- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-07
- Bylos Nr.
- A-756-3459-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00580-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Atsakovas
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- Z. B.
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
dalyvaujant atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui M. V.,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui A. I.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. B. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuos Respublikos teisingumo ministerijai ir Vilniaus pataisos namams, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“; 2) į tarnybą negrąžinti ir priteisti iš Kalėjimų departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2011 m. kovo 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš Kalėjimų departamento 3 000 Lt medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį; 5) priverstinės pravaikštos laiką įskaityti į Kalėjimų departamento pareigūno stažą pensijai gauti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2011 m. kovo 4 d. jis dirbo Vilniaus pataisos namų (nuo 2011 m. sausio 1 d. Vilniaus 2-ieji pataisos namai buvo reorganizuoti į Vilniaus pataisos namus) Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininku (statutinis valstybės tarnautojas, A lygis, 13 pareigybės kategorija). Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P-80 pareiškėjas buvo atleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos viršininko pareigų. 2010 metų rugpjūčio mėnesį buvo pradėtas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimas. Šiuo atveju buvo pažeistos Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostatos, kadangi reorganizavimo sąlygų aprašas buvo patvirtintas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų direktoriaus ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus, o turėjo būti patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija). Teisingumo ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1R-215 buvo patvirtintas naujas reorganizavimo sąlygų aprašas ir Vilniaus pataisos namų nuostatai. Buvo numatyta, kad Vilniaus 1-ieji pataisos namai prijungiami prie Vilniaus 2-ujų pataisos namų, kurie perima visas Vilniaus 1-ujų pataisos namų teises ir pareigas ir kurių pavadinimas keičiamas į pavadinimą Vilniaus pataisos namai. Vilniaus 1-ieji pataisos namai kaip juridinis asmuo po reorganizavimo baigia savo veiklą, o Vilniaus 2-ieji pataisos namai kaip juridinis asmuo tęsia veiklą. Nei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas), nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja statutinių valstybės tarnautojų darbo sąlygų keitimo ir reorganizuojamų įstaigų statutiniams valstybės tarnautojams socialinių garantijų taikymo, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normomis. Pažeidžiant DK 120, 129, 130 straipsnių reikalavimus, nuo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo pradžios iki reorganizavimo pabaigos, t. y. iki 2010 m. gruodžio 31 d., Kalėjimų departamento atsakingi darbuotojai įspėjimo apie darbo sąlygų pakeitimą ir apie galimą atleidimą iš tarnybos neįteikė pareiškėjui, nors Teisingumo ministerija 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (1.39)7R-7954 informavo Kalėjimų departamentui pavaldžias įstaigas, kad įspėjimai apie atleidimą iš darbo (tarnybos) privalo būti įteikiami visiems reorganizuojamų pataisos įstaigų darbuotojams. Kalėjimų departamentas 2010 m. gruodžio 2 d. įteikė pareiškėjui įspėjimo lapelį Nr. 1S-4425 ne apie jo darbo sąlygų keitimą ir apie galimą atleidimą iš darbo (tarnybos), o apie atleidimą iš darbo (tarnybos) vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktu, kuris numato pareigūno atleidimą, kai jam sukanka 50 metų, jeigu jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento įspėjimo lapelyje nurodytas neteisėtas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas, kadangi įspėjimo metu jam buvo 51 metai ir jo tarnyba Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. P-416 jau buvo pratęsta iki 2011 m. vasario 2 d. Be to, pažeisdamas DK 130 straipsnį, Kalėjimų departamentas įspėjimo lapelyje nenurodė atsiskaitymo tvarkos. Kadangi pareiškėjo darbo sąlygų keitimas vyko anksčiau, negu turėjo baigtis tarnybos pratęsimo laikas, Kalėjimų departamentas turėjo įspėti pareiškėją apie darbo sąlygų keitimą ir taikyti socialines garantijas, numatytas DK: pareiškėjas turi 8 metų amžiaus vaiką, todėl įspėjimas turėjo būti įteiktas prieš 4 mėnesius iki atleidimo, o ne prieš 2 mėnesius. Kitiems Vilniaus 2-ųjų pataisos namų darbuotojams darbo sąlygų keitimas buvo įformintas DK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 1R-116 nustatyta tvarka. Pvz., Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 3-96 nurodyta, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų pareigūnai, 2010 m. gruodžio 31 d. pasibaigus Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimui, nuo 2011 m. sausio 1 d. skiriami į Vilniaus pataisos namų pareigūnų pareigas. Be to, įsakymuose dėl darbuotojų skyrimo į pareigas nurodyta, kad darbuotojai paskirti į darbą Vilniaus pataisos namuose atsižvelgiant į darbo sąlygų keitimą. Dėl Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų sujungimo, nuo 2011 m. sausio 1 d. žymiai padidėjo buhalterinės apskaitos ir finansų kontrolės operacijų skaičius: atsiskaitymų, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo, nuteistųjų asmeninių pinigų, statistinės ir finansinės atskaitomybės, pažymų išdavimo ir nuteistųjų skundų nagrinėjimo. Dėl šios priežasties nuo 2011 m. sausio 1 d. žymiai pasikeitė Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko, t. y. pareiškėjo, darbo sąlygos: darbo apimtis, darbo organizavimas, darbo vieta. Nuo 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjas de facto pradėjo vykdyti Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigas. Su Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu dėl pareiškėjo skyrimo jis nebuvo supažindintas, nors nuo 2011 m. sausio 1 d. Vilniaus pataisos namų vidaus administravimo dokumentuose nurodyta, kad jis dirba Vilniaus pataisos namuose. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 5-8 pareiškėjui buvo suteiktos atostogos nuo 2011 m. sausio 31 d. iki 2011 m. vasario 4 d. Atostogų metu, t. y. 2011 m. vasario 3 d. pareiškėjas susirgo ir į darbą grįžo 2011 m. vasario 28 d. Nepaisant to, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. P-51 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ jis buvo atleistas iš tarnybos nuo 2011 m. vasario 8 d., t. y. ligos metu. Skundžiamu įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigų, nors faktiškai nuo 2011 m. sausio 1 d. jis jau dirbo Vilniaus pataisos namuose. Skundžiamame įsakyme nurodytas atleidimo iš tarnybos pagrindas neatitinka įspėjime apie atleidimą nurodyto pagrindo: įsakyme nurodytas Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punktas, įspėjimo lapelyje – Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas. Pareiškėjo nuomone, atleisdamas jį iš tarnybos, Kalėjimų departamentas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 1030 „Dėl pareigūnų ir karių, išleidžiamų į pensiją, socialinio prisitaikymo, medicininės reabilitacijos bei profesinio orientavimo į kitas veiklos sritis sistemos sukūrimo programos patvirtinimo“, neorganizavo ir netaikė socialinio prisitaikymo, medicininės reabilitacijos profesinio orientavimo į kitas veiklos sritis, profesinio perkvalifikavimo priemonių. Dėl neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, ilgai sirgo.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1R-215 buvo patvirtintas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašas (toliau – ir Aprašas), kuriame nustatyta, kad reorganizuojama įstaiga – Vilniaus 1-ieji pataisos namai, kuri kaip juridinis asmuo po reorganizavimo baigs savo veiklą (Aprašo 3 punktas). Aprašo 4 punkte nurodyta, kad Vilniaus 2-ieji pataisos namai yra tik reorganizavimo procese dalyvaujanti įstaiga, kuri po reorganizavimo tęs savo veiklą. To paties Aprašo 11 punkte yra aiškiai nurodyta, kad patvirtinus po reorganizavimo tęsiančios veiklą įstaigos struktūrą, pareigybių sąrašus teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, Vilniaus 1-ųjų pataisos namų darbuotojai turės būti įspėjami apie darbo (tarnybos) sąlygų pasikeitimą ar galimą atleidimą iš darbo (tarnybos). Todėl pareiškėjo teiginys, kad šiuo atveju buvo reorganizuojami ir Vilniaus 2-ieji pataisos namai ir todėl buvo keičiamos jo darbo sąlygos, apie ką jis privalėjo būti informuotas ir jo atžvilgiu turėjo būti taikomos DK 120, 129 ir 130 straipsnių nuostatos, yra nepagrįstas. Teisingumo ministerija 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (1.39.)7R-7954 informavo Kalėjimų departamentą ir kitas jam pavaldžias įstaigas, kad reorganizuojant įstaigas, įspėjimai apie atleidimais darbo (tarnybos) privalo būti įteikiami visiems reorganizuojamų pataisos įstaigų darbuotojams, kadangi, pasibaigus juridiniams asmenims (reorganizavus pataisos įstaigas), privalo būti panaikintos visos šių įstaigos darbuotojų pareigybės. Tokiu būdu, vykdant Vilniaus 1-ųjų pataisos namų reorganizaciją, šią įstaigą prijungiant prie Vilniaus 2-ųju pataisos namų, įspėjimai turėjo būti ir buvo įteikti Vilniaus 1-ųjų pataisos namų darbuotojams. Vykdant reorganizaciją pareiškėjo užimama pareigybė nebuvo panaikinta, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui įteikti įspėjimą apie atleidimą iš darbo (tarnybos) dėl vykdomos reorganizacijos. Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatyta, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, kai jam sukanka 50 metų, jeigu jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatyta, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, kai baigėsi Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas arba tarnybos laikas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Kalėjimų departamento direktorius, atsižvelgdamas į Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus teikimą bei pareiškėjo prašymą, 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. P-416 pratęsė tarnybą pareiškėjui nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 2 d. 2010 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimo lapelis Nr. 1S-4425, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad jis nepateikė prašymo dėl tarnybos pratęsimo, po 2 mėnesių nuo supažindinimo su minėtu įspėjimo lapeliu datos jis bus atleistas iš tarnybos pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą. Šis punktas gali būti taikomas tik pirmą kartą išsprendus klausimą dėl tarnybos pratęsimo. Jei tarnyba nors kartą vadovaujantis Statuto 32 straipsniu pareigūnui pratęsiama, vėliau, t. y. pasibaigus jo jau pratęstos tarnybos laikui ir nepateikus prašymo pratęsti tarnybą arba kompetentingam subjektui nusprendus tarnybos nepratęsti, asmuo turi būti atleidžiamas vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punktu. Minėtame Kalėjimų