- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-750-460/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06382-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė (pirm.), Almantas Padvelskis, Albina Pupeikienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „SERGORUS“
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-750-460/2013
Teisėjas Darius Kurpavičius (Proceso Nr. 2-06-3-06382-2012-5)
2013 m. gegužės 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Albinos Pupeikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-8713-792/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SERGORUS“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SERGORUS“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui dėl 53 742,74 Lt žalos regreso tvarka, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys AYAS Nr. 01 7435584, AYAS Nr. 01 7881019 bei AYAS Nr. 01 7948262, kuriomis buvo apdraustos automobilių „Scania” valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarčių 1.6 punktu ieškovė ir atsakovė susitarė, kad transporto priemonė „Scania” nebus eksploatuojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, taip pat Airijoje. Airijoje 2011-03-05 įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas A. G. su vilkiku „Scania” persirikiuodamas iš vienos juostos į kitą nerodė posūkio signalo, du kartus kliudė ir apgadino lengvąjį automobilį „Toyota Corolla”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu buvo sutrikdyta automobiliu „Toyota Corolla” važiavusių asmenų sveikata. Šio įvykio kaltininku pripažintas atsakovo vilkiko „Scania” vairuotojas. Dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 20 842,83 Lt (t. y. 6 036,50 EUR) bei 65 490,50 Lt (t. y. 18 967,36 EUR) dydžio draudimo išmokas. 2010-05-03 Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas V. G. su vilkiku „Scania” persirikiuodamas iš vienos juostos į kitą kliudė ir apgadino lengvąjį automobilį „Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Šio įvykio kaltininku pripažintas atsakovo vilkiko „Scania” vairuotojas. Dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 10 651,58 Lt (t. y. 3 084.91 EUR) dydžio draudimo išmoką. 2011-06-27 Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas E. J. vairuodamas vilkiką „Scania” kliudė ir apgadino lengvąjį automobilį „Vauxhall Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, sužalota automobilio „Vauxhall Astra“ važiavusio asmens sveikata. Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovo vilkiko „Scania” vairuotojas. Dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 10 500,55 Lt (t. y. 3 041,17 EUR) dydžio draudimo išmoką. Teigia, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. 2 d. numato draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šią draudiko regreso teisę detalizuoja 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintos „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės“, kurių 62.2 p. nustatyta, kad draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovo automobilių „Scania“ valdytojų civilinė atsakomybė, atsakovo prašymu, buvo apdrausta su sąlyga, kad ši transporto priemonė nebus eksploatuojama Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje. Jeigu atsakovas būtų ieškovui (draudikui) nurodęs, kad apdraustą transporto priemonę eksploatuos Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, draudimo įmokos pagal draudimo sutartis būtų buvę žymiai didesnės. Nurodo, jog atsakovė prieš eksploatuodama automobilius Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje privalėjo apie tai informuoti ieškovę, o ieškovė, atsižvelgdama į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką. Tačiau atsakovė apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo ieškovės, pažeidė draudimo sutarčių bei draudimo sutarties sąlygų nuostatas, todėl esant minėtiems pažeidimams, ieškovė įgijo regreso teise dėl išmokėtos žalos dalies atlyginimo (t. 2, b. l. 2–5).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog teisės aktai numato, kad visą draudimo sutarties galiojimo terminą draudimo sutartimi suteikiama draudimo apsauga visose Europos Sąjungos valstybėse-narėse. Teigė, jog ji (draudėja), kurio profesinė veikla yra transporto paslaugos, būdama susipažinusi su esminėmis privalomąjį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis ir žinodama, kad pagal standartines privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sąlygas draudikui neleidžiama pakeisti imperatyvių TPVCAPDĮ nuostatų ar siaurinti įprastine privalomojo draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos (tiek jos galiojimo teritorijos, tiek transporto priemonės buvimo laikotarpiui bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje, tiek draudimo sumos atžvilgiu), negalėjo tikėtis draudiko vienašališkai įrašytos siurprizinės sąlygos dėl transporto priemonės neeksploatavimo Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Tuo labiau, atsižvelgiant į tai, kad ši sąlyga draudiko parengtoje standartinėje draudimo sutartyje bei draudimo liudijime vienašališkai draudiko įrašyta itin smulkiu, vos įskaitomu šriftu skiltyje „Kita informacija“, prieštarauja ne tik imperatyvioms TPVCAPDĮ nuostatoms, bet ir pačiai