Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Arūno Rudzinsko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. L., M. L., B. M. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-693-384/2014 pagal ieškovės B. L. patikslintą ieškinį atsakovams B. M., M. L., J. L., tretiesiems asmenims G. L., R. C., Jurbarko rajono 2-ojo notarų biuro notarui A. G. dėl pirkėjo teisių perkėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti nekilnojamąjį turtą, esantį bendrąja nuosavybe, pagal CK 4.79 straipsnio nuostatas ir pirmumo teisės pirkti žemės sklypo dalį, būtiną šiam turtui naudoti pagal paskirtį, pagal LR Žemės įstatymo 31 straipsnio reikalavimus.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovai, pateikdami apeliacinį skundą, su juo pateikė lokalinę sąmatą apie atsakovo M. L. gyvenamojo namo remonto darbus (t. 2, b. l. 73–74), tačiau apeliaciniame nesuformulavo prašymo priimti šį naują įrodymą į bylą ir nepagrindė jo pateikimo būtinybės, be to, turto pagerinimo aplinkybės nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme. Todėl kolegija sprendžia, kad šis įrodymas negali būti priimtas į bylą ir jo nelaiko nauju įrodymu. Papildomai pateiktu prašymu atsakovai prašo priimti į bylą ir kitus papildomus įrodymus: pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą ir nepilnametės dukros gimimo liudijimo nuorašą (t. 2, b. l. 117–118). Kadangi šių dokumentų pateikimas yra susijęs su vieno iš atsakovų apeliacinio skundo argumentų pagrindimu ir prašymas priimti įrodymą tinkamai suformuluotas, todėl šie įrodymai priimtini į bylą.

Ieškovė, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, pareiškė prašymą priimti į bylą naują įrodymą – sąskaitos išrašą (t. 2, b. l. 101–108), nurodydama, jog būtinybė pateikti šį įrodymą atsirado siekiant atsikirsti apeliacinio skundo argumentams dėl ieškovės finansinio pajėgumo sumokėti sandorio kainą. Kolegija sprendžia, kad šis įrodymas priimtinas į bylą, kadangi jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. ieškovei siekiant atsikirsti apeliacinio skundo argumentams.

Dėl ieškovės pirmenybės teisės pirkti žemės sklypo dalį, būtiną nekilnojamajam turtui naudoti

Atsakovai apeliaciniu skundu kelia LR Žemės įstatymo (toliau ŽĮ) 31 straipsnio, nustatančio pirmumo teisę pirkti parduodamą privačią žemę, taikymo ir nurodytos teisės normos santykio su CK 4.79 straipsnio 3 dalimi, numatančia pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimą, aiškinimo klausimus. ŽĮ 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima nuosavybės teise jiems priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės sklypą ir pardavimo sąlygas privalo registruotu laišku (įteikiant) pranešti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui; statinių ir įrenginių savininkas sprendimą pirkti tokį žemės sklypą ar atsisakyti jį pirkti turi priimti per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, o statinių ar įrenginių savininkui atsisakius pirkti žemės sklypą arba per nustatytą terminą nepriėmus sprendimo, privačios žemės savininkas gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims. Jeigu pirmumo teisę pirkti tą patį parduodamą žemės sklypą turintis šio straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas šios dalies nustatyta tvarka priima sprendimą pirkti tokį žemės sklypą, žemės sklypas parduodamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytam subjektui. Kadangi ŽĮ nenumatytas pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, todėl, atsakovų nuomone, negalima pagal analogiją taikyti CK 4.79 straipsnio 3 dalies, kurioje yra nustatyta, kad jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Kitaip tariant, apeliantai ginčija pažeistos ŽĮ 31 straipsnyje numatytos pirmumo teisės pirkti privačią žemę gynimo būdą, perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, kurį nustato nurodyta CK 4.79 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma. Tačiau šiuo atveju kasacinio teismo praktikoje jau yra suformuoti išaiškinimai, teikiantys pagrindą atmesti tokius atsakovų apeliacinio skundo argumentus.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2007, 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-463/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 4.79 straipsnyje ir Žemės įstatymo 31 straipsnyje yra įtvirtintas iš esmės vienodo turinio pirmenybės teisės institutas, kuriuo siekiama tų pačių tikslų, šios teisės pažeidimo teisinių padarinių pašalinimas negali iš esmės skirtis. Tokių pačių pirmenybės teisės gynimo būdų suteikimas visais šios teisės reglamentavimo atvejais yra būtinas ne tik remiantis pirmenybės teisės prigimtimi, bet ir bendraisiais teisės principais (CK 1.8 straipsnis) bei sisteminiu civilinės teisės normų aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2007, 2014 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. M. M., V. D., bylos Nr. 3K-3-230/2014). Todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, kaip pažeistos pirmumo teisės pirkti privačią žemę gynimo būdas, yra pagrįstas tiek teisės normų reikalavimais, tiek ir teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais dėl žemės sklypo bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą sklypo dalį pirmenybės teisės (CK 4.79 straipsnis) ir statinių bei įrenginių savininkų pirmenybės teisės pirkti parduodamą žemės sklypą, užimtą statinių bei įrenginių ir būtiną šiems objektams naudoti pagal paskirtį (Žemės įstatymo 31 straipsnis) santykį.

