- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-452-493-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00762-2008-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Evaldas Gražys, Regina Majauskienė
- Nuteistasis
- J. S.
- Civilinis ieškovas
- E. K.
- Nukentėjusysis
- E. K.
- Advokatai
- Audra Beta Rekštienė
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-452-493/2010;
Teisėja Tatjana Butkienė (Proceso Nr.1-65-1-00762-2008-8) Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.9.
2010 m. liepos 2 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Evaldo Gražio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjai advokatei Audrai Betai Rekštienei, nuteistajam J. S.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį būti savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuo 23.00 val. vakaro iki 06.00 val. ryto.
Iš dalies patenkinus civilinio ieškovo E. K., a.k. (duomenys neskelbtini), civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, priteista iš J. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 5 000,00 Lt (penki tūkstančiai litų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiojo E. K. naudai.
Pripažinta civiliniam ieškovui E. K. teisė į ieškinio dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. S., a.k. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2008 m. gegužės 27 d., apie 14 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), prie kelio (duomenys neskelbtini) esančiame lauke, vairuodamas traktorių „T25“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir, sukdamas su prie traktoriaus prikabintais padargais, kliudė E. K. ir dėl kairio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio dalinio plyšimo nesunkiai sutrikdė E. K. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu prašė Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Anot nuteistojo, teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi šioje byloje nenustatyta nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Konstatuodamas faktinę aplinkybę, kad nukentėjusiojo E. K. sveikatos sutrikdymas sietinas priežastiniu ryšiu su J. S. kaltais veiksmais, teismas buvo šališkas, aplinkybę nustatė neištyręs įrodymų viseto, vertino išimtinai kaltinimo pozicijai palankius įrodymus. Nuteistasis tvirtina, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai netyrė, nesiaiškino ir nevertino priežasties, dėl kurios kilo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo. Nukentėjusiojo nurodyta konflikto priežastis, kad jis nuvyko aiškintis su traktorininku dėl į sodybą vedančio kelio gadinimo, paneigiama liudytojų ir kaltinamojo parodymais, fotonuotraukomis, kurių teismas nepagrįstai nevertino ir neanalizavo. Faktinė aplinkybė, kad nukentėjusysis įniršęs akmeniu ir ranka daužė traktoriaus langus, apelianto teigimu, įrodo, kad pastarasis ne gynėsi, o puolė kaltinamąjį, turėdamas tikslą jį sužaloti ir sugadinti jo turtą. Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, laikė įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, tai yra padarymo būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, kai šios aplinkybės nėra įrodytos. Teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad J. P. ir E. K. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, nuosekliai nurodo nusikaltimo padarytą vietą, laiką ir aplinkybes bei būdą, kadangi pastarieji skirtingai nurodė vietą ir aplinkybes, kur įvykio metu buvo J. P.. Be to, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad liudytojas J. P. dirba pas nukentėjusįjį, yra nuo jo priklausomas finansiškai, suinteresuotas duoti parodymus savo darbdavio naudai dėl ekonominės naudos sau. Faktinę aplinkybę, kad J. P. negalėjo matyti įvykio, patvirtina liudytojas E. S. S., kurio parodymų teismas neanalizavo ir nevertino. Gynėjo prašymą liudytoju apklausti A. S. teismas nemotyvuotai atmetė, kaip ir apelianto prašymą paskirti kompleksinį teismo medicininį – autotechninį objektų tyrimą dėl E. K. patirto kūno sužalojimo mechanizmo nustatymo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto bei jo gynėjo prašymus atlikti procesinius veiksmus, išreikalauti pastarojo ligos istoriją, dėl ko pažeidė BPK 1 str., 7 str., 20 str., 22 str., 241 str. 2 d. nuostatas. Liudytojai A. K., V. S., V. V., V. P. įvykio nematė, todėl jų parodymai, anot nuteistojo, vertintini tik dalyje dėl kelio būklės, matomų E. K. sužalojimų ir nukentėjusiojo bei apelianto elgesio iškart po įvykio, kad apie pastarojo kaltę jiems nurodė nukentėjusysis. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas šališkai, neišsamiai, įtarimai J. S. pagal BK 281 str. 1 d., o vėliau pagal BK 138 str. 1 d. buvo pareikšti bei kaltinamasis aktas surašytas tik remiantis nenuosekliais, prieštaringais nukentėjusiojo E. K. bei liudytojo J. P. parodymais.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo J. S. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Baudžiamosios bylos aplinkybės ištirtos nešališkai, išsamiai ir objektyviai.
Teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (LR BPK 320 str.).
Baudžiamosios bylos medžiaga pagrįstai nustatyta, kad J. S., vairuodamas traktorių „T25“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), matydamas šalia traktoriaus stovintį E. K., tyčia pradėjo važiuoti į priekį ir, sukdamas su prie traktoriaus prikabintais padargais, kliudė E. K. ir dėl kairio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio dalinio plyšimo nesunkiai sutrikdė E. K. sveikatą. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G-2231/08(02) nurodyta, kad sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (b.l. 82).
