Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-510-190/2013

Teisėjas Valerij Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01374-2012-6

2.4.5.; 2.4.6.4.2.; 2.4.7.

2013 m. gruodžio 9 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu išteisintas, esant nepadarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-05-15 apie 16 val. automobilių plovyklos „Judėjimo kryptis“, esančios T.Ševčenkos g. 16a, Vilniuje, aikštelėje jis konflikto su E. M. metu kumščiu trenkė jai į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, apipylė ją vandeniu ir išvadino necenzūriniais žodžiais.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį pažymėjo, jog abejoja nukentėjusios ir liudytojo L. K. parodymų atitikimu tikrovę. Visų pirma, teismo medicinos specialistas E. B., atlikęs nukentėjusios kūno ir medicinos dokumentų tyrimą, nukentėjusios kūno sužalojimų nenustatė (b.l. 15-16) ir nurodė, kad nukentėjusios kliniškai nustatytas veido sumušimas nepagrįstas objektyviais medicinos duomenimis. Tokia diagnozė iš tikrųjų nurodyta VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“ nukentėjusios apžiūros protokole (b.l. 11). Teismo medicinos specialistas E. B. apklausos teisme metu paaiškino, kad jo išvada apie nepatvirtintą diagnozę reiškia tai, kad minėtame nukentėjusiosios apžiūros protokole apskritai nenurodyti jokie klinikiniai veido sumušimo požymiai, kurie leistų konstatuoti tokią diagnozę. Pasak specialisto, veido sumušimas praktikoje reiškia žaizdą, odos paraudimą, kuris paprastai virsta kraujosruva. Tokie požymiai konstatuoti nebuvo. Antra, nukentėjusioji ir liudytojas L. K. nurodė skirtingas vietas, kur pagal kaltinimą D. R. trenkė į veidą E. M. (b.l. 117, 118). Taigi šioje dalyje jų parodymai yra prieštaringi.

Prieštaringi, teismo manymu, šio liudytojo ir nukentėjusios parodymai ir toje dalyje, kurioje jie aprašo kaltinamojo smurtinius veiksmus: nukentėjusioji nurodo, kad šie veiksmai apsiribojo tik 1 smūgio į veidą sudavimu, o liudytojas L. K. teigė, kad po smūgio sudavimo kaltinamasis purtė nukentėjusiąją, griebęs ją už palto atlapų. Šių proceso dalyvių parodymų prieštaringumo teisiamajame posėdyje pašalinti nepavyko, ir šis prieštaringumas kelia abejonių tokių parodymų objektyvumu toje dalyje, kad kaltinamasis smogė į veidą nukentėjusiajai.

Teismas pažymėjo, jog, vertindamas nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymus, negali neatsižvelgti ir į tai, kad jų konfliktą sąlygojo dar prieš tai susiklostę priešiški tarpusavio santykiai. Tokie negatyvūs tarpusavio santykiai, teismo nuomone, galėjo sąlygoti ir atitinkamus nukentėjusios parodymus. Šių aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių tuo, kad D. R. būtų sudavęs nukentėjusiajai į veidą, todėl teismas laikė šią aplinkybę neįrodyta ir ją iš kaltinimo pašalino.

