Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. S. ir jos gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-03-09 nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš G. S. konfiskuota 40 Eur.

Šiuo nuosprendžiu taip pat K. S. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistosios G. S. ir jos gynėjos advokatės E.Latauskienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistosios G. S. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistoji ir jos gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu G. S. paskirta bausme, prašo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio, 64¹ straipsnio nuostatas ir ją sušvelninti.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavo, vienok, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir nuteistosios atžvilgiu, taikant BK 75 str. 3 d.. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajai ar jos gynėjai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

7. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas G. S. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jos padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tyčinė veika), taip pat įvertino nuteistosios asmenybę (anksčiau neteista, tačiau ne kartą bausta administracine tvarka, turi galiojančių piniginių nuobaudų (t. 3, b. l. 125-132), iki bylos išnagrinėjimo savo elgesio tinkamai nekontroliavo, du kartus pažeidė kardomosios priemonės įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje sąlygas (t. 2, b. l. 203; t. 4, b. l. 50-51), šiuo metu apylinkės teisme yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje G. S. kaltinama neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Kadangi už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtinas tik laisvės atėmimas nuo 2 iki 8 metų, o teismas nenustatė aplinkybių, kodėl turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė, G. S. aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu paskirta bausmė, artima minimaliam sankcijoje numatytam bausmės dydžiui – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimas.

Dėl kaltės pripažinimo

9. Apeliaciniu skundu nuteistoji ir jos gynėja nesutinka su tokia bausme, mano, kad ji yra per griežta, pažymi, kad proceso metu G. S. nuoširdžiai pripažino kaltę dėl padaryto nusikaltimo, ir todėl, jų vertinimu, ši aplinkybė turėjo būti pripažinta lengvinančia nuteistosios atsakomybę. Tokias išvadas paneigia objektyvūs bylos duomenys. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Šios aplinkybės egzistavimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamose bylose 2K-140-511/2018, 2K-479/2014 ir kt.). Taigi atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nustatoma tuomet, kai kaltininkas veikia aktyviai, laisva valia bendradarbiauja su konkrečius faktus tiriančiais teisėsaugos institucijų atstovais bei teismu.

10. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog G. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji nurodė, kad kaltės nepripažįsta, K. S. nepažįsta, yra tikra, kad jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų neplatino, kodėl K. S. pasakė, kad ji jam pardavė narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nežino (t. 2, b. l. 177-178). Papildomos apklausos metu nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, nurodė, kad jai yra nustatytas protinis atsilikimas, ne visas aplinkybes atsimena, įvykio dieną jai kažkas paskambino ir pasakė, kad dėl metadono, ji priėjo prie automobilio, vyriškis padavė buteliuką, ji jam padavė 20 Eur, pinigai buvo sulankstyti maišelyje, neatmeta, kad maišelyje galėjo būti narkotikai, kuriuos ji nežinodama galėjo perduoti, tačiau tokio tikslo neturėjo (t. 2, b. l. 183-184). Teismo posėdžio metu nuteistoji kaltę pripažino iš dalies, parodė, kad jos sugyventinis jai pasakė, kad ji turės perduoti maišiuką, o vyras jai metadoną, nežino, kas buvo maišiuko viduje, ji narkotikų nepardavinėja ir neplatina, priėjo prie automobilio, padavė maišiuką, vyras jai davė 40 Eur, metadono nedavė. Taigi, nuteistosios parodymai viso proceso metu kito, buvo nenuoseklūs ir ji pripažino tik dalį nusikalstamos veikos aplinkybių – kad paprašyta sugyventinio perdavė maišelį, apie kurio turinį nežinojo, o ne kad pardavė narkotines medžiagas.

11. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju gali būti konstatuojama BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, būtina įvertinti, ar kaltininko parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Anksčiau aptartas G. S. parodymų nenuoseklumas leidžia daryti išvadą, jog nuteistoji iš esmės nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijų atstovais, juos klaidino, neatliko jokių veiksmų, kurie leistų greitai ir visapusiškai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, toks G. S. elgesys leidžia daryti išvadą, jog anksčiau aptartais veiksmais ji iš tiesų nesiekė, jog būtų nustatytos įvykių aplinkybės ir greičiau būtų baigtas tyrimas, jos prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką nulėmė ne nuoširdus gailėjimasis dėl savo nusikalstamų veiksmų, ne jų kritiškas vertinimas, o tik siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Toks kaltės pripažinimas laikytinas deklaratyviu, neleidžiančiu konstatuoti nuoširdų prisipažinimą ir gailestį ir pripažinti tokius asmens veiksmus atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

