Kauno apygardos teismo nuosprendis

2011-05-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-194-238-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2010-07-02Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2011-05-06Kauno apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2011-12-06Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-05-06
Bylos Nr.
1A-194-238-2011
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-00762-2008-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
Nuteistasis
J. S.
Nukentėjusysis
E. K.
Civilinis ieškovas
E. K.
Advokatai
Audra Beta Rekštienė
Kategorijos
  • 2.4.6.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudž. byla Nr.1A-194-238/11;

Teisėja T.Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00762-2008-8; Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLietuvos Respublikos vardu

2011 m. gegužės 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vitai Naureckienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistajam J. S., jo gynėjai advokatei Audrai Betai Rekštienei, nukentėjusiajam E. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį būti savo namuose, esančiuose Kauno rajone, Bubių kaime, Darbininkų g. 11, nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto.

Tenkinta nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. K. civilinio ieškinio dalis ir iš J. S. nukentėjusiajam E. K. priteista 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti, dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2008 m. gegužės 27 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), prie kelio (duomenys neskelbtini) esančiame lauke, vairuodamas traktorių „T25“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir, sukdamas su prie traktoriaus prikabintais padargais, kliudė E. K. ir dėl kairio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio dalinio plyšimo nesunkiai sutrikdė E. K. sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nuteistasis skunde teigia, jog teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi šioje byloje nenustatyta nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Apelianto manymu, neįrodyta, kad J. S. tyčia ar netyčia padarė nukentėjusiajam sužalojimus, o konstatuodamas faktinę aplinkybę, kad nukentėjusiojo E. K. sveikatos sutrikdymas sietinas priežastiniu ryšiu su J. S. kaltais veiksmais, teismas buvo šališkas, šią aplinkybę nustatė neištyręs įrodymų visumos, vertino išimtinai kaltinimo pozicijai palankius įrodymus. Nuteistasis tvirtina, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai netyrė, nesiaiškino ir nevertino priežasties, dėl kurios kilo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo. Nukentėjusiojo nurodyta konflikto priežastis, kad jis nuvyko aiškintis su traktorininku dėl į sodybą vedančio kelio gadinimo, paneigiama liudytojų ir kaltinamojo parodymais, fotonuotraukomis, kurių teismas nepagrįstai nevertino ir neanalizavo. Faktinė aplinkybė, kad nukentėjusysis įniršęs akmeniu ir ranka daužė traktoriaus langus, apelianto teigimu, įrodo, kad pastarasis ne gynėsi, o puolė kaltinamąjį, turėdamas tikslą jį sužaloti ir sugadinti jo turtą. Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, laikė įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, tai yra padarymo būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, kai šios aplinkybės nėra įrodytos. Teismas, apelianto manymu, nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad J. P. ir E. K. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, nuosekliai nurodė nusikaltimo padarytą vietą, laiką ir aplinkybes bei būdą, nes pastarieji skirtingai nurodė įvykio vietą ir aplinkybes, o taip pat ir tai, kur įvykio metu buvo J. P.. Be to, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad liudytojas J. P. dirba pas nukentėjusįjį, yra nuo jo priklausomas finansiškai, todėl suinteresuotas duoti parodymus savo darbdavio naudai. Faktinę aplinkybę, kad J. P. negalėjo matyti įvykio, apelianto teigimu, patvirtina liudytojas E. S. S., kurio parodymų teismas neanalizavo ir nevertino. Gynėjo prašymą liudytoju apklausti A. S. teismas nemotyvuotai atmetė, kaip ir apelianto prašymą paskirti kompleksinį teismo medicininį – autotechninį objektų tyrimą dėl E. K. patirto kūno sužalojimo mechanizmo nustatymo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto bei jo gynėjo prašymus atlikti procesinius veiksmus, išreikalauti pastarojo ligos istoriją, dėl ko pažeidė BPK 1 str., 7 str., 20 str., 22 str., 241 str. 2 d. nuostatas. Liudytojai A. K., V. S., V. V., V. P. įvykio nematė, todėl jų parodymai niekaip negalėjo suformuoti teismui nuomonę, kad kaltinamasis, matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir sukdamas kliudė nukentėjusįjį. Nuteistojo manymu, šių liudytojų parodymai vertintini tik dalyje dėl kelio būklės, matomų E. K. sužalojimų ir nukentėjusiojo bei apelianto elgesio iškart po įvykio, kad apie pastarojo kaltę jiems nurodė nukentėjusysis. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas šališkai, neišsamiai, įtarimai J. S. pagal BK 281 str. 1 d., o vėliau pagal BK 138 str. 1 d. buvo pareikšti bei kaltinamasis aktas surašytas tik remiantis nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiojo E. K. bei liudytojo J. P. parodymais, neatkurtas įvykio vaizdas pagal nukentėjusiojo nurodytą versiją, nenustatytas atstumas tarp įvykio vietos ir E. K. sodybos, nenustatyta, kur buvo ir ar galėjo įvykį matyti liudytojas J. P.. Apelianto manymu, byloje nėra objektyvių, neginčytinų įrodymų, jog J. S. tyčia pradėjo judėti link nukentėjusiojo ir jį sužalojo, byloje nenustatyta objektyvioji pusė, neįrodyta tyčia ir priežastinis ryšys, todėl teismas, apelianto manymu, netinkamai taikė materialiąją baudžiamosios teisės normą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis J. S. ir jo gynėja A. B. Rekštienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis E. K. ir prokurorė B. Šečkuvienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas tenkinamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pažymėtina, jog Baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (Toliau-Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį pripažinti J. S. kaltu padarius LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai konstatavo esant tyčinę J. S. kaltę sužalojant nukentėjusįjį, tačiau šių išvadų nepagrindė surinktų įrodomų analize. Nenurodė ir neanalizavo, kurie duomenys patvirtina, jog J. S. psichinis santykis su veika ir pasekmėmis pasireiškė tyčia, tik deklaratyviai konstatavo, jog kaltinamojo kaltė neginčijamai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu bei visiškai nemotyvavo ir nepagrindė išvados, jog kaltinamojo veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį.