Kaltinamojo ir nukentėjusios tarpusavyje sutampančiais parodymais nustatyta, kad minėto anksčiau konflikto metu kaltinamasis apipylė E. M. vandeniu, iškeikė ją necenzūriniais žodžiais. Tačiau teismas chuliganiškų motyvų tokiame poelgyje neįžvelgė, nes tokie kaltinamojo veiksmai, teismo manymu, buvo sąlygoti priešiškais dar prieš šį incidentą susiklosčiusiais santykiais. Nukentėjusioji pripažino, kad ji pati konflikto su kaltinamuoju metu keikė jį necenzūriniais žodžiais. Tai patvirtino ir liudytojas J. P.. Sprendžiant pagal kaltinamojo veiksmų motyvus, tikslus, jų atlikimo aplinkybes šie veiksmai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į nukentėjusios asmenybę. Tokiu atveju kaltinamojo veikoje nėra Lietuvos Respublikos BK 284 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėčiai būdingo objekto, t.y. santykių, besiklostančių viešosios tvarkos srityje. Taigi, teismas padarė išvadą, kad D. R. nepadarė Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos ar kitokios nusikalstamos veikos sudėties ir jį Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu išteisino.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d.nuosprendį panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir priimti naują nuosprendį. Pripažinti D. R. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., ir nuteisti jį laisvės atėmimu 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teismo padarytos išvados, prokuroro teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgta į faktinių aplinkybių visumą, o keletas nesutapimų pavadinti esminiais prieštaravimais ir padaryta išvada, kad D. R. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Nukentėjusioji E. M. parodė, kad D. R. išvadino ją necenzūriniais žodžiais ir apipylė vandeniu bei sudavė jai vieną smūgį į veidą. Netikėti nukentėjusios parodymais vien dėl to, kad prieš tai D. R. buvo apgadinęs jos automobilį, nėra jokio pagrindo. Nukentėjusioji parodė, kad atsitiktinai pamatė, kad D. R., neturėdamas tam teisės, vairavo svetimą automobilį. Nukentėjusioji dirbo šalia ir eidama pro šalį pamatė D. R.. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad E. M. būtų turėjusi motyvų specialiai stebėti D. R. ar turėtų tikslą jam pakenkti. Akivaizdu, kad administracine tvarka buvo nubaustas D. R. ir jis kaip tik galėjo pykti ant nukentėjusiosios dėl jos pilietiško poelgio. Nukentėjusioji iš pat pradžių teigė, kad jai buvo suduotas smūgis į veidą ir dėl to buvo paraudimas. Bendrojo pagalbos centro kvietimo kortelėje užfiksuota, kad nukentėjusioji jau kviesdama policijos pareigūnus nurodė, kad jai buvo suduotas smūgis į veidą. Apklausos metu policijos pareigūnas R. K., atvykęs pagal nukentėjusiosios kvietimą, nurodė, kad ant nukentėjusiosios veido matė paraudimą. Po kiek laiko po įvykio E. M. pamatęs jos brolis E. M. parodė, kad ant sesers veido matė paraudimą. Nukentėjusioji iškart po apsilankymo policijos įstaigoje kreipėsi į medikus, kur buvo nustatyta, kad jai buvo sumuštas veidas. Teismo medicinos specialistas apklausos metu nurodė, kad paprastai po traumos, kai būna paraudimas, lieka liekamieji reiškiniai, tačiau kategoriškai teigti, kad taip būna visada, jis negali. Liudytojas L. K. taip pat parodė, kad jis matė, kad D. R. sudavė smūgį E. M.. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad neabejotinai įrodyta, jog D. R. sudavė viešoje vietoje smūgį E. M. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d.

Teismas teigė, kad D. R. veiksmai, keikiant nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais ir apipilant vandeniu, buvo nukreipti į pačios nukentėjusios asmenybę ir chuliganiškų paskatų D. R. veiksmuose nebuvo, todėl jie nelaikytini nusikalstamais pagal LR BK 284 str. 1 d. Tačiau prokuroras pažymi, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šio straipsnio dispozicijoje nenumatyta, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas motyvas ar paskatos. Pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai neteisėti veiksmai padaromi viešoje vietoje. Nustatyta, kad D. R. neteisėtai E. M. atžvilgiu elgėsi viešoje vietoje, šviesiu paros metu, šalia esant tretiesiems asmenims, todėl jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d.

Aukščiau išdėstyti faktai, anot prokuroro, rodo, kad teismas nesivadovavo baudžiamojoje byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtintais įrodymais, nevertino jų visumos, o neesminius neatitikimus vertino kaip pagrindą netikėti nukentėjusiąja ir liudytoju ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai išteisino D. R..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji E. M. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis D. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, renginys, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-412/2009).

Teisėjų kolegijos vertinimu, D. R. padaryta veika visiškai atitinka visus būtinus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties objektyviuosius požymius.

Tai, jog D. R. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t.y. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, patvirtina nukentėjusiosios E. M. , o taip pat liudytojų L. K., tiesiogiai mačiusio incidentą, o taip pat R. K., E. M., A. P., mačiusių nukentėjusiąją po įvykio, parodymai, Bendrojo pagalbos centro duomenys.

