- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-22
- Bylos Nr.
- e2S-173-894/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02469-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Urbanavičiūtė
- Atsakovas
- E. K.
- Ieškovas
- Ž. K.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. K. ieškinį atsakovui E. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Ž. K. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui E. K. (toliau – ir atsakovas) prašydama nustatyti nepilnamečio vaiko E. K. (toliau – ir vaikas) gyvenamąją vietą su vaiko motina ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikui, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 330,00 Eur nuo 2023 m. spalio 1 d. iki vaiko pilnametystės, ir 9 405,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį per laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d.
2. Ieškinyje ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – vaiko laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove bei priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikui po 250,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas išlaikymo vaikui neteikia jau trejus metus. Šiuo metu vaikas faktiškai gyvena su ieškove, ieškovę su vaiku sieja glaudus ryšys, tačiau atsakovas grasina vaiką iš jos atimti ir negrąžinti. Prievarta vaiką atskyrus nuo motinos (ieškovės), tai vaikui galėtų sukelti negrįžtamus neigiamus padarinius.
4. Atsakovas atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. spalio 17 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones - nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nustatė nepilnamečio vaiko E. K. gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikui po 250,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę.
6. Teismas nustatė, kad šalių vaikas yra gimęs Švedijos Karalystėje, tačiau yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo gyvenamoji vieta 2013 m. balandžio 11 d. deklaruota Lietuvoje, kartu su ieškove. Dešimties metų vaikas gebantis išsakyti nuomonę, apklaustas vaiko teisių apsaugos institucijoje išsakė savo pageidavimą gyventi kartu su ieškove. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė trukdytų vaikui palaikyti ryšį su atsakovu. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir vaiko motyvuoti paaiškinimai rodo, kad ieškovės prašymas nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ja yra pagrįstas, be to, tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymui pritarė ir motyvuotą išvadą byloje pateikusi vaiko teisių apsaugos institucija.
7. Teismas nustatė, kad atsakovas į bylą nepateikė įrodymų apie išlaikymo teikimą vaikui, t. y. nepaneigė ieškovės teiginių, jog atsakovas paskutinius trejus metus prie vaiko išlaikymo neprisidėjo. Teismas, įvertinęs, kad bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, padarė išvadą, jog nepriteisus laikino išlaikymo, gali nukentėti vaiko interesai – nepilnametis vaikas gali likti be normaliam auginimui, lavinimui ir vystymuisi reikiamų lėšų. Teismo vertinimu, 250 Eur/mėn. iš atsakovo priteistinas laikinas išlaikymas užtikrins būtinuosius vaiko poreikius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Atskirajame skunde atsakovas prašė panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodė tokius argumentus:
Atsiliepimas
1.1. Atsakovas nesutinka, kad jis buvo visiškai nusišalinęs nuo vaiko priežiūros. Vaikas Švedijoje augo su abiem tėvais, lankė mokyklą. Vaikas didesnę laiko dalį gyveno ir leido laisvalaikį su atsakovu ir buvo jo išlaikomas. Vaikas Švedijoje turėjo lankyti ketvirtą klasę. Vien faktas, kad vaikas nuo rugsėjo pradėjo lankyti mokyklą Lietuvoje, nesudaro pagrindo ieškovės prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti;
1.2. Abi šalys prisidėjo prie vaiko išlaikymo Švedijoje, bet ieškovė pakankamai laiko vaikui skirti negalėjo dėl darbo, todėl vaikas daugiau laiko praleisdavo su atsakovu;
1.3. Vaikas į Lietuvą atvyko kasmetinių vasaros atostogų, o ne persikėlė gyventi su ieškove. Ieškovės vaiko išvežimas į Lietuvą nebuvo suderintas su atsakovu;
1.4. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ir dabar vaikas gyvena atskirai nuo motinos, nes yra paliktas pas močiutę Marijampolėje, o ieškovė toliau gyvena ir dirba Švedijoje. Ieškovė negali įgyvendinti motinos valdžios Lietuvoje. Tiek ieškovė, tiek jos motina neturi pastovių pajamų Lietuvoje;
1.5. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, o vaikas grąžintas į jam įprastą socialinę aplinką pas atsakovą, kur jis galėtų saugiai gyventi ir matytis bei bendrauti su abiem tėvais;
1.6. Atsakovas nėra grasinęs ieškovei, siekęs atimti vaiką iš motinos ar bandęs kitaip apriboti jų bendravimą. Atsakovas 2023 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Švedijos policiją dėl vaiko pagrobimo, svarsto kreiptis į kompetentingas institucijas vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų;