draudimo sutarties esmei ir turiniui, kadangi draudimo liudijime draudikas aiškiai ir išsamiai nurodo draudimo apsaugos galiojimo teritoriją, išvardydamas visas valstybes, kuriose suteikiama draudimo apsauga. Mano, jog draudikas tikėjosi, kad draudėjas, įsigydamas draudimo paslaugą ir pasirašydamas sutartyje bei draudimo liudijime, nepastebės teiginio dėl transporto priemonės neeksploatavimo Didžiosios Britanijos, Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Tokiu elgesiu, vienašališkai įrašęs užslėptą sąlygą į sutartį, draudikas akivaizdžiai pažeidė sąžiningos dalykinės praktikos imperatyvą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.158 str. 1 d., todėl nesąžiningos šalies interesai negali būti ginami. Kartu nurodo, jog ieškovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad atsakovas būtų netinkamai ar nerūpestingai vykdęs bent vieną iš draudimo sutartyje numatytų tiek sutartinių, tiek ikisutartinių prievolių. Teigia, jog išreiškė prašymą sudaryti įprastinę TPVCAPD sutartį, sudaromą pagal Standartines TPVCAPD sutarties sąlygas, užtikrinančias, kad draudimo sutartimi yra suteikiama apsauga visose Europos Sąjungos valstybėse-narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje. Pažymi, jog niekur nėra nurodęs ar tuo labiau įsipareigojęs neeksploatuoti transporto priemonę Airijoje. Kartu atkreipia dėmesį, jog netgi tuo atveju, jeigu draudėjas savo iniciatyva pageidautų sudaryti TPVCAPD sutartį, kuri negaliotų Airijoje, draudikas tokios sutarties sudaryti negalėtų – kiekviena įprastinė TPVCAPD sutartis, sumokėjus vieną (bendra) draudimo įmoką, privalomai suteikia draudimo apsaugą visoje Europos ekonominės erdvės teritorijoje. Teigia, jog ieškovas ieškinyje nesiremia nei viena iš įstatyme numatytų aplinkybių, kurios sąlygotų regreso teisės atsiradimą civilinės atsakomybės draudimo atveju, todėl mano, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo regreso tvarka (t. 1, b. l .88–91).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-12-28 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; nusprendė priteisti iš atsakovės UAB „SERGORUS“ ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ 19 366,78 Lt draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012-05-30, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3 468 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovei UAB „SERGORUS“ 2 168 Lt bylinėjimosi išlaidų; laikinąsias apsaugos priemones, taikytas vykdant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-07-23 nutartį, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, jog draudimo sutarties liudijime AYA 7729104, kuris patvirtino Draudimo sutarties AYAS Nr. 01 7435584 sudarymą, nėra pažymėta, jog draudimo apsauga negalioja Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Priešingai, minėtame liudijime nurodyta, jog draudimo apsauga suteikiama ir Airijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Minėtos aplinkybės sudarė pagrįstas abejones draudėjai (atsakovei) dėl draudimo sutarties galiojimo teritorijos. Todėl atsižvelgiant į tai, kad draudikė nepateikė draudėjai tinkamai, atitinkančių teisės aktų reikalavimus, surašytų dokumentų, atmetė ieškinio reikalavimą dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos pagal draudimo sutartį AYAS Nr. 01 7435584 priteisimo. Kitose Draudimo sutartyse – AYAS Nr. 01 7881019 bei AYAS Nr. 01 7948262 ir jas patvirtinančiuose dokumentuose – draudimo liudijimuose AYA 8078242 ir AYA 8143673 – aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog transporto priemonė negali būti naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Priimdama minėtus draudimo dokumentus ieškovė laikėsi teisės aktų reikalavimų. TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. nustatyta draudiko teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Atsakovė prieš eksploatuodama automobilius Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje privalėjo apie tai informuoti ieškovę, o ieškovė, atsižvelgdama į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką (Sąlygų 36, 38-39 p.). Tačiau atsakovė apie padidėjusią draudimo riziką ieškovės neinformavo, todėl padarė išvadą, jog atsakovė pažeidė Draudimo sutarčių AYAS Nr. 01 7881019 ir AYAS Nr. 01 7948262 bei draudimo sutarties sąlygų nuostatas. Teigė, jog draudėjai netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas įgijo teisę reikalauti išmokėtos žalos dalies atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, padarė išvadą, jog dėl atsakovės netinkamai vykdytų draudimo sutartyse nustatytų pareigų ieškovei yra pagrįsta priteisti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Pažymėjo, kad dėl 2011-03-05 (draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7881019) eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo 20 842,83 bei 65 490,50 Lt dydžio draudimo išmokas, dėl 2011-06-27 (draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7948262) eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovė išmokėjo10 500,55 Lt dydžio draudimo išmoką, iš viso išmokėjo 96 833,88 Lt, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 19 366,78 Lt (96 833,88×20 proc.