- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-08
- Bylos Nr.
- 1A-103-478/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00221-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- G. B., A. S.
- Civilinis ieškovas
- UAB „4finance“
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-103-478/2015
Teisėja Asta Jakučiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00221-2013-6
2015 m. sausio 8 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Juknevičiui, nuteistajam G. B., jo gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir galutinė bausmė G. B. paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į G. B. paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas laikas, jo atbūtas pagal 2014 m. gegužės 13 d. teismo nuosprendį. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo G. B. paskirta kardomoji priemonė –suėmimas.
Civilinio ieškovo UAB „4finance“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai 1066,66 litų sumai, šią sumą išieškant solidariai iš G. B. ir A. S..
Šiuo nuosprendžiu nuteistas A. S. nuosprendžio neskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis ir A. S., turėdami tikslą apgaule įgyti svetimą turtą savo ir kitų asmenų naudai, veikdami bendrai ir su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2013-03-13 15 val. 9 min. nenustatytam asmeniui telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus į nukentėjusiosios V. B. telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir prisistačius policijos pareigūnu bei melagingai pranešus nukentėjusiajai V. B., kad per jos sąskaitą yra „plaunami“ pinigai ir pareikalavus, kad ji padiktuotų savo elektroninės mokėjimo priemonės, leidžiančios elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje, tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – naudotojo ID slaptažodį ir prisijungimo prie elektroninės bankininkystės kodus, V. B. pasakius reikalaujamus duomenis ir nurodžius, kad ji naudojasi AB Swedbank banko sąskaita (duomenys neskelbtini), taip tyrimo metu nenustatytam asmeniui neteisėtai įgijus nukentėjusiajai V. B. suteiktus AB Swedbank banko elektroninės mokėjimo priemonės tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis ir juos tą pačią dieną neteisėtai perdavus G. B., G. B. tą pačią dieną, atlikdamas bausmę Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos 2-oje valdyboje, esančioje Pravieniškių II k., Pravieniškių sen., Kaišiadorių r., telefonu perdavė A. S. neteisėtai įgytus V. B., kaip banko naudotojos, tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.
Šalies argumentai
G. B. apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. nurodo, kad jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neįvykdė. Nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, išvados grįstos prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai įvertino liudytojų A. G. (B.), N. K., nukentėjusiosios V. B. bei kaltinamojo A. S. ir apelianto parodymus.
Teismas daro tik prielaidas, kad mobilaus ryšio telefonas Nr. (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos metu registravęsis prie celės Pravieniškių k. Kaišiadorių raj., yra apelianto.
Nukentėjusioji V. B. nurodė, kad jai skambindavo iš Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jungėsi prie celės Šiaulių m., ir dukra jam padiktavo bankininkystės kodus. Liudytoja A. G. parodė, kad ji SMS žinutėmis bendravo su asmeniu, vardu K., kuris sakėsi sėdįs Šiaulių TI. Jis nurodė, kad, kai perves pinigus, atsiųs du asmenis su raudonos spalvos Audi 80, jų paimti. Visa tai rodo, kad apgaule įgyti pinigai buvo perduoti A. S., kuris patvirtino, kad jam priklauso telefono Nr. 8 625 16392, ir pripažino savo kaltę.
Vienas iš faktinių bylos aplinkybių, patvirtinančių bendrininkų ryšį yra tai, kad paraiškoje kreditui gauti įrašytas telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso nenustatytam asmeniui.
Byloje nėra duomenų, kad būtent apeliantas telekomunikacinių priemonių pagalba bendravo su A. S. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, bei kad žinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Laišku Šilutės prokuratūrai ir prisipažinimu dėl padarytos nusikalstamos veikos ikiteisminiu tyrimo metu jis tik siekė dėl asmeninių priežasčių pakeisti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Byloje daromos tik prielaidos, kad jis turėjo suprasti ir suprato, kad savo veiksmais daro nusikalstamą veiką. Apie padarytą veiką buvo sužinota po keleto dienų nuo jos padarymo, kai nukentėjusioji parašė pareiškimą.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą patvirtinančiais įrodymais. Kadangi byloje nėra neginčijamų įrodymų dėl apelianto kaltės, nes jie visi yra prieštaringi, o visos iškilusios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde G. B. suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai G. B. pripažino kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.
Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, jo kaltė grįsta tik prielaidomis ir prieštaringais įrodymais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.
