Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. S. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, perduodant jį V.C. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. S. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. balandžio 18 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš A. S. nuspręsta išieškoti 1670 Eur kaip pinigų sumą, kuri atitinka nusikalstamos veikos padarymo priemonės vertę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. S. 2023 m. balandžio 13 d., apie 23.31 val., Ozo g. 25, Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Renault Vel Satis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,19 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais A. S. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde A. S. gynėjas advokatas suformulavo tokius alternatyvius prašymus:

1) A. S. nutraukti baudžiamąją bylą, nes buvo padarytas non bis in idem principo pažeidimas;

2) taikyti „klaidos taisymo“ taisyklę bei A. S. taikyti alternatyvias „kompensacines“ priemones:

- netaikyti jokių baudžiamojo poveikio priemonių;

- neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones;

- vietoje draudimo vairuoti transporto priemones paskirti vieną ar kelias kitas baudžiamojo poveikio priemones, nesusijusias su draudimu vairuoti transporto priemones;

- draudimo vairuoti transporto priemones terminą nustatyti trumpesnį nei nustatytas įstatyme minimalus šios priemonės taikymo terminas, kuris neturėtų būti ilgesnis nei skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas;

3) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. S. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise, A. S. netaikyti šios baudžiamosios poveikio priemonės, vietoje jos paskiriant vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones, nesusijusias su draudimu vairuoti transporto priemones, arba uždraudimo naudotis specialia teise terminą nustatyti ne ilgesnį nei skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas.

3. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo pažeistas non bis in idem principas, nes A. S. dėl tų pačių veiksmų, už kurių padarymą buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, anksčiau buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nurodyto fakto, jo nevertino.

4. Advokatas nurodo, kad nors skundžiamu nuosprendžiu A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, tačiau jam buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, jis buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka. Taigi šiuo atveju darytina išvada, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą, nustačius, jog A. S. už tuos pačius veiksmus jau buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, turėjo būti laikomasi non bis in idem principo reikalavimų.

5. Skunde teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog asmens sukeltas eismo įvykis ir jo padarymo aplinkybės, kai asmuo transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus ir jam nustatomas didesnis nei 1,5 promilės neblaivumas, kaip vienas iš būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties objektyviosios pusės požymių, turi būti tiriamos ir nustatomos viename procese, t. y. baudžiamojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam nustatyta tik padarius didelę turtinę žalą (BK 281 straipsnio 2 dalis), o už analogiškai padarytą nedidelę turtinę žalą baudžiamoji atsakomybė nėra nustatyta, todėl tam, kad būtų išvengta non bis in idem principo pažeidimo, veika kvalifikuotina tik pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas aptarta praktika nesivadovavo, o A. S. už iš esmės tapačius veiksmus buvo nepagrįstai patrauktas tiek baudžiamojon, tiek administracinėn atsakomybėn.

6. Gynėjas pažymi, kad administracinio nusižengimo teisena ir baudžiamasis procesas dėl A. S. veiksmų buvo pradėti ir vyko vienu metu. A. S. už tuos pačius veiksmus buvo patrauktas administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat pabrėžia, kad, priimant skundžiamą nuosprendį, nutarimas nubausti A. S. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 415 straipsnio 2 dalį ir 417 straipsnio 7 dalį jau buvo įsiteisėjęs. Procesinė situacija, kai asmeniui dėl nusikalstamos veikos pradedamas ir tęsiamas baudžiamasis procesas, o asmuo dar yra traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų požymių, yra nepateisinama ir sukuria prielaidas pažeisti non bis in idem principą.

7. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog principas non bis in idem reiškia ir tai, kad tuo atveju, jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, yra ne kartą pažymėjęs, kad administraciniai nusižengimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis. Sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas).

8. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad iš baudžiamojoje byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo bei nutarimo, priimto administracinio nusižengimo byloje, matyti, jog A. S. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už eismo įvykį, sudarantį ir visus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius, nurodant net ir tai, kad eismo įvykis buvo sukeltas vairuojant transporto priemonę esant neblaiviam. Situacija, kai asmuo už iš esmės tapačius veiksmus buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, o nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas pagal laidavimą, tačiau jam pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės, leidžia teigti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padarytas non bis in idem principo pažeidimas.

9. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad, nustačius non bis in idem principo pažeidimą, paprastai baudžiamoji byla yra nutraukiama, konstatuojant negalimumą antrą kartą bausti ar persekioti už tą pačią veiką. Tuo pačiu teismų praktikoje yra suformuluota ir „klaidos taisymo“ taisyklė, pagal kurią baudžiamasis procesas gali būti pripažintas teisėtu, jeigu anksčiau, neatskleidus visų reikšmingų aplinkybių, pritaikyta nepagrįstai švelni atsakomybės rūšis. Vis tik teisinė klaida, lėmusi netinkamos atsakomybės rūšies taikymą, turi būti tikrai šiurkšti ir akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą. Išskirtiniais atvejais, taikant „klaidos taisymo“ taisyklę, taikomos „kompensacinės“ priemonės, mažinant baudžiamosios atsakomybės apimtį. Šis non bis in idem principo pažeidimo ištaisymo būdas taikomas kaip ultima ratio, kai teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, nukentėjusiojo teisių apsaugos ir kiti teisės principai neleidžia nutraukti kartotinio proceso ir kai nebelieka kitų teisinių instrumentų pažeidimui pašalinti.

10. Advokatas yra įsitikinęs, kad, įvertinus faktą, jog iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jau buvo įsiteisėjęs A. S. nutarimas, priimtas administracinio nusižengimo byloje, pripažintina, jog teisinė klaida, lėmusi non bis in idem principo pažeidimą, yra šiurkšti, todėl byla A. S. turi būti nutraukta. Visgi tuo atveju, jeigu baudžiamosios bylos nebūtų galima nutraukti, turėtų būti taikoma „klaidos taisymo“ taisyklė bei A. S. taikomos „kompensacinės“ priemonės.

11. Skunde tvirtinama, kad sprendžiant, ar yra pagrindas skirti asmeniui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, turi būti atsižvelgta tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. Uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas, kai nustatoma, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET. Tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismas turi teisę, bet ne pareigą taikyti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę.

12. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamasis įstatymas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimo ar neskyrimo nesieja su tuo, ar asmuo (kaltininkas) vairavo automobilį blaivus ar neblaivus. Sprendžiant, ar yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – būtina atsižvelgti į šios priemonės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, ši priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti asmenį, bet ne būti papildoma bausme ir neturi neproporcingai suvaržyti asmens teisių.

13. Advokatas teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių A. S. neigiamai charakterizuojančių duomenų, išskyrus duomenis apie padarytą teisės pažeidimą, už kurį jam buvo pritaikyta teisinė atsakomybė. A. S. nuo pat tiriamojo įvykio pradžios pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto teisės pažeidimo. A. S. išgyvena sunkų laikotarpį, kuomet dėl prasidėjusių karo veiksmų Ukrainoje kartu su sutuoktine buvo priverstas atvykti į Lietuvą, prisitaikyti prie pasikeitusios ir jam naujos aplinkos. Ir taip sudėtingą psichoemocinę būseną pablogino tai, kad A. S. su sutuoktine prarado kūdikį, be to, A. S. tuometinę emocinę būklę apsunkino tai, kad jo gimtojoje šalyje likusioje šeimoje taip yra didelių rūpesčių, o jis kaip vyriausias šeimos narys, besirūpinantis kitais šeimos nariais, labai išgyveno dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių.

14. Skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, jog A. S. per visą būvimo Lietuvoje laiką būtų nors kartą baustas už KET pažeidimus. Ši aplinkybė rodo, kad jis yra linkęs laikytis galiojančių teisės normų, nėra sistemingai kelių eismo taisykles pažeidinėjantis vairuotojas, o yra drausmingas vairuotojas. Be to, įvykio metu A. S. vairavo apdraustą, techniškai tvarkingą automobilį, kas patvirtina, jog jis nėra linkęs pažeidinėti galiojančių teisės normų. Byloje nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi byloje nustatytos aplinkybės įrodo, kad A. S. nėra piktybinis teisės normų reikalavimų pažeidėjas, o padaryta veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių. Įvertintina ir tai, kad dėl sukelto eismo įvykio niekam nebuvo padaryta žala. Aptarti argumentai leidžia daryti išvadą, kad nėra didelį A. S. pavojingumą eismui ar visuomenei rodančių aplinkybių, dėl ko jam būtų būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise. Aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas A. S. neturėtų ir prevencinės reikšmės, nes jis ir taip nėra sistemingas KET pažeidėjas.

