Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-804-116-2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-31
Bylos Nr.: 1A-804-116-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-41-1-00835-2012-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vaclovas Iždonas (pirm.), Bronius Zalaga, Gražvydas Poškus
Nukentėjusysis: K. S.
Nuteistasis: L. P., G. K., M. G.
Civilinis ieškovas: Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos
Advokatai: Algirdas Zakrasas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-804-116/2013Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00835-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.; 1.2.26.2.1.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.2.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.7.1.; 2.1.2.7.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.1.14.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 31 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

kolegijos teisėjų Gražvydo Poškaus, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvidui,nukentėjusiajam K. S., jo atstovui G. S.,gynėjams advokatams Algirdui Zakrasui, Nainai Lanzbergienei,nuteistiesiems L. P., G. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. G., L. P. ir G. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams,

vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, M. G. įpareigotas per bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei nebuvimas nesusijęs su darbu ar mokymusi, ir per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

Žemesnės instancijos teismas

L. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams,

vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, L. P. įpareigotas per bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei nebuvimas nesusijęs su darbu ar mokymusi, ir per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

G. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams,

vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 5 punktais, G. K. įpareigotas per bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jei nebuvimas nesusijęs su darbu ar mokymusi, ir per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista nukentėjusiajam K. S. solidariai iš M. G., G. K. ir L. P. 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista civiliniam ieškovui – Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos – solidariai iš M. G., G. K. ir L. P. 423,52 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista nukentėjusiojo K. S. atstovams pagal įstatymą A. S. ir G. S. lygiomis dalimis iš M. G., G. K. ir L. P. 2 000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (iš kiekvieno kaltinamojo – po 666,66 Lt).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G., L. P. ir G. K. nuteisti už tai, kad 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., viešoje vietoje – ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčiniu įžūliu elgesiu, bendrais veiksmais, t. y. L. P. suėmus nukentėjusiajam K. S. už skruostų ir juos tampant kitų žmonių akivaizdoje, po to kumščiu suduodant nukentėjusiajam K. S. į veidą bei pargriaunant jį ant žemės, bendrai spardydami kojomis ir suduodami 3 kartus į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiajam K. S. sužalojimus: galvos smegenų sukrėtimą, nubrozdinimą ir kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvą kairės akies vokuose, muštinę žaizdą viršutinėje lūpos gleivinėje, juosmens sumušimą, sukėlusį lokalų skausmingumą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą; G. K. spiriant nukentėjusiajam M. K. 1-2 kartus į pilvo sritį, G. K. ir M. G. kumščiu suduodant nenustatytą skaičių smūgių M. K. į veidą, sukėlė nukentėjusiajam M. K. fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo pakeisti jam Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, paskiriant prokuroro pasiūlytą bausmę – baudą.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis nuteistas už nesunkaus nusikaltimo, už kurį numatytos kelios alternatyvios bausmės, t. y. viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, padarymą. Pažymi, kad skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teigia, kad nors nuosprendyje nurodyta, jog skirdamas bausmes, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis pirmą kartą padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, tiek tyrimo metu, tiek teisme davė parodymus ir paaiškino, kaip viskas vyko, dėl kilusių pasekmių nuoširdžiai gailėjosi, pripažino, kad savo veiksmais padarė nukentėjusiajam K. S. turtinę bei neturtinę žalą (tačiau mažesnę, nei nurodyta), kurią nuoširdžiai ketina atlyginti, ir paskyrė jam per griežtą bausmę.