Šioje byloje pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra. Nors nuteistasis G. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tvirtindamas, jog jis jokių nusikalstamų veiksmų nepadarė, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto teikiamą versiją. Tokie įrodymai yra nuteistojo A. S., nukentėjusiosios V. B., liudytojos N. K. parodymai, mobiliojo ryšio telefonų išklotinės bei jų analizė, tarnybiniai pranešimai, kita bylos medžiaga, iš dalies ir paties G. B. parodymai.
BK 214 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę inter alia ir tam, kas neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti.
Teismų praktikoje yra pažymėta, kad svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2011); toks pats aiškinimas tinka ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-389/2013). Svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys – tai konkrečiam naudotojui būdingi ar konkrečiam naudotojui priskirti duomenys, kuriais naudotis elektroninių mokėjimo priemonių duomenų naudotojas ar kredito įstaiga nėra išreiškusi sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-508/2014).
Elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis asmuo jas išdavusiam bankui įsipareigoja naudotis vienasmeniškai arba per įstatymiškai įgaliotą asmenį, todėl trečiojo asmens disponavimas šiomis priemonėmis, bet kuriuo atveju, vienareikšmiškai yra neteisėtas.
G. B. nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytam asmeniui neteisėtai įgijus nukentėjusiajai V. B. suteiktus AB Swedbank banko elektroninės mokėjimo priemonės tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis ir juos tą pačią dieną neteisėtai perdavus G. B., jis šiuos duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, tą pačią dieną telefonu perdavė A. S..
Pagal bylos aplinkybes neabejotina, kad G. B. naudotojos V. B. duomenys (vartotojo identifikavimo numeris, slaptažodis ir slaptažodžių kortelės duomenys) buvo svetimi – jis juos neteisėtai įgijo iš nenustatyto asmens ir perdavė A. S..
Nuteistasis A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme pripažino savo kaltę ir davė pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus, kuriais paaiškino, kad G. B. pažįsta apie keturis - penkis metus. Su juo dažnai bendraudavo telefonu, jo prašymu A. S. darydavo statymus lažybų punktuose, dėl to jam į sąskaitą G. B. siųsdavo pinigus. G. B. paskambinęs paprašė, pasinaudojus jo tetos duomenimis, paimti kreditą tetos vardu. G. B. sudiktavo visus prisijungimo kodus, o A. S., prisijungęs prie banko sąskaitos iš savo kompiuterio, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, paėmė 1000 litų kreditą iš UAB „4finance”. G. B. liepė imti didžiausią sumą, kokią galima paimti. Kreditas pateko į G. B. tetos sąskaitą. Paskui G. B. atsiuntė kitą sąskaitą, į kurią A. S. persiuntė pinigus. Taip G. B. padėjo 4 kartus. Nors G. B. žadėjo atlyginti už pagalbą, bet neatlygino, pinigų nedavė. Nuteistasis A. S. patvirtino, kad G. B. dažniausiai skambindavo iš vieno numerio – to paties, kuriuo jie bendravo ir dėl lažybų reikalų, balsas tikrai buvo jo (b. l. 68-69, t. 2).
Ikiteisminio tyrimo metu A. S. davė analogiškus parodymus, be to, nurodė, kad G. B. jam skambino iš telefono, kurio numeris baigiasi 8585, taip pat parodė, kad G. B. jam nurodė A. B. sąskaitą, į kurią turėjo pervesti gautą kreditą (b. l. 4, t. 2).
Pats nuteistasis G. B. taip pat neneigė, kad pažįsta A. S., su juo bendrauja. Patvirtino ir A. S. parodymus, kad šis G. B. pavedimu vykdydavo statymus lažybų punktuose.
Iš šių aplinkybių spręstina, kad tarp nuteistųjų buvo susiklostę pakankamai geri santykiai, pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, todėl nėra pagrindo manyti, kad A. S. būtų suinteresuotas pakenkti G. B., duodamas jo atžvilgiu neteisingus parodymus ir taip nepagrįstai jį apkaltindamas padarius kaltinime išdėstytus veiksmus.
Nors apeliantas tvirtina, kad teismas be pagrindo telefono numerį (duomenys neskelbtini) priskyrė jam, tačiau iš bylos duomenų darytina būtent tokia išvada. Kaip nurodė liudytoja N. K., praėjus kelioms dienoms po įvykdytos apgaulės, jai paskambino asmuo, kuris prisistatė ir nurodė, kad jis apgavo nukentėjusiąją, dėl to gailisi ir dėl apgaulės prašo jas kreiptis į policiją. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad jai buvo skambinta iš telefono numerio (duomenys neskelbtini), skambinęs asmuo prisistatė G. B. ir nurodė, kad būtent jis skambino prieš kelias dienas ir išviliojo elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus. Po šio skambučio liudytoja ir jos motina nukentėjusioji V. B. nuvyko į banką, kur sužinojo, kad nukentėjusios vardu paimti du greitieji kreditai (1 t., b. l. 33).