15. Advokatas pažymi, kad tiek pats A. S., tiek ir jo sutuoktinė nurodė, jog galimybė naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones A. S. yra būtina, nes jis dirba vairuotoju. Netekęs teisės vairuoti transporto priemones, jis praras darbą ir vieninteles šeimos pajamas. Be to, A. S. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje buvo suteikta, nes jis yra akredituotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje kaip (duomenys neskelbtini) ambasados aptarnaujančio personalo narys. Praradus darbą, A. S. būtų panaikinta ir suteikta akreditacija, o tai reikštų, jog jis kartu su sutuoktine turėtų išvykti iš Lietuvos. A. S., siekdamas išsaugoti santuoką, nepanaikinus paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, bus priverstas kartu su sutuoktine grįžti į Ukrainą, kur vyksta aktyvūs karo veiksmai.

16. Gynėjas tikina, kad įvertinus tai, jog A. S. dirba, jo darbinė veikla susijusi su būtinybe turėti specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, anksčiau nėra teistas, nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, yra teigiamai charakterizuojamas, jis padarė nesunkų nusikaltimą, yra nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, darytina išvada, jog yra pagrindas A. S. netaikyti baudžiamosios poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise, ar jam paskirti kitas baudžiamojo poveikio priemones.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia manyti, jog A. S. galėtų būti taikomas trumpesnis teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminas. Manytina, kad teismas turi teisę ne tik apskritai neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, bet ir teisę spręsti dėl trumpesnio baudžiamojo poveikio priemonės termino nei įstatyme nurodytas minimalus nustatymo.

18. Teismo posėdžio metu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo.

19. BPK 3 straipsnyje yra nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Ši nuostata teismų praktikoje laikoma non bis in idem principo sudedamąja dalimi, jo procesine išraiška, ja įgyvendinamas draudimas tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-30-788/2017, 2K-109-788/2016, 2K-P-221/2008 ir kt.). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo baudžiamas taikant jam baudžiamojo pobūdžio sankciją; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-183-648/2017, 2K-48-648/2022).

20. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad 2023 m. gegužės 5 d. A. S. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuriame jis buvo kaltinamas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 415 straipsnio 2 dalyje ir 417 straipsnio 7 dalyje. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2023 m. gegužės 24 d. nutarimu A. S. buvo nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį 10 Eur bauda, pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį 60 Eur bauda ir jam paskirta galutinė 60 Eur dydžio bauda, nes A. S. 2023 m. balandžio 13 d., 23.31 val., Ozo ir Gelvonų gatvių reguliuojamoje sankryžoje, būdamas neblaivus, pirmu pūtimu nustatytas 2,23 promilių girtumas, o antruoju pūtimu nustatytas 2,19 promilių girtumas, vairuodamas automobilį, kuris neįregistruotas valstybės nustatyta tvarka, sukdamas į kairę, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, užvažiavo ant salelės, apgadino jos grindinį bei metalinį apsaugos stulpelį ir savo automobilį. A. S. paminėtu nutarimu, kuris yra įsiteisėjęs bei galiojantis, paskirtą baudą sumokėjo 2023 m. gegužės 25 d. Taip pat A. S. 2023 m. balandžio 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes jis 2023 m. balandžio 13 d., apie 23.31 val., Ozo g. 25, Vilniuje, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo iškvėptame ore buvo nustatyta 2,19 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šis ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas kaltinamojo akto surašymu, jo perdavimu su bylos medžiaga pirmosios instancijos teismui, kuris A. S. priėmė skundžiamą nuosprendį.

21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konstitucinėje jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog tais atvejais, kai asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Be jokios abejonės, tokia nuostata atsispindi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2014, 2K-30-696/2015, 2K-138-303/2020 ir kt.). Taip pat pabrėžtina, kad teismų praktikoje administraciniai nusižengimai non bis in idem principo požiūriu priskiriami „baudžiamųjų pažeidimų“ kategorijai be jokių išlygų ir neatsižvelgiant į sankcijos griežtumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-788/2019). Sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171-976/2021, 2K-127-689/2020 ir kt.).

22. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu tarpusavyje susijusių faktų visuma. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad minėto principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas iš esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju A. S. vyko du procesai, kuriuose buvo priimti du procesiniai sprendimai dėl tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje A. S. padarytų veiksmų, t. y., dėl 2023 m. balandžio 13 d., apie 23.31 val., vairuojant transporto priemonę, padarytų KET pažeidimų, Ozo g. 25, Vilniuje. Vienu atveju A. S. buvo nubaustas administracine tvarka už KET 9 ir 226 punktų reikalavimų pažeidimus, o kitu atveju buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už KET 14 punkto reikalavimų pažeidimą, lemiantį baudžiamosios atsakomybės kilimą. Atsižvelgęs į tai, kad administracinio nusižengimo teisena ir baudžiamasis procesas A. S. dėl to paties poelgio vyko iš esmės tuo pačiu metu (lygiagrečiai), nutarimui administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjus, baudžiamasis procesas dėl tų pačių faktinių aplinkybių buvo tęsiamas ir užbaigtas skundžiamo nuosprendžio priėmimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvo pažeistas non bis in idem principas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023, esant labai panašioms aplinkybėms kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, t. y., asmuo, vairuodamas automobilį sukėlė eismo įvykį ir po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį (nagrinėjamu atveju A. S. eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi reikšmės vertinant skirtingose bylose nustatytas aplinkybes non bis in idem principo pažeidimo aspektu), buvo nubaustas tiek pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį, tiek pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, taip pat konstatavo non bis in idem principo reikalavimų pažeidimą.

23. Nustačius non bis in idem principo pažeidimą, byla paprastai turi būti nutraukiama. Tuo pačiu konstatuotina, kad, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs „klaidos taisymo“ taisyklę, pagal kurią baudžiamasis procesas gali būti pripažintas teisėtu, jeigu anksčiau, neatskleidus visų reikšmingų aplinkybių, pritaikyta nepagrįstai švelni atsakomybės rūšis, tačiau teisinė klaida, lėmusi netinkamos atsakomybės rūšies taikymą, turi būti tikrai šiurkšti ir akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2012, 2K-167-788/2015, 2K-109-788/2016, 2K-36-697/2019, 2K-245-788/2019 ir kt.). Tokiu atveju taikomos „kompensacinės“ priemonės, mažinant baudžiamosios atsakomybės apimtį (pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-689/2020). Šis non bis in idem principo pažeidimo ištaisymo būdas taikomas kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), kai teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir kiti teisės principai neleidžia nutraukti kartotinio proceso ir kai nebelieka kitų teisinių instrumentų pažeidimui pašalinti.

24. Kaip jau minėta anksčiau, A. S. pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį ir 415 straipsnio 2 dalį buvo nubaustas už tai, kad jis 2023 m. balandžio 13 d., 23.31 val., Ozo ir Gelvonų gatvių reguliuojamoje sankryžoje, būdamas neblaivus, vairavo automobilį, kuris nebuvo įregistruotas valstybės nustatyta tvarka, sukdamas į kairę, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, užvažiavo ant salelės, apgadino jos grindinį bei metalinį apsaugos stulpelį ir savo automobilį. Tiek administracinio nusižengimo protokole, tiek A. S. priimtame nutarime buvo nurodyta, kad automobilį jis vairavo būdamas neblaivus, tačiau į šią aplinkybę, vertinant A. S. neteisėtus veiksmus, nebuvo atsižvelgta, neblaivumo faktas nebuvo vertinamas. A. S. už neteisėtus veiksmus buvo nubaustas 60 Eur dydžio bauda, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai neatitinka padarytos veikos pavojingumo. Taigi tokiu būdu buvo padaryta teisinė klaida, nulėmusi netinkamą atsakomybės rūšies taikymą A. S.. Čia pažymėtina ir tai, kad ANK 422 straipsnio 5 dalyje yra numatyta atsakomybė asmenims, kurie vairavo transporto priemones neblaivūs (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės). Asmenims, padariusiems ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, yra skiriama nuo aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto eurų bauda ir privalu skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienų metų iki vienų metų šešių mėnesių. Taigi įstatymas net ir už mažesnio pavojingumo neteisėtus veiksmus, nei padarė A. S., numato griežtesnę atsakomybę, nei šiuo atveju buvo pritaikyta teisės pažeidėjui.

25. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta, nekyla abejonių, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis ir jo padarymo aplinkybės turėjo būti tiriamos ir nustatomos viename procese, t. y. baudžiamojoje byloje. Taip pat konstatuotina, kad padaryta teisės taikymo klaida laikytina šiurkščia ir dėl to svarstytina dėl kompensuojamųjų priemonių taikymo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui, nes non bis in idem principo pažeidimo ištaisymas, nutraukiant baudžiamąją bylą, aiškiai prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimams.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių ir kompensuojamųjų priemonių taikymo.

26. BK 67 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. BK 67 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Jokia kita baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis įstatyme nėra nustatyta. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, nesikeičia, t. y. skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės turi būti siekiama tų pačių tikslų, aišku, atsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto specifiką, kaip ir paskyrus asmeniui bausmę. Sprendžiant, ar yra teisinis pagrindas skirti konkrečią baudžiamojo poveikio priemonę, turi būti atsižvelgiama į tai, ar ši priemonė yra tinkama siekiamiems tikslams įgyvendinti, ar ji yra būtina, taip pat, ar ji atitinka skirtingų interesų (kaltininko, visuomenės bei valstybės) pusiausvyrą.

27. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Šiuo atveju yra visiškai akivaizdu, kad A. S. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti transporto priemones. Vertinant, ar nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, ir sprendžiant, koks turi būti nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas, būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (jo pobūdį bei laipsnį), kaltininko asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo laipsnį lemia nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-230-697/2017, 2K-7-57-489/2020).

28. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad A. S. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo iškvėptame ore buvo nustatyta 2,19 promilės etilo alkoholio koncentracija. Atsižvelgtina į tai, kad A. S. vairavo automobilį neužilgo po to, kai vartojo alkoholį, vietoje, kurioje net ir nakties metu eismas yra pakankamai intensyvus (šį faktą patvirtina baudžiamojoje byloje esantys vaizdo įrašai), automobiliu jis ketino vykti iki savo gyvenamosios vietos, kuri, remiantis viešai internete skelbiamais duomenimis, nuo įvykio vietos yra nutolusi apie 9 kilometrų atstumu. Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad A. S. be jokių pateisinamų priežasčių, darydamas vieną šiurkščiausių KET pažeidimų, kėlė realų pavojų aplinkai (kitų asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui), taip pat sau pačiam. Teigtina, kad A. S., sėsdamas už vairo neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes. Jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas, teisėjų kolegijos manymu, rodo jo neatsakingą požiūrį į savo paties bei kitų saugumą, transporto priemonių vairuotojams nustatytas pareigas.

29. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad A. S. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas salelės, ant kurios jis užvažiavo, grindinys bei metalinis apsaugos stulpelis. Pats A. S. aiškino, kad eismo įvykis kilo, nes jį šviesomis apakino priešinga kryptimi važiavęs automobilis. Vis tik iš baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad kitų automobilių, kurie judėjo ta pačia kryptimi kaip ir A. S. vairuojamas automobilis, buvo panašioje situacijoje, vairuotojams paminėtas automobilis nesutrukdė saugiai atlikti norimo manevro. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog A. S. vos tik įvažiavęs į sankryžą pradėjo judėjo į eismo juostą, kurioje buvo greta važiavęs automobilis, kurio vairuotojas, reaguodamas į A. S. veiksmus, po truputį stabdė savo automobilį tam, kad būtų išvengta galimo eismo įvykio. Tokia aplinkybė dar kartą patvirtina, kad A. S. kėlė realų pavojų aplinkai, teisės aktais saugomiems gėriams.