Pirmosios instancijos teismas padaręs pagrįstą išvadą, kad atsakovė B. M., neįvykdžiusi ŽĮ 31 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pranešti ieškovei registruotu laišku apie žemės sklypo pardavimą ir pardavusi žemės sklypą atsakovams M. L. ir J. L., neturintiems pirmumo teisės įsigyti jį asmeninėn nuosavybėn, pažeidė šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą statinių ir įrenginių savininko (ieškovės) pirmenybės teisę pirkti privačią žemę ir ši teisė pagrįstai buvo ginama perkeliant pirkėjo teises ir pareigas.

Dėl pranešimo apie nekilnojamojo turto pardavimą, nesilaikant įstatymo numatytos tvarkos (raštu per notarą ar registruotu laišku)

Kaip jau nurodyta, ŽĮ 31 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas žemės savininkui apie sprendimą parduoti žemės sklypą ir pardavimo sąlygas registruotu laišku (įteikiant) pranešti statinių ir įrenginių, esančių parduodamame žemės sklype, savininkui, o CK 4.79 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda o kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Tokiu būdu įstatymas numato specialią pranešimo tvarką, kurios atsakovė B. M. nesilaikė ir ieškovei apie ketinimą parduoti tiek pastatų dalį, tiek žemės sklypą raštu (registruotu laišku arba per notarą) nepranešė ir dėl to tarp šalių nėra ginčo. Tačiau apeliantai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje Nr. AC-32-1 įtvirtinta nuostata, jog nėra pakankamas pagrindas perkelti bendraturčiui pirkėjo teises ir pareigas, jei apie parduodamą nekilnojamojo turto dalį ir pardavimo sąlygas jam pranešta nesilaikant įstatymo nustatytos formos, tačiau nustatyta, kad jam buvo žinoma apie pardavimą bei pardavimo sąlygas, ir per nustatytą terminą jis pirmenybės teisės neįgyvendino, teigia, kad ieškovė apie tai žinojo, tačiau pirmenybės teise nepasinaudojo. Pranešimo ieškovei aplinkybes grindžia savo paaiškinimais, duomenimis apie D. M. (atsakovės B. M. sūnaus) patalpintą skelbimą ir liudytojų D. M., Š. M., R. M., K. L., D. S. parodymais. Tačiau nustatant pranešimo perdavimo aplinkybes yra būtina atsižvelgti į tai, kad kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl bendraturčio, ketinančio parduoti savo dalį, pareigos pranešti apie tai kitiems bendraturčiams, kartu nurodant parduodamos dalies kainą ir kitas pardavimo sąlygas, skirtos apsaugoti kitų bendrosios nuosavybės teisės dalyvių interesus, siekiant, kad bendrosios nuosavybės dalis nebūtų parduota kitam asmeniui, nepasiūlius įsigyti ją pirmiausia bendraturčiams, taip pat siekiant apsaugoti juos nuo nesąžiningų savo dalį parduodančio bendraturčio veiksmų, kai ši dalis parduodama mažesne kaina ir (ar) kitomis pirkėjui geresnėmis sąlygomis, negu buvo pasiūlytos bendraturčiams pirmenybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007). Todėl byloje turėtų būti ne tik labai aiškiai nustatyta, kad bendraturčiui buvo pranešta, bet ir turėtų būti pateikti įrodymai, kad pranešta nurodant parduodamos dalies kainą ir kitas pardavimo sąlygas. Tokių įrodymų, nesant pranešimo raštu, byloje nėra pateikta. Ieškovei neigiant aplinkybę, kad jai buvo pranešta, atsakovų paaiškinimų nepakanka, o atsakovų nurodytame skelbime (t. 1, b. l. 124) parduodamo kaina buvo nustatyta 70 000 Lt. Paminėtų liudytojų parodymai taip pat nėra pakankami įrodymai, kadangi jie nepatvirtina aplinkybių, jog ieškovei buvo pranešta apie pardavimą ta kaina ir tomis sąlygomis, kaip buvo parduota atsakovams G. L. ir J. L.. Be to, pažymėtina, kad liudytojų parodymai nelaikyti tinkamais ir pakankamais įrodymais ir dėl tos priežasties, kad liudytojai yra susiję šeimyniniais ir artimais giminystės ryšiais su atsakovais.