Apelianto teigimu, nors jis nuosprendžio priėmimo metu mokėsi (duomenys neskelbtini) kolegijoje ir tuo metu niekur nedirbo, tačiau teismas, parinkdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis studijas (duomenys neskelbtini) kolegijoje jau baigia ir 2013 m. liepos mėnesį gavęs bakalauro studijų baigimo diplomą, ketindamas padengti savo veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam bei susimokėti prokuroro per baigiamąsias kalbas pasiūlytą baudą, susirado darbą Airijoje, autoservise. M. G. teigia, kad teismas, skirdamas jam laisvės apribojimą su nurodytais įpareigojimais, užkirto jam kelią įsidarbinti susirastoje darbo vietoje užsienyje – Airijoje, kur ketino gavęs diplomą išvykti dirbti. Nurodo, kad jis yra suinteresuotas kuo greičiau atlyginti savo veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam, todėl ketino nedelsdamas po mokslų baigimo važiuoti į Airiją ir kuo greičiau pradėti dirbti, kur jam yra garantuota darbo vieta autoservise su nemažu darbo užmokesčiu, kadangi, kaip žinoma, Lietuvoje jis, ką tik baigęs mokslus ir neturėdamas darbinės patirties, tokio darbo su tokio dydžio atlyginimu negautų. Be to, darbo paieškos Lietuvoje užtruktų, nes prieš tai jis jau ieškojosi darbo Lietuvoje, tačiau jo negavo. Taip pat teigia, kad Airijoje jis ketino ne tik dirbti, bet ir koledže tęsti studijas, susijusias su informacinėmis technologijomis. Kadangi, prokuroras pasiūlė jam skirti bausmę – 20 MGL dydžio baudą, jis su tuo sutiko, ir paskutiniojo žodžio metu nebeakcentavo, kad, siekdamas atlyginti padarytus nuostolius, planuoja nedelsdamas išvykti į Airiją ir ten įsidarbinti. Pažymi, kad Airijoje taip pat gyvena ir dirba jo tėvai.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog jis ketina dirbti Airijoje, kur jau yra susiradęs darbą, yra suprantama, jog jis negalės būti namuose nuo 23.00 val. iki 7.00 val., taipogi, negalės vykdyti ir teismo įpareigojimą išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis M. G. prašo peržiūrėti bausmės skyrimo jam pagrindus, atsižvelgti į bausmės paskirtį, nes bausme siekiama ne tik nubausti kaltą asmenį bet ir padėti jam pasikeisti. Kaip nurodo baudžiamasis kodeksas, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau jam paskirtas laisvės apribojimas su paskirtais įpareigojimais, nors realiai laisvės iš jo ir neatima, tačiau faktiškai užkerta jam kelią dirbti susirastoje darbo vietoje, gauti atlyginimą ir kuo greičiau atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, o taip pat, paskyrus jam kaip bausmę baudą (kaip siūlė prokuroras), kuo greičiau ją atlikti, nes planavo ją taip pat nedelsdamas sumokėti ir daugiau niekada nenusikalsti. Apelianto teigimu, aplinkybę, kad jis nevengs sumokėti paskirtos baudos, patvirtina tai, jog ir anksčiau jis laiku susimokėjo jam paskirtas administracines baudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Nuteistasis M. G. atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo paskirtas ir solidariai iš jo, t. y. M. G., taip pat G. K. ir L. P. priteistas nukentėjusiajam K. S. 6 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas jo nuomone, yra ganėtinai didelis, neatitinkantis nei susiklosčiusios teismų praktikos, nei jo dabartinės turtinės padėties. Nurodo nenumanantis, kaip ir kada, negalėdamas įsidarbinti ir dirbti savo susirastoje darbo vietoje, jis galėtų tokio dydžio žalą atlyginti, kuri, kaip žinoma, yra ne galutinė, nes be šios dar reikia atlyginti ir civiliniam ieškovui - Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistą 423, 52 Lt dydžio turtinę žalą bei nukentėjusiojo K. S. atstovams pagal įstatymą A. S. ir G. S. priteistą 2 000 Lt dydžio sumą turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti, o tuo atveju, jei teismas nuspręstų palikti civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, remiantis protingumo ir sąžiningumo principais, jį sumažinti.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, nepadarė. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, teisėjas, priimdamas nuosprendį, neatsižvelgė į jo duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, neteisingai vertino kitų asmenų duotus parodymus bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes, rėmėsi neišsamiai atlikto tyrimo rezultatais, ne objektyviais įrodymais, o suinteresuotų liudytojų parodymais, bei prielaidomis, kurias pats teismas suformavo nuosprendyje. Dėl to, jis buvo nepagrįstai apkaltintas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu ir nuteistas.

L. P. manymu, teismas, vertindamas byloje nepilnai nustatytas įvykio aplinkybes bei išsamiai neišanalizuodamas visų bylos aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, ir tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Skunde pažymima, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiojo K. S. nemušė, jam nespyrė ir jokių smūgių nesudavė. Savo kaltę jis pripažino ir šiuo metu pripažįsta ne dėl to, kad sumušė nukentėjusįjį K. S., o dėl to, kad tik nestipriai suėmęs K. S. už skruostų, juos patampė. Be to, teigia, kad nenorėdamas veltis į konfliktus ir muštynes, jis pasakė, jog čia tik vaikai ir nereikia jų mušti. Nurodo, kad šią aplinkybę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino apklausti liudytojai.