30. Aplinkybė, kad A. S., valdydamas automobilį neblaivus, nepadarė kitiems asmenims žalos, kurią reikėtų atlyginti, niekaip nelengvina jo atsakomybės bei neleidžia daryti išvados, jog padarytas teisės pažeidimas yra mažiau pavojingas. Konstatuotina, kad tuo atveju, jeigu dėl nusikalstamų A. S. veiksmų būtų padaryta žala kitų asmenų turtui, sveikatai ar pan., jam pagal atitinkamas normas kiltų griežtesnė teisinė atsakomybė. Tvirtinti, kad teisės pažeidėjo teisinę padėtį lengvina tai, jog jis nepadarė pavojingesnio teisės pažeidimo, nors tokia tikimybė buvo, nėra pagrindo ir yra nelogiška.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. S. atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei dėl jos padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dar labiau atsižvelgti į pirmosios instancijos teismo nustatytą A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog A. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, buvo viena iš sąlygų taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. S. asmeninio gyvenimo problemos, su kuriomis susidūrė jis pats bei jo šeimos nariai, nevertintinos kaip galinčios pateisinti nusikalstamą jo elgesį. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad A. S. galėjo pasirinkti teisėtą veikimo būdą, t. y. vykti į savo gyvenamąją vietą viešuoju transportu (iš baudžiamojoje byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad tuo metu viešasis transportas dar važiavo), pasinaudoti pavežėjo ar taksi paslaugomis, paprašyti artimųjų ar draugų pagalbos ir pan. Vis tik A. S. laisva valia pasirinko nusikalstamą veikimo būdą, kas tik dar kartą patvirtina neatsakingą jo požiūrį į naudojimąsi turima teise bei tokią teisę atitinkančių pareigų vykdymą. Teigtina, kad A. S. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas. A. S. neabejotinai žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina, siekiant atlikti darbines funkcijas, dar iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau, neatsižvelgdamas į gresiančias pasekmes, vis tiek apsisprendė veikti nusikalstamai. Be jokios abejonės, A. S., uždraudus naudotis teise vairuoti transporto priemones, negalės dirbti vairuotoju, vis tik tai nereiškia, kad jis neturi galimybes imtis visų įmanomų teisėtų priemonių (pavyzdžiui, dirbti darbą, kuris nėra susijęs su būtinybe vairuoti transporto priemones ir pan.), jog paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turėtų, kuo mažesnę neigiamą įtaką jam pačiam, jo artimiesiems ir kt.

33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas buvo aptarta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, bei tinkamai nustatė jos terminą. Teigiamai A. S. apibūdinantys faktai (anksčiau neteistas, nebuvo baustas administracine tvarka, yra charakterizuojamas teigimai), vertinant juos kartu su nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, neleidžia daryti išvados, kad uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams (nubaudimo, prevenciniams ir kt.), numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, aptariamos priemonės taikymas darys daugiau žalos nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis.

34. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas asmeniui gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Šiuo atveju A. S. uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra artimesnis baudžiamajame įstatyme numatytai minimaliai šio termino ribai. Taip pat pastebėtina, kad A. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas neviršija maksimalaus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino, kuris gali būti nustatytas už mažesnio pavojingumo teisės pažeidimą, t. y. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 5 dalyje. Akivaizdu, kad uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones pakeis A. S. gyvenimą, prie kurio jis buvo pripratęs, tačiau tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo, kaip jau minėta, yra kaltas pats teisės pažeidėjas. Faktas, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia asmeniui tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad faktas, jog šiuo atveju buvo nustatyta, kad taikant teisinę atsakomybę A. S. buvo pažeisti non bis in idem principo reikalavimai, nėra pagrindas tvirtinti, jog jam negalima ar netikslinga skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ar šios priemonės terminas turėtų būti nustatytas trumpesnis nei įstatyme numatyta minimali šio termino riba. Čia pastebėtina, kad non bis in idem principo reikalavimų pažeidimas neturėjo jokios įtakos A. S. teisės vairuoti transporto priemones ribojimams. Dėl paminėto principo reikalavimų pažeidimo A. S. turėjo nepagrįstų finansinių išlaidų, t. y. sumokėjo 60 Eur dydžio baudą. Taigi, siekiant kompensuoti tokias išlaidas bei su tuo susijusius A. S. patirtus nepatogumus, yra keičiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo. Atsižvelgęs į tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju mažina iš A. S. išieškotinos pinigų sumos, kuri atitinka konfiskuotino turto vertę, dydį iki 1570 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens A. S. gynėjo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 5 dalimis, iš A. S. buvo nuspręsta išieškoti konfiskuotino automobilio „Renault Vel Satis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 1670 Eur, pakeisti ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš A. S. valstybės naudai išieškoti 1570 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.