═ 19 366,78 Lt). Iš atsakovės priteisė ieškovei 6 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė pateikė tinkamus, priimtinus ir leistinus įrodymus teismui. Atvirkščiai, mano, jog atsakovė pateikė įrodymus ir išdėstė pagrįstas aplinkybes, kurios iš esmės paneigia ieškovės argumentus bei motyvus. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė pateikė Draudimo sutartis, kuriose yra UAB „SERGORUS“ darbuotojų parašai, taip pat teismas manė, kad liudytoja S. M. patvirtino ieškovo aplinkybes, o liudytojas D. P. pripažino, jog vairuotojai turėdavo liudijimus (polisus) bei žaliąją kortą. Teigia, jog, kaip matyti iš liudininko D. P. parodymų, UAB „SERGORUS“ absoliučią daugumą reisų krovininiais automobiliais vykdo būtent į tas šalis, kur ieškovai nurodė taikę išimtis ir neužtikrinę draudimo apsaugos. Teismui pateikė ne tik pažymą apie darbo apimtis, bet ir duomenų apskaitą apie automobilių reisų kiekius. Tai reiškia, jog ieškovės teiginiai apie tai, kad jie nežinojo apie apeliantės įmonės darbą Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Airijoje ar Airijoje, yra nepagrįsti. Nurodo, jog teismas sprendime nurodo, kad atsakovė sudarė tris įprastines civilinės atsakomybės sutartis, tačiau teigia, jog TPVCPDĮ 10 str. neįpareigoja ieškovę tokia sutartimi užtikrinti apsaugą visose ES valstybėse, nors sprendime ir pripažįsta, jog 10 str. 1 d. toks principas užfiksuotas. Taip pat teismas neatsižvelgė į ES Tarybos direktyvos Nr. 90/232/EEB (1990-05-14) dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 str. nuostatas, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta bendros draudimo įmokos pagrindu (t. 3, b. l. 13–16).
Atsiliepimas
Ieškovė teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Juo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantas ginčyti sutarties sąlygas pradėjo tik po to, kai iš jo buvo pareikalauta žalos atlyginimo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atmestinas UAB „SERGORUS“ teiginys, jog sutarčių sąlygos, kad transporto priemonė nėra naudojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, yra netikėtos (siurprizinės) ir negalioja. Apeliantė, vykdydama veiklą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, turėjo ypatingą dėmesį atkreipti į draudžiamų transporto priemonių eksploatavimo teritoriją ir nurodyti, kokiose šalyse ketina naudoti draudžiamas transporto priemones. Jei ieškovė būtų informuota apie draudžiamų transporto priemonių ketinimą naudoti Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, ji neabejotinai būtų įmoką skaičiavusi atsižvelgiant į didesnę automobilių eksploatavimo teritoriją, o apeliantė būtų sumokėjusi bendrą draudimo įmoką už apsaugą visose Europos Sąjungos valstybėse.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „SERGORUS“ 2010-02-26 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 01 7435584, kuria buvo apdrausta automobilio „Scania R 124“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (t. 1, b. l. 102–103). 2010-05-03 Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas V. G. vairuodamas automobilį „Scania” kliudė ir apgadino lengvąjį automobilį „Volvo S40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovo vilkiko „Scania” vairuotojas. Dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 10 651,58 Lt (t. y. 3 084,91 EUR) dydžio draudimo išmoką (t. 1, b. l. 108–109). 2011-02-01 tarp minėtų šalių sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7881019, kuria buvo apdrausta automobilio „Scania R 124“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (t. 1, b. l. 10–11). 2011-03-05 Airijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas Arūnas A. G. vairuodamas automobilį „Scania” kliudė ir apgadino lengvąjį automobilį „Toyota Corolla”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Minėto eismo įvykio metu buvo sutrikdyta automobiliu „Toyota Corolla” važiavusių asmenų sveikata. Šio įvykio kaltininku pripažintas atsakovo automobilio „Scania” vairuotojas. Dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 20 842,83 Lt (t. y. 6 036,50 EUR) bei 65 490,50 Lt (t. y. 18 967,36 EUR) dydžio draudimo išmokas (t. 1, b. l. 16–17, 18–19, 20–21, t. 2, b. l. 8–9). 2011-04-06 tarp minėtų šalių sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7948262, kuria buvo apdrausta automobilio „Scania R 124 LA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (t. 2, b. l. 11–12). 2011-06-27 M6 greitkelyje, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojas E. J. vairuodamas automobilį „Scania” kliudė ir apgadino lengvąjį automobilį „Vauxhall Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, sužalota automobiliu „Astra“ važiavusio asmens sveikata. Šio įvykio kaltininku pripažintas atsakovo automobilio „Scania” vairuotojas. Dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 10 500,55 Lt (t. y. 3 041,17 EUR) dydžio draudimo išmoką (t. 2, b. l. 23, 24 ,25, 26–30, 31, 16–17, 18–19, 20–21, t. 2, b. l. 8–9).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas (draudėjas) apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, anot jo, nepagrįstai buvo patenkintas ieškovo (draudiko) reikalavimas priteisti draudimo išmokos dalį, kadangi, apelianto įsitikinimu, draudžamoji apsauga galiojo ir šalyje, kurioje įvyko draudžiamasis įvykis.