Nuteistojo manymu, tyrimo byloje metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad į kiemą atbėgo ir kiti, tyrimo metu nenustatyti, asmenys, vienas iš jų – R. J. su pagaliu, kurie ir sumušė kartu su juo atvykusį G. K., galėjo tai padaryti ir nukentėjusiajam K. S.. Teigia, jog tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyti visi nukentėjusįjį K. S. sumušę asmenys, patvirtino ir prokurorė 2013 m. sausio 23 d. surašiusi nutarimą atskirti tyrimą į kitą dėl nenustatytų asmenų, dalyvavusių sumušant K. S.. Teigia, kad jis K. S. į veidą nesudavė, pastarajam kažkas trenkė į veidą už jo (L. P.) nugaros, jam stovint netoli K. S., tačiau kas sudavė jis pasakyti negali, nes pats nematė. Kadangi jis stovėjo prieš K. S., todėl mano, kad dėl to jis ir galėjo pamanyti, kad tai jis (L. P.) jam sudavė ranka į veidą. Kadangi viskas vyko labai greitai, jis, pajutęs, kad kažkas iš už jo nugaros trenkė K. S. į veidą, pats užsidengė galvą, nes kaip tik tuo metu jam pačiam buvo sutvirtinti dantys ir, bijodamas, kad jo nesužeistų, nubėgo link automobilio. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad jo atlikti veiksmai K. S. atžvilgiu – paimant jam už skruostų, pastarajam tokių kūno sužalojimų tikrai sukelti negalėjo. Apelianto teigimu, jo kaltė grindžiama neįvertinus nei jo, nei kitų asmenų parodymų, be to, byloje apklausti liudytojai – K. S. pažįstami, jie visi yra iš vieno kiemo, pažįsta vieni kitus, todėl mano, kad jie yra suinteresuoti duoti byloje vienodus parodymus. Taip pat teigia, kad atvykdamas į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, jis tikslo sutrikdyti viešąją tvarką neturėjo, paprasčiausiai važiavo kartu su draugais. Nurodo, kad aplinkybę, jos jis neturėjo jokio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką, patvirtina ir tai, kad jis, kilus sambrūzdžiui, pasakė, kad „čia yra vaikai ir nereikia jų mušti“. Be to, tai kad jis neturėjo jokio tikslo veltis į konfliktus ir muštynes, patvirtina ir tai, kad jis, pajutęs, jog kažkas iš už jo nugaros sudavė K. S., nepuolė muštis, o užsidengęs galvą, apsisukęs nubėgo link automobilio. Mano, kad jo veiksmai suimant ir patampant K. S. už skruostų, galėtų būti vertinami nebent kaip įžeidžiantis kabinėjimasis, ir tai būtų administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 174 straipsnyje (Nedidelis chuliganizmas), o ne nusikalstamos veikos padarymas.

Pasak L. P., teismo nuosprendyje yra daromos prielaidos ir spėjimai, kaip viskas galėjo vykti, o ne nustatyta reali situacija, kaip iš tikro viskas vyko, tuo pažeidžiant reikalavimą įrodymus vertinti visumoje, tiek kaltinančius, tiek teisinančius. Dėl to teismo išvados pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pažymi, kad nusikaltęs asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis, o visos iškylančios abejonės turėtų būti aiškinamos kaltinamųjų naudai.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad teisme jis nurodė, jog su Valstybinei ligonių kasai prie sveikatos apsaugos ministerijos 423, 52 Lt dydžio ieškiniu dėl nukentėjusiojo K. S. gydymo jis sutiko, nors ir galvojo, kad savo veiksmais tokių sužalojimų K. S. tikrai negalėjo padaryti. Mano, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas, dėl tokių savo veiksmų jis labai gailisi ir sutinka padengti šį ieškinį.

L. P. nurodo nesutinkantis su teismo solidariai iš jo, M. G. ir G. K. priteistu nukentėjusiajam K. S. 6 000 Lt dydžio civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti ir 2 000 Lt dydžio advokato išlaidų atlyginimu ir prašo šioje dalyje civilinį ieškinį atmesti. Mano, kad civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelis, neatitinkantis nei susiklosčiusios teismų praktikos, nei jo turtinės padėties, priteistas neatsižvelgus net į tai, kad padaryti kūno sužalojimai K. S. nesukėlė jokių liekamųjų sveikatos sutrikdymo pasekmių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti, o tuo atveju, jei teismas nuspręstų palikti civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, remiantis protingumo ir sąžiningumo principais, jį sumažinti.

Skunde apeliantas nurodo, kad nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, jis nepadarė. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, teisėjas, priimdamas nuosprendį, neatsižvelgė į jo duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, neteisingai vertino kitų asmenų duotus parodymus bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes, rėmėsi neišsamiai atlikto tyrimo rezultatais, ne objektyviais įrodymais, o suinteresuotų liudytojų parodymais, bei prielaidomis, kurias pats teismas suformavo nuosprendyje. Dėl to, jis buvo nepagrįstai apkaltintas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu ir nuteistas, be to, jam buvo paskirta griežta bausmė.

Apelianto manymu, teismas, vertindamas byloje nepilnai nustatytas įvykio aplinkybes bei išsamiai neišanalizuodamas visų bylos aplinkybių, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, ir tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Skunde nuteistasis pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nurodo, kad jis nei nukentėjusiojo K. S., nei nukentėjusiojo M. K. nemušė, jiems nespyrė ir jokių smūgių nesudavė. Priešingai, šio įvykio metu jis pats buvo sumuštas atbėgusių nenustatytų vaikinų. Mano, kad tyrimo byloje metu nebuvo atsižvelgta į tai, kad į kiemą atbėgo ir kiti, tyrimo metu nenustatyti asmenys, vienas iš jų – R. J. su pagaliu, kurie ir sumušė tiek jį, tiek, mano, galėjo tai padaryti ir nukentėjusiems K. S. bei M. K.. Be to, tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyti visi nukentėjusįjį K. S. sumušę asmenys, patvirtino ir prokurorė 2013 m. sausio 23 d. surašiusi nutarimą išskirti tyrimą į kitą dėl nenustatytų asmenų, dalyvavusių sumušant K. S.. Mano, kad jo kaltė grindžiama neįvertinus tiek jo, tiek kitų parodymų, be to, byloje apklausti liudytojai yra nukentėjusiųjų K. S. ir M. K. pažįstami, jie visi yra iš vieno kiemo, pažįsta vieni kitus, todėl mano, kad yra suinteresuoti duodami byloje parodymus.