J. S. buvo kaltinamas ir teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, jog tyčia sužalojo E. K., t. y. tyčia pradėjo judėti traktoriumi į priekį, kliudė padargais šalia stovėjusį nukentėjusįjį ir taip nesunkiai sutrikdė sveikatą šiam patyrus kairiojo kelio sužalojimą.

Kolegija pažymi, kad LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio Kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikaltimo sudėties subjektyviąją pusę apibūdina tyčinė kaltė. Kaltė gali pasireikšti tiek tiesiogine tyčia, tiek ir netiesiogine tyčia. Laikoma, jog nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Netiesiogine tyčia nusikaltimas laikomas padarytu kai jį darydamas asmuo suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo, ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Išvada apie kaltininko kaltės turinį (o iš jo ir apie kaltės formą, rūšį) turi būti grindžiama visų sudėties požymių suvokimu bei įvertinimu. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t. t., taip pat remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nesurinkta objektyvių neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog nuteistojo J. S. psichinis santykis su veika ir jos pasekmėmis – E. K. nesunkus sveikatos sutrikdymu, pasireiškė tyčia.

Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė teisingas įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad 2008-05-27 apie 14.00 val. Kauno rajone, Raudondvario sen., Beiniūnų kaime, J. S. vairavo traktorių „T25“ , valstybinis numeris LU 5429, prie traktoriaus prikabintais padargais kliudė E. K. ir to pasekmėje jis buvo sužalotas.

Tačiau, kolegijos nuomone, nepagrįstai nustatė, kad tai nuteistasis padarė matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., kad tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir tyčia jį sužalojo, nes daryti šią išvadą duomenų byloje nėra.

