Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-462-425/2018

teisėja Rita Dambrauskaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-09108-2017-1

2018 m. birželio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 13 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1430-589/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Julianus Inkaso“ prašė teismo priteisti iš atsakovo V. K. 444,07 Eur skolą, 19,43 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

Nurodė, kad tarp atsakovo V. K. ir pradinio kreditoriaus UAB „IPF Digital Lietuva“ buvo sudaryta vartojimo paskolos sutartis, pagal kurią kreditorius suteikė atsakovui 2 132,79 Eur skolą, kurią atsakovas įsipareigojo ją sumokėti mokėjimo grafike nurodyto dydžio ir terminais įmokas. Paaiškino, jog atsakovas atliko tik dalį mokėjimų ir liko skolingas 444,07 Eur. Pažymėjo, jog ieškovė reikalavimo sutarties pagrindo įgijo iš pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę į perleistą įsiskolinimą, susidariusį atsakovo vardu pagal vartojimo paskolos sutartį.

Panevėžio miesto apylinkės teismas (dabartinis pavadinimas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai) 2017 m. gruodžio 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Atsakovas V. K. 2018 m. sausio 5 d. pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė nesutinkantis su ieškiniu. Pabrėžė, jog visą skolą su procentais jis grąžino. Nurodė, kad priteistos sutartinės palūkanos nepagrįstai per didelės, todėl turi būti sumažintos iki 0,05 procento per dieną, kaip numatyta Vartojimo kredito įstatyme.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. vasario 13 d. galutiniu sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

Nustatė, kad paskolos sutarties šalys buvo susitarusios dėl palūkanų, kaip mokesčio už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais, t. y. pelno palūkanų mokėjimo. Konstatavo, jog sutarties sudarymo metu joje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma buvo ženkliai mažesnė už tuo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies redakcijos numatytą dydį. Pažymėjo, kad atsakovas prieštaravimuose tik deklaratyviai nurodė, kad sutartyje nustatytos palūkanų normos yra nepagrįstai didelės, pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir ekonomiškai silpnesnės sutarties pusės – vartotojo – teises ir interesus, šio teiginio nepagrįsdamas.

Atsakovo argumentus, susijusius su kompensuojamųjų palūkanų mažinimo pagrindais, laikė neaktualiais, sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio. Pažymėjo, kad atsakovas jokių reikalavimų pagal CK 6.223 ar 6.228 straipsnius nepareiškė, o atsakovo nurodyta Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata taikoma tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanoms nepatenkant į šios normos taikymo sritį, nesant kitų argumentų, patvirtinančių sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinės normos nepagrįstumą, teismas sprendė neturįs pagrindo jos mažinti, kartu mažinant šalių sutartyje nustatytą vartojimo kredito palūkanų normą.

Pripažinęs, kad sutartimi nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo Vartojimo kredito įstatymo įtvirtintos 200 procentų ribos, atsakovui Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos nenuginčijus, teismas sprendė, jog byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo mažinti paskolos (pelno) palūkanų dydį dėl to, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinka vartotojo interesų, prieštarauja įstatymams, sąžiningumo bei protingumo principams ar kad tarp šalių yra esminė nelygybė..

Pažymėjo, jog išvados nekeičia ir atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas argumentas, kad jis nebuvo davęs sutikimo ar pritarimo pradinės kreditorės teisių ir pareigų perdavimui kitam asmeniui, kadangi atsakovas nepateikė jokių argumentų, kad būtent UAB „IPF Digital Lietuva“, kaip kreditorė, turėjo atsakovui esminės reikšmės, bei nepateikė jokių įrodymų, kad reikalavimo teisė yra neatsiejamai susijusi su pradinės kreditorės asmeniu, ir todėl ši kreditorė negalėjo perleisti reikalavimo kitam asmeniui, ar kad UAB „IPF Digital Lietuva“ perleidus reikalavimą ieškovei, pastaroji įgijo daugiau teisių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 13 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Tvirtina, jog visą skolą yra grąžinęs ir nėra skolingas ieškovei.

Teigia, kad ieškovės prašomas priteisti (75 procentų) sutartinių palūkanų dydis negali būti vertinamas kaip sąžininga ir protinga sąlyga dėl sutartinių palūkanų dydžio už praleistą terminą įvykdyti pinigines prievoles. Pažymi, jog Vartojimo kredito įstatyme nustatytas 0,05 procento praleistos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikomas visų formų netesyboms, vartojimo sutartis buvo sudaryta pagal paskolos davėjo iš anksto paruoštas sąlygas, todėl mano prašomoms priteisti 75,74 ir 108,41 procento dydžio sutartinėms palūkanoms esant nepagrįstai didelėms, pažeidžiant šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir ekonomiškai silpnesnės sutarties pusės - vartotojo - teises ir interesus, todėl mažintinos iki 0,05 procento per dieną dydžio.

Nurodo, jog palūkanų dydžio nepagrįstumą pagrindžia skaičiai.

Teigia, kad nors ir bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintus kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia ir dėl to mažintina.