Dėl sandorio negaliojimo neatitinkant CK 6.396 straipsnio reikalavimų

CK 6.396 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte, o 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartyje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų nėra, tai sutartis negali būti notaro tvirtinama, o patvirtinta – negalioja. Remdamiesi šia norma, atsakovai teigia, kad ginčo sutartimi buvo parduotas nekilnojamasis turtas, nenurodant jo vietos žemės sklype, kadangi 2014 m. gegužės 15 d. Jurbarko savivaldybė administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 01-447 Dėl adreso suteikimo (t. 1, b. l. 114–118) buvo pakeistas ieškovės žemės sklypo adresas iš (duomenys neskelbtini) g. 2 į 2A ir tokiu būdu dalis parduotų nekilnojamųjų daiktų atsirado kitoje vietoje nei nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi parduotas nekilnojamasis turtas sutartyje yra aiškiai įvardintas, nurodant jį identifikuojančius unikalius numerius, todėl sutarties dalykas yra aiškus. Tai, kad po ginčo sutarties sudarymo pasikeitė dalies statinių registracijos adresas (iš (duomenys neskelbtini) g. 2 į (duomenys neskelbtini) g. 2A), nedaro sutarties negaliojančia jau vien todėl, kad adreso pasikeitimas įvyko po sutarties sudarymo. Be to, pateikus duomenis apie adreso pasikeitimą nekilnojamojo turto registre to pakaks patikslinti duomenis, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sandorio sudarymo metu buvo netiksliai nurodyta nekilnojamųjų daiktų vieta.

Dėl ieškovės finansinio pajėgumo sumokėti sandorio kainą

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovei perkėlė pirkėjo teises ir pareigas, neįsitikinęs, ar ieškovė yra finansiškai pajėgi sumokėti sandorio kainą. Įstatyme nenustatyta įpareigojimo tikrinti bendraturčio finansines galimybes, sprendžiant dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį gynimo pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus nėra visiškai nereikšmingos aplinkybės dėl bendraturčio, kuriam turėjo būti pasiūlyta pirkti daiktą pirmenybės teise, finansinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007). Finansinę ieškovo būklę rodančios aplinkybės nėra esminės, tačiau į jas galima atsižvelgti visos bylos aplinkybių kontekste vertinant pirkėjo pareigų perkėlimo klausimus. Tai aiškintina tuo, kad, bendraturčiui siūlant pirkti dalis, jis pagal sutartį įgis ne tik teises, bet ir pareigas, iš kurių svarbiausia yra pirkėjo piniginė prievolė sumokėti parduodamo turto kainą (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė buvo pateikusi tik vienos dienos sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad jos sąskaita 2014-06-18 buvo papildyta didele pinigų suma ir bendros sąskaitos sumos tuo metu pakako sandorio kainai apmokėti (t. 1, b. l. 123), tačiau ir apeliacinės instancijos teismui ieškovės pateiktas sąskaitos išrašas (t. 1, b. l. 101–108) patvirtina, kad ieškovė tebedisponuoja piniginėmis lėšomis, pakankamomis sandorio kainai apmokėti. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia ir ieškovės rimtus ketinimus įsigyti ginčo turtą.

