Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, yra neteisėtas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, neproporcingas, pažeidžia teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą bei neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime neišaiškinta jo apskundimo tvarka, be to, sprendimas priimtas po 34 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo dienos, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnį, pagal kurį, per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo priėmimo dienos negavus atsakymo, yra laikoma, kad priimtas teigiamas sprendimas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Sprendimas priimtas 2014 m. rugpjūčio 4 d., o atsakymas dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus užregistruotas 2014 m. rugpjūčio 1 d., taigi tokiuose Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos darbuotojų veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnyje, požymių. Pareiškėjas pripažįsta, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau pabrėžė, jog nuo nuteisimo jau praėjo daugiau kaip dešimt metų, o Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad jis visą gyvenimą negalės gauti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Toks ginčijamo teisinio reguliavimo nulemtas ribojimas (draudimas), pareiškėjo įsitikinimu, yra akivaizdžiai neproporcingas ir neteisingas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principams, taip pat 1991 m. birželio 18 d. Europos Tarybos direktyvai 91/477/EEB Dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (toliau – ir Direktyva). Pasak pareiškėjo, jis atitinka Direktyvos 5 straipsnyje nurodytas, asmenims, kuriems leidžiama įsigyti ir laikyti ginklus, nustatytas sąlygas, t. y. pareiškėjas yra 36 metų amžiaus ir nekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Tai, kad jis nebekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, anot pareiškėjo, įrodo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros 2013 m. balandžio 10 d. pažyma Nr.(duomenys neskelbtini), Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 26 d. pažyma Nr.(duomenys neskelbtini), Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2013 m. kovo 29 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. birželio 6 d. išduotas medžiotojo bilietas Nr.(duomenys neskelbtini), pastarųjų metų biografija, 2014 m. rugpjūčio 28 d. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirmininko pažyma, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (duomenys neskelbtini) pažyma, 2014 m. rugpjūčio 30 d. (duomenys neskelbtini) seniūno pažyma, kaimynų teiginiai. Pareiškėjo teigimu, minėtų aplinkybių visetas leidžia teigti, kad jis nekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, todėl yra nepagrįstai nepripažintas asmeniu, kurio reputacija nepriekaištinga.

II.

Dėl pareiškėjo nuorodų į Direktyvą teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 23 d. nutarime pabrėžė, kad valstybės narės, įgyvendindamos šios direktyvos nuostatas, galėjo nustatyti ir griežtesnį teisinį reguliavimą (minėtos direktyvos 3 straipsnis), nes direktyvoje, įgyvendintoje Įstatymu, nustatyti tik bendriausi reikalavimai, kuriuos atitinkantiems asmenims leidžiama įsigyti ir laikyti inter alia B ir C kategorijoms priskirtus šaunamuosius ginklus ir kurių nebeatitinkant leidimas gali būti atimtas. Taigi, valstybės narės, įgyvendindamos direktyvą, gali nustatyti priemones, kuriomis direktyvoje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti bei sugriežtinti.

Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų, susijusių su skundžiamo sprendimo priėmimo data, teismas pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas iš tiesų priimtas pavėluotai, nes pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 punktą patikrinimai turi būti atlikti ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo visų Taisyklių 7 punkte nurodytų dokumentų pateikimo. Taigi paskutinė diena sprendimui priimti buvo 2014 m. liepos 31 d., tačiau tai, kad pareiškėjui neigiamas sprendimas priimtas 2014 m. rugpjūčio 1 d., o raštu įformintas 2014 m. rugpjūčio 4 d., teismo vertinimu, negali būti laikoma esminiu pažeidimu, turėjusiu lemiamos įtakos pareiškėjo teisėms ir sudarančiu pagrindą pastarąjį sprendimą panaikinti.