Nurodo, jog teismas nevertino, kad ieškovas nesilaikė įstatymo reikalavimų dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, dėl ko palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Julianus inkaso“ prašo palikti nepakeistą skundžiamą sprendimą ir apelianto argumentus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodo, kad apeliantas teismui nėra pateikęs pavedimo išrašų, mokėjimo nurodymų ar kvitų, kurie galėtų įrodyti, jog jis atliko mokėjimus pradiniam kreditoriui.

Pažymi, jog apeliantas, sudarydamas sutartį, žinojo apie palūkanų dydžius ir su jais sutiko bei pasirašė sutartį. Nurodo, kad iki Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo bendra vartojimo kredito kainos metinė norma buvo 200 procentų, o sutartyje numatytoji buvo ženkliai mažesnė nei 200 procentų.

Paaiškina, kad iš pradinio kreditoriaus gautų įrodymų matyti, jog pradinis kreditorius nepažeidė tuo metu galiojusių teisės aktų, atsakovo mokumą įvertino tinkamai ir kreditą išdavė teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. pradinis kreditorius UAB „MCB Finance“ ir V. K. sudarė sutartį Nr. 1964196 (toliau – Sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius suteikė 1 084,01 Eur kreditą, iš kurio 454 Eur suma buvo pervesta į V. K. sąskaitą. Vartojimo kredito sutartimi buvo susitarta, kad paskolos gavėjas V. K. mokės pradiniam kreditoriui 75,74 procentų dydžio paskolos palūkanas už visą naudojimosi paskola laiką nuo paskolos išmokėjimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos. Atsakovas V. K. sutartinių įsipareigojimų iki galo neįvykdė ir liko skolingas 444,04 Eur, iš kurių paskolos palūkanos – 73,05 Eur. 2016 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu pradinis kreditorius UAB „MCB Finance“ perleido UAB „Julianus Inkaso“ reikalavimo teisę į V. K. susidariusį įsiskolinimą.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas savo nesutikimą su skundžiamu galutiniu sprendimu, be kita ko, tvirtina teismui nevertinus paskolos davėjo veiksmų, vertinant paskolos gavėjo – vartotojo, kreditingumo, ir, atitinkamai, apeliantui netaikytinų palūkanų, netesybų pavėluoto įmokų mokėjimo atveju. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog tokie apelianto V. K. argumentai nebuvo nurodyti prieštaravimuose, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl paskolos davėjo veiksmų vertinant paskolos gavėjo kreditingumą. Paminėtų apelianto V. K. nesutikimo su galutiniu sprendimu motyvų negali vertinti ir dėl to pasisakyti ir apeliacinės instancijos teismas, nes apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).

Vertinant apelianto teiginius dėl visos paskolos sumokėjimo, nustatyta, kad pagal Sutartyje pateiktą mokėjimo planą, apeliantas iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. turėjo sumokėti visą paskolą, įskaitant ir mokėjimo palūkanas, iš viso 2 132,79 Eur. Byloje pateikti apelianto rašytiniai įrodymai nepatvirtina apeliantui V. K. sumokėjus nurodytą sumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog visa paskola buvo grąžinta ir apeliantas neskolingas paskolos davėjui (CPK 185 str.).

Apeliantas V. K. teigia, kad Sutartimi sutartos metinės 75,74 procentų dydžio palūkanos yra per didelės ir turėtų būti sumažintos iki 0,05 procento per dieną dydžio palūkanų.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą bei skundžiamo galutinio sprendimo išvadas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto teiginiu dėl per didelių sutartinių palūkanų ir pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas pagrįstomis ir dėl jų papildomai nepasisako (CPK 185 str.).

Nutarties 25 punkte nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia tai, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino sudarytos Sutarties atitiktį 2015 m. rugpjūčio 19 d. galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems bendrai kredito kainai taikomiems reikalavimams. Papildomai pridurtina, jog ginčo sutartimi gauta paskola buvo skirta padengti dalį anksčiau apelianto paimtos paskolos, t. y. buvo refinansuota ankstesnė apelianto paskola. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog apeliantui jau anksčiau buvo žinomos skolinimosi sąlygos ir kokios gali būti mokėtinos palūkanos, tiek už naudojimąsi paskola, tiek palūkanos (netesybos) pažeidus Sutarties sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas tam tikrą laiką vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, ką patvirtina jo pateikti rašytiniai įrodymai dėl sumokėtų įmokų. Vertinant santykį tarp gautos paskolos pagal Sutartį dydžio ir negrąžintos skolos dalies, pažymėtina, jog daugiau nei pusę mokėtinų sumų apeliantas buvo sumokėjęs ir tai įrodo, kad jis sutiko su Sutartimi patvirtintų 75,74 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, mokamomis už naudojimąsi paskola.

Apeliantas, nesutikdamas su galutiniu sprendimu, nepateikė jokių aplinkybių ar nenurodė jokių argumentuotų teiginių, kurie leistų daryti išvadą, bendrai vartojimo kredito kainai neatitinkant Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams (CPK 12 str., 178 str.).

Remiantis nutarties 23, 26-27 punktais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. K. apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio pagrįstumo ir naikinti skundžiamą galutinį sprendimą nėra pagrindo (CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Palikus nepakeistą skundžiamą galutinį sprendimą, bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. vasario 13 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.