Taip pat G. K. nurodo, kad atvykdamas į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, jokio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką neturėjo, paprasčiausiai važiavo kartu draugais, kur jo draugas norėjo su kažkuo pakalbėti. Bekalbant iš kiemo atėjo dar vaikinų, kurie jį patį iš už nugaros užpuolė ir kažkuo sudavė, po šių veiksmų jis parvirto. Teigia, kad įvykio metu jis pats nukentėjo, buvo suspardytas. Galėjo būti, kad bandydamas ištrūkti iš užpuolikų, jis nukentėjusiajam M. K. ir sudavė, tačiau jis neturėjo jokio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką ar kažką sumušti. Priešingai, jis norėjo ištrūkti iš mušančių jį patį. Be to, apelianto teigimu, nukentėjusiojo K. S. atžvilgiu jis apskritai jokių veiksmų neatliko ir negalėjo atlikti, nes prie jo net nebuvo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nuteistojo G. K. manymu, teismas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam K. S. priteisė nepagrįstai. Taip pat nurodo nesutinkantis su teismo solidariai iš jo, L. P. ir M. G. nukentėjusiajam K. S. priteistu 6 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimu, ir 2 000 Lt dydžio advokato išlaidų atlyginimu ir prašo šioje dalyje civilinį ieškinį atmesti. Mano, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra aiškiai per didelis, neatitinkantis nei susiklosčiusios teismų praktikos, nei jo turtinės padėties, priteistas neatsižvelgiant net į tai, kad padaryti kūno sužalojimai K. S. nesukėlė jokių liekamųjų sveikatos sutrikdymo pasekmių.

Pasak apelianto, teismo nuosprendyje yra daromos prielaidos ir spėjimai, kaip viskas galėjo vykti, o ne nustatyta reali situacija, kaip iš tikro viskas vyko, tuo pažeidžiant reikalavimą įrodymus vertinti visumoje, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, dėl to, teismo išvados pripažįstant jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, yra nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pažymi, kad nusikaltęs asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis, o visos iškylančios abejonės turėtų būti aiškinamos kaltinamųjų naudai.

Teismo posėdyje nuteistieji L. P. ir G. K., taip pat jų ir nuteistojo M. G. gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras, nukentėjusysis K. S., jo atstovas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų M. G., L. P. ir G. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus, jiems paskyrė teisingas bausmes ir teisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus.

Dėl nuteistųjų L. P. ir G. K. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką.

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).

Pagal ATPK 174 straipsnį nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo – sudėtis neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus. BK 284 straipsnio 1 dalis įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus). Be to, vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijų yra padariniai. Tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu ir kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra būtinas šio nusikaltimo sudėtyje įtvirtintų padarinių kilimas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2013).

