Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas BAB „Medienos plaušas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu BAB „Medienos plaušas“ ir UAB „Ebonitas“ sudarytą 2011 m. gegužės 2 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktą, taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Ebonitas“ 21 638,82 Lt bei 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė AB „Medienos plaušas“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“. 2011 m. gegužės 2 d. AB „Medienos plaušas“ ir UAB „Ebonitas“ sudarė neatlygintiną tarpusavio skolų užskaitymo aktą, pagal kurį abi įmonės be pinigų pervedimo atliko 21 638,82 Lt užskaitymą. Šiuo, prieš pat AB „Medienos plaušas“ bankroto bylos iškėlimą (AB „Medienos plaušas“ generalinio direktoriaus J. R. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Vilniaus apygardos teisme gautas 2011 m. gegužės 4 d.) sudarytu tarpusavio skolų užskaitymo aktu buvo pažeisti visų BAB „Medienos plaušas“ kreditorių interesai, nes ieškovas, neprivalėjęs sudaryti sandorio ir būdamas faktiškai nemokus, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių ir taip sumažino savo turtą bei visų likusių kreditorių galimybę patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Atsakovas galėjo žinoti apie AB „Medienos plaušas“ finansinius sunkumus, kadangi 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentai 2010 m. birželio 30 d. buvo įregistruoti VĮ Registrų centre, be to, civilinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Atsakovas, įvertinęs ieškovo sunkią finansinę padėtį, pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir siekė patenkinti tik savąjį reikalavimą, taip pažeisdamas kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę bei tvarką. Nutartis dėl bankroto bylos BAB „Medienos plaušas“ iškėlimo ir UAB „Admivita“ paskyrimo įmonės bankroto administratoriumi įsiteisėjo 2011 m. liepos 21 d. Taigi, vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo bendrovės dokumentų perdavimo administratoriui dienos, nėra praleistas.

Atsakovas UAB „Ebonitas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad daugiau kaip šešerius metus ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai rangos ir paslaugų teikimo santykiai. Nuo 2007 m. ieškovas pradėjo vėluoti atsiskaityti su atsakovu, todėl 2011 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas įspėjo ieškovą, kad ketina pradėti bankroto procesą, jei ieškovas per 31 dieną neatsiskaitys su atsakovu. 2010 m. rugpjūčio 30 d. ieškovo ir atsakovo atstovų susitikimo metu buvę nuspręsta, kad ieškovas skolą grąžins pagal sutartą grafiką. Ieškovui nevykdant įsipareigojimų, atsakovas 2011 m. balandžio 19 d. vėl įspėjo ieškovą apie ketinimą pradėti bankroto procesą ir nustatė 31 dienos terminą (iki 2011 m. gegužės 30 d.) 46 169,44 Lt skolai sumokėti. Per nustatytą terminą ieškovo atstovai susisiekė su atsakovu ir pasiūlė dalį įsiskolinimo apmokėti žaliavos kaina. Siekdamas suteikti ieškovui dar vieną galimybę, atsakovas sutiko skolą įskaityti. 2011 m. gegužės 2 d. ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 037426, kuria atsakovas be pinigų pervedimo atliko ieškovo skolos užskaitymą. Šis sandoris įformintas pasirašant tarpusavio skolų užskaitymo aktą. Toks sandoris atitiko šalių ketinimus ir valią, neprieštaravo nei įmonių tikslams, nei kreditorių teisėms ar interesams. Šiuo aktu buvo įgyvendintos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, leidžiančios skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi, o kreditoriui – priimti tokį atsiskaitymą ir nepradėti bankroto proceso. Sandoris atsispindėjo tiek ieškovo, tiek atsakovo buhalterinėje apskaitoje. Ieškovas neteisingai vertina faktines aplinkybes, taip pat neteisingai ir nepagrįstai prašo taikyti CK 6.66 str. nuostatas, todėl ieškinys turėtų būti atmestas. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį – ieškovas turėjo įvykdyti prievolę atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Be to, šio sandorio sudarymas buvo naudingas ieškovui ir nepažeidė kitų kreditorių interesų. Ieškovas pateikė duomenis, kad ieškovo turtas iki 2011 m. kovo 31 d. buvo 28 262 792 Lt, pradelsti įsipareigojimai – 22 346 957 Lt, ginčijamo įskaitymo dydis – 21 638,82 Lt, kuris sudaro 0,0765 proc. turto ir 0,096 proc. pradelstų įsipareigojimų. Tokio dydžio atsiskaitymas neturėjo įtakos bendram ieškovo mokumui ir kitų kreditorių teisėms. Atsakovo žinojimas apie sudėtingą ieškovo finansinę padėtį nesudaro pagrindo atsakovą laikyti nesąžiningu, nes tokia ieškovo padėtis tęsėsi ilgą laiką. Ieškovo prašymas taikyti restituciją yra aiškiai nepagrįstas ir atsakovui suprantamas kaip siekis praturtėti kito sąskaita. Net ir patenkinus actio Pauliana bei pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija turėtų būti taikoma pagal CK 6.146 str. nuostatas, gražinant turtą (plaušo ruošinius) natūra. Patenkinus ieškinį, kitų kreditorių reikalavimai nebūtų patenkinti.

Ieškovas BAB „Medienos plaušas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai kvalifikavo užskaitą kaip novacijos sandorį, nes atsiskaitymo tvarkos pagal prievoles pakeitimas, jeigu prievolės dalykas iš esmės išliko toks pat, nereiškia novacijos. Be to, novacija nepreziumuojama (CK 6.141 str. 2 d.), ją galima konstatuoti tik esant neabejotinų įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Šiuo atveju byloje tokių įrodymų nėra. Tarp šalių sudaryta užskaita ir jos pagrindu susiklostę teisiniai santykiai yra kvalifikuotini kaip įskaitymas CK 6.130 straipsnio prasme, ką pripažino abi šalys. Ginčijamu sandoriu buvo pažeisti visų ieškovo kreditorių interesai, nes ieškovas, būdamas nemokus, suteikė atsakovui pirmenybę patenkinti savo finansinį reikalavimą pirmiau kitų kreditorių. Ieškovas iki užskaitos sudarymo turėjo reikalavimo teisę į 21 638,82 Lt suma. Pastaroji būtų pagerinusi įmonės finansinę padėtį bei proporcingai tekusi visiems kreditoriams. Byloje nėra duomenų, ar 2011 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 037426 pagrindu atsakovui parduoti plaušo ruošiniai yra paklausūs rinkoje ar ne. Taip pat byloje nepateikta duomenų, kad ieškovas bandė juos parduoti kitiems kreditoriams. Svarbu ir tai, kad ginčijamo sandorio pagrindas yra ne minkšto plaušo ruošinių pardavimas atsakovui, bet užskaitos sudarymas. Savaime suprantama, kad įmonei naudinga realizuoti savo produkciją, tačiau bet kokiu atveju, iš produkcijos realizavimo gautinos sumos privalo būti skirtos visų kreditorių, o ne vieno kreditoriaus, reikalavimams tenkinti. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu Turto arešto aktų registre buvo įregistruotą ieškovo neidentifikuoto turto areštų bendrai 2 436 114,21 Lt sumai. Įskaitymas, atliktas nepaisant turto arešto, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to yra niekinis (CK 1.80 str. 1 d.). Teismas taip pat netinkamai aiškino restitucijos taikymą. Ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, šalys turėtų būti grąžintos į ankstesnę padėtį, buvusią iki įskaitymo padarymo – jų įsiskolinimai būtų laikomi neįskaitytais ir išliktų tokio dydžio, kokie buvo iki įskaitymo. Be to, ieškovas ieškinyje prašė ne tik taikyti restituciją, bet ir priteisti iš atsakovo įsiskolinimą.