1.7. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, netinkamai rūpinasi ir auklėja vaiką, kad aplinka, kurioje nepilnametis vaikas auga su atsakovu yra nesaugi, kelianti vaikui grėsmę;
1.8. Ieškovė iš esmės siekia eliminuoti jos žodinio susitarimo su vaiko tėvu sąlygas. Iš neteisėtų veiksmų jokie ieškovės teisėti lūkesčiai negali susiformuoti;
1.9. Paskirtos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes šiuo konkrečiu atveju yra pažeidžiamos tiek nepilnamečio vaiko, tiek jo tėvo interesai. Vaikas be jokios svarbios priežasties ar grėsmės buvo paimtas iš jam saugios socialinės aplinkos, kurioje gyveno visą gyvenimą. Ieškovės prašymas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos su ieškove nustatymo šioje proceso stadijoje yra nepagrįstas;
1.10. Kyla pagrįstų abejonių, ar nagrinėjama byla priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, nes tiek vaiko, tiek abiejų jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo iš tikrųjų ne Lietuvos Respublikoje, bet Švedijos Karalystėje.
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašė atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
2.1. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad šiuo metu jų nepilnametis vaikas faktiškai gyvena Lietuvoje su motina (ieškove). Nėra ginčo, kad ieškovė ir atsakovas bendro ūkio neveda bei netvarko jau daugiau nei ketverius metus. Atsakovas atskirajame skunde iš esmės neneigia fakto, kad išlaikymo savo sūnui jis neteikia. Priešingai, jis deklaruoja, kad apskritai neturi pareigos prisidėti prie vaiko išlaikymo;
2.2. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos – ieškovė ir šalių vaikas yra išreiškę norą gyventi Lietuvoje, o atsakovas siekia vaiką sugrąžinti gyventi į Švediją. Aplinkybė, kad vaiko tėvai nepalaiko draugiškų santykių ir tarpusavyje nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos bei jo išlaikymo, nesuteikia pagrindo vaiko teisės į stabilią gyvenamąją aplinką ir kasdienių poreikių tenkinimo užtikrinimo apribojimui;
2.3. Pateikdamas atskirąjį skundą, atsakovas tiesiog siekia išvengti pareigos išlaikyti savo nepilnametį sūnų;
2.4. Skundžiama nutartis priimta pagrįstai, siekiant užtikrinti, jog iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, t. y. kad būtų patenkinti vaiko poreikiai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
11. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu (reg. Nr. DOK-47536) pateikė pareiškimo Švedijos policijai kopiją su vertimu, pažymas ir SMS žinučių ieškovei kopijas, ir atskirai pateikė dokumentus dėl vaiko mokymosi ir gydymosi su vertimais (reg. Nr.DOK-28278).
12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
13. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas (-i) priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
14. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, pažymi, kad atsakovo įrodymai jau yra Marijampolės apylinkės teismo byloje dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, kuri yra tvarkoma elektronine forma. Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl gali remtis ir minėtoje Marijampolės apylinkės teismo byloje esančiais įrodymais, kiek tai yra reikalinga nagrinėjamam klausimui dėl laikinos šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir laikino išlaikymo priteisimo vaikui tinkamai išspręsti. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai neprijungtini.
Dėl nutarties (ne)pagrįstumo
15. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - dėl nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui iš skyrium gyvenančio tėvo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo (nes tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo).
17. Atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo neteisėtumas yra nepagrįstumas iš esmės yra grindžiamas neteisėtu, neturint atsakovo sutikimo, ieškovės vaiko išvežimu iš jam saugios socialinės aplinkos, ir Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių bylą neturėjimu.
18. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šalys yra nepilnamečio vaiko E. K., gimusio (duomenys neskelbtini), (toliau – vaikas) tėvai. Šalys ir vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Vaikas gimė Švedijoje. Atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Švedijoje. Ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Švedijoje, tačiau ieškovė 2023 m. liepos 13 d. kartu su vaiku grįžo į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui. Byloje nėra duomenų, kad šalys gyventų kartu. Ieškovės teigimu, ji su atsakovu kartu negyvena apie 4,5 metų, vaikas faktiškai gyvena su ieškove.