departamento 2010 m. gruodžio 2 d. įspėjimo lapelyje Nr. 1S-4425 įsivėlė techninė klaida – buvo neteisingai nurodytas galimo atleidimo pagrindas. Be to, įspėjimo lapelyje nurodytas galimo atleidimo pagrindas (Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ nurodytas atleidimo pagrindas (Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punktas) iš esmės susiję su tuo pačiu juridiniu faktu – pareigūnui sukakus 50 metų, privalo būti sprendžiamas klausimas dėl jo tarnybos pratęsimo ar jo atleidimo. Tiek Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas, tiek to paties straipsnio 2 dalies 17 punktas reglamentuoja iš esmės analogišką situaciją, kuri sukelia asmeniui identiškas teisines pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos, iš pareigų jis buvo atleistas teisėtai, vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punktu. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių atsakovo neteisėtų aktų, neteisėto veikimo ar neveikimo, kuris sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą, todėl nėra pagrindo priteisti jo prašomą žalos atlyginimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1063 „Dėl laisvės atėmimo vienų reogranizavimo“. Šio nutarimo 2.2 punkte buvo numatyta reorganizuoti Vilniaus 1-uosius pataisos namus ir Vilniaus 2-uosius pataisos namus – reorganizuojamus Vilniaus 1-uosius pataisos namus prijungiant prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kurie perima visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises ir pareigas ir kurių pavadinimas keičiamas į Vilniaus pataisos namus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi, kai Vyriausybė priima nutarimą ar savivaldybės taryba priima sprendimą dėl sutikimo reorganizuoti biudžetinę įstaigą, reorganizavime dalyvaujančių biudžetinių įstaigų vadovai parengia biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą. Pareiškėjo teiginys, kad Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašas patvirtintas pažeidžiant Biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 12 dalį, yra nepagrįstas. Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vadovai tik parengė biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą po to, kai Vyriausybė priėmė 2010 m. liepos 21 d. nutarimą, o sprendimas dėl Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo priimtas ir reorganizavimo sąlygų aprašas patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1R-215. Jokių pažeidimų reorganizuojant Vilniaus 1-uosius pataisos namus ir Vilniaus 2-uosius pataisos namus padaryta nebuvo. Statuto 31 straipsnis numato atvejus, kai pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos (Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1-12 punktai) ir kai pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos (Statuto 31 straipsnio 2 dalies 1-19 punktai). Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas, kai jam sukanka 50 metų, jeigu jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalies 17 punktas numato, kad pareigūnas atleidžiamas, kai baigėsi Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas arba tarnybos laikas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjo tarnyba Vilniaus 2-uosiose pataisos namuose buvo pratęsta iki 2011 m. vasario 2 d. Statuto 32 straipsnio 1 dalis numato, kad iki tol, kol pareigūnui sukaks šio Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytas amžius arba kol baigsis šioje dalyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas, pareigūnas turi teisę ne vėliau kaip prieš 3 tris mėnesius pateikti šio statuto 12 straipsnio 4 arba 5 dalyje nurodytiems vadovams rašytinį prašymą dėl tarnybos pratęsimo. Šie vadovai gali įsakymais pareigūno tarnybą pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 3 metams, tačiau ne ilgiau, negu jam sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo savo teise pateikti rašytinį prašymą dėl tarnybos laiko pratęsimo prieš 3 tris mėnesius iki tarnybos pabaigos, nėra. Statuto 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atleisti pareigūną iš tarnybos pagal šio Statuto 31 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus ir 2 dalies 16, 17 ir 18 punktus galima tik įspėjus jį raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos. Pareigūnui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, nėščiai pareigūnei, pareigūnui, vienam auginančiam vaiką (vaikus) iki 14 metų, apie numatomą atleidimą iš tarnybos turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius iki atleidimo dienos. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad vaiką jis augina vienas. Todėl jo teiginys, kad apie atleidimą iš tarnybos jam turėjo būti pranešta prieš 4 mėnesius, yra nepagrįstas. Pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie jo atleidimą iš tarnybos. Įspėjime nurodytas atleidimo iš tarnybos pagrindas ir skundžiamame Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme nurodytas atleidimo pagrindas iš esmės yra tas pats.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 3 000 Lt medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas teismo posėdyje pateikė prašymą, kuriuo atsisakė skundo reikalavimų priteisti iš Kalėjimų departamento 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 3 000 Lt medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį. Pareiškėjas nurodė, kad atsisakymo pasekmės jam yra žinomos (t. II, b. l. 7). Todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu, 101 straipsnio 3 punktu, bylos dalis dėl šių reikalavimų nutrauktina.
Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas numato, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam sukanka 50 metų, jeigu jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punkte numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai baigėsi šio Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas arba tarnybos laikas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Statuto 32 straipsnio 1 dalis numato, kad iki tol, kol pareigūnui sukaks šio Statuto straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytas amžius arba kol baigsis šioje dalyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas, pareigūnas turi teisę ne vėliau kaip prieš 3 tris mėnesius pateikti šio Statuto 12 straipsnio 4 arba 5 dalyje nurodytiems vadovams rašytinį prašymą dėl tarnybos pratęsimo. Šie vadovai gali įsakymais pareigūno tarnybą pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 3 metams, tačiau ne ilgiau, negu jam sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 5 d. pateikė Kalėjimų departamento direktoriui prašymą pratęsti tarnybą Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigose (t I, b. l. 40). Pareiškėjo tarnyba buvo pratęsta iki 2011 m. vasario 2 d. (t. I, b. l. 43). Pareiškėjas, likus 3 mėnesiams iki 2011 m. vasario 2 d. (kai turėjo baigtis jo tarnybos laikas), naujo prašymo pratęsti tarnybą nepateikė. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo. Kadangi pareiškėjas naujo prašymo pratęsti tarnybą nepateikė, jam 2010 m. gruodžio 2 d. buvo įteiktas įspėjimo lapelis Nr. 1S-4425, kuriuo jis buvo informuotas, kad po 2 mėnesių nuo supažindinimo su įspėjimo lapeliu datos jis bus atleistas iš tarnybos pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą (t. I, b. l. 39). Kalėjimų departamento direktorius 2011 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. P-51 nuo 2011 m. vasario 8 d. atleido pareiškėją iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigų (t. I, b. l. 38). Paaiškėjus, kad pareiškėjas sirgo, Kalėjimų departamento direktorius, vadovaudamasis Statuto 34 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad negalima atleisti pareigūno iš tarnybos jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu arba atostogų metu (išskyrus atleidimą pagal šio Statuto 31 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalies 1, 4 ir 15 punktus), 2011 m. kovo 3 d. priėmė įsakymą Nr. P-80, kuriuo panaikino 2011 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. P-51 ir pareiškėjo atleidimo datą perkėlė iš 2011 m. vasario 8 d. į 2011 m. kovo 4 d. (t. I, b. l. 35). Pareiškėjas atleistas iš tarnybos ne dėl vykdytos pataisos namų reorganizacijos, o dėl to, kad jis, būdamas vyresnis nei 50 metų amžiaus, nepateikė prašymo dėl tarnybos pratęsimo. Pataisos namų reorganizacija nėra šio ginčo dalykas ir dėl jos plačiau nepasisakytina (ABTĮ 5 straipsnis). Pareiškėjo teiginys, kad jam įspėjimo lapelis turėjo būti įteiktas ne prieš 2, o prieš 4 mėnesius, yra nepagrįstas, kadangi toks reikalavimas taikomas tada, kai pareigūnas vienas augina vaiką iki 14 metų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad vaiką jis augina vienas, todėl įspėjimo lapelis jam pagrįstai įteiktas prieš 2 mėnesius iki atleidimo (Statuto 34 straipsnio 2 dalis).
Iš ginčijamo Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. P-80 matyti, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos viršininko pareigų. Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. buvo pradėtas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimas (t. I, b. l. 139-142). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1063 „Dėl laisvės atėmimo vienų reogranizavimo“. Šio nutarimo 2.2 punkte buvo numatyta reorganizuoti Vilniaus 1-uosius pataisos namus ir Vilniaus 2-uosius pataisos namus – reorganizuojamus Vilniaus 1-uosius pataisos namus prijungiant prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kurie perima visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises ir pareigas ir kurių pavadinimas keičiamas į Vilniaus pataisos namus. Teisingumo ministerija 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (1.39.)7R-7954 „Dėl reorganizavimo sąlygų aprašų pakeitimo ir pakartotinio paskelbimo“ informavo Kalėjimų departamentą ir kitas jam pavaldžias įstaigas, kad, reorganizuojant įstaigas, įspėjimai apie atleidimą iš darbo (tarnybos) privalo būti įteikiami visiems reorganizuojamų pataisos įstaigų darbuotojams, kadangi, pasibaigus juridiniams asmenims (reorganizavus pataisos įstaigas), privalo būti panaikintos visos šių įstaigos darbuotojų pareigybės (t. I, b. l. 47-48). Teisingumo ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1R-215 buvo patvirtintas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašas (toliau – ir Aprašas), kurį parengė Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vadovai. Pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 5 dalį, kai Vyriausybė priima nutarimą ar savivaldybės taryba priima sprendimą dėl sutikimo reorganizuoti biudžetinę įstaigą, reorganizavime dalyvaujančių biudžetinių įstaigų vadovai parengia biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą. To paties straipsnio 12 dalis numato, kad sprendimą dėl biudžetinės įstaigos reorganizavimo priima ir kartu tvirtina biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą ir po reorganizavimo veiksiančių biudžetinių įstaigų nuostatus kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Taigi, Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vadovai parengė biudžetinės įstaigos reorganizavimo sąlygų aprašą po to, kai Vyriausybė priėmė 2010 m. liepos 21 d. nutarimą, o sprendimas dėl Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo priimtas ir reorganizavimo sąlygų aprašas patvirtintas teisingumo ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1R-215.
