Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Artūro Drigoto (pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui V. Z.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centras ir valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Lytagra“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. Z. patikslintu skundu (b. l. 20-22) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Alytaus filialo 2009 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (2060/06)G-520, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 89, ir įpareigoti VĮ Registrų centro Alytaus filialą iš centrinio duomenų banko pašalinti duomenis apie likviduotos Kauno valstybinės tiekimo įmonės valstybinio turto (poilsio namelio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Obelninkėlių kaime, Miroslavo seniūnijoje, Alytaus rajone) valdymą patikėjimo teise.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. vasario 2 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Alytaus filialą, prašydamas ištirti minėtų poilsio namelio ir ūkinio pastato registracijos teisėtumą. 2009 m. vasario 9 d. gavo atsakymą, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie nekilnojamuosius daiktus atitinka duomenis, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Šį sprendimą jis skundė VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, tačiau teritorinio registratoriaus sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Pažymėjo, kad atsakovų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Atsakovai visiškai neanalizavo jo prašymuose įvardytų įstatymų ir poįstatyminių aktų pažeidimų. Miroslavo apylinkės tarybos 1992 m. gegužės 1 d. sprendimas, kurio pagrindu atlikta pastatų registracija Kauno valstybinės tiekimo įmonės vardu, nepasirašytas, be teisinio pagrindo nurodyta, kad pastatai valdomi patikėjimo teise, nes nesudaryta patikėjimo sutartis, nėra turto perdavimo akto.

Atsakovas VĮ Registrų centras su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 27-28) paaiškino, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, poilsio namelį ir ūkinį pastatą nuosavybės teise valdo AB „Lytagra“. Juridinis pagrindas – Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2583-179/2008, kuriuo teismas nustatė juridinį faktą pastatų teisinės registracijos atlikimo tikslu, kad AB ,,Lytagra“ nuo 1992 m. birželio 24 d. nuosavybės teise valdo ginčo poilsio namelį ir ūkinį pastatą. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie tai, kad poilsio namelis ir ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso AB „Lytagra“, atitinka dokumentą, kurio pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė. Kadangi pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė, t. y. neįrodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas yra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl tenkinti jo prašymą nebuvo pagrindo.

Atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 45-46) papildomai nurodė, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus, esančius Obelninkėlių kaime, Alytaus rajone, Kauno valstybinės tiekimo įmonės vardu buvo įregistruota 1992 m. birželio 23 d. Miroslavo apylinkės tarybos 1992 m. gegužės 1 d. sprendimo Nr. 18 „Dėl nuosavybės teisių pripažinimo“ pagrindu. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kuriais remiantis jie įrašyti, ir nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui nesuteikta teisė paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į kitų asmenų nekilnojamąjį turtą išregistravimo, todėl jis negali reikšti tokio pobūdžio reikalavimų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 123-125).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, padarė išvadą, jog V. Z. neturi materialinio teisinio suinteresuotumo dėl pareikštų reikalavimų. Nustatė, kad nekilnojamieji daiktai – poilsio namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys Obelninkėlių kaime, Alytaus rajone, į pareiškėjo vardu įregistruotą žemės sklypą nėra įtraukti, šias aplinkybes pripažįsta ir pats pareiškėjas, paaiškindamas, kad žemė po minėtais pastatais iš visų pusių ribojasi su jam nuosavybės teise priklausančia žeme. Taigi jis tėra tik gretimo žemės sklypo, besiribojančio su žemės sklypu, kuriame yra ginčo pastatai, savininkas. Ginčo atveju spręsdamas apie pareiškėjo teisinį interesą bei reikalavimo teisę, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad prašymai išregistruoti daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo bei Nekilnojamojo turto registro nuostatų reikalavimus yra nagrinėjami tokia pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti (išregistruoti) nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus. Tokius prašymus teritoriniam registratoriui turi teisę paduoti tik daiktą įgijęs asmuo (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d.). Šių teisės normų pagrindu pripažino, jog pareiškėjui jo nurodytais motyvais nesuteikta teisė reikšti pretenzijas bei paduoti prašymą dėl nuosavybės teise kitiems asmenims priklausančio nekilnojamojo turto išregistravimo, be to, pareiškėjas negalėjo nurodyti, kaip bei kokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės, teisėti interesai ir kokias teisines pasekmes jam sukels skundžiamų aktų panaikinimas. Taip pat pažymėjo, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu panaikintas Alytaus rajono apylinkėse teismo 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimas ir atsisakyta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl pastatų, esančių Obelninkėlių kaime, Alytaus rajone, teisinės registracijos AB „Lytagra“ vardu. Šio įsiteisėjusio sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre (reg. Nr. 60/57941) padaryta žyma apie juridinį faktą. Nekilnojamojo turto registre (b. l. 42) yra likęs įrašas 4.2 apie Kauno valstybinės tiekimo įmonės patikėjimo teise valdomus pastatus atitinka dokumentus, kurių pagrindu duomenys įrašyti. Miroslavo apylinkės tarybos 1992 m. gegužės 1 d. sprendimas Nr. 18 „Dėl nuosavybės teisių pripažinimo“ (b. l. 52) yra tinkamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo pagrindas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme. Pareiškėjo argumentai dėl šio sprendimo klastojimo, neteisėtumo, yra subjektyvūs. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka jis nepateikė dokumentų, patvirtinančių įregistruotos daiktinės teisės pasibaigimą, todėl šiuo aspektu nėra priežasčių pripažinti, kad esama prielaidų išregistruoti daiktinę teisę.

