Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau - Inspekcija) ir mažosios bendrijos (toliau – MB) „4U LT“ 2024 m. rugsėjo 10 d. sudarytą Griovimo darbų rangos sutartį Nr. SU-234; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovo ieškinys, dublikas grindžiami žemiau nurodytais argumentais:

2.1. Ieškovas nurodė, kad Inspekcija 2024 m. rugpjūčio 2 d. paskelbė pirkimą „Savavališkai valstybinės žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatytos nesudėtingojo statinio - tvoros, griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbai“ (toliau – Pirkimas). Nors ieškovo duomenimis Pirkimo procedūrose buvo gauti skundai dėl Pirkimo sąlygų, tačiau jų net neišnagrinėjus atsakovės 2024 m. rugsėjo 10 d. sudarė Griovimo darbų rangos sutartį Nr. SU-234 (toliau – Pirkimo sutartis), kurios 2.1 punktu susitarė atlikti žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), pastatyto II (antros) grupės nesudėtingojo statinio - tvoros, griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus. Ieškovo įsitikinimu Pirkimo sutartis prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies 2 punktui, Civilinio kodekso 1. 80 straipsniui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 26 straipsnio 4 daliai, Konstitucijos 23 straipsniui bei skaidrumo, sąžiningumo principams.

2.2. Ieškovas akcentavo, kad nei Pirkimo dokumentuose, nei Pirkimo sutartyje nėra aiškiai ir tiksliai identifikuotos bei atskirtos statinio dalys, kurios yra pirkimo objektu, t. y. kuri iš trijų statinio dalių yra I (pirmos) grupės, o kuri II (antros) grupės. Akivaizdu, kad neidentifikavus skirtingo režimo skirtingų grupių) statinio dalių, nebuvo įmanoma skaidriai įvykdyti Pirkimą ir teisėtai sudaryti Pirkimo sutartį. Inspekcija Pirkimą organizavo ir Pirkimo sutartį su rangovu sudarė išimtinai tik dėl II grupės nesudėtingo statinio griovimo (Bendrųjų ir Specialiųjų sąlygų pavadinimai bei Specialiųjų sąlygų 2.1 punktas, Techninės specifikacijos 1 punktas, Pirkimo sąlygų 5 priede esančio pasiūlymo formos pavadinimas). Tačiau Pirkimo sutartis neteisėtai sudaryta dėl griovimo viso statinio, t. y. ne tik dėl (II grupės), bet ir dėl I (pirmos) grupės statinio, kuris net nebuvo Pirkimo procedūrų objektu. Pirkimo sutartis dėl jos objekto akivaizdžiai prieštarauja jos priedams, specifikacijoms ir darbų kiekių žiniaraščiui bei pačiai pirkimo dokumentacijai. Yra visiškai akivaizdu, kad Pirkimo sutarties sąlygos net neatitinka tikrovės bei yra esmingai klaidinančio pobūdžio, todėl Pirkimo sutartis neatitinka imperatyvaus Viešųjų pirkimų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo, t. y. prieštarauja įstatymui (Civilinio kodekso 1.80 straipsnis) ir todėl yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento.

2.3. Iš VĮ Registrų centras NTR Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad žemės sklypas, kaip ir visos jo naudmenos ir antraeiliai daiktai, priklauso nuosavybės teise valstybei. Tarp ieškovo ir valstybės kilo ginčas dėl nuosavybės, t. y. ieškovas Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr.e2-305-440/2024 reikalauja šio žemės sklypo išformavimo ir nurodyto statinio restitucijos natūra, t. y. ieškovas reikalauja paimti iš valstybės I (pirmos) grupės nesudėtingą statinį ir perduoti ieškovui valdyti nuosavybės teise. Minėta, kad žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) užstatytoje teritorijoje esantis I (pirmos) grupės statinys, neteisėtai atsakovių įtrauktas į Pirkimo sutartį. Todėl yra akivaizdu, kad kol nėra išspręstas restitucijos klausimas, apskritai negalėjo būti sudaryta Pirkimo sutartis, nes dėl statinio nuosavybės teisės yra iškeltas ginčas teisme.

2.4. Ieškovas pažymėjo, kad nei prie Pirkimo dokumentų, nei prie Pirkimo sutarties nėra pateiktas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje numatytas kompetentingo subjekto sprendimas dėl valstybės turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Nėra duomenų apie tai, kad toks sprendimas buvo apskritai priimtas. Nesant šio sprendimo disponavimas valstybės turtu yra imperatyviai draudžiamas. Todėl yra akivaizdu, kad atsakovės neturėdamos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 26 straipsnyje 4 dalyje numatyto sprendimo sudarė aiškiai įstatymo imperatyvioms nuostatom prieštaraujančią Pirkimo sutartį.