CK 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė teismui pateikė tinkamus, priimtinus ir leistinus įrodymus. Tačiau nėra aišku, kodėl ieškovės pateikti įrodymai turėtų būti laikomi netinkamais, nepriimtinais ir neleistinais. Apeliantės teigimu, draudimo sutartyse, kurias ji gavo draudimo brokerės V. B., dirbančios UAB „Baltic Gate Terminai“, nebuvo išlygų dėl transporto priemonių neeksploatavimo Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje. Pabrėžtina, jog apeliantė ginčyti sutarties sąlygas pradėjo tik po to, kai iš jos buvo pareikalauta žalos atlyginimo, duomenų apie tai, kad dėl sąlygų būtų prieštarauta anksčiau, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Tai, kad ieškovės pateiktą draudimo sutartį ir jų liudijimus pasirašė apeliantės darbuotojai, kurie jokių pretenzijų dėl sutarties sąlygų nei sutarties sudarymo metu, nei vėliau nereiškė, ir vėliau pati apeliantė nesikreipė į ieškovę dėl sutarties sąlygų pakeitimo, rodo, jog su sutartimis buvo tinkamai susipažinta ir visiškai pritarta jų sąlygoms. Teisėjų kolegija mano, jog iš esmės apeliantė nepateikia nė vieno svaraus argumento, kodėl ieškovės pateikti įrodymai turėtų būti laikomi netinkamais, nepriimtinais ir neleistinais.
Apeliantė bando įrodyti, kad ieškovė žinojo apie UAB „SERGORUS“ darbą Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje. Tačiau tai, kad apeliantė jau vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui teismui pateikė pažymą apie darbo apimtis bei duomenų apskaitą apie automobilių reisų kiekius, nereiškia, jog ieškovė prieš draudimo sutarčių sudarymą žinojo apie apeliantės vykdomą veiklą (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).
Apeliantė pastebi, kad ieškovė 2011-04-06 sudarant įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS Nr. 01 7948262 jau aiškiai žinojo apie apeliantės Airijoje, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinę Karalystėje vykdomą veiklą, nes iki to laiko jau buvo įvykę du eismo įvykiai šiose šalyse, tačiau vis tiek draudimo sutartį sudarė su išimtimis. Pažymėtina, jog kiekvieną kartą sudarant draudimo sutartį yra aptariamos konkrečios sutarties sąlygos ir draudėjai turi draudikui nurodyti visą sutarties sudarymui reikšmingą informaciją. Tokios informacijos apeliantas prieš sudarytas ginčo sutartis ieškovei bei teismui bylos nagrinėjimo metu nepateikė (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo šalių sutarties sudarymo aplinkybes, vertino šalių atstovų elgesį ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagrįstai padarė išvadą, kad šalys derybų metu susitarė ne tik dėl transporto priemonės eksploatavimo teritorijos apribojimų, bet ir jos nenaudojimo tam tikros kategorijos krovinių vežimui, tai, kolegijos vertinimu, turėjo įtakos įmokos dydžiui. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovei buvo sudaryta galimybė, kuria ji ir pasinaudojo, susipažinti su sutarties sąlygomis. Taigi teisėjų kolegija mano, kad ieškovės (draudiko) parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiškos ar prieštaringos, siurpriziškos, kaip tai teigiama atsiliepime į ieškinį, ir iš jų aišku, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė negalėjo būti eksploatuojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, taip pat Airijoje bei negalėjo būti naudojama pavojingų krovinių vežimui.