Telefono numerio (duomenys neskelbtini) išklotinių analizė (1 t., b. l. 69-70) patvirtina liudytojos N. K. parodymus, kad 2013-03-19 jai buvo skambinta iš šio telefono į jos telefoną Nr. (duomenys neskelbtini).
Taip pat šių išklotinių analizė patvirtina ir A. S. parodymus, kad 2013-03-13, laikotarpiu nuo 17.27 val. iki 18.19 val., būtent tada, kai buvo padaryta nusikalstama veika V. B. atžvilgiu, jam buvo skambinta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis nurodė kaip priklausantį G. B.. Išklotinių analizė patvirtino ir A. S. parodymus, kad iš šio numerio G. B. jam ne kartą skambino ir anksčiau.
Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) veikė bokšte, kuris apima Pravieniškių pataisos namų teritoriją (1 t., b. l. 68), o būtent Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-oje valdyboje G. B. nusikaltimo padarymo metu atliko bausmę. Nors tai ir nėra tiesioginis įrodymas, kad minėtas telefono numeris priklausė būtent G. B., tačiau tai dar viena aplinkybė, patvirtinanti liudytojos N. K. ir nuteistojo A. S. parodymus, kad būtent G. B. jiems skambino iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini)
Kad skambino nukentėjusiajai ir su ja bei liudytoja N. K. bendravo dėl V. B. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, neneigia ir pats G. B.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis Šilutės rajono apylinkės prokuratūrai parašė prisipažinimą, kad būtent jis apgaule iš V. B. išgavo elektroninės bankininkystės duomenis, būtinus finansinei operacijai inicijuoti. Vėliau G. B. paneigė šį prisipažinimą, tvirtindamas, kad jis nėra teisingas, jis šį prisipažinimą surašė tyčia, siekdamas būti perkeltas į kitą bausmės atlikimo vietą, o nukentėjusiosios duomenis rado atsitiktinai, kažkurioje bausmės atlikimo vietoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai tokį nuteistojo pozicijos pakeitimą vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo paaiškinimai dėl šio prisipažinimo parašymo aplinkybių yra gana nenuoseklūs ir prieštaringi. Kaip matyti iš prisipažinimo (1 t., b. l. 99), jis rašytas 2013-03-18 ir tą pačią dieną pateiktas pataisos namų administracijai (1 t., b. l. 98). Prisipažinime nurodyta, kad jis skambino Šilutės miesto gyventojai V. B., siekdamas apgaulės būdu iš jos išvilioti duomenis, būtinus kreditui gauti. Be to, savo paaiškinime, rašytame 2013-05-02 (1 t., b. l. 104), G. B. dar kartą patvirtino, kad jis nukentėjusiajai V. B. 2013-03-13 skambino iš turėto mobilaus telefono „Nokia“. Tačiau duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2013-12-23 (1 t., b. l. 116), G. B. teigė, kad prisipažinimas nėra teisingas. Apie galimai nukentėjusiosios atžvilgiu padarytą nusikaltimą jis sužinojo tik tada, kai atsitiktinai radęs popieriaus lapelį su nukentėjusios vardu ir pavarde bei telefono numeriu, jai paskambino. Tada jis sužinojo ir tai, kad nukentėjusioji gyvena Šilutėje, dėl to ir prisipažinimą jis rašė Šilutės rajono apylinkės prokuratūrai. Tačiau iš telefono (duomenys neskelbtini) išklotinių matyti, kad liudytojai N. K. nuteistasis skambino ir apie savo padarytą nusikalstamą veiką prisipažino 2013-03-19, tai yra po to, kai parašė prisipažinimą prokuratūrai, nukentėjusioji į policiją dėl jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo taip pat kreipėsi 2013-03-19 (1 t., b. l. 1), todėl darytina išvada, kad nuteistasis dar iki skambinimo liudytojai žinojo visus nukentėjusiosios duomenis, tarp jų, ir kur ji gyvena. Teisminio nagrinėjimo metu G. B. jau nurodė, kad jo rastame raštelyje buvo ne tik nukentėjusios vardas ir pavardė bei telefono numeris, bet ir gyvenamoji vieta, kas prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems paaiškinimams. Dar daugiau, kaip matyti iš prisipažinimo teksto (1 t., b. l. 99), jame išdėstyta, kokiu būdu buvo apgauta nukentėjusioji, o iš telefonų išklotinių (1 t., b. l. 69-70) matyti, kad 2013-03-19 buvo skambinta ne nukentėjusiajai V. B., o liudytojai N. K.. Liudytoja nurodė, kad anksčiau jos motinai skambinusiam ir ją apgavusiam asmeniui ji buvo padiktavusi savo mobiliojo ryšio telefonų numerį, taigi, liudytojos telefono numerį galėjo žinoti tik asmuo, kuris žinojo ir apie V. B. atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką. Šios aplinkybės dar labiau verčia abejoti G. B. versija apie atsitiktinai rastus nukentėjusios duomenis ir leidžia padaryti išvadą, kad apeliantas žinojo nusikaltimo aplinkybes ir disponavo nukentėjusiosios duomenimis dar prieš rašydamas prisipažinimą prokuratūrai.
