Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui Z. B., atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Mariui Vainauskui, trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus pataisos namų atstovei Miglei Einorytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. B. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Vilniaus pataisos namai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, pažymėjo, kad buvo atleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, nors jie buvo reorganizuoti ir savo veiklą baigė 2010-12-31. Teigė, kad įspėjimo lapelio apie atleidimą negavo, tarnybos atsakovas nepratęsė, pareigų nesiūlė, nors faktiškai jis po reorganizacijos daugiau kaip vieną mėnesį dirbo Vilniaus pataisos namuose (II t., b. l. 10–13).

Trečiojo suinteresuoto asmens Teisingumo ministerijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (II t., b. l. 3).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus pataisos namai atsiliepimo į skundą nepateikė, teismo posėdyje atstovė palaikė atsakovo atstovo išdėstytus argumentus (II t., b. l. 10–13).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas, dalis bylos nutrauktina.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iki 2011 m. kovo 4 d. dirbo Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos viršininku, t. y. buvo A lygio, 13 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas (I t., b. l. 35). 2008 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą Kalėjimų departamento direktoriui, kuriame prašė pratęsti tarnybą Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigose (I t., b. l. 40). Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius 2008 m. lapkričio 28 d. teikimu Nr. 14-819 „Dėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko Z. B. tarnybos pratęsimo“ pasiūlė pareiškėjo tarnybą pratęsti dvejiems metams (I t., b. l. 41–42). Kalėjimų departamento direktorius 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. P-416 „Dėl tarnybos pratęsimo“, vadovaudamasis Statuto 33 straipsniu ir atsižvelgdamas į minėtą Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus teikimą bei Z. B. prašymą, pratęsė pareiškėjo tarnybą nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 2 d. (I t., b. l. 43).

2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimo lapelis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad jis nepateikė prašymo dėl tarnybos pratęsimo, po 2 mėnesių nuo supažindinimo su minėtu įspėjimo lapeliu datos jis bus atleistas iš tarnybos pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą (I t., b. l. 39). Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 2 d. įsakyme Nr. P-51 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ buvo nurodyta nuo 2011 m. vasario 8 d. atleisti pareiškėją iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigų (I t., b. l. 38). Iš Vilniaus pataisos namų 2011 m. kovo 1 d. rašto Nr. 9-875(03) bei medicininės pažymos matyti, kad nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas sirgo (I t., b. l. 15, 37), todėl Kalėjimų departamento direktorius, atsižvelgdamas į tai, 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ panaikino 2011 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. P-51 ir pareiškėjo atleidimo datą perkėlė į 2011 m. kovo 4 d. (I t., b. l. 35).

Pareiškėjas nesutinka su Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ ir prašo jį panaikinti.

Ginčo esmė – ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjas atleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigų (A lygio, 13 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigų).

Pareiškėjas teismo posėdyje pateikė prašymą, kuriame atsisako skundo reikalavimų priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento atlyginti trijų tūkstančių litų neturtinę žalą ir tris tūkstančius litų medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį, nurodo, kad atsisakymo pasekmės jam žinomos (II t., b. l. 7).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pareiškėjas atsisakė skundo reikalavimų priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento atlyginti trijų tūkstančių litų neturtinę žalą ir tris tūkstančius litų medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį, nurodė, kad skundo atsisakymo pasekmės jam žinomos, todėl bylos dalis dėl reikalavimų priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento atlyginti trijų tūkstančių litų neturtinę žalą ir tris tūkstančius litų medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 3 p. pagrindu nutraukiama.

Statuto 31 str. 2 d. 16 p. numato, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam sukanka 50 metų, jeigu jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Statuto 31 str. 2 d. 17 p. įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai baigėsi šio Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas arba tarnybos laikas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

Statuto 32 straipsnio 1 dalis numato, kad iki tol, kol pareigūnui sukaks šio Statuto straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytas amžius arba kol baigsis šioje dalyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas, pareigūnas turi teisę ne vėliau kaip prieš 3 tris mėnesius pateikti šio Statuto 12 straipsnio 4 arba 5 dalyje nurodytiems vadovams rašytinį prašymą dėl tarnybos pratęsimo. Šie vadovai gali įsakymais pareigūno tarnybą pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 3 metams, tačiau ne ilgiau, negu jam sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius.

Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą Kalėjimų departamento direktoriui, kuriame prašė pratęsti tarnybą Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigose (I t, b. l. 40).Tarnyba jam buvo pratęsta iki 2011-02-02 (I t., b. l. 43). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, likus 3 mėnesiams iki 2011 m. vasario 2 d. (kai turėjo baigtis jo tarnybos laikas), naujo prašymo pratęsti tarnybą nepateikė. Šios aplinkybės jis neginčijo ir per teismo posėdį. Kadangi pareiškėjas naujo prašymo pratęsti tarnybą nepateikė, jam 2010 m. gruodžio 2 d. įteiktas įspėjimo lapelis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jis buvo informuotas, kad po 2 mėnesių nuo supažindinimo su minėtu įspėjimo lapeliu datos jis bus atleistas iš tarnybos pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą (I t., b. l. 39).