Apeliantė nurodo, jog teismas neatsižvelgė į Europos Sąjungos Tarybos direktyvos Nr. 90/232/EEB (1990-05-14) dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnio nuostatas, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta bendros draudimo įmokos pagrindu. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra pasisakęs ir konstatavęs, jog pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio nuostatas direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus, taigi direktyva nėra taikoma tiesiogiai, o ir nagrinėjamoje byloje nėra direktyvos tiesioginio taikymo prielaidų. Tačiau aiškinti ir taikyti nacionalinius įstatymus, įgyvendinančius direktyvų nuostatas, būtina atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir ja siekiamą tikslą, taip pat į direktyvos nuostatas aiškinančius ESTT sprendimus tam, kad valstybė narė tinkamai laikytųsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio reikalavimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje V. K. ir Kamann, bylos Nr. 14/83, 1984 Rink. p. 1-01891; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011; kt.). Svarbu paminėti, jog byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, draudimo išmoka už apgadintą turtą buvo išmokėta, taigi direktyvomis siekiami tikslai – užtikrinti draudimo apsaugos galiojimą – buvo pasiekti.
TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą.
Nagrinėjamu atveju ginčo sutarčių 1.6 punkte „Kita informacija“, be kita ko, nurodyta: „Draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į šias aplinkybes (aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui): Transporto priemonė nebus eksploatuojama Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, taip pat Airijoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“; pacituotas Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punktas; duodamos nuorodos į Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62.1, 62.2 punktų turinį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, šiuo atveju vertindama draudimo riziką ir apskaičiuodama draudimo įmoką – 1 150 Lt (už vieną draudimo sutartį), galėjo atsižvelgti ir pagrįstai atsižvelgė į sutartyje nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės neeksploatavimo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, taip pat Airijoje, nes ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikos įvertinimui ir draudimo įmokos nustatymui. Apeliantė, žinodama aplinkybes, į kurias sudarant draudimo sutartį atsižvelgęs draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, prieš apdraustąja transporto priemone vykdama į kitas valstybes, privalėjo apie tai informuoti ieškovę, o ieškovė, atsižvelgdama į padidėjusią draudimo riziką, galėjo reikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką.
Aktualu pažymėti, jog ieškovės reikalavimas grindžiamas aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovės apie draudimo rizikos padidėjimą, dėl to ieškovei turi būti grąžinta dalis jos išmokėtos draudimo išmokos. Akcentuotina, kad nors šalys susitarė, kad apeliantė draudžiamų transporto priemonių neeksploatuos Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, ir apeliantė šį įsipareigojimą pažeidė, draudimo apsauga įvykus eismo įvykiams minėtose valstybėse vis tiek galiojo, ieškovė nukentėjusiems asmenims išmokėjo draudimo išmokas. Draudimo apsauga šiose šalyse buvo suteikta tokia, kokios reikalauja teisės aktai, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė išmokėtų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punktas).
TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013).
Ieškovė nurodo, jog jei būtų žinoma, kad atsakovė apdraustas transporto priemones eksploatuos Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, tai draudimo įmokos būtų žymiai didesnės. Ieškovas teismui pateikė 2012-07-12 raštą (t. 2, b. l. 33), kuriame nurodyta, jog transporto priemonę eksploatuojant minėtose valstybėse, draudimo įmoka būtų 20 procentų didesnė. Kitaip tariant 20 procentų nesumokėtos draudimo įmokos atitinka 20 procentų išmokėtos žalos dydžio, t. y. jei apeliantė būtų nurodžiusi, kad transporto priemones eksploatuos Airijoje bei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinėje Karalystėje, ieškovė būtų padidinusi įmokos kainą 20 procentų, tai reiškia, jog atitinkamai būtų padengusi žalą visiškai. Šiuo atveju vertinant proporcingumo kriterijais apeliantės nesumokėtas 20 procentų įmokos dydis atitinka 20 procentų ieškovės sumokėto žalos atlyginimo. Tokią sumą – 20 procentų nuo ieškovės sumokėtos išmokos – 19 366,78 Lt ir priteisė pirmosios instancijos teismas , teisėjų kolegija su priteistu dydžiu sutinka.
Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos sumokėti advokatui 532,40 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus apeliacinio skundo, ieškovei iš atsakovės priteistina 532,40 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SERGORUS“ 532,40 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.