Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjui T. D. ir jo atstovui advokato padėjėjui Ramūnui Putinui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas Nr. 14-IL-10-07178-e, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, yra neteisėtas, prieštaraujantis konstituciniam teisinės valstybės principui, neproporcingas, pažeidžiantis teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą bei neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. nuostatų. Pažymėjo, kad Sprendime Nr. 14-IL-10-07178-e neišaiškinta jo apskundimo tvarka, be to, sprendimas priimtas po 34 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo dienos, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 str., pagal kurį, per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo priėmimo dienos negavus atsakymo, yra laikoma, kad priimtas teigiamas sprendimas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Sprendimas Nr. 14-IL-10-07178-e priimtas 2014 m. rugpjūčio 4 d., o atsakymas dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus užregistruotas 2014 m. rugpjūčio 1 d., taigi tokiuose Vilniaus aps. VPK Viešosios tvarkos valdybos darbuotojų veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 str., požymių.

Pareiškėjas pripažįsta, kad 2003 m. birželio 5 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00576-01 pagal BK 253 str. 1 d. ir nuteisimo faktas negali būti panaikintas, tačiau pabrėžė, jog nuo nuteisimo jau praėjo daugiau kaip dešimt metų, o Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p. nustato, kad jis visą gyvenimą negalės gauti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Toks ginčijamo teisinio reguliavimo nulemtas ribojimas (draudimas), pareiškėjo įsitikinimu, yra akivaizdžiai neproporcingas ir neteisingas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principams, taip pat 1991 m. birželio 18 d. Europos Tarybos direktyvai 91/477/EEB Dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (toliau – ir Direktyva). Pasak pareiškėjo, jis atitinka Direktyvos 5 str. nurodytas, asmenims, kuriems leidžiama įsigyti ir laikyti ginklus, nustatytas sąlygas, t. y. pareiškėjas yra 36 metų amžiaus ir nekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Tai, kad jis nebekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, anot pareiškėjo, įrodo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros 2013 m. balandžio 10 d. pažyma Nr. VR-13.6-134, Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 26 d. pažyma Nr. 14R-7629, Vilniaus aps. VPK Viešosios tvarkos valdybos 2013 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 10-8-IL-1246, 2014 m. birželio 6 d. išduotas medžiotojo bilietas Nr. 060057, pastarųjų metų biografija, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Ukmergės Pašilės medžiotojų būrelio pirmininko pažyma, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Anykščių skyriaus valdybos pirmininko pažyma, 2014 m. rugpjūčio 30 d. Ukmergės rajono savivaldybės Pabaisko seniūno pažyma, kaimynų teiginiai. Pareiškėjo teigimu, minėtų aplinkybių visetas leidžia teigti, kad jis nekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, todėl yra nepagrįstai nepripažintas asmeniu, kurio reputacija nepriekaištinga.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime yra nurodęs, kad tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 62).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Vilniaus aps. VPK 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 14-IL-10-07178-e, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2014 m. liepos 1 d. Vilniaus aps. VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje buvo priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (b. l. 35, 36).

Vilniaus aps. VPK 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 14-IL-10-07178-e, vadovaudamasis Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., 18 str. 2 d. 4 p., nusprendė pareiškėjui neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 32–33).

Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, įtvirtinti Įstatymo 18 str. 2 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p., nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Bylos medžiaga patvirtina (b. l. 40) bei pats pareiškėjas neginčija fakto, kad 2003 m. birželio 5 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00576-01 pagal BK 284 str. 1 d., 253 str. 1 d.

BK 253 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Taigi nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p. sąlyga, dėl kurios pareiškėjas pagrįstai nepripažintas kaip turintis nepriekaištingą reputaciją.

Teismas pažymi, kad ilgas laikotarpis po Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p. nurodytos veikos padarymo, teistumo pasibaigimas ar pareiškėjo pateikti dokumentai, kurie, pasak pareiškėjo, įrodo, jog jis nekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Atkreiptinas dėmesys, ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Kaip minėta, 2003 m. birželio 5 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00576-01 pagal BK 284 str. 1 d., 253 str. 1 d. (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ir viešosios tvarkos pažeidimas), be to, patikrinimo metu nustatyta ir daugiau nusikalstamų veikų už kurias pareiškėjas buvo baustas. Vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pačios veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį nėra reikšminga, jog nuo šios veikos padarymo praėjo daug metų ir per šį laikotarpį pareiškėjas naujų nusikaltimų bei pažeidimų nepadarė, taip pat yra charakterizuojamas teigiamai. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT (2014 m. spalio 8 d nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1779/2014).

Dėl pareiškėjo nurodomos Direktyvos pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 23 d. nutarime pabrėžė, kad valstybės narės, įgyvendindamos šios direktyvos nuostatas, galėjo nustatyti ir griežtesnį teisinį reguliavimą (minėtos direktyvos 3 straipsnis), nes direktyvoje, įgyvendintoje Įstatymu, nustatyti tik bendriausi reikalavimai, kuriuos atitinkantiems asmenims leidžiama įsigyti ir laikyti inter alia B ir C kategorijoms priskirtus šaunamuosius ginklus ir kurių nebeatitinkant leidimas gali būti atimtas. Taigi, valstybės narės, įgyvendindamos direktyvą, gali nustatyti priemones, kuriomis direktyvoje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti bei sugriežtinti.

Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų, susijusių su skundžiamo sprendimo priėmimo data, teismas pažymi, kad skundžiamas sprendimas iš tiesų priimtas pavėluotai, nes pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 p. patikrinimai turi būti atlikti ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo visų šių taisyklių 7 p. nurodytų dokumentų pateikimo. Taigi paskutinė diena sprendimui priimti buvo 2014 m. liepos 31 d., tačiau tai, kad pareiškėjui neigiamas sprendimas priimtas 2014 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 11), o raštu įformintas 2014 m. rugpjūčio 4 d. (b. l. 10), teismo vertinimu, negali būti laikoma esminiu pažeidimu, turėjusiu lemiamos įtakos pareiškėjo teisėms ir sudarančiu pagrindą pastarąjį sprendimą panaikinti. Atkreiptinas dėmesys, jog net jei, vadovaujantis Įstatymo 12 str. 7 d., būtų galima laikyti, kad laiku negavus atsakymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas teigiamas sprendimas, tai nereiškia, kad toks leidimas negalėtų būti panaikintas ar atšauktas, nes Taisyklių 18 p. įtvirtinta, kad gavus informacijos, kuri galėtų būti pagrindas neišduoti leidimo, sprendimas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (jeigu asmuo dar ginklo neįsigijo) atšaukiamas arba panaikinamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Sprendimo Nr. 14-IL-10-07178-e apskundimo tvarka buvo nurodyta 2014 m. rugpjūčio 1 d. atsakyme (b. l. 11), be to, apie apskundimo tvarką ir terminus pareiškėjas buvo informuotas ir pažymoje apie jo prašymo priėmimą (b. l. 12). Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog pačiame sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, nesutrukdė pareiškėjui laiku minėtą sprendimą apskųsti teismui ir taip įgyvendinti teisę į gynybą, todėl pripažinti, kad skundžiamas atsakovo sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. nustatytų reikalavimų, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.