2011 m. vasario 2 d. Kalėjimų departamento direktorius įsakymu Nr. P-51 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ nuo 2011 m. vasario 8 d. atleido pareiškėją iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigų (I t., b. l. 38). Paaiškėjus, kad pareiškėjas sirgo, Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis Statuto 34 str. 1 d., kurioje numatyta, kad negalima atleisti pareigūno iš tarnybos jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu arba atostogų metu (išskyrus atleidimą pagal šio Statuto 31 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalies 1, 4 ir 15 punktus), 2011 m. kovo 3 d. priėmė įsakymą Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“, kuriuo panaikino 2011 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. P-51 ir pareiškėjo atleidimo datą perkėlė iš 2011 m. vasario 8 d. į 2011 m. kovo 4 d. (I t., b. l. 35).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos ne dėl vykdytos pataisos namų reorganizacijos, o dėl to, kad jis, būdamas vyresnis nei 50 metų amžiaus, nepateikė prašymo dėl tarnybos pratęsimo.

Konstatavęs, kad pareiškėjo atleidimo pagrindas su reorganizacija nesusijęs, teismas plačiau dėl reorganizacijos nepasisako, nes reorganizacija šiuo atveju jo teisių nepažeidė, nėra ir negali būti ginčo dalyku. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str.).

Pareiškėjo argumentas, jog jam įspėjimo lapelis turėjo būti įteiktas ne prieš 2, o prieš 4 mėnesius, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi toks reikalavimas taikomas tada, kai pareigūnas vienas augina vaiką iki 14 metų, o šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad vaiką jis augina vienas, taigi įspėjimo lapelis jam pagrįstai įteiktas prieš 2 mėn. iki atleidimo (Statuto 34 str. 2 d.).

Iš ginčijamo Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymo Nr. P-80 matyti, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos viršininko pareigų.

Nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. buvo pradėtas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimas (I t., b. l. 139–142).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010-07-21 priėmė nutarimą Nr. 1063 „Dėl laisvės atėmimo vienų reorganizavimo“, pagal kurio 2.2 punktą Vilniaus 1-ieji pataisos namai ir Vilniaus 2-ieji pataisos namai reorganizuojami prijungimo būdu – reorganizuojamus Vilniaus 1-uosius pataisos namus prijungiant prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kurie perima visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises ir pareigas ir kurių pavadinimas keičiamas į Vilniaus pataisos namus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (1.39.)7R-7954 „Dėl reorganizavimo sąlygų aprašų pakeitimo ir pakartotinio paskelbimo“ informavo Kalėjimų departamentą ir kitas jam pavaldžias įstaigas, kad, reorganizuojant įstaigas, įspėjimai apie atleidimą iš darbo (tarnybos) privalo būti įteikiami visiems reorganizuojamų pataisos įstaigų darbuotojams, kadangi, pasibaigus juridiniams asmenims (reorganizavus pataisos įstaigas), privalo būti panaikintos visos šių įstaigos darbuotojų pareigybės (I t., b. l. 47–48).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1R-215 „Dėl Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų ir teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 168 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstatų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patvirtintas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašas (toliau – Aprašas), kurį parengė Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vadovai.

Pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 5 dalį, kai Vyriausybė priima nutarimą ar savivaldybės taryba priima sprendimą dėl sutikimo reorganizuoti biudžetinę įstaigą, reorganizavime dalyvaujančių biudžetinių įstaigų vadovai parengia biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą. To paties straipsnio 12 dalis numato, kad sprendimą dėl biudžetinės įstaigos reorganizavimo priima ir kartu tvirtina biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą ir po reorganizavimo veiksiančių biudžetinių įstaigų nuostatus kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija.

Taigi Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vadovai parengė biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė 2010-07-21 nutarimą, o sprendimas dėl Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo priimtas ir reorganizavimo sąlygų aprašas patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-10-04 įsakymu Nr. 1R-215.

Pagal Vyriausybės 2010-07-21 nutarimo Nr. 1063 „Dėl laisvės atėmimo vienų reorganizavimo“ 2.2 punktą Vilniaus 1-uosius pataisos namai buvo prijungti prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (kurie perėmė visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises ir pareigas), pavadinimas keičiamas į Vilniaus pataisos namus. Aprašo 14.2 punkte nurodyta, kad reorganizavimo pabaiga – 2010-12-31 (I t., b. l. 142). Taigi nuo 2011-01-01 kaip juridinis asmuo teisėtai veikė Vilniaus pataisos namai.

Atsakovo Kalėjimų departamento atstovas teismo posėdyje sutiko, kad ginčijamame įsakyme turėjo būti nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Vilniaus pataisos namų, o ne Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, teigė, kad taip įvyko dėl techninės klaidos ar apsirikimo (II t., b. l. 12).