Aplinkybė, kad E. K. buvo sužalotas padargais, kurie buvo prikabinti prie J. S. vairuoto traktoriaus, nustatytos remiantis nukentėjusiojo E. K., o taip pat liudytojo J. P. parodymais. Šių asmenų parodymai apie sužalojimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. E. K. nuosekliai tvirtinto jog jį nurodytoje vietoje, nurodytu laiku J. S., sukdamasis traktoriaus padargais, sužalojo, įvykis buvo ant kelio. E. K. paaiškino, jog J. S. reiškė pretenzijas dėl gadinamo kelio, stovėjo traktoriui iš dešinės, tuo metu J. S. pradėjo judėti į priekį, jam reikėjo daryti apsisukimo manevrą ir pastarasis kliudė padargais nukentėjusįjį. Dėl to nukentėjusysis pargriuvo. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojo J. P. parodymai, kuris teigė, jog matė kaip traktorius apsisukinėdamas ant kelio kliudė nukentėjusįjį. Savo parodymus nukentėjusysis E. K. ir liudytojas J. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Jų parodyta vieta, kur buvo sužalotas nukentėjusysis pagal parodymų patikrinimo vietoje užfiksuotas schemas iš esmės sutampa ir nesiskiria. Tiek nukentėjusysis E. K., tiek ir liudytojas J. P. patvirtino, jog nukentėjusysis buvo nublokštas ant kelio, tai nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės dėl įvykio vietos, nes nukentėjusysis parodė, jog jam priėjus prie nuteistojo traktoriaus padargai buvo lauke, o pats traktorius buvo išvažiavęs ant kelio. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat nurodė, jog kaltinamasis išvažinėjo iš lauko, jį susistabdė, kai priėjo prie kaltinamojo, traktorius stovėjo ant kelio, o padargai laukuose. Tai, kad nukentėjusysis buvo partrenktas J. S. darant apsisukinėjimo manevrą, iš lauko traktoriumi važiuojant ant kelio, iš dalies patvirtino ir liudytojo V. P. parodymai. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. P. paaiškino, jog nuvykus į įvykio vietą J. S. jam aiškino, kad nukentėjusysis išdaužė langą apsisukimo metu, tada sustojo ir traktoriaus nejudino. Liudytojas V. P. parodė, jog jam atvykus ant kelio stovėjo traktorius, jo agregatai pievoje, t. y. priešingoje pusėje nei buvo ariamas laukas, kas atitinka nukentėjusiojo aiškinimus, jog J. S. sukosi ant kelio bei nukentėjusiojo aiškinimus dėl stiklų išdaužymo aplinkybių, o taip pat J. S. parodymus, jog jis apsukęs traktorių padargus buvo nusukęs į pievą, kad netrukdytų pravažiuoti kitiems žmonėms. Šie liudytojo V. P. parodymai taip pat duoda pagrindą tikėti nukentėjusiojo parodymais, o taip pat ir liudytojo J. P. parodymais apie sužalojimo aplinkybes ir traktoriaus judėjimo kryptį. Liudytoja L. G. paaiškino, jog atvykusi į įvykio vietą ant kelio pamatė stovintį traktorių, ant kelio buvo stiklų. Liudytojas A. K. patvirtino, jog atvyko kaip greitosios pagalbos vairuotojas, suprato, kad konfliktas įvyko dėl kelio, nukentėjusiajam buvo sužalota ranka, traktorius stovėjo skersai kelio, ne laukuose. Liudytoja V. V. patvirtino, jog vyko į iškvietimą, įvykio vietoje rado nukentėjusįjį, jam buvo sužalota ranka, jis skundėsi skausmu kojoje, buvo išvežtas greitosios pagalbos automobiliu, ji matė ant kelio stovintį traktorių. Remiantis bylos duomenimis, tiesiogiai apie įvykį paaiškino trys asmenys, t. y. nuteistasis J. S., nukentėjusysis E. K. ir liudytojas J. P., todėl nustatant faktines aplinkybes-vietą, laiką, veikos būdą, šių asmenų parodymai svarbiausi, o dėl jų patikimumo sprendžiama vertinat juos bylos duomenų visumoje, kartu su kitais rašytiniais duomenimis ir liudytojų parodymais. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo J. P. parodymais, nes jie patvirtinami aukščiau aptartais įrodymais. Tuo tarpu nuteistojo J. S. parodymais teismas pagrįstai nesirėmė nustatydamas įvykio aplinkybes, nes jo parodymų, kad įvykis įvyko bulvių lauke, kad lauke nukentėjusysis išdaužė traktoriaus stiklus, byloje nepatvirtina jokie duomenys. J. S. teigia, jog stiklai buvo išdaužyti ariamame lauke, taip parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, tačiau šių aplinkybių byloje kiti duomenys nepatvirtina. Priešingai, anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog įvykis-apsisukimas ir sužalojimas įvyko ant kelio. Liudytoja L. G., kurios lauką arė J. S., parodė, jog po įvykio matė stiklus ant kelio. Gi, paties J. S. parodymai nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teisme pradžioje nuteistasis teigė, jog nukentėjusysis atėjęs priekaištavo, išdaužė stiklus, tada kažkur nuėjo, o nuteistasis apsisuko, ant kelio pastatė traktorių. Teigė, jog nukentėjusysis galėjo užkliūti už padargų ir susižaloti. Vėliau nurodė, jog galėjo ir jis nukentėjusįjį sužaloti. (t. 1, b. l. 156-157,169). Tuo tarpu specialisto išvada, specialistės paaiškinimais, nukentėjusiojo, liudytojo J. P. paaiškinimais, liudytojos V. V. parodymais neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusiajam kairiosios kojos sužalojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarytas šio įvykio metu, paveikiant koją J. S. vairuojamo traktoriaus padargais, iš karto po įvykio nukentėjusiojo kairioji koja buvo nubrozdinta, skundėsi, kad ją skauda, specialisto išvada bei paaiškinimais nustatytas sužalojimo mechanizmas ir laikas neprieštarauja nukentėjusiojo bei liudytojo J. P. nurodytoms aplinkybėms.