Teismas akcentavo, jog net jei, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 7 dalimi būtų galima laikyti, kad laiku negavus atsakymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas teigiamas sprendimas, tai nereiškia, kad toks leidimas negalėtų būti panaikintas ar atšauktas, nes Taisyklių 18 punkte įtvirtinta, kad gavus informacijos, kuri galėtų būti pagrindas neišduoti leidimo, sprendimas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (jeigu asmuo dar ginklo neįsigijo) atšaukiamas arba panaikinamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Sprendimo apskundimo tvarka buvo nurodyta 2014 m. rugpjūčio 1 d. atsakyme, be to, apie apskundimo tvarką ir terminus pareiškėjas buvo informuotas ir pažymoje apie jo prašymo priėmimą. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog pačiame Sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, nesutrukdė pareiškėjui laiku minėtą sprendimą apskųsti teismui ir taip įgyvendinti teisę į gynybą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

III.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, yra akivaizdžiai neproporcingas, pažeidžiantis teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principus, prieštaraujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija, EŽTK).

2. Priimant Sprendimą padaryti procesiniai pažeidimai sudaro pagrindą šį Sprendimą panaikinti. Sprendimas buvo priimtas po 34 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo dienos, taip pažeidžiant Įstatymo 12 straipsnio nuostatas, pagal kurias – per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo priėmimo dienos negavus atsakymo, yra laikoma, kad priimtas teigiamas sprendimas. Atsakymas dėl prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus parengtas ankščiau nei priimtas Sprendimas, tokiuose Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos darbuotojų veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnyje požymiai, tuo tarpu teismas dėl šių argumentų nepasisakė.

3. Teismas neatsižvelgė į skundo argumentą, kad pareiškėjas atitinka Direktyvos reikalavimus. Pareiškėjas teismui pateikė įrodymus, kad nebekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, tačiau teismas į juos neatsižvelgė ir jų nevertino.

4. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes asmeniui sprendimu, panaikinančiu leidimą nešiotis ginklą, ši negatyvi uždraudimo sankcija gali būti skiriama neapibrėžtam laikotarpiui, tokiu būdu pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą kuris yra neatsiejama konstitucinio teisinės valstybės principo dalis. Teisinis reguliavimas negali būti toks, kad pareiškėjui būtų taikoma nuolatinė sankcija, kuri gali būti skiriama neapibrėžtam laikotarpiui.

5. Pareiškėjas vadovaujasi EŽTT 2011 m. sausio 6 d. byloje Paksas prieš Lietuvą bei 2012 m. lapkričio 28 d. byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę padarytomis išvadomis ir tvirtina, kad sankcija neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus taikoma neterminuotai (nuolatinai) visų gyvenimą akivaizdžiai prieštarauja EŽTT praktikai ir pažeidžia Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniškų ar žeminantį jo orumų elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas.

6. Teismas vadovaudamasis EŽTT praktika privalėjo arba panaikinti Sprendimą arba kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar Įstatymo 17 ir 18 straipsniais neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principams.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą. Papildomai pažymi, kad teismas padarė teisingas išvadas apie tai, kad atsakovas rinkamai įvertinto ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo nuostatas, nuosekliai laikosi analogiškos pozicijos (nutarys administracinėse bylose: Nr. A662-1233/2012, A492-233/2013, A662-337/2014, A525-1191/2014, A662-1779/2014, A502-1883/2014, A492-1864/2014).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagrįstai neišdavė pareiškėjo prašomo leidimo, kadangi jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Šio įstatymo paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo priede nustatyta, kad Įstatymu įgyvendinama 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 23 d. nutarime pabrėžė, kad valstybės narės, įgyvendindamos šios direktyvos nuostatas, galėjo nustatyti ir griežtesnį teisinį reguliavimą (minėtos direktyvos 3 straipsnis), nes direktyvoje, įgyvendintoje Įstatymu, nustatyti tik bendriausi reikalavimai, kuriuos atitinkantiems asmenims leidžiama įsigyti ir laikyti, be kita ko, B ir C kategorijoms priskirtus šaunamuosius ginklus. Taigi valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, gali nustatyti priemones, kuriomis direktyvoje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti bei sugriežtinti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo leidėjas turi diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui objektų, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Konkrečiu atveju įstatymų leidėjas šia diskrecijos teise pasinaudojo, priimdamas atitinkamas Įstatymo nuostatas.

