2014-09-23 sprendimo Nr. 3R-357(AG-303/04-2014) teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėja taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014-06-18 skundą. Be to, prašė priteisti 300 000 Eur neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, kuri formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų numatytais atvejais – ją įgyvendina sveikatos apsaugos ministrui pavestose valdymo srityse (Ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-24 nutarimu Nr. 926 (toliau – ir Nuostatai)). Nuostatų 10 punkte nustatyta, kad Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka šias funkcijas: asmens sveikatos priežiūros srityje (10.1 punktas); rengia asmens sveikatos priežiūros srities Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų projektus (10.1.1. punktas); įstatymų numatytais atvejais nustato asmens sveikatos priežiūros veiklos poreikius, sveikatos priežiūros išteklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) reikalavimus (10.1.2. punktas); kontroliuoja, kaip įgyvendinama valstybės politika asmens sveikatos priežiūros srityje ministerijai pavaldžiose įstaigose (10.1.3. punktas); organizuoja asmens sveikatos priežiūros licencijavimą (10.1.4. punktas); organizuoja asmens sveikatos priežiūros specialistų poreikio planavimą ir kvalifikacijos tobulinimą (10.1.5. punktas).

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad į Ministeriją kreipėsi ne dėl informacijos pateikimo (b. l. 42), o prašydama iš esmės ištirti prievartinės psichikos diagnozės paskyrimo situaciją Ligoninėje ir GMPS. Pažymėtina, kad tiek iš pareiškėjos skundo Ministerijai, tiek iš skundo teismui matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su jai nustatyta diagnoze ir siekia, jog ji būtų panaikinta.

Sveikatos priežiūros įstaigų ir specialistų veiksmų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas apskundimo ir žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), kurio 23 str. 2 dalyje nustatyta, jog pacientas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, turi teisę pateikti skundą, laikydamasis šiame įstatyme nustatyto pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos turinio ir formos reikalavimų. Į pacientų skundus nagrinėjančias valstybės institucijas pacientai turi teisę kreiptis tik nepatenkinti skundų nagrinėjimu sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje, jų manymu, jų teisės buvo pažeistos (Įstatymo 23 str. 6 dalis). To paties įstatymo 7 str. 2 dalyje nustatyta, kad sveikatos priežiūros specialistas pagal savo kompetenciją privalo paaiškinti pacientui įrašų jo medicinos dokumentuose prasmę. Jeigu paciento reikalavimas yra pagrįstas, netikslius, neišsamius, dviprasmiškus duomenis arba duomenis, nesusijusius su diagnoze, gydymu ar slauga, sveikatos priežiūros specialistas per 15 darbo dienų turi ištaisyti, papildyti, užbaigti, panaikinti ir (ar) pakeisti. Sveikatos priežiūros specialisto ir paciento ginčą dėl įrašų jo medicinos dokumentuose ištaisymo, papildymo, užbaigimo, panaikinimo ir (ar) pakeitimo sprendžia sveikatos priežiūros įstaigos vadovas. Taigi, Įstatymas nustato galimybę ištaisyti neteisingus, netikslius įrašus paciento medicininėje dokumentacijoje. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja su skundu dėl jai nustatytos diagnozės (ir kitais prašymais) kreipėsi į Ligoninės vadovą (b. l. 26). Ligoninės vadovas 2014-04-07 raštu Nr. S-2855(1.18) informavo pareiškėją, jog išanalizavus surinktą medžiagą ir įvertinus medicinos dokumentacijoje esančius įrašus, duomenų klastojimo fakto nenustatė, o 2011-10-06 pareiškėjos būklė buvo įvertinta ir diagnozuota tinkamai (b. l. 27).

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 str. 1 d. 2 punkte nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę atlieka Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Tarnyba, be kitų atliekamų funkcijų, pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų; vykdo pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę; nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus (Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-09-07 įsakymu Nr. V-839, 10.38, 10.40, 10.47 punktai). Taip pat Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos apraše, kuriame specialiai reglamentuojama pacientų skundų dėl galimai nekokybiškai sveikatos priežiūros įstaigų suteiktų paslaugų nagrinėjimo procedūra, įtvirtinta, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas – Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams (4.1 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog būtent Tarnyba, o ne Ministerija yra kompetentinga nagrinėti pareiškėjos skundą dėl jai galimai neteisėtai nustatytos psichinės diagnozės.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja su 2014-06-18 prašymu kreipėsi į Tarnybą (Komisijos byla, b. l. 86), kuri 2014-07-04 raštu pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti. Informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad pareiškėja Tarnybos priimtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014-12-18 sprendimu pareiškėjos skundo netenkino (Administracinė byla Nr. I-9225-208/2014, proceso Nr. 3-61-3-03616-2014-6). Pareiškėja, nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, apskundė jį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Iš pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja pasinaudojo aukščiau paminėtomis teisės aktų nuostatomis ir VšĮ Greitosios medicinos pagalbos ir VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės medikų veiksmus dėl jai paskirtos diagnozės apskundė teisės aktų nustatyta tvarka.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiami Ministerijos bei Komisijos sprendimai yra priimti tinkamai taikant teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos F. I. skundas dalyje dėl sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau teismas sprendžia, jog būtina pažymėti ir atkreipti Ministerijos dėmesį, jog LVAT jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas ar netinkamas išaiškinimas nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant, ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas (LVAT 2008-08-07 nutartis adm. byloje Nr. AS146-423/2008).