Apeliantas teisingai nurodo, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusiajai į jos laidinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kurio priklausomybė byloje nebuvo nustatyta, ir kad būtent iš šio telefono numerio skambinusiam asmeniui nukentėjusioji ir liudytoja N. K. padiktavo V. B. elektroninės bankininkystės ir kitus prašytus duomenis. Priešingai nei teigia apeliantas, telefono abonentas, kurio numeris (duomenys neskelbtini), ir iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajai ir apgaule išgauti finansinei operacijai inicijuoti būtini duomenys, nuosprendyje nėra priskiriami jam. Tačiau pažymėtina, kad nuteistasis nebuvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad būtent jis pats paskambino į nukentėjusiosios V. B. telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir prisistatęs policijos pareigūnu bei melagingai pranešęs nukentėjusiajai, kad per jos sąskaitą yra „plaunami“ pinigai, pareikalavo jos padiktuoti savo elektroninės mokėjimo priemonės, leidžiančios elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje, tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis – naudotojo ID slaptažodį ir prisijungimo prie elektroninės bankininkystės kodus. Iš kaltinimo matyti, kad šiuos duomenis G. B. gavo iš tyrimo metu nenustatyto asmens ir juos tuoj pat perdavė A. S., o to pakanka veikai pagal BK 214 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti.
Priešingai nei teigia apeliantas, akivaizdu, kad jis veikė tyčia – kad jis suprato, jog elektroninių priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai atlikti, iš tyrimo nenustatyto asmens įgyja ir juos perduoda kitam asmeniui finansinių operacijų atlikimui panaudoti, neteisėtai, ir norėjo taip veikti. Kad G. B. suprato, jog įgyja svetimas elektronines mokėjimo priemones ir jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, patvirtina tai, kad nei V. B., nei N. K. nėra su juo susijusios jokiais asmeniniais ryšiais, jo nepažinojo, nukentėjusioji nebuvo suteikusi jam jokių įgaliojimų veikti jos vardu, vykdyti finansines operacijas, sudaryti sutartis, todėl jis aiškiai suprato, kad gauti duomenys jam yra svetimi. Be to, gavęs asmens duomenis, jis tuoj pat skambino A. S. ir šiuos duomenis perdavė pastarajam, taip suteikdamas jam galimybę juos panaudoti finansinėms operacijoms inicijuoti. Taigi, G. B. aiškiai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti.
Priešingai nei tvirtina apeliantas, tai, kad liudytoja A. G. (B.) ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji nepažįsta G. B., ji bendrauja su asmeniu, vardu K., kuris atlieka bausmę Šiaulių TI, ir būtent jis nurodė, jog į jos sąskaitą bus pervesti pinigai, nepaneigia G. B. kaltės ir jam inkriminuotos veikos kontekste nėra reikšminga aplinkybė. G. B. nebuvo kaltinamas tuo, kad būtent jis pervedė į šios liudytojos sąskaitą pinigus, taip pat jai nurodė šiuos pinigus nuimti ir perduoti kitiems asmenims. Šiais liudytojos parodymais nėra grindžiama nuteistojo kaltė. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad 2013-03-13 iš V. B. sąskaitos AB Swedbank banke 990 litų buvo pervesti į A. G. (B.) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swedbank (1 t., b. l. 85), o nuteistasis A. S. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad pinigai jai buvo pervesti būtent G. B. nurodymu. Taigi, ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad, priešingai nei teigia G. B., jis žinojo ir suprato apie daromą nusikaltimą.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas G. B. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 214 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, pareikštų civilinių ieškinių priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai, dėl jų atskiras ginčas nekilo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. B., išlaidas iki 2014 m. gruodžio 3 d. sudaro 120 litų (34,75 EUR) (2 t., b. l. 127) dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą G. B. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo G. B. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. B. apeliacinį skunda atmesti.