19. Nagrinėjamu atveju byloje egzistuoja tarptautinis elementas, atsižvelgiant į tai, kad vaiko tėvas nuolat gyvena užsienio valstybėje, o vaiko motina ir vaikas iki 2023 m. liepos 13 d. taip pat nuolat gyveno toje pačioje užsienio valstybėje. Nuo vaiko ir motinos sugrįžimo į Lietuvą iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo (2023 m. spalio 10 d.) praėjo trys mėnesiai.
20. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nesvarstė, ar turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą, kartu ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pasisakęs, kad laikinąsias apsaugos priemones paprastai taiko teismas, turintis jurisdikciją spręsti klausimą iš esmės, tačiau tam tikrais atvejais (kai tai skubu, būtina ir apibrėžta laike) laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir teismas, kuriame dar tik sprendžiamas jurisdikcijos nustatymo klausimas (Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalgos išvadų 10 p., AC-43-1).
21. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybe (Švedija), priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų pobūdžio yra aktualūs ES teisės šaltiniai: 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr.2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau - reglamentas ,,Briuselis II bis“) (dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) (dėl reikalavimo priteisti išlaikymą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis).
22. Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti jurisdikcijos pagrindai yra grindžiami įvairiais – tiek objektyviaisiais, tiek subjektyviaisiais, nuo bylos šalių valios priklausančiais, kriterijais (pvz., 8 straipsnyje įtvirtintas bendrasis jurisdikcijos pagrindas grindžiamas objektyvia aplinkybe – vaiko nuolatine gyvenamąja vieta, tuo tarpu 12 straipsnio (jurisdikcijos prorogacija) įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas priklauso, be kita ko, nuo byloje dalyvaujančių asmenų pritarimo teismo, į kurį ieškovas kreipėsi su ieškiniu, jurisdikcijai, 13 straipsnyje numatyta vaiko buvimo vietos jurisdikcija). Bendroji jurisdikcija reikalavimui dėl išlaikymo nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a, b punktai). Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 21-22 punktuose nurodytas tarptautinės teisė normas, jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą gali turėti tiek Švedijos, tiek ir Lietuvos teismai. Pažymėtina, kad klausimas dėl bylos jurisdikcijos nėra šios apeliacijos dalykas ir dėl jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimus turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas. Pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje (prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pareikštas ieškinio pareiškime) pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai duomenų tinkamai jurisdikcijos klausimui išspręsti.
24. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-357/687/2018, yra nurodęs, kad šeimos byloje, turinčioje tarptautinį elementą, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinio civilinio proceso teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnis nustato, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir jurisdikcijos spręsti klausimą iš esmės neturintis teismas, jei yra būtina skubiai imtis priemonių jo veiklos teritorijos valstybėje esančiam vaikui apsaugoti. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos. Reglamentas „Briuselis II bis“ nedetalizuoja, kokios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės teisę.
25. Pažymėtina, kad ir Išlaikymo reglamento 14 straipsnio nuostatose numatyta, jog valstybės narės teismams gali būti paduotas prašymas dėl tokių laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurios yra galimos pagal tos valstybės teisę, taikymo, net jeigu pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.
26. Ieškovė prašymą nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja iš esmės grindžia aplinkybe, kad atsakovas grasina vaiką iš jos paimti, todėl prievarta vaiką atskyrus nuo ieškovės, tai vaikui galėtų sukelti neigiamus padarinius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šie ieškovės teiginiai savaime nereiškia grėsmės esminiams vaiko interesams, priešingai – iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas yra kreipęsis į Švedijos policiją su pareiškimu dėl vaiko pagrobimo ir svarsto galimybę kreiptis dėl nepilnamečio vaiko pagrobimo svarsto kreiptis į kompetentingas institucijas vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - 1980 m. Hagos konvencija), kadangi laiko, kad vaiko išvežimas ir buvimas Lietuvoje yra neteisėtas.