Nors liudytoja L. G. teigė, kad J. P. sakęs, jog nukentėjusysis verčia liudytoją (J. P.) meluoti, tačiau liudytojas J. P. šią aplinkybę kategoriškai paneigė, paaiškino, jog buvo sakęs L. G., kad jo į tarpusavio santykius ir piktumus nekištų. Liudytojas V. P. nurodė, jog būnant nuovadoje matė atvykusį J. P., jis su kažkuo kalbėjo telefonu ir aiškino, kad turi duoti melagingus parodymus dėl įvykio. Kolegija konstatuoja, kad šie V. P. parodymai nekonkretūs, jis asmeniškai su liudytoju J. P. nekalbėjo, pastarasis jam apie tai, kad turi duoti melagingus parodymus nesakė, V. P. ikiteisminio tyrimo neatliko, šio liudytojo (J. P.) neapklausė, apie kokias konkrečiai aplinkybes J. P. turėjo duoti melagingus parodymus, nenurodė. Todėl šia liudytojo V. P. parodymų dalimi teisėjų kolegija nesivadovauja. Be to, J. P. kategoriškai paneigė šias aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas E. S. S. teigė, jog įvykio dieną J. P. šienavo pas nukentėjusįjį, jie kalbėjosi, liudytojas E. S. S. tuo metu tvėrė tvorą. Liudytojas teigė, jog J. P. įvykio nematė, niekur nuėjęs nebuvo, J. P. matė. Teisėjų kolegija šiais liudytojo parodymais nesivadovauja ir juos atmeta, nes jie nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje. Nors liudytojas E. S. S. teigia, jog iš tos vietos, kur jis tvėrė tvorą kelias matosi, o iš tos vietos, kur šienavo J. P. nesimato, tačiau liudytojas nurodė, jog J. P. buvo 10 m. atstumu nuo jų, todėl abejotina ar būnant tokiu atstumu labai skiriasi matoma trajektorija. Be to J. P. paneigė aplinkybę, kad jis įvykio dieną šienavo. Tuo tarpu pats nuteistasis J. S. patvirtino, jog iš nukentėjusiojo sodybos kelias, įvykio vieta matosi. Tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme parodė, jog atstumas nuo įvykio iki nukentėjusiojo namų apie 150 metrų. Nukentėjusysis patvirtino, jog kai jis buvo partrenktas, J. P. buvo jo sodyboje ir atėjo tada, kai jį pašaukė. Tai neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams, jog, kai jis prašė atnešti telefoną, liudytojas J. P. buvo prie namo krašto, lauke. Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuojama, jog byloje neabejotinai patvirtinama, kad liudytojas J. P. tikrai matė įvykį. Be to, teismas konstatuoja jog yra pagrindas manyti, kad liudytojo E. S. S. parodymai yra šališki, nepatikimi, nes jie prieštarauja kitiems duomenims, be to, jis nurodė, jog nukentėjusysis yra iškėlęs bylą liudytojo motinai dėl duomenų klastojimo, turto niokojimo. Liudytojas J. P. nurodė, jog įvykio dieną krovė plytas, o ne šienavo, nurodė, jog dalgiu nemoka šienauti, kaip teigė liudytojas E. S. S.. Nukentėjusysis patvirtino, jog žolę jie šienauja žoliapjove. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas A. S. paaiškino, kad jis įvykio nematė, jokių konkrečių aplinkybių apie įvykį nurodyti negalėjo. Negalėjo patvirtinti, kad įvykio dieną tikrai buvo A. S. sodyboje. Teigia, jog yra matęs, kad J. P. šienavęs dalgiu. Nurodė nežinantis, kur tiksliai buvo įvykis. Šio liudytojo parodymai nelaikytini įrodymais, nes jie negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su nagrinėjamu konkrečiu įvykiu.

