Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 30 (trisdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2017 m. spalio 31 d. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. spalio 31 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš nuteistojo M. M. priteista 1,33 Eur (vienas euras 33 ct) proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. rugsėjo 3 d., apie 20.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame, mažamečio sūnaus K. M. akivaizdoje, plūdo necenzūriniais žodžiais savo buvusią sutuoktinę R. M., grasino ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, grasinimą išreikšdamas žodžiais „nori paskersiu, išdraskysiu žarnas po vieną“, dėl ko nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, jis nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. rugsėjo 3 d., apie 20.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame, mažamečio sūnaus K. M. akivaizdoje, smurtaudamas prieš buvusią sutuoktinę R. M., tyčia nuėmė nuo veido ir sulankstydamas sugadino nedidelės vertės svetimą turtą – R. M. priklausančius, 120 Eur vertės, „Guess“ korekcinius akinius. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas nurodo, kad R. M. atžvilgiu smurto nenaudojo, rankose peilio ar kito žalojančio daikto neturėjo. Tai buvo tik girto žmogaus sapalionės, neadekvatūs, neapgalvoti žodžiai, dėl kurių išsakymo jis gailisi. Todėl paskirtoji bausmė yra per griežta.Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroras Gintaras Jakštas prašo skundžiamą Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą, o nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą švelninti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), tai yra patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuteistajam skiriant ir individualizuojant bausmę. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, padarytai nusikalstamai veikai (-oms) adekvačias ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik tuomet, kai ji bus tinkamai individualizuota, tai yra paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius.Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. M. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią (kaltu prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi) ir sunkinančias aplinkybes (nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui), vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes. Nepažeisdamas BK 63 straipsnio nuostatų, jas subendrino apėmimo būdu ir visiškai pagrįstai BK 64¹ straipsnio pagrindu galutinę subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Dar labiau mažinti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės nėra pagrindo.BK 145 straipsnio 1 dalies sankcija numato šias galimas bausmių rūšis: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. BK 187 straipsnio 3 dalies sankcija numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arbą areštą. Abiem atvejais M. M. buvo parinktos griežčiausios bausmės rūšys, t. y. laisvės atėmimas ir areštas, kadangi švelnesnės bausmės rūšys jam nėra efektyvios ir teigiamo poveikio jo elgesiui neturi. Atkreiptinas dėmesys, jog šis teistumas apeliantui nėra pirmasis, anksčiau jis ne kartą teistas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek užsienyje (Olandijoje) (1 t., b. l. 135-138, 142-145). M. M. daromos nusikalstamos veikos yra smurtinio bei turtinio pobūdžio. Šiuo metu apeliantas nuteistas už grasinimus buvusiai sutuoktinei R. M. mažamečio sūnaus akivaizdoje, taip pat dėl buvusios sutuoktinės turto – akinių sugadinimo. Pažymėtina, jog tai nėra pirmasis atvejis, kai apeliantas įvykdo nusikalstamą veiką artimo šeimos nario atžvilgiu. 2012 m. ir 2014 m. jis buvo nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą R. M., o 2015 m. teistas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo tėvui M. M. (1 t., b. l. 142-143, 144, 145). Šios aplinkybės nuteistąjį charakterizuoja itin neigiamai, nes patvirtina, kad fizinės jėgos naudojimas jam yra priimtina elgesio forma. Padarytų nusikalstamų veikų negalima apibūdinti kaip atsitiktinių, įvykdytų nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms. Apeliantas veikė tiesiogine tyčia, suvokė savo veiksmų pasekmes, jų norėjo ir siekė. Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto skunde nurodytus teiginius, kad R. M. atžvilgiu smurto nenaudojo, rankose peilio ar kito žalojančio daikto neturėjo, tai buvo tik girto žmogaus sapalionės, neadekvatūs, neapgalvoti žodžiai. Jau minėta, kad nuteistasis yra ne kartą smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl ši turėjo realų pagrindą bijoti neblaivaus bei agresyviai nusiteikusio buvusio sutuoktinio. Pažymėtina, jog grasinimo realumui neturi įtakos galimų nusikalstamos veikos priemonių turėjimas bei akivaizdus demonstravimas. Peilio ar kito žalojančio daikto turėjimas bei grasinimas juo apibūdintų didesnį grasinimo pavojingumą, tuo tarpu grasinimo realumui svarbu tai, kaip išsakytus žodžius suvokė nukentėjusioji, o ne pats nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, grasinimas, išreikštas žodžiais „nori paskersiu, išdraskysiu žarnas po vieną“, yra pakankamai bauginantis bei gąsdinantis. Tokių žodžių vertinimas kaip ,,sapalionės“ rodo, jog apeliantas stengiasi sušvelninti savo kaltę ją minimizuodamas, tačiau tam nėra jokio pagrindo. R. M. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad M. M. išgėręs yra neprognozuojamas, ji išsigando, kaip ir jos mažametis sūnus K. M., todėl išbėgo iš buto ieškoti pagalbos. Atvykę policijos pareigūnai patvirtino, kad juos pasitikusi moteris buvo išsigandusi bei apsiverkusi, į laiptinę išbėgęs berniukas taip pat buvo labai išsigandęs (1 t., b. l. 88-89, 95-96). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad žodžiu išsakyti grasinimai yra ne tariami, bet realūs, t. y. buvo atliktas pavojingas tyčinis poveikis nukentėjusiosios psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai.Neigiamai M. M. apibūdina ir byloje esantys duomenys, patvirtinantys, kad jis nuo 1998 m. yra įrašytas VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro Priklausomybės ligų priežiūros grupėje, diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (1 t., b. l. 148), be to, daugiau nei šešiasdešimt kartų baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 149-151, 152-178), nedirbantis (1 t., b. l. 180-181), Darbo biržoje neregistruotas (1 t., b. l. 179). Taigi, legalaus pragyvenimo šaltinio nuteistasis neturi, pozityvaus užimtumo nesiekia, todėl realus laisvės atėmimas jam tinkamai parinkta bausmės rūšis. Spręsti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą (BK 75 straipsnis) visiškai netikslinga, kadangi M. M. elgesys ne tik nesikeičia teigiama linkme, bet, priešingai, vis įžūlėja. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Šiuo atveju byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog nuteistajam švelnus baudžiamumas nėra veiksmingas, jo asmenybė pavojinga visuomenei ir turi būti taisoma struktūrizuotoje aplinkoje.Abi nusikalstamos veikos (tiek BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, tiek BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytas baudžiamasis nusižengimas) buvo užbaigtos, jokių išimtinių aplinkybių ar ypatingų nuteistojo elgesio bruožų, charakterizuojančių jį išimtinai teigiamai, kurie leistų svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pritaikymą, nenustatyta. M. M. veiksmai nebuvo mažareikšmiai, tai jo susiformavusių neigiamų nuostatų bei netinkamo elgesio rezultatas, kuris jam asmeniškai priimtinas, tačiau netoleruotinas baudžiamosios teisės kontekste.Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ar teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, o pagal šio straipsnio 2 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, numatytų šios dalies 1-6 punktuose. Nagrinėjamoje byloje sąlygų, kurioms esant būtų galima taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nenustatyta. Nors M. M. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir geranoriškai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, tačiau jis pats neatvyko ir savo noru nepranešė apie šias veikas. Taip pat nenustatyta nė viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodyta aplinkybė. Todėl švelninti bausmę nei pagal BK 62 straipsnio 1 dalį, nei pagal to paties straipsnio 2 dalį nėra pagrindo. Iš esmės jokių naujų, reikšmingų, išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nėra pateikta. Todėl daroma išvada, kad M. M. paskirtoji keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta. Ji proporcinga ir adekvati padarytų veikų pavojingumui bei nuteistojo asmenybės charakteristikai. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistojo resocializacija yra galima tik su realaus laisvės atėmimo taikymu. Apelianto vertybinė skalė yra gerokai atitolusi nuo įstatymų imperatyvų, todėl jam tikslinga taikyti griežčiausią bausmės atlikimo formą – laisvės atėmimo vykdymą pataisos namuose. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad bausmės individualizavimas M. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaltės pripažinimas bei gailėjimasis yra įprastos, daugeliui bylų būdingos aplinkybės. Daroma išvada, kad bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos.Pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl M. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.