Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-20 · Civilinė byla Nr. 2A-480-881/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-03-13Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-06-20Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-20
Bylos Nr.
2A-480-881/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-10858-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
Ieškovas
BAB „Medienos plaušas“
Atsakovas
UAB „Ebonitas“
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-480-881/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10858-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BAB „Medienos plaušas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-988-432/2012 pagal ieškovo BAB „Medienos plaušas“ ieškinį atsakovui UAB „Ebonitas“ dėl tarpusavio skolų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BAB „Medienos plaušas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu BAB „Medienos plaušas“ ir UAB „Ebonitas“ sudarytą 2011 m. gegužės 2 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Ebonitas“ 21 638,82 Lt bei 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė AB „Medienos plaušas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“. 2011 m. gegužės 2 d. AB „Medienos plaušas“ ir UAB „Ebonitas“ sudarė neatlygintiną tarpusavio skolų užskaitymo aktą, pagal kurį abi įmonės be pinigų pervedimo atliko 21 638,82 Lt užskaitymą. Šiuo, prieš pat AB „Medienos plaušas“ bankroto bylos iškėlimą (AB „Medienos plaušas“ generalinio direktoriaus J. R. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Vilniaus apygardos teisme gautas 2011 m. gegužės 4 d.) sudarytu tarpusavio skolų užskaitymo aktu buvo pažeisti visų BAB „Medienos plaušas“ kreditorių interesai, nes ieškovas, neprivalėjęs sudaryti sandorio ir būdamas faktiškai nemokus, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių ir taip sumažino savo turtą bei visų likusių kreditorių galimybę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Atsakovas galėjo žinoti apie AB „Medienos plaušas“ finansinius sunkumus, kadangi 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentai 2010 m. birželio 30 d. buvo įregistruoti VĮ Registrų centre, be to, civilinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Atsakovas, įvertinęs ieškovo sunkią finansinę padėtį, pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir siekė patenkinti tik savąjį reikalavimą, taip pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę bei tvarką. Nutartis dėl bankroto bylos BAB „Medienos plaušas“ iškėlimo ir UAB „Admivita“ paskyrimo įmonės bankroto administratoriumi įsiteisėjo 2011 m. liepos 21 d. Taigi, vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo bendrovės dokumentų perdavimo administratoriui dienos, nėra praleistas.

Atsakovas UAB „Ebonitas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad daugiau kaip šešerius metus ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai rangos ir paslaugų teikimo santykiai. Nuo 2007 m. ieškovas pradėjo vėluoti atsiskaityti su atsakovu, todėl 2011 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas įspėjo ieškovą, kad ketina pradėti bankroto procesą, jei ieškovas per 31 dieną neatsiskaitys su atsakovu. 2010 m. rugpjūčio 30 d. ieškovo ir atsakovo atstovų susitikimo metu buvę nuspręsta, kad ieškovas skolą grąžins pagal sutartą grafiką. Ieškovui nevykdant įsipareigojimų, atsakovas 2011 m. balandžio 19 d. vėl įspėjo ieškovą apie ketinimą pradėti bankroto procesą ir nustatė 31 dienos terminą (iki 2011 m. gegužės 30 d.) 46 169,44 Lt skolai sumokėti. Per nustatytą terminą ieškovo atstovai susisiekė su atsakovu ir pasiūlė dalį įsiskolinimo apmokėti žaliavos kaina. Siekdamas suteikti ieškovui dar vieną galimybę, atsakovas sutiko skolą įskaityti. 2011 m. gegužės 2 d. ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 037426, kuria atsakovas be pinigų pervedimo atliko ieškovo skolos užskaitymą. Šis sandoris įformintas pasirašant tarpusavio skolų užskaitymo aktą. Toks sandoris atitiko šalių ketinimus ir valią, neprieštaravo nei įmonių tikslams, nei kreditorių teisėms ar interesams. Šiuo aktu buvo įgyvendintos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, leidžiančios skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi, o kreditoriui – priimti tokį atsiskaitymą ir nepradėti bankroto proceso. Sandoris atsispindėjo tiek ieškovo, tiek atsakovo buhalterinėje apskaitoje. Ieškovas neteisingai vertina faktines aplinkybes, taip pat neteisingai ir nepagrįstai prašo taikyti CK 6.66 str. nuostatas, todėl ieškinys turėtų būti atmestas. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį – ieškovas turėjo įvykdyti prievolę atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Be to, šio sandorio sudarymas buvo naudingas ieškovui ir nepažeidė kitų kreditorių interesų. Ieškovas pateikė duomenis, kad ieškovo turtas iki 2011 m. kovo 31 d. buvo 28 262 792 Lt, pradelsti įsipareigojimai – 22 346 957 Lt, ginčijamo įskaitymo dydis – 21 638,82 Lt, kuris sudaro 0,0765 proc. turto ir 0,096 proc. pradelstų įsipareigojimų. Tokio dydžio atsiskaitymas neturėjo įtakos bendram ieškovo mokumui ir kitų kreditorių teisėms. Atsakovo žinojimas apie sudėtingą ieškovo finansinę padėtį nesudaro pagrindo atsakovą laikyti nesąžiningu, nes tokia ieškovo padėtis tęsėsi ilgą laiką. Ieškovo prašymas taikyti restituciją yra aiškiai nepagrįstas ir atsakovui suprantamas kaip siekis praturtėti kito sąskaita. Net ir patenkinus actio Pauliana bei pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija turėtų būti taikoma pagal CK 6.146 str. nuostatas, gražinant turtą (plaušo ruošinius) natūra. Patenkinus ieškinį, kitų kreditorių reikalavimai nebūtų patenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendė, kad tam, jog būtų galima patikrinti, ar yra visos actio Pauliana patenkinimo sąlygos, reikia išanalizuoti ginčijamą sandorį. Pats 2011 m. gegužės 2 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktas neatskleidžia šio sandorio turinio. Akte nenurodyta, kokias konkrečias tarpusavio prievoles šalys laiko pasibaigusiomis, sudarydamos šį aktą. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad šalis siejo ilgalaikiai produkcijos perdirbimo už užmokestį sutarties santykiai: AB „Medienos plaušas“ tiekdavo atsakovui minkštos plaušo plokštės ruošinius perdirbti, o atsakovas apklijuodavo ją popieriumi ir grąžindavo bendrovei „Medienos plaušas“. Iš 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitos- faktūros serija MP Nr. 037426, kurią AB „Medienos plaušas“ išrašė, siekdama perduoti atsakovo nuosavybėn minkštos plaušo plokštės ruošinius, matyti, kad šalių sutartis buvo sudaryta 1996 m. spalio 23 d. Perdirbti skirta produkcija į atsakovo įmonę būdavo atgabenama, išrašius važtaraštį, o atsakovas ieškovui perduodavo perdirbtas plokštes, išrašydamas PVM sąskaitas- faktūras. Atsakovo išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose netiksliai nurodytas dalykas, už kurį AB „Medienos plaušas“ mokėdavo atsakovui užmokestį: užmokestis buvo mokamas ne už ruošinius su dvipusiu popieriumi, kaip už prekes, o už atsakovo darbą, apklijuojant AB „Medienos plaušas“ perdirbti patiektus ruošinius dvipusiu popieriumi, t. y. už produkcijos perdirbimą. Ilgainiui ieškovas įsiskolino atsakovui užmokestį už produkcijos perdirbimą. AB „Medienos plaušas“ skolų atsakovui suma buvo pasiekusi 46 169,44 Lt ribą. Siekdami iš dalies išspręsti skolos už produkcijos perdirbimą problemą, AB „Medienos plaušas“ ir atsakovas sudarė novacijos sandorį: šalys susitarė bendrovės „Medienos plaušas“ prievolę sumokėti atsakovui užmokestį už produkcijos perdirbimą – 21 638,82 Lt, pakeisti produkcijos mainų į jos perdirbimo darbų kainą sandoriu. AB „Medienos plaušas“ už produkcijos perdirbimą sumokėjo, perduodama atsakovo nuosavybėn dalį perdirbti skirtos produkcijos. Toks sandoris atitinka CK 6.141 str. (novacija) nuostatas: jį sudarius, pasibaigė bendrovės „Medienos plaušas“ prievolė sumokėti atsakovui tokio dydžio užmokestį už produkcijos perdirbimą, kokios vertės produkcija buvo perduota atsakovo nuosavybėn (21 638,82 Lt). Novacijos sandorio sudarymo ir įvykdymo rezultatą šalys įtvirtino, patvirtindamos skolų likutį po novacijos sandorio sudarymo - 24 530,62 Lt. Rašytinio sandorio, kuriame būtų pavartota novacijos sąvoka, šalys nesudarė. Produkcijos mainus į užmokestį už jos perdirbimą šalys įformino 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaita-faktūra serija MP Nr. 037426 ir 2011 m. gegužės 2 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu. Iš ilgalaikių šalių tarpusavio santykių, šalių tarpusavio atsiskaitymų būklės iki 2011 m. gegužės 2 d. sandorio sudarymo ir po jo teismas sprendė, kad 2011 m. gegužės 2 d. šalys sudarė ne pirkimo-pardavimo sandorį (AB „Medienos plaušas“ pardavė UAB „Ebonitas“ minkštos plaušo plokštės ruošinių už 21 638,82 Lt, kaip galima būtų nuspręsti iš 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitos-faktūros serija MP Nr. 037426), o novacijos sandorį tarpusavio atsiskaitymams sureguliuoti: užmokestį už produkcijos perdirbimą šalys pakeitė dalies produkcijos perdavimu kreditoriaus nuosavybėn. Teismas nurodė, kad tokia išvada padaryta, išaiškinus 2011 m. gegužės 2 d. šalių sudarytą sandorį pagal CK 6.193 str. nuostatas: įvertinus tikruosius sutarties šalių ketinimus (kurie išryškėjo iš sandorio sudarymo prielaidų ir rezultatų), ilgalaikių šalių sutartinių santykių praktiką ir atsižvelgiant į tai, kokią prasmę 2011 m. gegužės 2 d. sandoriui būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

Taigi teismas sprendė, kad ieškovo reikalaujamo taikyti actio Pauliana instituto dalykas yra ne 2011 m. gegužės 2 d. sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris, o novacijos sandoris. Pagal novacijos sandorį atsakovas neturėjo prievolės sumokėti ieškovui užmokesčio už 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitoje-faktūroje serija MP Nr. 037426 nurodytą produkciją. Ši produkcija buvo perduota atsakovo nuosavybėn mainais į jo darbus, perdirbant anksčiau patiektus, perdirbti skirtus minkštos plaušo plokštės ruošinius. Actio Pauliana instituto pritaikymo tikslas – kreditoriaus interesus pažeidžiančio sandorio nuginčijimas ir sandorio šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki ginčijamo sandorio sudarymo. Nuginčijus 2011 m. gegužės 2 d. sandorį, ieškinyje pareikšto reikalavimo – priteisti ieškovui iš atsakovo 21 638,82 Lt nebūtų pagrindo patenkinti, kadangi pagal šį sandorį atsakovas neturėjo prievolės sumokėti ieškovui nurodytą pinigų sumą. Šį sandorį nuginčijus, restitucija galėtų būti taikoma tik grąžinant ieškovui 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitoje-faktūroje serija MP Nr. 037426 nurodytą produkciją ir padidinant atsakovo kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiam ieškovui šioje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta pinigų suma. Ieškovo atstovė 2012 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas neturįs intereso gauti atgal pagal paminėtą PVM sąskaitą-faktūrą atsakovui perduotą produkciją, kadangi produkcija esanti tik ruošiniai, neturinti vartojamosios vertės ir būsią sunku ją realizuoti. Atsakovo vadovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis suinteresuotas pasilikti šią produkciją, kadangi galįs ją perdirbti ir parduoti. Iš šių šalių atstovų paaiškinimų matyti, kad ieškovo produkcijos (ruošinių) perdavimas atsakovo nuosavybėn mainais į jo darbus, perdirbant kitą ruošinių dalį, nepažeidė nei 2011 m. gegužės 2 d. sandorio šalių, nei jų kreditorių interesų. Vykdant bankroto procedūras, bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir iš gautų lėšų atsiskaitoma su kreditoriais. Vieno iš kreditorių (atsakovo) sutikimas vietoje dalies kreditorinio reikalavimo (21 638,82 Lt) paimti rinkoje nepaklausią, realios vartojamosios vertės neturinčią ieškovo produkciją – minkštos plaušo plokštės ruošinius, atitiko ieškovo, kuriam netrukus po 2011 m. gegužės 2 d. sandorio sudarymo buvo iškelta bankroto byla, interesą realizuoti kuo daugiau produkcijos ir kiek įmanoma sumažinti skolas. Šis sandoris