Ta aplinkybė, jog J. P. pas nukentėjusįjį dirba, padeda nėra pakankamas pagrindas abejoti šio liudytojų parodymų patikimu, nes kaip jau aptarta aukščiau, jo parodymų patikimumas nustatytas lyginat jo parodymus su kitais bylos įrodymais. Byloje apklaustas liudytojas V. P. patvirtino aplinkybę, kad iš nukentėjusiojo sodybos matomumas įvykio vietos yra geras. Todėl kolegijai nekyla abejonės, kad J. P. matė įvykį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kai kurias faktines įvykio aplinkybes, tačiau pateikė nepagrįstą ir nemotyvuotą šių aplinkybių teisinį vertinimą, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog J. S. veiksmuose yra LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, o būtent- subjektyvusis požymis-tyčia. Kaip jau minėta anksčiau, apie subjektyvųjį požymį - tyčią sprendžiama iš bylos duomenų visumos, vertinama aplinkybių visuma, t. y. kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, nusikalstamų veiksmų pobūdis ir intensyvumas, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdis ir laipsnis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesys prieš nusikalstamus veiksmus, o taip pat ir konflikto priežastis šiuo atveju, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan.

Byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusysis E. K. manė, jog J. S. ardamas lauką gadina kelią ir dėl to priekaištavo J. S.. Tą pačią konflikto priežastį nurodė ir J. S.. Nors byloje nenustatyta, jog kelias buvo sugadintas, tačiau nukentėjusysis subjektyviai manė, kad J. S. aria per arti kelio ir dėl to gali būti sugadintas kelias. Tai iš dalies patvirtina ir J. S. parodymai, kad jam apsisukinėti ariant lauką reikėjo būtent ant kelio. Tą patvirtina ir aukščiau aptartais įrodymais, tarp jų ir J. S. parodymais, nustatyta aplinkybė, kad apsisukęs traktorius stovėjo ant kelio, o padargai buvo nukreipti į priešingą ariamam laukui pusę - į pievą. Tačiau ši aplinkybė viena pati savaime nei patvirtina, nei paneigia buvus J. S. tyčią sužaloti nukentėjusįjį. Kaip jau aptarta aukščiau, po to, kai nukentėjusysis pareiškė šiuos priekaištus nuteistajam, pastarasis traktoriumi sukosi ir pavažiavo. Nuteistasis tvirtina, kad tuo metu nukentėjusiojo nematė, jo sužaloti tikslo neturėjo. Bylos medžiaga nustatyta, kad tuomet kai traktorius sukosi, nukentėjusysis buvo ant kelio ir buvo kliudytas prie traktoriaus prikabintais padargais. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino, jog traktorius būtų taip važiavęs, jeigu nukentėjusysis ir nebūtų stovėjęs toje vietoje, t. y. ta pačia trajektorija, nes jam reikėjo atlikti sukimo manevrą (t. 1, b. l. 170). Be to, nukentėjusysis parodė, jog traktoriui pradėjus judėti jis atšoko, tai neprieštarauja J. P. parodymams, kad užvedus traktorių nukentėjusysis buvo truputį paėjęs (t. 1, b. l. 278). Tai, kad J. S. važiavo ne tiesiai į nukentėjusįjį, o iš esmės nuo jo, nes darė sukimosi manevrą, toliau važiavo savo trajektorija, t. y. taip, kaip būtų važiavęs ir tuo atveju, jei nukentėjusiojo šalia ir nebūtų buvę, atliko tokius veiksmus, kurie reikalingi tam, kad toliau tęstų pradėtą darbą, rodo, jog jo veiksmai nebuvo nukreipti tikslingai daryti tiesioginį neigiamą poveikį nukentėjusiajam ar jo sveikatai ir neduoda pagrindo daryti išvadą, kad buvo siekiama sužaloti nukentėjusįjį ar bent suvokti, kad taip jį galima sužaloti. Be to, kaip teigia nukentėjusysis, pajudėjus traktoriui, jis atšoko į šoną. Taigi, kolegija daro išvadą, kad pats nukentėjusysis nebuvo pakankamai atidus, elgėsi neatsargiai ir nesaugiai tuo metu kai traktorius pajudėjo. Kaip matyti iš traktoriaus apžiūros nuotraukų, padargai, su kuriais nukentėjusysis buvo sužalotas, nėra labai dideli ir nėra daug platesni už traktorių. Tiek J. P., tiek ir pats nukentėjusysis E. K. paaiškino, jog