Pagal Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1063 „Dėl laisvės atėmimo vietų reorganizavimo“ 2.2 punktą, Vilniaus 1-ieji pataisos namai buvo prijungti prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų (kurie perėmė visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises ir pareigas), pavadinimas keičiamas į Vilniaus pataisos namus. Aprašo 14.2 punkte nurodyta, kad reorganizavimo pabaiga – 2010 m. gruodžio 31 d. (t. I, b. l. 142). Todėl nuo 2011 m. sausio 1 d. kaip juridinis asmuo teisėtai veikė Vilniaus pataisos namai. Atsakovo Kalėjimų departamento atstovas teismo posėdyje sutiko, kad ginčijamame įsakyme turėjo būti nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Vilniaus pataisos namų, o ne Vilniaus 2-ųjų pataisos namų. Atsakovo atstovo teigimu, taip įvyko dėl techninės klaidos ar apsirikimo (t. II, b. l. 12). Byloje nėra įsakymo, patvirtinančio, kad pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo perkeltas dirbti į Vilniaus pataisos namus, nors nuo 2011 m. sausio 1 d. jis faktiškai dirbo jau reorganizuotuose Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjo perkėlimas turėjo būti įformintas įsakymu ir tai turėjo padaryti atsakovas. Ginčijamame Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. P-80 turėjo būti nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Vilniaus pataisos namų, o ne iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kadangi po reorganizavimo jis juose realiai dirbo, o juridinis asmuo, iš kurio jis buvo atleistas, jau buvo nutraukęs veiklą. Tačiau pažeidimas nelaikytinas esminiu.
Šalies argumentai
Pareiškėjui įteiktame 2010 m. gruodžio 2 d. įspėjimo lapelyje Nr. 1S-4425 nurodyta, kad pareiškėjas bus atleistas iš tarnybos Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punkto pagrindu. Ginčijamame įsakyme nurodoma, kad pareiškėjas atleidžiamas Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punkto pagrindu. Abu nurodyti atleidimo pagrindai iš esmės susiję su tuo pačiu juridiniu faktu – pareigūnui sukakus 50 metų, privalo būti sprendžiamas klausimas dėl jo tarnybos pratęsimo ar jo atleidimo. Tiek Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas, tiek to paties straipsnio 2 dalies 17 punktas reglamentuoja iš esmės beveik analogišką situaciją, kuri sukelia asmeniui identiškas teisines pasekmes. Esant pagrindui taikyti vieną ar kitą punktą, kompetentingam asmeniui atsiranda teisinis pagrindas atleisti asmenį iš tarnybos. Šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos, iš pareigų jis buvo atleistas teisėtai, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. P-80 nurodytu pagrindu, t. y. jis atleistas iš tarnybos, kai baigėsi Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka, kadangi pats pareiškėjas nepateikė prašymo pratęsti tarnybą. Statuto 31 straipsnio 1 dalyje išvardijami atvejai, kai pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, o šio straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos. Esant bent vienam iš 31 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, pareigūnas turi būti atleistas iš tarnybos. Statuto 31 straipsnio 2 dalies reikalavimai yra imperatyvūs, todėl Kalėjimų departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė prašymo pratęsti tarnybą kai jam jau buvo daugiau nei 50 metų, privalėjo atleisti pareiškėją. Tai, jog įspėjimo lapelyje ir ginčijamame įsakyme nurodyti pareiškėjo atleidimo pagrindai nesutampa, nėra esminis pažeidimas, kadangi tiek vienu, tiek kitu atveju pareigūnui sukakus 50 metų, jis privalo būti atleidžiamas, jei nepateikia prašymo pratęsti tarnybą. Naikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. P-80 nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą įsakymą, netenkintini ir kiti jo reikalavimai, kadangi jie yra išvestiniai iš pirmojo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Z. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. P-80 „Dėl atleidimo iš tarnybos“; 2) negrąžinti pareiškėjo į tarnybą ir priteisti iš Kalėjimų departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2011 m. kovo 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priverstinės pravaikštos laiką įskaityti į Kalėjimų departamento pareigūno stažą valstybinei pensijai gauti. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino
Žemesnės instancijos teismas
