Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-12-29 · Civilinė byla Nr. 2S-1408-516/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-29
Bylos Nr.
2S-1408-516/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Dalia Višinskienė, Petras Jaržemskis
Atsakovas
UAB „Vilniaus energija“
Ieškovas
V.G.
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 124.2.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1408-516/2010Procesinio sprendimo kategorija: 122.2; 122.3; 122.4; 124.2.9 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. gruodžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Višinskienės ir Petro Jaržemskio,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V.G. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl nuostolių atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė V.G. 2009-07-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 220,01 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2009-01-05, 2009-02-18 ir 2009-05-20 kreipėsi į atsakovą su prašymu įrengti karšto vandens skaitiklį. Atsakovas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad yra ne karšto vandens, o tik šilumos tiekėjas. Ieškovė savo lėšomis įsirengė du karšto vandens skaitiklius, dėl to patirdama nuostolius. Ieškovė paaiškino, kad remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d., kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Ieškovės teigimu, ji nėra pasirinkusi jokio konkretaus karšto vandens tiekėjo, todėl jai taikytina ši įstatymo nuostata.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovo muostolių atlyginimą - 220,01 Lt, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas -1 566 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas (pareiškėjas) UAB „Vilniaus energija“ 2010-04-29 kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas atnaujinti procesą byloje pagal ieškovės V.G. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija” dėl nuostolių atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 02 10 sprerndimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjęs šią bylą, teismas padarė klaidą, taikydamas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. ir šį įstatymą lydinčius poįstatyminius teisės aktus bei Lietuvos Respublikos CK nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės santykius, t. y. padarė aiškias teisės normų taikymo klaidas (CPK 366 str. 1 d. 9 p.).

Paaiškino, kad iki 2009-07-01 (ginčo laikotarpio) Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. norma tiesiogai nenumatė, kad karšto vandens apskaitos prietaisus šioje straipsnio dalyje numatytu atveju turi įrengti, prižiūrėti ir atlikti patikrą būtent esamas šilumos tiekėjas. Tokio reikaalvimo iki 2009-07-01 nebuvo numatyta ir Šilumos ūkio įstatymą lydinčiuose teisės aktuose. Taigi teismas negalėjo padaryti išvadą, kad karšto vandens apskaitos prietaisus vartotojų butuose turi įrengti, prižiūrėti ir atlikti patikrą šilumos tiekėjas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą Vilniaus m. 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-675-643/2010 pagal ieškovės V.G. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija” dėl nuostolių atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, priimdamas 2010 02 10 sprendimą, pritaikė reikiamas teisės normas (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, 2009 01 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija, galiojusio tuo metu, kai ieškovė savo bute įsirengė karšto vandens skaitiklį, 15 str. 2 d.). Savo išvadas bylą išnagrinėjusi teisėja pagrindė teisės normos turiniu ir vidiniu savo įsitikinimu. Teismo teigimu, teismų praktika, kuri nurodyta sprendime, nebuvo vienintelis veiksnys, nulėmęs sprendimo esmę. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, 2009 01 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija, 15 str. 2 d. nuostatos gali būti suprastos taip, kaip jas išsisaiškino bylą išnagrinėjusi teisėja. Teismas neperžengė diskrecijos ribų, sprendime išsamiai aprašydamas, kaip ir kodėl išsiaiškino šios teisės normos turinį. Jokios kitos teisės normos nenurodo, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo, 2009 01 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija, 15 str. 2 d. nuostatas reikia suprasti kitaip, negu jas suprato bylą išnagrinėjęs teismas. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovei nurodžius, jog savo lėšomis įsirengusi karšto vandens skaitiklį, kai šį skaitiklį privalėjo įrengti atsakovas, ieškovė patyrė nuostolius, teismas pagrįstai išsprendė šių ieškovės nuostolių atlyginimo klausimą ir spręsdamas šį klausimą, pritaikė reikiamas teisės normas. Proceso atnaujinimas pagal pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, kurios teismo jau yra teisiškai įvertintos, reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą ir tų pačių byloje surinktų įrodymų vertinimą. Tokie veiksmai, teismo nuomone, prieštarautų proceso atnaujinimo instituto prasmei, paskirčiai bei tikslui. Išdėstytos aplinkybės ir teisiniai argumentai yra pagrindas prieiti išvadą, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas. Atsakovo (pareiškėjo) prašyme nėra CPK 366 str. 1 d. 9 p. nurodyto pagrindo procesui atnaujinti, todėl prašymą teismas atmetė, o proceso neatnaujino.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Vilniaus energija“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-05-31 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-675-643/2010.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) LR Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. norma redakcijoje, galiojusioje tuo metu, kai ieškovė kreipėsi į atsakovą prašydama įrengti karšto vandens skaitiklį ir kai ieškovė įrengė šį skaitiklį, nenumatė, jog karšto vandens apskaitos prietaisus šioje straipsnio dalyje numatytu atveju turi įrengti, prižiūrėti ir atlikti patikrą būtent esamas šilumos tiekėjas. Apelianto nuomone, ši norma taip pat nereglamentavo Šilumos ūkio įstatyme numatytos karšto vandens skaitiklių įrengimo, priežiūros ir patikros prievolės įgyvendinimo procedūros. Tačiau karšto vandens skaitiklių įrengimo, priežiūros ir patikros prievolės įgyvendinimo teisinis reguliavimas buvo būtinas. Todėl bylos dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjimo metu Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. nuostatos įgyvendinimui 2009-06-16 Energetikos ministro įsakymu pakeistų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365,366 p. buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2010-01-01. Būtent šiuo laikotarpiu turėjo būti išspręsti visi su aukščiau minėtomis Šilumos ūkio įstatymo bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis ir iš jų kylančiomis pareigomis susiję klausimai. Atsakovo pabrėžia, jog šiuo laikotarpiu vartojai turėjo priimti sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ir karšto vandens pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo ir apie priimtus sprendimus raštu pranešti šilumos ir karšto vandens tiekėjui;