jį kliudė ne traktorius, o traktoriaus padargai, dėl to nugriuvo. Jokio kito tiesioginio poveikio nukentėjusiajam nebuvo. Iš karto po to, kai nukentėjusysis atkreipė į save nuteistojo dėmesį, reikalavo sustoti, J. S. sustojo, traktoriaus padėties nekeitė, iš įvykio nenuvažiavo, nepasišalino, sulaukė policijos pareigūno. Šių aplinkybių visuma, veikos pobūdis (sukosi, suko iš esmės į šoną nuo nukentėjusiojo, ne į nukentėjusįjį, važiavo tokia trajektorija, kokia ir būtų toliau važiavęs, tęsė pradėtą darbą) teisėjų kolegijos manymu, nepatvirtina, jog nuteistasis siekė, norėjo nuteistąjį sužaloti ar suvokė, jog tai padarys. Šių aplinkybių visuma taip pat nepatvirtina tos aplinkybės, kad nuteistasis atlikdamas tokį manevrą numatė, jog gali atsirasti tokie padariniai ir tuo labiau nepatvirtina, jog sąmoningai leido šiems padariniams kilti. Priešingai, tai, kad nuteistasis suko, važiavo ne į nukentėjusįjį, o nuo jo, iš įvykio vietos nepasišalino, iš karto sustojo, nekeitė traktoriaus padėties, parodo, jog nuteistasis neturėjo tokio tikslo ir nenorėjo nukentėjusiojo sužaloti. Nuteistasis pradėdamas judėti, tiesiog siekė nutraukti žodinį konfliktą su nukentėjusiuoju. Pagaliau ir pačiam nukentėjusiajam nebuvo reikalo eiti kalbėti su J. S., pradėti konfliktą, nes kelias nebuvo suartas, sugadintas ir šią aplinkybę, kad kelias nebuvo sugadintas, patvirtina J. P., V. P. parodymai. Gi apeliantas patvirtino, kad jam dirbant ir ariant lauką, buvo būtinumas užvažiuoti ant kelio ir apsisukti, tai jis darę pakėlęs padargus. Todėl nustatyta, kad ant kelio apeliantas važiavo dėl savo atliekamo darbo, o ne dėl to, kad sužaloti ir padargais kliudyti nukentėjusįjį.

Įvertinus visus byloje esančius duomenis kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada ir nustatyta, jog nukentėjusysis sužalotas lauke, kad apeliantas matė šalia traktoriaus stovintį nukentėjusįjį ir tyčia pradėjo važiuoti į priekį, kad taip tyčia jį sužalojo. Dėl šių aplinkybių konstatuojama, jog J. S. veikoje nėra būtinojo LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio - tyčios. Nesant bent vieno būtinojo nusikaltimo sudėties požymio, nėra ir pačios nusikaltimo sudėties, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog J. S. padarė LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei nepagrįstai skyrė jam bausmę. Dėl šių aplinkybių konstatuojama, jog Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

LR BPK 3 straipsnyje išdėstytos aplinkybės, kurioms esant baudžiamasis procesas negalimas. LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas numato, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. LR BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendis, kuriuo J. S. nuteistas pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, panaikinamas ir jo atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis. J. S. dėl kaltinimo pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Baudžiamoji byla ir baudžiamasis procesas nutraukiamas (LR BPK 329 straipsnio 1 punktas). Vadovaujantis LR BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo E. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo J. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį būti savo namuose, esančiuose(duomenys neskelbtini), nuo 23.00 val. iki 06.00 val. ryto. Taip pat kuriuo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. S. nukentėjusiajam E. K. priteista 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti, o dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priimti naują išteisinamąjį nuosprendį ir J. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamąjį procesą ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Nukentėjusiojo E. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Valdas VitunskasGytis Večerskas