12. Nors skunde nurodoma, kad nuteistoji teisiamajame posėdyje dalyvavo vartodama raminančiuosius vaistus, baudžiamasis procesas jai buvo labai sunkus emocine prasme, ji turi psichikos sutrikimų ir dėl to yra pripažinta neįgalia, šios aplinkybės, teismo vertinimu, negali būti pripažintinos pagrindu, jog nuteistoji tokiais parodymais prisiėmė kaltę už savo veiksmus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šiame baudžiamajame procese buvo vertinta G. S. psichinė būklė siekiant nustatyti jos pakaltinamumą. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu konstatuota, kad pagal savo psichikos būklę G. S. gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme, gali duoti parodymus (t. 3, b. l. 160-164), taigi pagrindo išvadai, jog nuteistosios parodymai buvo kaip nors paveikti jos sveikatos būklės, nėra. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų tyrėjų T. M., V. Š. (buvusi – K.) parodymus, besąlygiškai patvirtinančius G. S. nusikalstamus veiksmus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad G. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

13. Analogiškos išvados darytinos dėl BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė sumažinama vienu trečdaliu. Ši nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Kaip jau minėta, nei apylinkės teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, nenustatė, kad G. S. pilnai pripažino kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Atsižvelgiant į tai, bausmės sušvelninimas šiuo pagrindu negalimas.

Dėl švelnesnės nei sankcijoje numatytos bausmės skyrimo

14. Nuteistoji ir jos gynėja apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir G. S. neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau tokio prašymo tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

15. Remiantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, šio straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ar padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir 2) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Kaip ir minėta, nuteistoji G. S. nepripažino kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, taigi, pagrindo nurodytų sąlygų konstatavimui ir bausmės švelninimui pagal šio straipsnio nuostatas nėra.

16. Remiantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi, pagal šio straipsnio nuostatas būtina nustatyti, kad 1) yra asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių, 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir 3) vieną iš šešių nurodytų sąlygų. Sprendžiant dėl G. S. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl šio straipsnio nuostatų pagrindu bausmė švelninama taip pat negali būti.

17. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014 ir kt.).

18. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistoji baudžiamojon atsakomybėn traukiama pirmą kartą, jos veiksmams įtakos turėjo kiti asmenys, sugyventinis vartoja narkotines medžiagas ir ja manipuliuoja, vis dėlto, šios aplinkybės, teismo vertinimu, jau buvo įvertintos skiriant G. S. beveik minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmę, todėl pakartotinai į juo atsižvelgti nėra pagrindo. Byloje nenustatyta, jog G. S. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jos situacija yra išskirtinė. Nors paskirta laisvės atėmimo bausmė neabejotinai pakeis įprastą nuteistosios asmeninį gyvenimą, tai yra neišvengiamos už nusikaltimų padarymą skirtinų poveikio priemonių pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kalta pati G. S.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas išdėstė aiškius ir bylos duomenimis pagrįstus motyvus, kodėl nuteistajai buvo paskirta būtent tokio dydžio bausmė ir kodėl nėra išimtinių aplinkybių, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Paskirta bausmė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistoji ir jos gynėja, nėra laikytina per griežta ir ribojančia G. S. labiau nei tai yra būtina, jos trukmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nepažeidžia proporcingumo principo.

20. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistoji ar jos gynėja. Nors gynėja savo apeliaciniame skunde tiesiogiai neprašo nuteistosios atžvilgiu taikyti BK 75 str., tačiau, kolegijos nuomone, BK 75 str. 3 d. taikymas būtų tam tikras G. S. teisinės padėties švelninimo būdas. Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgusi į tai, kad G. S. anksčiau neteista, todėl, teismo vertinimu, jai bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be ilgalaikio realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, jos atžvilgiu galima taikyti BK 75 str. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Atsižvelgiant į tai, jog ji yra nuteista už sunkų nusikaltimą, jos atžvilgiu gali būti taikomas ne visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, bet BK 75 str. 3 dalies nuostatos, numatančios dalinį laisvės atėmimo bausmės atidėjimą.

21. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

22. G. S. turi tvirtus socialinius ryšius, yra neįgali, jos darbingumo lygis 35 porc., turi šeimą, augina du mažamečius vaikus, todėl manytina, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti taikant jos atžvilgiu BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos, įstatymo nustatyto minimumo dydžio, laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 mėnesius, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidedant 2 metams, bei paskiriant įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemones.

23. Pažymėtina, jog bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistoji bus kontroliuojama bei prižiūrima kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jeigu nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar darytų teisės pažeidimus, šių asmenų priežiūrą vykdanti institucija su teikimu turės teisę kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajai bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nuteistosios atžvilgiu, kaip švelninančias nuteistosios teisines pasekmes, pritaikant BK 75 str. 3 d. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu

nutaria:

nuteistosios G. S. ir jos gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatant po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 mėnesius, likusios bausmės – 2 metų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo terminą;

- tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje;

- neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

Vadovaujantis BK 70 straipsniu, G. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę įpareigojant per metus laiko nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios dienos neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.