2.5. Ieškovas nurodė, kad yra tiesiogiai suinteresuotas šioje byloje, nes 2021 m. liepos 5 d. nutartimi leista nugriauti statinį būtent jo lėšomis. Jeigu būtų laikomasi nutarties rezoliucinės dalies, tai būtų griaunamas tik II (antros) grupės statinys, dėl ko išlaidos tokiam griovimui atitinkamai būtų mažesnės. Specifikacijoje nurodyta, kad natūroje yra trijų dalių ir I ir II grupės statinys, o atsakovės sutartį sudarė dėl visų trijų dalių griovimo. Akivaizdu, kad vienos dalies griovimas (II grupės) kainuotų pigiau, nei visų trijų dalių, kurios nėra II grupės statiniu. Tokiems savo teiginiams pagrįsti ieškovas pateikė specialisto išvadą. Taigi, ieškovas turi tiesioginį suinteresuotumą, nes sutarties vykdymo išlaidos nukreiptos į ieškovą.

2.6. Ieškovas teigia, kad ginčija ne viešąjį pirkimą, o sutartį, kuri neteisėtai sudaryta dėl teisėtai pastatyto I grupės statinio griovimo, nes nėra nei privalomojo nurodymo, nei savavališkos statybos akto, nei teismo nutarties tokį statinį griauti. Ieškovas pateikė specialisto išvadą dėl I grupės nesudėtingo statinio identifikavimo ir pačio statuso. Nurodo, kad atsiliepimu atsakovė Inspekcija nepaneigė ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog ji nustačiusi, kad statinys yra iš trijų dalių I ir II grupės, tiesiog iki šiol taip ir neidentifikavo pirkimo objekto, t. y. nenustatė, kuri dalis yra I grupės, o kuri II grupės statinys, kurį reikia nugriauti. Šis neaiškumas yra akivaizdus, todėl sutartis dėl tinkamai neidentifikuoto objekto negalėjo būti sudaryta ir ginčo objekto griovimo išlaidų negali būti reikalaujama iš ieškovo. Esmė ta, kad atsakovė Inspekcija neteisėtu sandoriu sudarė sąlygas nepagrįstai pasipelnyti iš ieškovo (Civilinio kodekso 6.237 straipsnis), nes sutartimi apimdama didesnes darbų apimtis, nei yra leista teismo nutartimi, sudaro sąlygas nepagrįstai išieškoti iš ieškovo tokios sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas. Taigi nustačius, kad statinys dėl kurio ieškovas reiškia ieškinį ir ginčija sutartį yra ne II grupės, o I grupės statiniu, yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovės sudarė neteisėtą sandorį, nes civilinėje byloje Nr.2VP-375-911/2021 priimtos 2021 m. liepos 5 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kokios grupės statinį leista griauti ieškovo lėšomis. Visi kiti statiniai, kurie neapibrėžti minėtos nutarties rezoliucine dalimi, negali būti naikinami ieškovo lėšomis ir juo labiau neišsprendus šio klausimo su valstybe Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 26 straipsnio tvarka.

2.7. Ieškovas nesutinka, kad 2018 m. privalomas nurodymas turi būti vykdomas taip kaip jame nurodyta, t. y. turi būti nugriauta visa savavališkai pastatyta tvora. Esmė ta, kad privalomajame nurodyme nėra nieko nurodyta, jog turi būti griaunamas ir I grupės statinys, ir kad I grupės statinys yra taip pat savavališkas. Toks Inspekcijos teikiamas plečiamasis privalomojo nurodymo aiškinimas ne tik kad neteisėtai išplečia privalomojo nurodymo turinį, bet ir keičia 2018 m. rugsėjo 7 d. teismo sprendimo civilinėje byloje e2-4206-901/2018 turinį bei esmę, nes minėtoje byloje nagrinėjimo dalyku nebuvo I grupės statinio legalumas. Ieškovas pažymėjo, kad nors statinys pastatytas 2003 m., tačiau nurodytoje byloje teismas II grupės statinio klausimą sprendė taikydamas 2017 m. įsigaliojusius teisės aktus, t. y. kurie net nebuvo aktualūs nei I nei II grupės statinio statybos legalumo vertinimui, o dėl I grupės statinio legalumo nebuvo surašytas joks privalomasis nurodymas ir byloje klausimas dėl I grupės statinio nei buvo įrodinėjimo dalyku, nei nagrinėjimo dalyku. Todėl visas procesas vyko tik dėl II grupės statinio. Tokią išvadą patvirtina ir minėta civilinėje byloje Nr.2VP-375-911/2021 priimtos 2021 m. liepos 5 d. nutarties rezoliucinė dalis, kurioje statinio, kurį reikia nugriauti grupė yra aiškiai ir apibrėžtai įvardinta. Nei Inspekcija, nei teismas 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimu, nei 2021 m. liepos 5 d. nutartimi nenusprendė dėl I grupės statinio teisėtumo ir likimo.