Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-719/2016

Teisėja Silvija Jakštienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00310-2014-2

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2016 m. birželio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,20 euro) dydžio bauda.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu R. L. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, o baudžiamoji byla šioje dalyje buvo nutraukta (BK 38 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl to apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 16 d. apie 13.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. L. ir kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, niekindami elementarias moralės bei elgesio taisykles, įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. krepšinio varžybų metu, varžybų dalyvių ir žiūrovų akivaizdoje, bendrai sudavė rankomis ir įspyrė kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam G. B. į galvos sritį ir įvairias kūno vietas bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį, BPK 20, 54 straipsnius, pateikia savąjį byloje esančių įrodymų vertinimą ir teigia, kad apylinkės teismas neteisingai aiškino specialisto išvadose užfiksuotus duomenis. Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi vien liudytojo E. S. parodymais, nes jie prieštarauja kitų liudytojų ir paties nukentėjusiojo parodymams bei bylos duomenims. Nukentėjusysis G. B. nurodė, kad akistata su juo (L. S.) baigėsi po spjūvio ir bandymu jam smūgiuoti. Liudytojas M. D. nurodė, kad nukentėjusįjį mušė sirgaliai. Liudytojas D. P. ir kaltinamasis R. L. nurodė, jog jis (nuteistasis) dalyvavo konflikte, tačiau nei vienas iš jų nenurodė, jog jis buvo prie nukentėjusiojo G. B. tuo metu, kai prieš pastarąjį buvo smurtaujama. Liudytojo E. S. parodymai yra tik fragmentiški ir nekonkretūs, išimtinai tik apie jo (apelianto) atliktus veiksmus, jie nesutampa nei su liudytojo M. D., nei su nukentėjusiojo parodymais, todėl prieštaringais ir nekonkrečiais liudytojo E. S. parodymais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas, o visos abejonės turėjo būti vertinamos jo (nuteistojo) naudai. Kartu apylinkės teismas nepagrįstai atmetė jo (apelianto) parodymus, nes jis viso proceso metu nuosekliai neigė atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį.

Be to apeliantas tvirtina, kad po kilusio konflikto buvo pritaikytos sankcijos jo krepšinio komandai – jiems buvo skirta didžiulė piniginė nuobauda, keli žaidėjai buvo diskvalifikuoti, komandai buvo užskaitytas techninis pralaimėjimas ir nebuvo skirti taškai turnyrinėje lentelėje. Apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir į tai, jog konfliktų sporto varžybų metu, kurie baigtųsi smurto panaudojimu tarp žaidėjų ar sirgalių, pasitaiko neretai, tačiau teismų praktikos šios kategorijos bylose nėra, nes už tokį elgesį asmenys nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn dėl daugelio sporto organizacijų turimų efektyvių prievartos priemonių ir bausmių taikymo procedūrų, kuriomis pasiekiami atpildo tikslai. Todėl baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju derėtų taikyti tik tada, kai nusikaltimo laipsnis pakankamai aukštas, o nusikaltimas pakankamai sunkus ir nemažareikšmis.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir panašiose vietose, o sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos. Jis nuteistas už visuomenės rimties ir tvarkos trikdymą krepšinio rungtynių metu, kai sirgaliams ir žaidėjams yra įprasta elgtis emocingai ir triukšmingai, tad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė, tuo tarpu vienas kitam išsakyti priekaištai, kad ir agresyvia forma, negali būti laikomi tiek pavojingais, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Kartu apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog konfliktas, kurio metu nukentėjo G. B., kilo būtent po nukentėjusiojo jo (apelianto) komandos žaidėjams išsakytos replikos pavadinant juos „banditais“, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys). BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, praeityje jis buvo teistas už visai kitokio pobūdžio veikos padarymą, šiuo metu teistumas išnykęs, jis turi šeimą, išlaiko du nepilnamečius vaikus, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, todėl apeliantas mano, kad apylinkės teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą ir prieštaraujančią teisingumo principui bausmę.