pateiktų rašytinių dokumentų, susijusių su Vilniaus 1-ųjų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimu, ir neatsižvelgė į tai, kad reorganizavimo metu atsakovo veiksmai buvo nenuoseklūs ir neteisėti, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, DK bei Statutui. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad po reorganizavimo pasikeitė pareiškėjo darbo sąlygos ir jo darbo krūvis žymiai padidėjo. Nagrinėjamu atveju pareigūnų skyrimo į pareigas pagrindas buvo naujas pareigybių sąrašas, patvirtintas Kalėjimų departamento 2010 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. V-252 „Dėl Vilniaus pataisos namų statutinių pareigūnų pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Statuto 38 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnas gali būti perkeltas į kitas pareigas teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus arba jam pavaldžios įstaigos direktoriaus (direktorių) įsakymu. Pareigūnas į lygiavertes pareigas gali būti perkeltas jo sutikimu ar prašymu. Teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių 127 punkte nustatyta, kad pareigūną į (iš) kitas pareigas (-ų) (išskyrus šių Taisyklių 125 ir 126 punkte nurodytas pareigas) toje pačioje įstaigoje perkelia arba laikinai perkelia jį į pareigas paskyręs vadovas, o į pareigas kitoje įstaigoje – jį į pareigas paskyręs ir įstaigos, į kurią perkeliamas pareigūnas, vadovai bendru įsakymu. Šių Taisyklių 126 punkte nustatyta, kad pareigūną į (iš) Kalėjimų departamento pareigūno šiam departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pavaduotojo, skyriaus viršininko, tarnybos viršininko, skyriaus viršininko pavaduotojo, komandos viršininko pareigas (-ų) perkelia arba laikinai perkelia Kalėjimų departamento direktorius. Paminėtos teisės normos turėjo būti taikomos ir pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau atsakovas Kalėjimų departamentas neįformino pareiškėjo perkėlimo iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų į Vilniaus pataisos namus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2010 m. gruodžio 2 d. įspėjimo lapelyje Nr. 1S-4425 nurodytas atleidimo iš tarnybos pagrindas (statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktas) yra analogiškas Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punkte numatytam pagrindui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas nutarime Nr. 44 išaiškino, kad įspėjime turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo su darbuotoju priežastis. Įspėjimas, kuriame nenurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis arba ji nurodyta klaidingai arba nekonkreti (pavyzdžiui, vien tik pakartojant abstrakčias DK 129 straipsnio formuluotes ir pan.), arba nurodyta kita priežastis nei ta, kuria iš tikrųjų grindžiamas darbo sutarties nutraukimas, neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Nei teismas, nei Kalėjimų departamentas nesiėmė veiksmų, kad būtų ištaisyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. P-80 padaryta klaida – šiame įsakyme nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš tarnybos Vilniaus 2-ųjų pataisos namuose. Pareiškėjo nuomone tokia klaida (neteisingai nurodyta įstaiga) nėra formali ir negali būti vertinama kaip techninė klaida.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymo dėl tarnybos pratęsimo pateikimas ar nepateikimas yra reikšmingas šioje administracinėje byloje. Statuto 32 straipsnyje nustatyta, kad iki tol, kol pareigūnui sukaks šio statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytas amžius arba kol baigsis šioje dalyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas, pareigūnas turi teisę ne vėliau kaip prieš 3 tris mėnesius pateikti šio statuto 12 straipsnio 4 arba 5 dalyje nurodytiems vadovams rašytinį prašymą dėl tarnybos pratęsimo. Kalėjimų departamento direktorius gali įsakymu pareigūno tarnybą pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 3 metams, tačiau ne ilgiau, negu jam sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Statute nėra nustatyta jokių tarnybos pratęsimo kriterijų, pvz. pareigūno sveikatos būklė, veiklos rezultatai, darbuotojo kvalifikacija, profesiniai gebėjimai ir kt. Todėl bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo pareigūno pareikštos valios tęsti tarnybą, Kalėjimų departamento direktorius gali priimti sprendimą nepratęsti tarnybą ir atleisti iš tarnybos pareigūną, pateikusį arba nepateikusį prašymą. Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punkte ir 17 punkte nustatytos dvi skirtingos teisės normos. Pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam sukanka 50 metų, jeigu jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punktą pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai baigėsi šio statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas arba tarnybos laikas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog tai, kad įspėjimo lapelyje ir ginčijamame įsakyme nurodyti atleidimo pagrindai nesutampa, nėra esminis pažeidimas. Atsakovas Kalėjimų departamentas neturėjo teisės savo nuožiūra nustatyti skirtingus atleidimo pagrindus įspėjimo lapelyje ir įsakyme dėl atleidimo iš tarnybos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2011 išaiškinta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, negali darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kitokia priežastimi, nei nurodyta jo įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą.
Atsiliepimais į pareiškėjo Z. B. apeliacinį skundą atsakovas kalėjimų departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Šioje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. P-80, kuriuo pareiškėjas Z. B. nuo 2011 m. kovo 4 d. buvo atleistas iš tarnybos.