Šių liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad D. R. 2012-05-15 apie 16 val. viešoje vietoje – automobilių plovyklos aikštelėje, nepagarbiai elgdamasis su nukentėjusiąja E. M., demonstruodamas tai keliais būdais, o būtent: įžūliais veiksmais ir vandališkais veiksmais, t.y. kumščiu trenkė jai į veidą, sukeliant fizinį skausmą, apipylė ją vandeniu ir išvadino necenzūriniais žodžiais. Liudytojas L. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad eidamas pro šalį matė, kaip D. R. sudavė nukentėjusiajai į galvos sritį iš šono (b.l. 131-138). Policijos pareigūnas R. K., atvykęs į įvykio vietą, atvirkščiai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, kuriame pažymėta, kad liudytojas nepamena, ar ant nukentėjusiosios veido buvo koks nors paraudimas, parodė matęs ant E. M. veido, prie kairės akies, nežymų paraudimą (b.l. 131-138). Apie tai, kad ant nukentėjusiosios veido buvo matyti paraudimas patvirtina ir liudytojas E. M., kuris atvykęs tuoj po incidento, matė, jog E. M. kairysis žandas buvo raudonas (138-140), o taip pat, apeliacinėje instancijoje atlikus dalinį įrodymų tyrimą, liudytojas gydytojas A. P., apžiūrėjęs E. M. ir surašęs Paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros PKS protokolą. Tai, jog nukentėjusiajai buvo suduotas smūgis į veidą patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro išrašas (b.l. 4). Pabrėžtina, kad paminėtų įrodymų visuma patvirtina būtent E. M. nuoseklius parodymus apie kaltinamojo jai suduotą smūgį į veidą, todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais.

Pirmosios instancijos teismas svarbia aplinkybe pripažino tai, jog tarp E. M. ir D. R. konfliktą sąlygojo prieš tai susiklostę priešiški tarpusavio santykiai, kas sąlygojo nukentėjusiosios parodymus, tačiau pažymėtina, jog anksčiau nurodyti liudytojai iki incidento D. R. nepažinojo, todėl neturi pagrindo jo apkalbėti. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais bei juos atmetė.

Taigi, aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, kad D. R. tokiais savo neteisėtais aktyviais veiksmais E. M. atžvilgiu viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes darė matant kitiems asmenims, ką patvirtina R. K. ir J. P. parodymai, kurie teigė, kad automobilio plovykloje buvo žmonių (b.l. 131-138).

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju būtina įrodyti, kad D. R. suprato, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo.

Teismų praktikoje prie įžūlių veiksmų paprastai priskiriamas fizinio smurto panaudojimas, akiplėšiškas kaltininko nesiskaitymas su visuomenėje priimtomis elgesio normomis. Nagrinėjamu atveju D. R. veiksmai, t. y. smūgio sudavimas nukentėjusiajai, apliejimas vandeniu, necenzūrinių žodžių vartojimas, tokių veiksmų atlikimo vieta (prie automobilių plovyklos, kur aplinkui buvo žmonių) rodo, jog šiais veiksmais buvo siekiama padaryti žalą ne tik kito asmens sveikatai, bet, visų pirma, parodyti savo nepagarbą visuomenei bei sutrikdyti visuomenės tvarką. Konstatuotina, kad D. R. veiksmai prieštaravo visuomenėje nusistovėjusioms elgesio normoms, kadangi, nors byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo susiklostę konfliktiški santykiai, kolegijai nekyla abejonių, kad smūgio sudavimas, apipylimas vandeniu ir necenzūrinių žodžių vartojimas yra akivaizdžiai neadekvati D. R. reakcija į susidariusią situaciją.

Aptartos aplinkybės leidžia pripažinti, jog D. R. suvokė, kad viešoje vietoje atlikdamas aukščiau minėtus veiksmus, pažeidžia viešąją tvarką, suvokė, kad jo veiksmai pasireiškia nepagarba aplinkiniams, sąmoningai to siekė.

Skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai duoda pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog D. R. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent: 2012-05-15 apie 16 val. automobilių plovyklos „Judėjimo kryptis“, esančios T. Ševčenkos g. 16a, Vilniuje, aikštelėje jis konflikto su E. M. metu kumščiu trenkė jai į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, apipylė ją vandeniu ir išvadino necenzūriniais žodžiais. Tokiais savo veiksmais D. R. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo nepagrįstos, dėl ko D. R. ir buvo išteisintas be pakankamo pagrindo.

Teismas, skirdamas bausmę D. R., vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintais bausme siekiamais tikslais ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

D. R. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris baudžiamojo įstatymo priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (LR BK 11 str. 3 d.), praeityje teistas penkis kartus, baustas administracine tvarka, nedirba, registruotas darbo biržoje, turi šeimą. D. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Esant nustatytų aplinkybių visumai, kolegija mano, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti, D. R. paskiriant Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą (Lietuvos respublikos BK 56 str. 1 d.), jo trukmę nustatant mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį, kuriuo D. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisintas Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p, 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, esant nepadarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią D. R. skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, pradėjus vykdyti šį nuosprendį.