Nagrinėjamu atveju atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą grindžiamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nustatančiais, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o tokiu asmeniu laikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-980-502/2016).

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Anykščių rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ir viešosios tvarkos pažeidimas) ir jam paskirta bausmė terminuotas laisvės atėmimas 2 metams. Be to, Vilniaus AVPK atlikto patikrinimo metu buvo konstatuota, kad esama ir daugiau nusikalstamų veikų, už kurias pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (b. l. 10).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Vadinasi, pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimams.

Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų, susijusių su skundžiamo 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo priėmimo data, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas iš tiesų priimtas pavėluotai, nes pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 punktą patikrinimai turi būti atlikti ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo visų Taisyklių 7 punkte nurodytų dokumentų pateikimo. Paskutinė diena sprendimui priimti buvo 2014 m. liepos 31 d., tačiau pareiškėjo atžvilgiu neigiamas sprendimas buvo priimtas 2014 m. rugpjūčio 4 d. (b.l. 10). Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, šiuo aspektu pažymi, kad Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog jeigu pareiškėjas ar jo įgaliotas asmuo per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl leidimo laikyti ar leidimo nešiotis A, B, C kategorijų ginklus arba per 10 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl leidimo įsigyti ginklus pateikimo dienos negauna jokio atsakymo, yra laikoma, kad priimamas teigiamas sprendimas. Taigi, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 7 dalimi būtų galima laikyti, kad laiku negavus atsakymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas teigiamas sprendimas. Tačiau tai nereiškia, kad toks sprendimas negalėtų būti atšauktas ar panaikintas, nes Taisyklių 18 punkte numatyta, kad gavus informacijos, kuri galėtų būti pagrindas neišduoti leidimo, sprendimas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (jeigu asmuo dar ginklo neįsigijo) atšaukiamas arba panaikinamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kalba apie galimus Vilniaus apskrities VPK darbuotojų nusikalstamus veiksmus, šios administracinės bylos vertinimo dalykas – atsakovo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia konkrečiais EŽTT sprendimais, pavyzdžiui, 2011 m. sausio 6 d. byloje Paksas prieš Lietuvą bei 2012 m. lapkričio 28 d. byloje Vinter ir kiti prieš Jungtinę Karalystę ir tvirtina, kad sankcijos neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neterminuotas (nuolatinis) pobūdis akivaizdžiai prieštarauja EŽTT praktikai ir pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, pagal kurį niekas negali būti kankinamas, patirti nežmoniškų ar žeminantį jo orumų elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas, ir Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad atsisakymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą apskritai nelaikytinas sankcija. Leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimas yra specialiosios teisės, kurią reglamentuoja valstybė, suteikimas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu aptariamo leidimo neišdavimas gali būti traktuojamas kaip kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys, ar turėtų būti siejamas su teise dalyvauti rinkimuose. Pareiškėjo nurodyti EŽTT sprendimai niekaip nėra susiję su ginklų ir šaudmenų apyvarta, todėl šiuo konkrečiu atveju vadovautis minėta EŽTT praktika nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklostę materialieji teisiniai santykiai nepatenka į EŽTK taikymo sferą.

Teisėjų kolegijai, sistemiškai įvertinus šioje nagrinėjamoje byloje aktualias teisės normas ir joje nustatytas faktines aplinkybes, nekyla abejonių ir dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra. Taip pat pažymėtina, kad šioje byloje nėra atliekama abstrakti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų teisėtumo kontrolė, o vertinamos būtent šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Nors pareiškėjas teikia argumentus dėl pirmiau minėtų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai tuo aspektu, kad jos visam laikui (iki gyvenimo pabaigos) užkerta kelią pareiškėjui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendis įsiteisėjo 2003 m. birželio 25 d. (b.l. 40), o pareiškėjas su prašymu dėl leidimo išdavimo į atsakovą kreipėsi 2014 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintus tikslus, nėra pagrindo teigti, kad laikotarpis, praėjęs nuo apkaltinamojo nuosprendžio pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjimo dienos iki jo kreipimosi į atsakovą dienos, yra akivaizdžiai neproporcingas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija),

nutaria:

Pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.