27. Šie duomenys rodo, jog šalių vaikas galėjo būti perkeltas iš vienos valstybės į kitą be kito tėvo sutikimo. Siekdama užkirsti kelią tokiam vaiko grobimui, tarptautinė bendruomenė tiek 1980 m. Hagos konvencijoje (10 straipsnis), tiek reglamente „Briuselis II bis“ (10 straipsnis) įtvirtino, kad, esant neteisėtam vaiko išvežimui ir (ar) laikymui, jurisdikciją tėvų pareigų bylose išlaiko iki išvežimo buvusios vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybės teismas. Jurisdikcija paprastai išlaikoma vienerius metus nuo vaiko neteisėto išvežimo. Per šį laikotarpį turėtų būti išsprendžiamas tiek vaiko grąžinimo į jo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos valstybę klausimas, tiek tėvų pareigų, globos teisių klausimas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų tam tikroje valstybėje. Nagrinėjamu atveju nuo vaiko išvežimo yra praėję šeši mėnesiai.
28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės, į kurią yra neteisėtai atvežtas vaikas, teismas turi teisę spręsti tik dėl vaiko grąžinimo, o sprendimą globos teisių byloje priima jurisdikciją turintis vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos iki išvežimo valstybės teismas. Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovas kreipėsi (nurodė, kad tik ketina tai padaryti) dėl neteisėtai išvežto vaiko sugrąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, tačiau ši aplinkybė yra reikšminga svarstant klausimą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes, esant neteisėtam vaiko išvežimui, teismas Lietuvoje negali spręsti tėvų pareigų klausimo.
29. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. liepos 23 d. sprendime byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17) pripažino, jog Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį (teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad nacionalinės priemonės, trukdančios tėvo ir vaiko bendravimui, prilygsta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. saugomos teisės apribojimui. Sprendime nurodyta, kad Lietuvos teismų sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriais buvo nustatyta laikinoji nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su motina, padėjo stiprinti vaiko prisirišimą prie motinos gyvenamosios vietos ir padidino tikimybę, kad būtent ši gyvenamoji vieta ir taps nuolatinė, siekiant užtikrinti stabilų vaiko gyvenimą. Teismas nurodė, jog tokio pobūdžio bylose Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad nacionaliniai teismai nuodugniai įvertintų visą šeimos situaciją, o pareiškėjo atveju sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimti, nenagrinėjant jo argumentų. Tie sprendimai po kiek laiko nulėmė galutinį bylos rezultatą, kai pareiškėjo argumentai jau buvo nebesvarbūs. Nors teismų sprendimai nebuvo savavališki ar akivaizdžiai nepagrįsti, tačiau veiksmingas šeimos gyvenimo gerbimas reikalauja, jog būsimi tėvo ir vaiko santykiai būtų nustatyti atsižvelgiant į aktualias, o ne praeityje buvusias aplinkybes.
30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 26-29 punktuose nurodytus argumentus, sprendžia, kad laikinos vaiko gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas nebuvo būtinas, pagrįstas ir teisėtas.
31. Atskirajame skunde atsakovas iš esmės neneigia ieškovės teiginių, kad išlaikymo savo vaikui neteikia, neginčija iš jo priteisto laikino išlaikymo dydžio. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose - laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimu (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas), yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus.
32. Apeliacinės instancijos teismas įvertina faktą, kad šiuo metu vaikas gyvena su ieškove ir nėra duomenų apie tai, kad atsakovas prisideda prie vaiko išlaikymo. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad tarp šalių kilęs ginčas gali užsitęsti dėl atsakovo siekimo susigrąžinti vaiką gyventi į Švediją, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir nepriteisus laikino išlaikymo, gali nukentėti vaiko interesai – šalių nepilnametis vaikas gali likti be normaliam auginimui, lavinimui ir vystymuisi reikiamų lėšų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje faktinėje situacijoje laikino išlaikymo priteisimas vaikui yra būtinas ir priteistas išlaikymas bylos nagrinėjimo metu užtikrins, kad būtinieji vaiko poreikiai būtų realizuoti, todėl minėta laikinoji apsaugos priemonė yra pritaikyta pagrįstai ir teisėtai.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo keistina iš dalies. Skundžiamos nutarties dalis dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove naikintina ir šioje dalyje klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamos nutarties dalis dėl laikino išlaikymo priteisimo paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. nutartį pakeisti iš dalies, panaikinti nutarties dalį dėl vaiko E. K., gimusio (duomenys neskelbtini), laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) prašymą dėl vaiko E. K., gimusio (duomenys neskelbtini), laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove netenkinti. Kitą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo priteisimo palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.