Iš pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas jo atleidimą iš tarnybos sieja su Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimu. Iki reorganizavimo pareiškėjas Z. B. dirbo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininku. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1063 „Dėl laisvės atėmimo vietų reorganizavimo“ buvo nutarta reorganizuoti Vilniaus 1-uosius pataisos namus ir Vilniaus 2-uosius pataisos namus prijungimo būdu – reorganizuojamus Vilniaus 1-uosius pataisos namus prijungiant prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kurie perima visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises ir pareigas ir kurių pavadinimas keičiamas į Vilniaus pataisos namus. Vadovaujantis šiuo Vyriausybės nutarimu, Vilniaus 1-ieji pataisos namai buvo prijungti prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, kurie perėmė visas Vilniaus 1-ųjų pataisos namų teises bei pareigas ir kuriems buvo suteiktas naujas pavadinimas – Vilniaus pataisos namai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos nėra susijęs su minėtų laisvės atėmimo vietų reorganizavimu. Reorganizavimo metu pareiškėjo pareigybė nebuvo panaikinta. Po reorganizavimo pareiškėjas tęsė tarnybą Vilniaus pataisos namuose, veikiančiuose po Vilniaus 1-ųjų pataisos namų prijungimo prie Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, – ėjo šios įstaigos Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigas. Byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės. Taigi, iki atleidimo iš tarnybos pareiškėjas dirbo Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininku.
Skundžiamu Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P-80 pareiškėjas yra atleistas iš tarnybos vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 31 straipsnio 2 dalies 17 punktu (t. I, b. l. 35).
Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai baigėsi šio Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas arba tarnybos laikas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Statuto 32 straipsnio 1 dalis numato, kad iki tol, kol pareigūnui sukaks šio Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punkte nustatytas amžius arba kol baigsis šioje dalyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas, pareigūnas turi teisę ne vėliau kaip prieš tris mėnesius pateikti šio Statuto 12 straipsnio 4 arba 5 dalyje nurodytiems vadovams rašytinį prašymą dėl tarnybos pratęsimo. Šie vadovai gali įsakymais pareigūno tarnybą pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 3 metams, tačiau ne ilgiau, negu jam sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punkte, į kurį nukreipia Statuto 32 straipsnio 1 dalis, nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam sukanka 50 metų, jeigu jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
Pareiškėjui Z. B., kuris yra gimęs 1959 m. vasario 2 d., 50 metų sukako 2009 m. vasario 2 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, dirbdamas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininku, 2008 m. lapkričio 5 d. Statuto 32 straipsnio nustatyta tvarka kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu pratęsti jo tarnybą šiose pareigose (t. I, b. l. 40). Kalėjimų departamento direktorius, atsižvelgdamas į minėtą pareiškėjo prašymą ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2008 m. lapkričio 28 d. teikimą Nr. 14-819 (t. I, b. l. 41-42), 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. P-416 pratęsė Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko tarnybą dar dvejiems metams, t. y. nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 2 d. (t. I, b. l. 43). Taigi, vadovaujantis anksčiau nurodytomis Statuto 31 straipsnio ir 32 straipsnių nuostatomis, pareiškėjas, siekdamas, kad jo tarnyba dar kartą būtų pratęsta, turėjo ne vėliau kaip iki 2010 m. lapkričio 2 d. kreiptis į Kalėjimų departamentą su atitinkamu prašymu. Tačiau pareiškėjas tokio prašymo nei per Statuto nustatytą terminą, nei vėliau Kalėjimų departamentui nepateikė. Šios aplinkybės jis neneigia. Todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo tarnybos pratęsimo terminas baigėsi 2011 m. vasario 2 d. ir pareiškėjas Statuto 32 straipsnio nustatyta tvarka nepateikė naujo prašymo dėl tarnybos pratęsimo, visiškai pagrįstai priėmė įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos Statuto 31 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatytu pagrindu.
Statuto 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalima atleisti pareigūno iš tarnybos jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu arba atostogų metu (išskyrus atleidimą pagal šio Statuto 31 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalies 1, 4 ir 15 punktus). Vadovaujantis šiomis nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas sirgo nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. vasario 28 d. ir dėl to jo kasmetinės atostogos buvo pratęstos nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 3 d. (t. I, b. l. 15, 36), skundžiamu atsakovo įsakymu pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos nuo 2011 m. kovo 4 d.