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde iš naujo smulkiai analizuoja bylos duomenis, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kitaip nei teismas vertina byloje surinktus įrodymus, teigdamas, jog teismas be pagrindo apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė nenuosekliais nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo J. P. parodymais. Tik įrodymų visetas gali pagrįsti ar paneigti asmenų kaltę, o nuteistasis savo nekaltumą grindžia iš esmės vien tik savo paties parodymais, kuriais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pagrįstai.
Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiksliai nenurodė tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykusio konflikto kilimo priežasties, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, tai nesudaro pagrindo nuosprendį laikyti nepagrįstu. Nei pats nuteistasis, nei nukentėjusysis paties konflikto fakto neneigė, priešingai, teisme abu vienareikšmiškai patvirtino, jog konfliktas tarp jų kilo dėl kelio galimo sugadinimo (užarimo). Būtent, nuteistasis J. S. teisme parodė, jog prie jo priėjęs nukentėjusysis pasakė, kad „aš kelią gadinu, grasint pradėjo. Aš pasakiau „pažiūrėk, kur tau kelias išartas?“. Nukentėjęs liepė man neaiškinti, aš jam atsakiau, kad jei kas negerai lai kreipiasi į atitinkamas tarnybas“ (b.l. 156), o iš nukentėjusiojo E. K. parodymų teisme matyti, kad jis, susistabdęs iš lauko traktoriumi važiuojantį J. S., pastarajam pasakė: „negadink kelio“, į ką šis atsakė: „čia ne mano, man moka, aš ariu“. Liudytojai V. V., L. G., A. K., priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis, taipogi teisme patvirtino tą faktą, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo būtent dėl kelio. Taigi nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiojo nurodyta konflikto priežastis, kad jis nuvyko aiškintis su traktorininku dėl į sodybą vedančio kelio gadinimo, paneigiama liudytojų ir kaltinamojo parodymais. Šiuo atveju fotonuotraukos (b.l. 68-73) nelaikytinos įrodymais, paneigiančiais minėtą aplinkybę ar turinčiais esminės reikšmės, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą. Nuteistojo iškeltą versiją, jog nukentėjusysis ne gynėsi, o puolė jį, turėdamas tikslą sužaloti ir sugadinti jo turtą, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, todėl ji laikytina nepagrįsta ir vertintina kaip nuteistojo siekis sušvelninti savo padėtį.
Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo J. P. parodymais, nes jie yra prieštaringi. Minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, o taip pat parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, apie esmines faktines bylos aplinkybes sutampa tarpusavyje ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, tad netikėti jais teismui nebuvo jokio pagrindo. Tiek iš nukentėjusiojo, tiek ir iš minėto liudytojo parodymų teisme (b.l. 157-158, 160-161) matyti, kad šie asmenys vienareikšmiškai nurodė, jog J. P. tiesiogiai matė įvykį, o ta aplinkybė, kokiu atstumu pastarasis buvo nuo įvykio vietos, nei nuteistojo kaltės įrodytumui, nei veikos kvalifikacijai esminės reikšmės neturi. Ta aplinkybė, kad liudytojas J. P. dirba pas nukentėjusįjį, yra nuo jo priklausomas finansiškai, nepatvirtina pastarojo suinteresuotumo bylos baigtimi ir nesudaro pagrindo jo parodymus laikyti nepatikimais. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, teismas liudytojo E. S. S. teisme duotų parodymų nuosprendyje neišdėstė ir jų neanalizavo, tačiau tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, juolab, kad nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų visetas.
Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (b.l. 169), teismas posėdyje išklausė proceso dalyvių nuomones dėl nuteistojo gynėjo pareikštų prašymų išreikalauti J. S. ligos istoriją, skirti kompleksinį teismo medicininį – autotechninį objektų tyrimą dėl E. K. patirto kūno sužalojimo mechanizmo nustatymo, liudytoju į teismo posėdį kviesti A. S. ir protokoline nutartimi šiuos klausimus išsprendė. Įvertinusi visas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos BPK 1 str., 7 str., 20 str., 22 str., 241 str. 2 d. nuostatos šiuo atveju nepažeistos.
Pirmosios instancijos teismas, viseto aspektu įvertinęs minėtuosius įrodymus, o taip pat ir liudytojų V. S., V. P. parodymus, kitus procesiniuose dokumentuose užfiksuotus objektyvius duomenis, pagrįstai J. S. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d..
Skirdamas bausmę nuteistajam J. S., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias įvertinti teismą įpareigoja įstatymas, ir pastarajam paskyrė teisingą bausmę. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, tad švelninti ją nėra įstatyminio pagrindo.
Apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo šališkumo ir neobjektyvumo neanalizuotini, kadangi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrina tik skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Atitinkamų ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmus bei jų priimtus procesinius sprendimus nuteistasis turėjo teisę apskųsti ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Savo teise gintis nuo jam pareikštų kaltinimų nuteistasis pasinaudojo teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu jį apskundė apeliacine tvarka.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
n u tarė:
nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.