Atsižvelgdamas į tai nuteistasis L. S. tvirtina, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusį G. B. atliko sirgaliai, o jo konfliktas su nukentėjusiuoju pasireiškė tik apsižodžiavimu, reaguojant į netinkamą užgaulų paties nukentėjusiojo elgesį, už ką jis (apeliantas) jau buvo nubaustas pagal Panevėžio krepšinio lygos nuostatus. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl jo pripažinimo kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir bausmės paskyrimo yra nepagrįstas, nes apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino prieštaravimų, jo kaltę grindė prieštaringais įrodymais, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jų nepatvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, apylinkės teismas neatskyrė baudžiamosios atsakomybės nuo sporto federacijų taikomų sankcijų šiurkščiai taisykles pažeidusiems sportininkams, todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalius įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas nuteistąjį L. S. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paties nuteistojo L. S. pozicija nėra nuosekli – apeliaciniame skunde tvirtindamas, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir prašydamas jį išteisinti apeliantas čia pat, netiesiogiai iš esmės pripažindamas savo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, alternatyviai prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusysis G. B. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad matė šalia savęs vieną komandos (duomenys neskelbtini) žaidėją, kuris spyrė jam. Šį žaidėją nuo jo atitraukė jo komandos (duomenys neskelbtini) žaidėjas (1 t., 23–29 b. l.). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojas E. S., kuris nurodė, kad jis žaidė komandoje (duomenys neskelbtini) ir matė, kaip nuteistasis L. S. su dar trimis asmenimis spardė nukentėjusįjį G. B., kaip jis spyrė nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį. Liudytojas nurodė, kad jis nuramino abu nuteistuosius (1 t., 95–98 b. l.). Savo parodymus E. S. patvirtino ir akistatos su L. S. metu (1 t., 101 – 103 b. l.). Liudytojas D. P. ir nuteistasis R. L. nors ir nenurodė konkrečių nuteistojo L. S. veiksmų, tačiau nurodė, kad matė pastarąjį konfliktuojant su nukentėjusiuoju G. B. (1 t., 60–61, 123–126 b. l.). Tokius savo parodymus minėti proceso dalyviai patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (2 t., 91–98, 119–120 b. l.). Vertinant šių proceso dalyvių parodymus pažymėtina, kad visi jie iki įvykio nepažinojo vieni kitų. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis L. S. nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad nukentėjusysis G. B., liudytojai E. S., D. P. ir nuteistasis R. L. iki įvykio būtų buvę suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti L. S., kaltinant padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Šių proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti šiais parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Nuteistasis L. S. taip pat neneigė, kad jis dalyvavo konflikte su nukentėjusiuoju G. B., gąsdino nukentėjusįjį mojuodamas kumščiu, bet neigia pataikęs nukentėjusiajam ir sudavęs jam kokius nors smūgius. Tačiau nuteistojo L. S. pateikta versija apie tai, kad jis, vienas iš pirmųjų įsivėlęs į konfliktą su nukentėjusiuoju, vienas iš pirmųjų pribėgęs prie jo, mojuodamas kumščiu ir kitaip demonstruodamas savo agresiją, priėjus kitiems konflikto dalyviams staiga galėjo pakeisti savo elgesį, tapti nebeagresyviu ir daugiau nieko nebedaryti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos neįtikino. Kitų asmenų, dalyvavusių konflikte ir galėjusių kartu su nuteistuoju R. L. sužaloti nukentėjusįjį G. B., nuteistasis L. S. nenurodė. Matyti, kad nuteistasis L. S. davė kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, savo parodymus derindamas prie byloje esančių duomenų, bet nenurodydamas jokių jam nepalankių aplinkybių. Todėl tokie jo parodymai iš esmės vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti savo teisinę padėtį. Tikėti nuteistojo L. S. pateikta versija, kuri iš esmės prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, nėra pagrindo.

Tai, kad konfliktas kilo sporto varžybų metu, kad dėl kilusio konflikto nuteistojo L. S. komandai (duomenys neskelbtini) ir jos nariams buvo pritaikytos sankcijos pagal Panevėžio krepšinio lygos nuostatus, nerodo mažesnio nuteistojo L. S. veikos pavojingumo visuomenei ir negali eliminuoti nuteistojo L. S. atsakomybės už jo padarytą nusikaltimą.

Paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinės instancijos teismui sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis L. S., kartu su kitu nuteistuoju, įvykio metu viešoje vietoje panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. B., sužalojo jį ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Skundžiamame nuosprendyje teismas iš esmės atsižvelgė į visas tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes. Paskyręs nuteistajam L. S. vieną iš švelniausių BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – baudą, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė už BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tokios bausmės vidurkį, apylinkės teismas BK reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Atsižvelgiant į tai teigti, jog apylinkės teismas netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias teisės normas ir skyrė nuteistajam L. S. aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę, pagrindo nėra.

Nuteistasis L. S. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nes konfliktas su nukentėjusiuoju G. B. kilo būtent po nukentėjusiojo jo (apelianto) komandos žaidėjams išsakytos replikos pavadinant juos „banditais“. Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis (rizikingas) nukentėjusio asmens elgesys, būtina atsižvelgti į tai, ar nukentėjusio asmens elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan. Taigi, minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusio asmens elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį. Gi nagrinėjamu atveju nukentėjusysis neatliko neteisėtų ar įžeidžiančių veiksmų, kurie galėjo išprovokuoti nuteistąjį L. S. nusikalsti. Atvirkščiai, pagal byloje esančius duomenis pats nuteistasis L. S. su savo krepšinio komandos (duomenys neskelbtini) nariais rungtynių metu, prieš nusikaltimo padarymą, žaidė pažeisdami krepšinio taisykles, provokavo priešininkų komandos (duomenys neskelbtini) narius ir nukentėjusįjį konfliktui, siūlė jiems „į dantis“, koneveikė krepšinio rungtynių teisėjus ir kitaip elgėsi nepriimtinai. Būtent dėl to nuteistajam L. S. ir jo krepšinio komandai buvo pritaikytos sankcijos (piniginė nuobauda), keli žaidėjai buvo diskvalifikuoti, komandai buvo užskaitytas techninis pralaimėjimas ir nebuvo skirti taškai turnyrinėje lentelėje. Be to, pagal byloje esančius duomenis seka, kad nukentėjusysis G. B. žodį „banditai“ išsakė kaip atsaką nuteistojo L. S. komandos nariams į jų pačių užgauliojimus, provokavimą konfliktui ir netinkamą elgesį. Tokiu būdu nuteistojo L. S. veiksmus padarant nusikalstamą veiką vertinti kaip išprovokuotą kokiais nors neteisėtais ar rizikingais nukentėjusiojo G. B. veiksmais, o tuo pačiu ir pripažinti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo.

Įvertinęs tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pagrįstai pripažino nuteistąjį L. S. kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, paskyrė jam teisingą bausmę ir tinkamai išsprendė kitus klausimus. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį taip, kaip to prašo nuteistasis L. S., apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.