III.

Pareiškėjas V. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat reikalauja panaikinti Kauno valstybinės tiekimo įmonės vardu 1992 m. birželio 23 d. įregistruotas daiktines teises į ginčo pastatus ir šių teisių tęstinumą po įmonės likvidavimo.

Apeliacinį skundą (b. l. 131-137) grindžia šiais argumentais:

Miroslavo apylinkės tarybos 1992 m. gegužės 1 d. sprendimas Nr. 18 nėra tinkamas teisinės registracijos pagrindas, kadangi surašytas pažeidžiant tuo metu galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Civilinio kodekso 2.90 straipsnį, nustatantį, kad protokolą pasirašo jį surašęs asmuo (posėdžio sekretorius) ir posėdžio pirmininkas. Be to, teismas nesiaiškino, ar Miroslavo apylinkės tarybos pirmininkas, pasirašydamas minėtą sprendimą, neviršijo savo įgaliojimų.1992 m. birželio 23 d. registruojant patikėjimo teisę į valstybės nekilnojamąjį turtą buvo pažeisti tuo metu galiojusios Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, 1 ir 8.3 punktų reikalavimai.Jam nurodomų įstatymų bei poįstatyminių aktų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino, ribojo pareiškėjo pasisakymus posėdžių metu, tuo išreikšdamas savo šališkumą, nepalankumą pareiškėjo atžvilgiu. AB „Lytagra“ įtraukimas į bylą trečiojo suinteresuoto asmens procesinėje padėtyje yra nepagrįstas, nes bylos išsprendimas neturi jokios įtakos šios bendrovės teisėms ir pareigoms.V. Z. nesutinka su teismo išvada, jog jis neturi teisinio suinteresuotumo šioje byloje. Pažymi, jog Alytaus rajono savivaldybės sudaryta komisija 2006 m. vasario mėnesį ginčo turtą priskyrė bešeimininkiam. Kadangi jis ribojasi su pareiškėjui priklausančia žeme, šis mano turįs pirmumo teisę įsigyti sklypą, kuriame stovi pastato griuvėsiai. Be to, ginčo pastatai įsiterpia į pareiškėjo valdą, todėl formuojant žemės sklypą būtų pažeistos jo teisės.

Atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lytagra“ su V. Z. apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsiliepime (b. l. 152-154) nurodo, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas, kuris gali kreiptis dėl daiktinių teisių išregistravimo į jam faktiškai nepriklausantį turtą, nes tokius prašymus gali pateikti tik asmenys, išvardyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad Kauno valstybinė tiekimo įmonė nebuvo likviduota, kaip teigia apeliantas, bet privatizuota ir pertvarkyta į AB „Lytagra“. Taigi Kauno valstybinės tiekimo įmonės teisės ir pareigos (tame tarpe ir turtas) buvo perimtos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus sprendimo bei jo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus. Tokio pobūdžio bylose paprastai vertinamas ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas bei nustatoma viešojo administravimo subjekto kompetencija ir pareiga reikalaujamiems veiksmams atlikti, be to, visuomet svarbu nustatyti ar pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi teismų praktikos suformuota ABTĮ nustatyta tvarka ginamų asmenų pažeistų teisių ar teisėtų interesų samprata ir įvertinęs ginčui reikšmingas aplinkybes pagrįstai skundą atmetė.

Teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Nagrinėjamu atveju pareikšto reikalavimo pobūdis įvertintas tinkamai bei pagrįstai spręsta dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo.

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimus šioje byloje, nenurodė kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ginčijamu aktu ir kaip jie bus apginti reikalavimus patenkinus. Byloje nustatyta, kad statiniai, kurių registraciją ginčija pareiškėjas, nėra jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Nėra įrodomų, kurių pagrindu būtų galima paneigti išvadą, kad pareiškėjas yra tik gretimo žemės sklypo, besiribojančio su žemės sklypu, kuriame yra ginčo pastatai, savininkas. Nenustatyta, kad pareiškėjas turi teisę ar teisėtą interesą į ginčo statinius. Pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai akcentuota Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų numatyta procedūra nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus įregistravimui ir išregistravimui, pabrėžiant, kad tokių veiksmų inicijavimui teisę turi tik nekilnojamojo daikto savininkas. Todėl konstatuojama, kad byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo akto panaikinimo bei atsakovo įpareigojimo atlikti reikalaujamus veiksmus. Vien tai sudaro pagrindą byloje pareikštam reikalavimui atmesti.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasArtūras Drigotas