Statuto 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atleisti pareigūną iš tarnybos pagal šio Statuto 31 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus ir 2 dalies 16, 17 ir 18 punktus galima tik įspėjus jį raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos. Pareigūnui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, nėščiai pareigūnei, pareigūnui, vienam auginančiam vaiką (vaikus) iki 14 metų, apie numatomą atleidimą iš tarnybos turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius iki atleidimo dienos. Teismui pateikta gimimo liudijimo kopija patvirtina, kad pareiškėjas turi dukterį, gimusią 2002 m. kovo 5 d. (b. l. 14). Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ją augina vienas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis vienas augina vaiką (vaikus) iki 14 metų. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis apie atleidimo iš tarnybos turėjo būti įspėtas ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius iki atleidimo dienos, yra nepagrįstas. Šiuo atveju pareiškėjas apie atleidimą iš tarnybos turėjo būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas apie atleidimą iš tarnybos buvo įspėtas 2010 m. gruodžio 2 d., t. y. nepažeidžiant 2 mėnesių termino. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 2 d. pasirašytinai buvo supažindintas su 2010 m. gruodžio 2 d. įspėjimo lapeliu, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė prašymo dėl tarnybos pratęsimo, jis bus atleistas iš tarnybos pagal Statuto 31 straipsnio 2 dalies 16 punktą (t. I, b. l. 39). Atsakovo teigimu, šiuo atveju buvo suklysta įspėjimo lapelyje nurodant Statuto 31 straipsnio 2 dalies punktą, kurio pagrindu pareiškėjas turėjo būti atleistas ir tarnybos. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas atleistas vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punktu, numatančiu, kad pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai baigėsi šio Statuto 32 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytas jo tarnybos pratęsimo terminas arba tarnybos laikas ir jo tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje nebuvo pratęsta šio Statuto 32 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl būtent šis Statuto 31 straipsnio 2 dalies punktas (t. y. 17 punktas) turėjo būti nurodytas įspėjimo lapelyje. Tačiau įspėjimo lapelyje buvo pakankamai aiškiai nurodytos priežastys, dėl kurių ketinama atleisti pareiškėją iš tarnybos. Pareiškėjas, žinodamas, kad jo tarnyba buvo pratęsta iki 2011 m. vasario 2 d., ir žinodamas Statuto 32 straipsnyje nustatytą tarnybos pratęsimo tvarką, iš įspėjimo lapelio turinio turėjo ir galėjo suprasti jo atleidimo iš tarnybos pagrindą. Todėl vien ta aplinkybė, kad įspėjimo lapelyje dėl klaidos vietoj Statuto 31 straipsnio 2 dalies 17 punkto buvo nurodytas šio straipsnio 2 dalies 16 punktas, nėra pagrindas skundžiamam įsakymui panaikinti.
Kaip jau buvo minėta, iki atleidimo iš tarnybos pareiškėjas Z. B. dirbo Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininku. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Tačiau ginčijamame Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. P-80 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos nurodyta, kad pareiškėjas atleidžiamas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigų, t. y. įsakyme nurodytas pareiškėjo pareigų pavadinimas, buvęs iki Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimo. Tačiau šis netikslumas jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms iš esmės neturi. Atsakovas neneigia, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigų. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šis trūkumas nėra esminis ir pats savaime negali būti vertinamas kaip pagrindas skundžiamam įsakymui panaikinti. Minėta klaida, padaryta Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. P-80 nurodant pareiškėjo eitas pareigas, galėtų būti ištaisyta pareiškėjo prašymu ar paties atsakovo iniciatyva.
Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus darytina išvada, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P-80 pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos. Naikinti šį Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti minėtą įsakymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas, pasinaudodamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje numatyta teise, atsisakė dalies savo skundo, t. y. reikalavimų dėl 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 3 000 Lt medicininei reabilitacijai bei profesiniam perkvalifikavimui į kitą veiklos sritį priteisimo iš atsakovo (b. l. 7). Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu, pagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje. Kiti pareiškėjo reikalavimai yra susiję su reikalavimu panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. P-80 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Pagrindas šiems reikalavimams patenkinti būtų tuo atveju, jei būtų patenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymą. Atmetus pastarąjį pareiškėjo reikalavimą, negali būti tenkinami ir su juo susiję kiti reikalavimai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pateiktų rašytinių dokumentų, susijusių su Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimu, ir neatsižvelgė į tai, kad reorganizavimo metu atsakovo veiksmai buvo nenuoseklūs ir neteisėti, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Darbo kodekso bei Statuto nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad po reorganizavimo pasikeitė pareiškėjo darbo sąlygos ir jo darbo krūvis žymiai padidėjo. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos nebuvo susijęs su Vilniaus 1-ųjų pataisos namų ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų reorganizavimu. Byloje ginčijamo Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo priėmimą sąlygojo ne šių įstaigų reorganizavimas. Šioje byloje pareiškėjas neginčijo jokių konkrečių atsakovo priimtų aktų ar veiksmų, susijusių su minėtų įstaigų reorganizavimu, ir nebuvo pareiškęs atitinkamų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nebuvo pareiškęs jokių konkrečių reikalavimų, susijusių su, jo nuomone, po reorganizavimo padidėjusiu darbo krūviu ir darbo sąlygomis. Taigi, minėti pareiškėjo argumentai nėra susiję su šios administracinės bylos dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo juos vertinti ir dėl jų plačiau pasisakyti priimtame sprendime.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Z. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.