Dėl ieškinio senaties termino

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog CK 4.79 straipsnio 3 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas reikalauti, kad būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas, kadangi atsakovų nuosavybės teisė pagal ginčo sandorį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota, t. y. išviešinta nuo 2014-02-12 (t. 1, b. l. 66–75), o ieškinys teisme gautas 2014-05-13. Įrodymų, kad ieškovė būtų žinojusi apie sandorio sudarymą anksčiau, nei jis išviešintas, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis), o atsakovai tai grindžia tik savo paaiškinimais, jų nepatvirtindami įrodymais.

Dėl turto pagerinimo išlaidų

Atsakovai M. L. ir J. L. teigia, kad jie yra sąžiningi turto įgijėjai ir, sandorio šalims žodžiu susitarus dėl būsimo sandorio, jie pradėjo ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą remontuoti, todėl patyrė 33 797 Lt remonto išlaidų. CK 4.79 straipsnio 3 dalyje numatytas specialus bendraturčio pažeistos pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą turto dalį gynimo būdas ­ – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas nenumato sąžiningo įgijėjo teisių gynimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad iš CK 4.79 straipsnio 3 dalies turinio matyti, jog perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Edgira“ v. UAB „Norta“, bylos Nr. 3K-3-599/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, jog šio būdo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo. Dėl to, taikant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo institutą, netaikomos CK 1.80 straipsnio 2–4 dalyse, 4.96 straipsnyje nustatytos sandorio negaliojimo ir turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B., A. S. agroserviso įmonė, A. S., bylos Nr. 3K-3-134/2007).

Taip pat pažymėtina, kad atsakovai nebuvo pareiškę priešieškinio dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, todėl apeliantų nurodytos aplinkybės dėl patirtų išlaidų pagerinant turtą nebuvo ir negalėjo būti bylos nagrinėjimo dalyku, jos nevertintinos ir apeliacinės instancijos teisme.

Dėl nepilnamečio vaiko teisių ir interesų gynimo

Atsakovai M. L. ir J. L. (turto įgijėjai) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jų nurodytus argumentus, jog jų šeimoje auga nepilnametė dukra (šiuo metu yra gimusi ir kita dukra), kurių deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta yra ginčo turto buvimo vietoje, todėl ieškovei perkėlus pirkėjo teises ir pareigas bus pažeisti vaiko (-ų) interesai ir jų teisė į gyvenamąjį būstą. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra sprendžiami daiktinės teisės klausimai, susiję su bendraturčio pažeistos pirmenybės teisės pirkti parduodamą turto dalį klausimai, kurie nėra tiesiogiai susiję su vaiko teisių ir interesų apsauga. Be to, būtent tėvų pareiga yra užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę į būstą ir visus sprendimus įsigyjant ar perleidžiant būstą spręsti nepažeidžiant vaiko interesų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovei perkėlus pirkėjo teises ir pareigas pastaroji yra įpareigota nurodytiems atsakovams sumokėti sandorio kainą, kas gali užtikrinti jiems galimybę įsigyti kitą būstą.

Dėl sandorio pripažinimo niekiniu

Vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodoma, kad teismas ex officio turėjo pripažinti sandorį negaliojančiu, kadangi notaras suklaidino sandorio šalis dėl pranešimo bendraturčiui nebūtinumo ir pažeidė CK 4.79 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą išsiųsti bendraturčiui raštišką pranešimą apie ketinimą parduoti turto dalį. Tačiau CK 4.79 straipsnio 2 dalyje pareiga raštu pranešti apie ketinimą parduoti turto dalį yra numatyta pardavėjui, o ne notarui. LR Notariato įstatymo 30 straipsnyje numatyta, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori juos atlikti, o 16 straipsnyje nustatyta, kad notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Todėl atsakovų apeliaciniame skunde nurodytos tam tikros pretenzijos notarui, tvirtinusiam ginčo sandorį, gali būti tik atskiros bylos dalykas, tačiau neturi jokios tiesioginės įtakos nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1–3 dalys). Ir atvirkščiai, ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai (t. 2, b. l. 109–111), t. y. 1 000 Lt (289,62 Eur) atstovavimo išlaidos ieškovei priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų (po 96,54 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą ir 2014 m. spalio 7 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovų B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. L. (A. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B. L. (duomenys neskelbtini) po 96,54 Eur iš kiekvieno atsakovo atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.