Nors tiek L. P., tiek G. K. savo skunduose neigia padarę nusikaltimą, kurį yra nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, jų kaltė pažeidus viešąją tvarką įrodyta byloje surinktais ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų teismo įvertintais įrodymais.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo K. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), pastarasis nurodė, kad 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., jis kartu su draugais A. M., M. K. ir R. M. buvo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme. Kartu buvo G. Z. ir R., kurios pavardė prasideda skiemeniu „(duomenys neskelbtini)“. Merginoms einant link jų, jis matė, kad R. kalba telefonu. R. pasakė, kad ją ketina sumušti L. draugai. Vienu metu R. savo telefoną padavė A. M.. Ką pastarasis kalbėjo, jis (K. S.) negirdėjo, tačiau iš A. atsakymų suprato, kad jam yra grasinama. A. su juo kalbėjusio asmens nuraminti nepavyko, pokalbis buvo baigtas. A. grąžino R. telefoną ir jie liko stovėti prie automobilio „VW Passat“. R. pasakė, kad L. ant jos supyko už tai, kad ji nepakvietė pastarosios į gimtadienį. Maždaug po 40-50 minučių jie pamatė pro įvažiavimą į kiemą įeinančius ne mažiau kaip 10 jam nepažįstamų vaikinų, kurie ėjo tiesiai link jų. R., pamatęs vaikinus, ėmė bėgti. Kažkas iš ateinančiųjų šūktelėjo „ar jau bėgi išsigandęs, gaidy“. Priėję vaikinai juos apsupo, o merginos, kartu ir su vaikinais atėjusi L., liko už juos apsupusių vaikinų nugarų. Vienas iš atėjusių jaunuolių nieko nesakęs ranka trenkė keletą kartų M. per veidą. Kitas nepažįstamas jaunuolis A. pasakė, kad jį pažįsta ir liepė kalbėti už visus. A. pasakė, kad jis čia gyvena ir čia yra jo kiemas. Tuomet tas pats vaikinas, kalbėjęs su A., priėjęs prie jo (K. S.) pasakė, kad čia vieni vaikai ir sugriebęs jam už skruostų, pradėjo juos tampyti. Kai jis nustūmė jaunuolio rankas ir pasakė, kad užteks tampytis, jaunuolis atsakė „ką užteks“ ir kumščiu trenkė jam į veidą. Po smūgio jis nugriuvo ir prarado sąmonę. Kai atsigavo, jaunuolių jau nebebuvo. Vėliau iš savo mamos ir aplinkinių kalbų sužinojo, kad jis parvirtęs buvo spardomas. Taip pat nurodė, kad jis įvykio metu buvo labai išsigandęs, pamatęs atbėgančią jaunuolių grupę, suprato, kad geruoju nesibaigs. Kai vienas iš jaunuolių ėmė tampyti jam už skruostų, jis pajuto didelį pasityčiojimą iš jo ir pažeminimą prieš draugus. Kadangi jo kiemas yra apsuptas 7 daugiabučių namų, mano, jog tai galėjo matyti ir kaimynai (1 t. 27-27, 30, 159 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis K. S. nurodė ir teisiamojo posėdžio metu. Jis patvirtino, kad L. P. agresyviai nusiteikęs priėjo prie A. ir paklausė „ką čia veiki?“, o po to paėmęs jam (K. S.) už skruostų pasakė, kad čia vieni vaikai. Kai jis pabandė nustumti L. P. rankas, pastarasis jam trenkė į skruostą ir jis neteko sąmonės. Tą momentą, kai jis nugriuvo prie automobilio, matė jo mama. Dar vienas iš vaikinų praeidamas trenkė M. Jis jautėsi pažemintas, savaitę gydėsi ligoninėje, juto fizinį skausmą (2 t. 155-156 b. l.). Šiuos nukentėjusiojo K. S. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais nėra pagrindo.

Iš byloje esančių asmens parodymo atpažinti protokolų matyti, kad nukentėjusysis K. S. nurodė G. K., kaip labai panašų į vieną iš jaunuolių, kuris 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., jo namų kieme, kai jis buvo sumuštas, buvo kartu su jaunuoliais, kurie atbėgo į kiemą, tačiau iki to momento, kol jis prarado sąmonę, jam smūgių nesudavė, skruostų netampė. G. K. jis atpažino iš veido bruožų ir rudos dėmės prie nosies kairėje pusėje (1 t. 160-162 b. l.). Taip pat K. S. iš veido bruožų ir ūgio atpažino L. P., kaip asmenį, kuris 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., jo namų kieme tampė jį už skruostų ir trenkė kumščiu, ir jis po šio smūgio prarado sąmonę (163-165 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad K. S. padaryti šie kūno sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, nubrozdinimas ir kraujosruva kaktos kairėje pusėje, kraujosruva kairės akies vokuose, muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, juosmens sumušimas, sukėlęs lokalų skausmingumą. Sužalojimai padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val.), šiems sužalojimams padaryti reikėjo keturių smūgių bukais kietais daiktais. Sužalojimai nėra būdingi kritiminei traumai, K. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 22-23 b. l.).

Nukentėjusiojo K. S. atstovė pagal įstatymą A. S. teisiamajame posėdyje parodė, jog tąkart išgirdo kieme šurmulį ir pro langą pamatė, kad jos vaiką ir jo draugus (jie buvo keturiese), lanku yra apstoję kiti jaunuoliai, kurių buvo keturi. Matė, kaip vienas iš jaunuolių sudavė smūgį K. S. ir jis nugriuvo. Tuomet prasidėjo smūgių lavina rankomis ir kojomis. Ji bėgdama į lauką prie durų sutiko atbėgantį A. Išbėgusi į lauką, sutiko atbėgantį vieną iš kaltinamųjų. Jis, sakydamas necenzūrinius žodžius, ėjo link jos ir kilstelėjo ranką. Tai buvo G. K.. Jai pradėjus šaukti, vaikinai ėmė skirstytis. Nors buvo daugiau žmonių, tačiau smūgiavo keturi vaikinai, kurie buvo prie automobilio. Jos sūnus patyrė baimę, apie 2 mėnesius juto skausmus, nepatogumus, buvo pažemintas prieš draugus, nelankė mokyklos, pablogėjo jo atmintis, sutriko miegas, atsirado nerimas (2 t. 160-161 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu A. S. iš veido bruožų, tamsių trumpai kirptų plaukų atpažino G. K. kaip vaikiną, kuris 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., užsimojo jai trenkti, tačiau ji atsitraukė ir smūgio išvengė (1 t. 156-158 b. l.).

Iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes, kurias nurodė nukentėjusysis K. S., nurodė ir nukentėjusysis M. K.. Nukentėjusysis M. K. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), kad 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., jam kartu su draugais K. S., A. M., R. M. ir keliomis iš matymo pažįstamomis merginomis būnant namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, jis pamatė link jų ateinančius apie 10 nepažįstamų jaunuolių. Jaunuoliams priėjus prie jų, vienas ėmė kabinėtis prie K., o kitas tuo metu sudavė jam (M. K.) porą kartų į veidą. Vaikinas, kuris kabinėjosi prie K., pradėjo jam tampyti už skruostų, o K. sudavus per rankas, kad pastarasis atstotų, tas pats vaikinas puolė prie K. ir sugriebė už rūbų. Tuomet tas pats vaikinas, kuris jam (M. K.) buvo sudavęs smūgius į veidą, vėl pradėjo ant jo pulti, jie susistumdė ir parkrito ant žemės. Vaikinams atėjus į kiemą, jis labai išsigando, nes pastarieji buvo nusiteikę agresyviai, buvo už jį vyresni, sportiško sudėjimo. R. M. juos pamatęs iš karto pabėgo. Jaunuoliams juos apsupus, jis (M. K.) pasijuto nesaugiai. Vienas iš jaunuolių jam spyrė 1-2 kartus į pilvo sritį, po to kumščiu sudavė kelis smūgius į veidą. Dėl jaunuolių elgesio jis pajuto ne tik fizinį skausmą, bet ir didelį pasityčiojimą, pažeminimą prieš draugus. Anksčiau minėtų jaunuolių nepažinojo, tąkart juos matė pirmą kartą (1 t. 42-43, 170 b. l.). Teisiamajame posėdyje M. K. nurodė, kad įvykio metu kartu su jais buvo merginos, kurių vardai R., G. ir E. R. pasakė, kad jai grasina draugė, nes jos ji nepakvietė į gimtadienį. Sutemus į jų kiemą atvyko 10-15 vaikinų ir juos apsupo. L. P. ėmė tampyti K. S. už skruostų, o po to jam smogė. Kitas vaikinas, kuris buvo mažo ūgio, spyrė jam (M. K.) į dubenį, jį puolė kartu su kitais 3 ar 4 vaikinais. Jį mušė M. G. ir G. K.. Kai jis nugriuvo, vaikinai jį spardė, sudavė stiprius smūgius į šonus. Jis (M. K.) tempė G. K. nuo K., kad mažiau pultų. Išbėgus į lauką K. mamai ir jai pradėjus šaukti, vaikinai atsitraukė (2 t. 156 b. l.). Asmens parodymų atpažinti metu M. K. atpažino L. P. kaip asmenį, 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., buvusį kartu su kitais nepažįstamais jaunuoliais, kai buvo sumuštas jis ir K. S., ir tampiusį K. S. už skruostų (175-177 b. l.). Taip pat iš veido bruožų ir ūgio atpažino G. K., kaip asmenį, kuris 2012 m. gegužės 19 d., apie 22.30 val., jo namų kieme spyrė jam į pilvo sritį (178-180 b. l.).

Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų A. M., G. Z., R. M., R. S., G. Š. parodymai. Liudytojas A. M. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad L. P. tampė K. S. už skruostų, o po to ranka trenkė K. į veidą. Tai pamatęs, jis (A. M.) pabėgo, galvojo, kad ir jam klius. L. P. buvo agresyvus (1 t. 55-56 b. l., 2 t. 157 b. l.). Liudytoja G. Z. nurodė mačiusi, kaip vienas iš vaikinų pradėjo tampyti K. už skruostų, o po to trenkė taip, kad K., kuris buvo atsirėmęs į automobilį, nukrito ant žemės. Tada tas pats vaikinas pradėjo spardyti K. kojomis, prie jo prisijungė dar kokie 4 vaikinai ir visi spardė gulintį K. Vaikinų buvo apie 10, tarp jų buvo visi trys kaltinamieji. Pasirodžius K. mamai, vaikinai pagrasino ir jai. Vaikinai taip pat grasino M. K. ir jam trenkė. Ji buvo išsigandusi (1 t. 64-65 b. l., 2 t. 158-159 b. l.). Liudytoja R. S. taip pat patvirtino, kad K. S. mušė trys ar keturi vaikinai, K. suklupus, jie pradėjo pastarąjį spardyti. Iš atėjusių į kiemą vaikinų ji pažino M. G., L. ir M. U.. Ji buvo labai išsigandusi, nežinojo, ką daryti (1 t. 69-71 b. l., 2 t. 156-157 b. l.). Tai, kad vaikinai K. S. sudavė smūgius į veidą ir kitas kūno vietas, nurodė ir liudytoja. G. Š.. Ji taip pat nurodė, kad pamačiusi, jog K. yra mušamas, labai išsigando (1 t. 66-68 b. l., 2 t. 161 b. l.).

Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų ir anksčiau paminėtų liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, be to, juos patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, todėl netikėti šių liudytojų parodymais vien dėl to, kad jie yra K. S. ir M. K. pažįstami, kaip savo skunduose pabrėžia apeliantai, nėra jokio pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir motyvuotai nurodė, kodėl vienais parodymais remiasi, o kitais – ne.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, įskaitant ir nuteistųjų parodymus, įvykio priežastimi tapo nuteistojo M. G. draugės L. Ž. ir R. S., kuri tuo metu buvo su nukentėjusiaisiais, konfliktas dėl to, kad pastaroji L. Ž. nepakvietė į gimtadienį. Kaltinamieji į kiemą (duomenys neskelbtini), atvyko ne geranoriškai nusiteikę išsiaiškinti jiems rūpimas aplinkybes, o agresyviai nusiteikę, jų buvo daugiau negu nukentėjusiųjų ir jie iš karto, nesant tam jokio pagrindo, pradėjo naudoti fizinį smurtą. Nors nuteistasis L. P. neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam K. S., nuteistasis G. K. neigia sudavęs smūgius nukentėjusiesiems K. S. ir M. K., byloje neginčijamai nustatyta, kad L. P. viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, tampė K. S. už skruostų, jam sudavė smūgį į veidą, ir, pastarajam nugriuvus ant žemės, kartu su kitais nuteistaisiais K. S. spardė ir taip pastarajam nežymiai sutrikdė sveikatą, o ne tik „nestipriai suėmęs K. S. už skuostų, juos patampė“, kaip nurodo savo skunde. G. K. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, spyrė nukentėjusiajam M. K. į pilvą, sudavė jam kumščiu į veidą ir taip pastarajam sukėlė fizinį skausmą, taip pat kartu su kitais nuteistaisiais K. S. nuo L. P. smūgio pargriuvus ant žemės, jį spardė. Nors apeliantai teigia, kad jie tikslo sutrikdyti viešąją tvarką neturėjo, važiavo kartu su draugais, nes jų draugas norėjo su kažkuo pasikalbėti, bylos duomenys patvirtina, kad jie veikė dėl menkavertės dingsties, viešoje vietoje, buvo agresyviai nusiteikę, pasirinko tokį veikimo būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenė rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Kaip jau minėta, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai parodė, kad nuteistųjų veiksmai juos labai išgąsdino, o nukentėjusieji dar ir patyrė didelį pažeminimą.

Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, patvirtinančioms, kad L. P. ir G. K. prieš nukentėjusiuosius viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, dėl menkavertės dingsties vartojo smurtą, taip įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdydami viešąją tvarką, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. P. bei G. K. kaltais ir juos nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, tenkinti L. P. prašymą ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal ATPK 174 straipsnį, kaip administracinį teisės pažeidimą, nėra teisinio pagrindo. Nors L. P. skundo teiginį, kad jis atėjęs į įvykio vietą pasakė, kad čia tik vaikai, patvirtina ir nukentėjusiojo K. S. bei byloje apklaustų liudytojų parodymai, tačiau, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, tai L. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, nepaneigia. Nuteistųjų L. P. bei G. K. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia ir jų nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti visi K. S. sumušę asmenys ir, kad prokurorės 2013 m. sausio 23 d. nutarimu, ikiteisminis tyrimas nenustatytų asmenų atžvilgiu buvo atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą (1 t. 192 b. l.). Kaip jau minėta, nuteistųjų L. P. ir G. K. kaltė padarius minėtą nusikaltimą įrodyta byloje surinktų ir nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų įvertintų įrodymų visuma, o ne paremta prielaidomis ir spėjimais, kaip skunduose nepagrįstai teigia apeliantai.

Dėl nuteistiesiems M. G. ir G. K. paskirtų bausmių

Kaip teisingai savo skunde pažymėjo nuteistasis M. G., BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Taip pat pažymima, kad konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. G., atsižvelgė į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą (BK 284 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau nebuvo teistas (2 t. 58 b. l.), yra baustas administracine tvarka (2 t. 61-62 b. l.), nedirba (2 t. 63, 64 b. l.), mokosi (duomenys neskelbtini) kolegijoje, į policijos įskaitą neįrašytas, dėl jo elgesio nusiskundimų negauta (2 t. 65 b. l.). Taigi, neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė, kad jis nusikaltimą padarė pirmą kartą, jo veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai.

M. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, M. G. nurodo, kad jis ir tyrimo metu, ir teisme davė parodymus, paaiškino, kaip viskas vyko, dėl kilusių pasekmių nuoširdžiai gailėjosi, pripažino, kad nukentėjusiajam K. S. savo veiksmais padarė turtinę ir neturtinę žalą, kurią ketina atlyginti.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009). Taigi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu pastarasis savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru.

Jei kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą, tai yra aplinkybė, apibūdinanti nusikalstamos veikos subjektą ir parodanti jo požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika jam padarytą žalą.

