Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas, ir R. G.) teismui paduotu skundu prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 1000 Eur neturtinės žalos, patirtos per kalinimo laikotarpį nuo 2020 metų kovo mėnesio, atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 1 sektoriaus karantino patalpose.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. bausmę atliko kameroje Nr. 2 (uždarosios zonos patalpa), kurios plotas 36,43 kv. m., joje buvo iki 8 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,55 kv. m. gyvenamojo ploto. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- ir EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, todėl nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad maži pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, nes jų plotas buvo tik trys metrai ant trijų metrų, ir į šį kiemą sueidavo keturi asmenys.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 18-21 punktuose. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta reikalavimų bendram pasivaikščiojimo kiemo plotui, taip pat nenustatyta vienam kalinamam asmeniui tenkančio ploto norma, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto yra atmetami.

Dėl rūkymo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad patalpoje buvo rūkoma, kas kenkė sveikatai. Dėl rūkymo kiemeliuose negalėjo eiti pasivaikščioti.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2015 m. liepos 3 d. redakcija, galiojo iki 2021 m. sausio 1 d., toliau- ir Tabako kontrolės įstatymas) yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Be to, ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau– ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos 134:2015 7 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas turi būti organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Įvertinus aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad teisės aktai įtvirtina draudimą rūkyti patalpose, kuriose nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, įpareigojimą rūkymui įrengti specialias patalpas (vietas) ir iškabinti jas nurodančius užrašus ar ženklus.

Iš Pravieniškių PN-AK atsiliepimo matyti, kad gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir jose nerūkoma, o pasivaikščiojimo kiemeliai nėra gyvenamosios patalpos. Už rūkymą gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems yra skiriamos nuobaudos. Nuteistųjų laikomų uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, tabako gaminiai saugomi specialiai tam įrengtose užrakinamose spintelėse, esančiose uždarojoje zonoje ir išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius. Nuteistajam pageidaujant būti kiemelyje atskirai nuo rūkančių nuteistųjų, pareigūnai į tai atsižvelgia ir paskiria jį į laisvą kiemelį. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes jie pilnai atitinka teisinį reglamentavimą, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad nebuvo nustatyta duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl buvimo kitame pasivaikščiojimo kiemelyje atskirai nuo rūkančių nuteistųjų. Taip pat, pažymėtina, kad nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjas nustatyta tvarka būtų informavęs Pravieniškių PN-AK administraciją apie jo gyvenamojoje patalpoje konkrečius rūkančius asmenis ir dėl to jam keliamus nepatogumus, o atsakovo atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs. Atsižvelgus į tai, konstatuojama, kad atsakovės atstovas, siekdamas įgyvendinti Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą ir užtikrinti, jog pataisos įstaigoje būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje, veikė tinkamai ir neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl ventiliacijos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo įrengta ventiliacija, todėl sklido netinkamas kvapas.

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad 1 sektoriaus kameroje Nr. 2 veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui galima vėdinti ir per langus. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjo teiginiai kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo įrengta ventiliacija atmestini kaip neįrodyti.

Lietuvos higienos norma Nr. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad 1 sektoriuje kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atskirti sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Įvertinus tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.