neprieštaravo ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams: neperdirbtą AB „Medienos plaušas“ produkciją – minkštos plaušo plokštės ruošinius būtų sunku realizuoti, už juos sunku būtų gauti šios produkcijos vertę atitinkančią kainą. Tad kreditoriams naudingiau, kai paminėti ruošiniai realizuoti iki bankroto bylos iškėlimo ir kiti kreditoriai (atsakovas) reiškia atitinkamai mažesnius reikalavimus bankrutuojančiai įmonei. Šios aplinkybės ir teisiniai argumentai yra pagrindas konstatuoti, kad nėra esminės actio Pauliana instituto taikymo šalių sudarytam 2011 m. gegužės 2 d. sandoriui sąlygos – ginčijamas sandoris nepažeidžia bankrutuojančios įmonės (ieškovo) kreditorių teisių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BAB „Medienos plaušas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo užskaitą kaip novacijos sandorį, nes atsiskaitymo tvarkos pagal prievoles pakeitimas, jeigu prievolės dalykas iš esmės išliko toks pat, nereiškia novacijos. Be to, novacija nepreziumuojama (CK 6.141 str. 2 d.), ją galima konstatuoti tik esant neabejotinų įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Šiuo atveju byloje tokių įrodymų nėra. Tarp šalių sudaryta užskaita ir jos pagrindu susiklostę teisiniai santykiai yra kvalifikuotini kaip įskaitymas CK 6.130 straipsnio prasme, ką pripažino abi šalys. Ginčijamu sandoriu buvo pažeisti visų ieškovo kreditorių interesai, nes ieškovas, būdamas nemokus, suteikė atsakovui pirmenybę patenkinti savo finansinį reikalavimą pirmiau kitų kreditorių. Ieškovas iki užskaitos sudarymo turėjo reikalavimo teisę į 21 638,82 Lt suma. Pastaroji būtų pagerinusi įmonės finansinę padėtį bei proporcingai tekusi visiems kreditoriams. Byloje nėra duomenų, ar 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 037426 pagrindu atsakovui parduoti plaušo ruošiniai yra paklausūs rinkoje ar ne. Taip pat byloje nepateikta duomenų, kad ieškovas bandė juos parduoti kitiems kreditoriams. Svarbu ir tai, kad ginčijamo sandorio pagrindas yra ne minkšto plaušo ruošinių pardavimas atsakovui, bet užskaitos sudarymas. Savaime suprantama, kad įmonei naudinga realizuoti savo produkciją, tačiau bet kokiu atveju, iš produkcijos realizavimo gautinos sumos privalo būti skirtos visų kreditorių, o ne vieno kreditoriaus, reikalavimams tenkinti. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu Turto arešto aktų registre buvo įregistruotą ieškovo neidentifikuoto turto areštų bendrai 2 436 114,21 Lt sumai. Įskaitymas, atliktas nepaisant turto arešto, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.). Teismas taip pat netinkamai aiškino restitucijos taikymą. Ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, šalys turėtų būti grąžintos į ankstesnę padėtį, buvusią iki įskaitymo padarymo – jų įsiskolinimai būtų laikomi neįskaitytais ir išliktų tokio dydžio, kokie buvo iki įskaitymo. Be to, ieškovas ieškinyje prašė ne tik taikyti restituciją, bet ir priteisti iš atsakovo įsiskolinimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Ebonitas“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, nuspręsdamas apie novacijos buvimą, nustatė tikruosius šalių ketinimus. Sudarius ginčijamą sandorį, pakito ieškovo prievolės įvykdymo būdas – vietoje piniginio apmokėjimo atsiskaitymas įvykdytas žaliava. Prievolės įvykdymo būdo pakeitimas yra novacija (CK 6.141 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir vertinant susiklosčiusius santykius kaip „įskaitymą“, ieškinys turėjo būti atmestas dėl visų būtinų actio Pauliana santykių nebuvimo (nebuvo kreditorių teisių pažeidimo ir atsakovo nesąžiningumo). Įskaitymas atliktas iki bankroto bylos iškėlimo, net iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo momento. Vadinasi, jis atitinka Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčijamas sandoris atitiko protingo asmens, veikiančio savo ir ieškovo kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Tai leido išvengti dar didesnių nuostolių ir didesnio atsakovo kreditorinio reikalavimo bei papildomų išlaidų. Ieškovas