Atsižvelgusi į tai, kad M. G. savo kaltę pripažino tik iš dalies, nenurodė visų esminių įvykio aplinkybių, nukentėjusiųjų neatsiprašė, neatlygino nukentėjusiajam nė dalies žalos, nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte numatytų aplinkybių nepripažino M. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu M. G. nedirbo, o mokėsi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai M. G. gali būti pasiekti paskyrus jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, savo dydžiu artimą šios bausmės vidurkiui, ir paskyrė jam tinkamus įpareigojimus. Nors savo skunde nurodydamas, kad teismas jam paskyrė neteisingą bausmę, apeliantas teigia, kad jis rado darbą Airijoje, tačiau jokie bylos duomenys šio teiginio nepatvirtina. Teismo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad M. G. pirmosios instancijos teisme net neužsiminė apie savo ketinimus baigus mokslus išvykti dirbti į užsienį. Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad jis teismui nenurodė, jog nedelsiant planuoja išvykti į Airiją ir ten įsidarbinti, nes sutiko su prokuroro siūloma bausme – bauda, pažymima, kad, kaip teisingai nurodė ir pats M. G., įstatymas prokurorui suteikia teisę siūlyti kaltinamiesiems skirtinas bausmes, tačiau bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo M. G. skundą ir keisti nuosprendį dalyje, kurioje jam paskirta bausmė, nėra teisinio pagrindo.

Skirdamas bausmę nuteistajam G. K., teismas įvertino tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau nebuvo teistas (1 t. 109-110 b. l.), yra baustas administracine tvarka (35-37 b. l.), dirba (2 t. 40 b. l.), (duomenys neskelbtini) rajono PK tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, kad G. K. nėra įrašytas į policijos profilaktinę įskaitą, 2009 m. kovo 21 d. buvo gautas pareiškimas, kad jis tyčia išdaužė (duomenys neskelbtini) mokyklos lango stiklą, tačiau jokių kitų jį kompromituojančių duomenų nėra (2 t. 39 b. l.). G. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad G. K. nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ( BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslai G. K. gali būti pasiekti paskyrus jam laisvės apribojimą, savo dydžiu artimą šios bausmės vidurkiui, ir BK 48 straipsnio 6 dalies 1 bei 5 punktuose numatytus įpareigojimus. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis G. K. savo skunde tik paminėjo, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, tačiau šio teiginio visiškai neargumentavo.

Dėl neturtinės žalos ir išlaidų už advokato darbą priteisimo

Kaip jau minėta, nuteistieji M. G., L. P. ir G. K. savo skunduose nurodė, kad teismo priteista suma – 6000 Lt – nukentėjusiajam K. S. neturtinei žalai atlyginti, yra per didelė. Teigia, kad toks priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka nei susiklosčiusios teismų praktikos, nei jų turtinės padėties. L. P. ir G. K. taip pat pažymėjo, kad padaryti kūno sužalojimai K. S. jokių liekamųjų sveikatos sutrikdymo pasekmių nesukėlė, bei nurodė, kad per didelė yra ir priteista 2000 Lt suma išlaidoms už advokato darbą atlyginti.

Pažymima, kad vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiojo K. S. atstovas pagal įstatymą G. S. sūnaus interesais pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti K. S. iš visų kaltinamųjų solidariai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat prašė priteisti jam (G. S.) 2000 Lt turėtų išlaidų už advokato darbą (1 t. 141-143). Skundžiamu nuosprendžiu teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė K. S. solidariai iš M. G., G. K. ir L. P. 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteisė iš M. G., G. K. ir L. P. lygiomis dalimis 2000 Lt nukentėjusiojo K. S. atstovams pagal įstatymą jų turėtų išlaidų už advokato darbą apmokėti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgęs į ginamos vertybės specifiką ir šiam klausimui spręsti reikšmingų kriterijų visumą: į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir sveikatos sutrikdymo mastą, taip pat į tai, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis jautė ne tik fizinį skausmą, buvo gydomas ligoninėje, bet ir patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų – baimę, sukrėtimą pažeminimą. Teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, įvertino ir tą aplinkybę, kad byloje nėra duomenų apie liekamuosius reiškinius K. S. fizinei sveikatai, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgė į teismų praktiką to paties pobūdžio bylose. Atsižvelgęs į visas minėtas aplinkybes, teismas nukentėjusiajam vietoje prašytų 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteisė 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Dar labiau mažinti nukentėjusiajam K. S. priteistos neturtinės žalos dydį ar apskritai netenkinti civilinio ieškinio nėra teisinio pagrindo.

Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Be to, bylos duomenys liudija, kad nuteistieji yra jauni darbingi asmenys, taigi, teigti, kad jie neturi galimybės atlyginti iš jų priteistą neturtinę žalą, nėra pagrindo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo K. S. atstovas pagal įstatymą ikiteisminio tyrimo metu pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad jis advokatei V. Savickienei už teisines paslaugas sumokėjo 2000 Lt (1 t. 147 b. l.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė lygiomis dalimis iš visų nuteistųjų 2000 Lt nukentėjusiojo K. S. atstovams pagal įstatymą jų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistųjų M. G., L. P. ir G. K. apeliacinius skundus.

Kolegijos pirmininkas Vaclovas IždonasTeisėjai Gražvydas PoškusBronius Zalaga