2) spręsdamas ginčą dėl nuostolių atlyginimo pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik esamo tiekėjo prievolės vykdymo aspektą. Tačiau visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 4 d. normos pagrindu vartotojams taip pat atsirado prievolė, susijusi su karšto vandens skaitiklių įrengimu, priežiūra ir patikra – už buto karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą, priežiūrą ir patikrą vartotojų turėjo būti mokamas savivaldybės tarybos Komisijos patvirtintą metodiką nustatytas atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis. Tai yra karšto vandens skaitiklių įrengimo, priežiūros ir patikros prievolės vykdymas yra susijęs su vartotojų prievolės vykdymu. Tačiau bylos nagrinėjimo metu karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis Vilniaus miesto savivaldybės nustatytas nebuvo;

3) pirmosios instancijos teismas peržengė diskrecijos ribas, taikydamas Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. normą, tiesiogiai nenumatančią šilumos energijos tiekėjo pareigos atlikti karšto vandens tiekėjo funkcijas, nesant jo įgyvendinimui teisinio reguliavimo (ypač jei karšto vandens tiekėjo veiklai vykdyti ginčo laikotarpiu kompetentingų institucijų nebuvo nustatyta ir iš vartotojų nebuvo renkama jokių mokesčių).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė V.G. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-05-31 nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas galiojančius teisės aktus, teisingai nustatė, jog atsakovas yra karšto vandens tiekėjas. Nurodo, jog individualios karšto vandens tiekimo sutarties su atsakovu ieškovė nėra sudariusi, sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais nuo karšto vandens įrenginių prijungimo prie karšto vandens tiekėjo įrenginių datos. Be to, apeliantas neneigia, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai. Be to, kad apeliantui yra pareiga įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus yra nurodyta ir poįstatyminiuose teisės aktuose.