pripažino, kad pateikta žaliava faktiškai rinkoje vertės neturi, nepateikė įrodymų, kad nustatyta žaliavos vertė būtų per maža, nepateikė įrodymų, kad kiti kreditoriai būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą tokiomis pačiomis ar geresnėmis sąlygomis. Patenkinus ieškinį, restitucija būtų galima tik grąžinant turtą natūra, t. y. grąžinant ieškovui žaliavą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti ieškovo ieškinį dėl tarpusavio skolų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 2 d. ieškovas AB „Medienos plaušas“, būdamas skolingas atsakovui UAB „Ebonitas“ 46 169,44 Lt, 21 638,82 Lt sumai išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. 037426 už perduotus minkštos plaušo plokštės ruošinius. Tą pačią dieną šalys pasirašė ieškovo ginčijamą tarpusavio skolų užskaitymo aktą, pagal kurį abi įmonės užskaitė 21 638,82 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad perduodamas atsakovui minkštos plaušo plokštės ruošinius ieškovas tokiu būdu iš dalies atsiskaitė su atsakovu, o ne sudarė šių ruošinių pirkimo-pardavimo sutartį. Tokią išvadą teismas padarė išsamiai išanalizavęs tikruosius šalių ketinimus, šalių sutartinių santykių praktiką, pagal kurią ieškovas ne pardavinėjo atsakovui žaliavą, o už atlyginimą perduodavo ją perdirbimui, ir atsižvelgdamas į tai, kokią prasmę 2011 m. gegužės 2 d. sandoriui būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Sutikdama su šia teismo išvada, teisėjų kolegija pažymi, kad jos teisingumą papildomai patvirtina ir tai, jog 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti ruošiniai atsakovui buvo pateikti kur kas anksčiau, nei išrašyta pati sąskaita, o būtent – pagal 2011 m. kovo 23 d. krovinio važtaraštį Nr. 600636 (b. l. 64), kaip buvo įprasta prekes pristatant perdirbimui, o ne pardavimui, be to, teismo posėdžio metu ieškovas pats pripažino, kad nurodytas atvejis buvo vienintelis, kai ieškovas atsakovo nuosavybėn perdavė minkšto plaušo ruošinius (b. l. 95).

CK 6.39 straipsnyje nustatyta, kad kreditoriaus sutikimu skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę kitu būdu nei tas, kuris aptartas sutartyje; tokiu atveju laikoma, kad prievolė įvykdyta. Nagrinėjamu atveju ieškovas, atsakovui sutinkant, dalį savo įsiskolinimo padengė ne pinigais, o žaliava ir taip įvykdė dalį prievolės. Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pripažinus sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, ieškovui turėtų būti grąžinti minkšto plaušo ruošiniai, o atsakovo kreditorinis reikalavimas atitinkamai padidėtų iki 46 169,44 Lt.

Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, tvirtina, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai, nes ieškovas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikė atsakovui pirmenybę (CK 6.66 str. 1 d.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Šiuo atveju ieškovas neįrodinėjo, kad minkšto plaušo ruošiniai buvo perleisti už mažesnę nei rinko kainą ar kad kiti kreditoriai būtų suinteresuoti juos įsigyti tokiomis pačiomis ar geresnėmis sąlygomis. Priešingai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas pripažino, kad jis nėra suinteresuotas perleisto turto susigrąžinimu, nes jį realizuoti kainuotų dar daugiau, o galbūt apskirtai būtų neįmanoma (b. l. 95). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises, o kartu ir konstatuoti actio Pauliana pagrįstumą.

CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apelianto nurodyta aplinkybė apie ginčijamo sandorio sudarymo metu jo turtui taikytą turto areštą nebuvo nurodyta ir nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl šia aplinkybe apeliantas negalėjo grįsti ir apeliacinio skundo. Kita vertus, sandorio pripažinimas negaliojančiu remiantis vien tuo, kad jo sudarymo metu apelianto turtui buvo taikomas neidentifikuoto turto areštas 2 436 114,21 Lt sumai, kai viso turto vertė buvo 28 262 792 Lt, prieštarautų bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė KutrienėVilija MikuckienėVirginijus Kairevičius