Įvertinęs byloje esančius dokumentus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra įsakymo, kuris patvirtintų, kad pareiškėjas nuo 2011-01-01 buvo perkeltas dirbti į Vilniaus pataisos namus, nors nuo 2011-01-01 jis faktiškai dirbo jau reorganizuotuose Vilniaus pataisos namuose. Teismo manymu, pareiškėjo perkėlimas turėjo būti įformintas įsakymu ir tai turėjo padaryti atsakovas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamame Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ turėjo būti nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Vilniaus pataisos namų, o ne iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kadangi po reorganizavimo jis juose realiai dirbo, o juridinis asmuo, iš kurio jis buvo atleistas, jau buvo nutraukęs veiklą. Teismas šio pažeidimo nelaiko esminiu, sudarančiu pagrindą tęstis jo tarnybos santykiams, nes Statute imperatyviai nurodyta, kad nepateikus prašymo pratęsti tarnybą, pareigūnas turi būti atleidžiamas, todėl šis pažeidimas neturi įtakos tam, kad pareiškėjui galėtų būti netaikomas Statuto 31 str. 2 d. 17 punktas.

Iš byloje esančio 2010 m. gruodžio 2 d. įspėjimo lapelio Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įteiktas pareiškėjui, matyti, kad jame nurodoma, jog pareiškėjas po 2 mėn. nuo susipažinimo su įspėjimo lapeliu bus atleistas iš tarnybos Statuto 31 str. 2 d. 16 p. pagrindu. Ginčijamame įsakyme nurodoma, kad pareiškėjas atleidžiamas Statuto 31 str. 2 d. 17 p. pagrindu.

Teismo vertinimu abu nurodyti pagrindai iš esmės susijęs su tuo pačiu juridiniu faktu, kad, pareigūnui sukakus 50 metų, privalo būti sprendžiamas klausimas dėl jo tarnybos pratęsimo ar jo atleidimo. Tiek Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas, tiek to paties straipsnio 2 dalies 17 punktas reglamentuoja iš esmės beveik analogišką situaciją, kuri sukelia asmeniui identiškas teisines pasekmes. Esant pagrindui taikyti vieną ar kitą punktą, kompetentingam asmeniui atsiranda teisinis pagrindas atleisti asmenį iš tarnybos. Šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos, iš pareigų jis buvo atleistas teisėtu pagrindu, nurodytu 2011 m. kovo 3 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme Nr. P-80, t. y. jis atleistas iš tarnybos, kai baigėsi Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka, kadangi pats pareiškėjas nepateikė prašymo pratęsti tarnybą.

Kadangi pareiškėjas vieną kartą jau buvo pateikęs prašymą pratęsti tarnybą, jam tarnyba buvo pratęsta, teismas daro išvadą, kad jis žinojo Statute numatytą tvarką ir suprato, kad reikia pateikti prašymą tam, kad tarnyba galėtų būti pratęsta, tačiau prašymo nepateikė. Pareiškėjas žinojo apie 2008-12-08 įsakymą, kuriuo jo tarnyba pratęsta, gavo įspėjimo lapelį, kuriame, nors ir ne tikslai nurodytas galimas atleidimo pagrindas, tačiau jis iš esmės susijęs su tuo pačiu faktu, t. y. kad, pareigūnui sukakus 50 metų, privalo būti sprendžiamas klausimas dėl jo tarnybos pratęsimo ar jo atleidimo.

Pažymėtina, kad Statuto 31 str. 1 d. išvardijami atvejai, kai pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, o 2 šio straipsnio dalyje numatyti atvejai, kai pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos. Teismas, lingvistiškai įvertinęs minėtas nuostatas, daro išvadą, kad, esant bent vienam iš 31 str. 2 d. nustatytų pagrindų, pareigūnas turi būti atleistas iš tarnybos. Statuto 31 str. 2 d. reikalavimai yra imperatyvūs, todėl Kalėjimų departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė prašymo pratęsti jo tarnybos kai jam jau buvo daugiau nei 50 metų, privalėjo atleisti pareiškėją.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad tai, jog įspėjimo lapelyje ir ginčijamame įsakyme nurodyti pareiškėjo atleidimo pagrindai nesutampa, nėra esminis pažeidimas, kadangi tiek vienu, tiek kitu atveju pareigūnui sukakus 50 metų, jis privalo būti atleidžiamas, jei nepateikia prašymo pratęsti tarnybą.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo tarnybos santykiai pasibaigė 2011 m. vasario mėn., kai suėjo terminas, iki kurio buvo pratęsta jo tarnyba 2008-12-08 įsakymu. Pareiškėjo atleidimas nėra sietinas su reorganizacija, taigi iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleido pareiškėją iš tarnybos pasibaigus Statuto 32 straipsnyje nustatytam jo tarnybos pratęsimo terminui, esminių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“, nenustatyta, taigi pareiškėjo skundas atmestinas.

Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. P-80, netenkintini ir reikalavimai negrąžinti jo į tarnybą ir priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2011 m kovo 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priverstinės pravaikštos laiką įskaityti į Kalėjimų departamento pareigūno stažą pensijai gauti, kadangi jie yra išvestiniai iš pirmojo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2, p., 101 str. 3 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo Z. B. reikalavimų priteisti iš atsakovo atlyginti trijų tūkstančių litų neturtinę žalą ir tris tūkstančius litų medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį.

Likusią pareiškėjo Z. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.