Ieškovė pabrėžia, jog ji, kaip vartotojas santykyje su apeliantu, turėjo pagrindą manyti, jog atsakovas įrengs karšto vandens apskaitos prietaisus. Aplinkybės, kad savivaldybės tarybos ar kitos institucijos nepagrįstai vilkins terminą įrengti ieškovei nebuvo žinomos ir jų neprivalėjo žinoti, nes vadovavosi aukštesnę galią turinčiais teisės aktais – Šilumos ūkio įstatymu ir Vyriausybės nutarimu.

Svarbi aplinkybė, jog 2009-07-03 jau įsigaliojus 2009-07-01 Šilumos ūkio įstatymo redakcijai, atsakovas dar kartą raštu atsisakė įrengti karšto vandens skaitiklį. Be to, šį įstatymo redakcija buvo priimta dar 2009-05-12, t.y. beveik 1 mėnuo iki ieškovė įsirengė karšto vandens skaitiklius.

Šalies argumentai

Ieškovė taip pat nurodo, jog LAT, išnagrinėjęs kelias analogiškas bylas, suformavo teismų praktiką, kurioje pripažino šilumos tiekėją karšto vandens tiekėju.

Kiti apelianto argumentai (kad už karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą turėjo būti mokamas mokestis) nesudaro pagrindo teigti, kad buvo padaryta aiški teisės taikymo klaida.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose nuostatas.

Proceso atnaujinimo institutas įstatymų leidėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007; 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008). Dėl to procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą kasacine tvarka išnagrinėtose bylose yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu.

Nurodyti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Dėl to bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-843/2003; 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2004).

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Aiškindamas šią teisės normą LAT yra konstatavęs, kad, įstatyme neįvardijus, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka laikytina vertinamąja, jos turinį konkrečiu atveju turi atskleisti prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Pabrėžtina, jog aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas. Kartu pažymėtina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010).

Bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-02-10 sprendimu patenkino ieškovės V.G. ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 220,01 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1566 Lt bylinėjimosi išlaidas (55-58). Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, kadangi jo nuomone yra padaryta Šilumos ūkio įstatymo ir jį lydinčių poįstatyminių teisės aktų, o taip pat CK nuostatų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymo bei nuostolių atlyginimo klausimus, aiški taikymo klaida (b.l. 61-65). Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti procesą civilinėje bylioje pagal ieškovės V.G. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl nuostolių atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b.l. 91-92).

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas peržengė diskrecijos ribas, taikydamas Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. normą, tiesiogiai nenumatančią šilumos energijos tiekėjo pareigos atlikti karšto vandens tiekėjo funkcijas, nesant jos įgyvendinimui teisinio reguliavimo, bei CK 4.85 str. nustatyta tvarka priimto vartotojų sprendimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį atsakovo argumentą laiko neteisėtu bei nepagrįstu.

Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį karšto vandens tiekėjas yra juridinis asmuo, tiekiantis karštą vandenį vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatyta, kad šilumos įrenginys – techninių priemonių kompleksas, skirtas šilumai ir (ar) karštam vandeniui gaminti, transportuoti ar kaupti. Taigi šilumokaitis yra tas įrenginys, kuriame gaminamas karštas vanduo. Nuo šio įrenginio daugiabučio namo gyventojams tiekiamas karštas vanduo. Pagal LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 78 punktą karšto vandens tiekėjas pagal karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį tiekia (pristato ir parduoda) pastato savininkui – karšto vandens vartotojui kompleksinį produktą – karštą vandenį, kurį sudaro šaltas vanduo ir šiluma jam sušildyti iki teisės aktuose nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Taigi teisėjų kolegijos teigimu, šioje teisės akto normoje apibrėžta, kad nuo šilumokaičio tiekiamas ne šaltas vanduo ir šiluma atskirai, bet jau kitas – kompleksinis produktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi (2008-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-530/2008), kad už karštą vandenį, kaip kompleksinį produktą, su atsakovu, kaip karšto vandens tiekėju, atsiskaito vartotojai, sumokėdami jam už šaltą vandenį karšto vandens paruošimui ir šilumą šalto vandens iki nustatytos karšto vandens temperatūros pašildymui bei šios temperatūros palaikymui (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymas Nr.4-261 „Dėl mokėjimo už šilumą pranešimo formos patvirtinimo“). Šis ūkio ministro įsakymas galioja, vadinasi, atsiskaitymų tvarka nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog Šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. įstatymo Nr. IX-1565 redakcija) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo – pardavimo sutartį. Šioje įstatymo normoje siekiama įtvirtinti CK 4.85 straipsnyje nustatytą butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimą. Minėta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies norma reiškia CK 4.85 straipsnyje nustatytų asmenų teisę pasirinkti tiekėją, bet nepanaikinama faktinė padėtis tiekiant karštą vandenį tuo atveju, jeigu minėtų patalpų savininkai nepareiškia savo valios. Tokia išvada grindžiama ir tuo, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas <...>“. Pažymėtina kad ši įstatymo nuostata išliko ir Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 15 straipsnio 2 dalyje. Taigi esant nagrinėjamai situacijai, kai vartotojas nėra pasirinkęs karšto vandens tiekėjo ar kito apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas – nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „Vilniaus energija“ (Šilumos ūkio įstatymo nuostatos).

Apeliantas taip pat neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo pripažinimo karšto vandens tiekėju, rodo, kad teismas ne tik netinkamai aiškino materialinės teisės normas, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006-02-15 nutartyje (civilinė byla Nr.3K-3-119/2006), aiškindama Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, nurodė, kad, siekiant užtikrinti Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą patikimo ir kokybiško šilumos patiekimo vartotojams tikslo įgyvendinimą, tuo atveju, kai nėra sąlygų realizuoti LR šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto vandens tiekėją, įstatymas, nors ir netiesiogiai, įpareigoja šilumos tiekėją tiekti vartotojams ne tik šilumą, bet ir karštą vandenį. Minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje žemesnės instancijos teismų išvados, kad šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, pripažintos pagrįstomis, o sprendimai – teisėtais.

Remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog LR Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. nuostatos gali būti vertinamo ir traktuojamos taip, kaip jas išaiškino bylą išnagrinėjęs teismas. Teismas šiuo atveju neperžengė diskrecijos ribų, sprendime išsamiai aprašydamas, kaip ir kodėl būtent taip išaiškino šios teisės normos turinį. Jokios kitos teisės normos nenurodo, kad LR Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. nuostatas reikia suprasti kitaip, negu jas suprato bylą išnagrinėjęs teismas. Tai reiškia, jog nebuvo CPK 366 str. 1 d. 9 p. nurodyto pagrindo procesui atnaujinti, t.y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta aiški teisės taikymo klaida.

Kiti atsakovo atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, susijusias su proceso atnaujinimu, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.

Ieškovė V.G. prašo priteisti 800 Lt už atsiliepimą į atskirąjį skundą surašymą. 2010-06-22 sąskaitoje už teisines paslaugas nurodyta, kad V.Gančo už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą sumokėjo A.Jucevičiui, Vilniaus XI advokatų kontorai 800 Lt (b.l. 118) Kadangi atsakovo atskirasis skundas netenkintas, ieškovei priteistinos jos turėtos išlaidos, susijusios su atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymu. Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.15 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už atskirąjį skundą, ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas atsikirtimai ar paaiškinimai, yra 400 Lt (0,5*800). Atsižvelgiant į ieškovės atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą, į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytą dydį už dokumento, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas atsikirtimas, į klausimo sudėtingumą, tai, kad tas pats advokatas atstovavo ieškovę pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovei priteistina 350 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymu (CPK 98 str.)

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo, iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ priteistina 8,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V.G. iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 350 (tris šimtus penkiasdešimt) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti iš UAB „Vilniaus energija“ 8 (aštuonis) litus ir 40 centus procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Teisėjai Rasa GudžiūnienėDalia VišinskienėPetras Jaržemskis